2007 m. liepos 14 d.

japonija






















2007 liepos 10 diena

Šiuo metu yra 23.45 Lietuvos laiku. Skrydis Amsterdamas - Tokijus. Kaip buožė skrendu greičiausiai vienu iš geriausių pasaulyje avialinijų lėktuvų. Vis dėlto japonai gali didžiuotis turėdami tokias avialinijas. Ir tai nebūtinai priklauso nuo naujausio boeing‘o ar aerbus‘o modelio. Aptarnavimo kultūra, maistas, įrankiai rodo, kad turi reikalą ne šiaip tik su prabangą mėgstančiu objektu, bet su visu nuolanku, paslaugumo ir didžiausio malonumo kitam asmeniui suteikimo gigantu.

Bet gal apie viską iš pradžių. Nepasakyčiau, kad Vilnius džiaugsmingai išlydėjo tą, kad ir mažytę Lietuvą reprezentuosiančią, jaunų žmonių delegaciją. Sakyčiau, gan mandrokas pavadinimas, bet ką jau padarysi. Taip pat, kažin ir Lietuvos avialinijas galima būtų pavadinti svetingomis. Deja. Galima tik pasidžiaugti, kad skrydis jomis truko vos valandą ir 40 minučių, kitaip tikrai pusė kelionės žavesio pradingtų kažkur neatskleistuose lobiuose. Tad po kankinančių akimirkų apiplyšusiame flyLAL lėktuvėlyje atsiduriame gigante Amsterdame.

Žalia šviesa. Čia žalia šviesa viskam: raudonųjų žibintų kvartalui, kanapėms viduryje centro, kurias gali tiesiog eidamas nusiskinti ir užsirūkyti, nevaržomam seksui, homoseksualams ir visokiems kitokiems hedonistų išradimams. Žalia šviesa multikultūralizmui, laisvam elgesiui ir bet kam, kas tik neliečia pačių Nyderlandų karalystės savininkų. Tulpių karalystės gyventojai, atvirai deklaruojantys toleranciją, dažnai patys jos labiau pasigenda savoje šalyje ir savyje negu kiti europiečiai, pripažįstami, kaip be tolerancijos. Bet ne apie tai čia.

Amsterdamas atsiveria tik iš karto išlėkus iš aerouosto visu savo grožiu. Gal šiek tiek melancholiškai, bet atvirai ir tiesmukai. Tik atskridus atrodo, kad patekai tiesiai į miesto centrą, tačiau nesuskubkite apsidžiaugti. Sunkoka pasakyti, kur ten miestas, o kur ten užmiestis. Amsterdamas – kanalų sostinė negalėtų iš principo būtų taip tiesiogiai apibrėžta dėl savo kultūrinio bei istorinio konteksto. Nusausintos žemės, gausybė kanalų bei žemės trūkumas lemia, kad ši šalis yra viena labiausiai urbanizuotų pasaulyje šalių. Kaip ir Japonija, kurios link ir susiruošė aštuonių žmogeliukų komanda. O ar mes jau komanda? Greičiausiai netyčia bandomi suklijuoti aštuoni atskiri individai su savo principais ir keistenybėmis, bet ką jau padarysi, taip jau reikia. O kas gausis, parodys laikas.

Amsterdamas atvykėlius iš svečių šalių pasitinka, kaip švelniai tariant prostitutė, save pardavinėjanti raudonųjų žibintų kvartale: akį rėžiančiais apdarais bei apnuoginta savo realybe. Tiesa, skirtingai nei Lietuva, dar aplaisto mūsų mažų kvailelių apsilankymą Nyderlandų karalystės sostinėje griaustiniuojančio ir žaibuojančio lietaus gūsiais, priverčiančiais prašalaičius slėptis turistiniame centre bei kažkokioje mažoje knaipėje.

2007 liepos 11 diena Lietuvos laiku. Amsterdame 23 valandos ir 8 minutės. Praskristoje Suomijoje ir Rusijoje greičiausiai jau 1 valanda nakties, nors gal ir daugiau. O Japonijoje 6 valandos ryto. Lėktuvas jau kelintas kartas iš eilės pakliūna į turbulencijos būseną, bet net ir esant stipriam supimui tai nei iš tolo neprimena tos šlykščios būsenos, patirtos leidžiantis Lietuvos avialinijų lėktuvui. Dispečeris ką tik pranešė, kad praskrista baltoji jūra. Vaizdas už lango nė iš tolo neprimena to gražaus iki šiol matyto vaizdo ir jausmo, kad saulė vis dėlto šiąnakt nenusileis. Pasiekėme 10 kilometrų aukštį, kur oro temperatūra siekia beveik – 45 laipsnius šalčio pagal Celcijų. Įskredame į Rusijos teritoriją. Kertame šiaurinį jos Europoje tašką. Lėktuvą vis dar supa. Nors visa dar norėtųsi kalbėti apie traukinį, troleibusą, autobusą, o gal tiesiog mažytį laivelį. Štai ką padaro pripratimas prie mažytės Lietuvos. Už lango visiškai sutemė. Mano prašymas sėdėti prie lango buvo išpildytas, dėl to aš esu labai laiminga. Aišku, kai kas galbūt nelabai. Mano dėka, visa mūsų delegacija buvo susodinta 52 eilėje, šiek tiek išskaidyta. Lėktuvas ruošiasi praskristi Archengelską.

Taigi grįžkime prie mūsų kelionės pasakojimo. Ką tik pakliuvome į audrą, o tai visai ne tas pats, kas pakliūti į audrą būnant kelte ar autobuse. Vis dėlto iš jų galima kaip nors išsikapstyti, o iš čia? Be šansų. Tenka stebėti mažyčius žaibelius. Nors ką tik sugebėjo parodyti gamtos stichija savo galią. Dabar jau nebegalima jų jau vadinti mažais. Tai va, tas Amsterdamas. Susipažinus vien su jo aerouostu, supranti su kkiu milžinu turi reikalą. Tačiau neskubėkite apsigauti. Nors yra dėl ko. Čia atvykus valandai iki skrydžio ir ypač į Japoniją, galima sakyti, gali pamiršti savo kelionę: check-in‘as bent prieš dvi valandas, o keleivių laipinimas į lėktuvą prieš gerą valandą.

Bet grįžkime prie lietuvių. Jie kaip visada vieninteliai ir nepakartojami: vieni, prisigeria prieš skrydį kur nors, nes lėktuve per brangu, o vėliau prasėdi visą skrydį su maišeliu rankose bijodami susivemti, kiti per daug žavėdamiesi atrodo, kaip iškritę iš kosmoso, treti, greičiausiai tokie kaip aš, plaukia pasroviui, bet jie į nepakartojamų asmenų sąrašą neįtraukiami. Taigi tokie ir nukeliauja, po to išlipa baisiai trankydamiesi ir skubėdami lyg kažkur nespėtų. Deja, visi lygūs, nė vienas negauna geriau negu kiti, gal tik retkarčiais. Taigi aerouostas primena viena tokį savaime besitvarkantį suverenų miestuką – mini valstybę.

Intarpas: minėtoji saulė palaidūnė išlenda iš kitos pusės ir tarsi vėl iš naujo pateka nepraėjus ne pusvalandėliui nuo tada, kai nusileido (atseit). Fotoaparatas, deja, nesugeba užfiksuoti to nekartojamo gamtos grožio praskridus Uralo kalnus. Nuostabios upės deltos bei įtekėjimai į arkties vandenyną. O kokie debesys.

Grįžtu prie esmės. Taigi mažoji Lietuvos delegacija, galima sakyti vaikų darželio lygio, nesusitupėjusi, primenanti, šešiamečių vaikų bendradarbiams kabutėse. Iki kelionės galo liko 7000 kilometrų ir 8 valandos skrydžio. Mūsų vos aštuoni: po lygiai vaikinų ir merginų, tačiau ragučius visi turim ir turės praeiti laiko, kol jie apsilaužys. Nors negalima skųstis. Iš šalies pažiūrėjus netgi atrodo, kad tai geriausias variantas, kokį tik įmanoma buvo įsivaizduoti sulipinus aštuonis tokiu skirtingus žmogeliukus. Žavusis Amsterdamas dar kartą primena, kokie skirtingai yra vyrai ir moterys, nors galiausiai juos suveda vis tiek į vieną tašką.

Po pietų delegacija pasidalina į dvi dalis: berniukų ir mergaičių. Kaip ir vaikų darželyje. Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę. Ir visi patenkinti. Ko vyrams daugiau reikia be maisto ir sekso? Nieko. Patenkinus vieną pusę, bėga tenkinti kitą. Taigi ir mūsiškiai ne išimtis užsuka raudonųjų žibintų kvartalo linkui. Merginos, kaip ir priklauso doro krikščioniškojo auklėjimo merginoms, nusprendžia, kad vis dėlto susipažinimas su miestu yra svarbesnis ir šimtą kartų įdomesnis negu raudonųjų žibintų kvartalas, kuris niekur nepabėgs, arba neturėtų pabėgti. Susipažinimui pasirenkama labai šeimyniška ir patogi priemonė – keltas po Amsterdamo kanalus. Jų mieste yra per tūkstantį, o tiltų, iš viso priskaičiuojama daugiau negu 1600. Ne veltui Nyderlandų karalystės sostinė kartais vadinama tiesiog tiltų, kanalų ir tulpių pagrindiniu simboliu. O tulpių čia tikrai daug. Net modernieji aerouosto tualetai pasipuošę vaizdeliais iš tulpių laukų. O kur dar turgūs ir paviljonai. Bet vis dėlto žaviausi Amsterdame plaukiojantys nameliai, kai kam baržos, kaip kam laivai. O paprastai tiesiog meniškiems žmogeliukams stacionarūs namai. O gal greičiau laisviems? Nebijantiems laisvės, vėjo, atskrendančio netikėtai kaip maktub, bei visagališkai užliejančio vandens. Gyvybės gi nebūtų be vandens. Taigi tie namukai atrodo paslaptingi, maži ir jaukūs. Šilti ir traukiantys. Kaip dažnai būna su uždraustais vaisiais. Būtent tokie ir atrodo mažieji Amsterdamo kanalų plūduriuojantys namukai-laiveliai. Pilni gėlių, keramikinių žmogeliukų ir daugybe medžio dirbinių. Šilta. Maloniai, lyg sėdėtum prie židinio su taure vyno apsikabinus tyliai ir stipriai brangų žmogeliuką. Nuostabūs tie namukai. Kaip nuostabus Amsterdamo senamiestis. Turi jie ką parodyt. Ir ne tik lietuviam. Vis dėlto bent jau senamiestį jie sugebėjo išsaugoti nuo išsišokančių grandų ir nepritinkančių šiuolaikinių projektų mediniam senamiesčio namukų stiliui.

Keltas parodo tai, ką įmanoma pamatyti gražiausio per vieną trumputę žmogelių valandą Amsterdame plaukiojant kanalais. Žodžiu, gražu. Žmogui, dievinančiam vandens stichiją, tokiam kaip aš, uh, romantiška, šilta ir gera.

Lėktuvas visas išlūžęs. Kaip nesinori, taip nesinori miego. „call me... move your body“

Bet vis dėlto, vyrai ir moterys kažkada suranda bendrą panašumą: nusprendžia valgyt arba patenkinti kūninguosiuos poreikius: tik gal kiek skirtingai. Moterys mieliau žiūri. O gal? Sekso muziejus sužavi ir priverčia klykauti nemažas minias žmonių. Gal tik vyrai santūriau žiūri į Sodomą ir Gomorą. Bet ir tie nelieka abejingi nuo seniausių laikų surinktų vaizdelių galiai.

Delegacijos viešnagė šiek tiek apsitemdo, bet tik trumpam. Belieka pasidžiaugti,kad čia ne Lietuva, čia viskas filmuojama, bei viskas tiksliai reglamentuota, bei... čia svarbus žmogus. Malonu, kai tavimi rūpinasi. Malonu, kai esi svarbus ir tau stengiamasi padėti.

Nuostabūs dviaukščiai sostinės metro traukiniai, neskaitant mažyčio niuanso, kad malonumas kainuoja nei daug, nei mažai, nepilnos 20 minučių pasivažinėjimo beveik 9 eurai.

Jus pasitinka Amsterdamo aerouostas. Japonijos avialinijos Jums linki malonios kelionės. Besisteibelijantis korėjietis, savo nuoširdžia šypsena priverčiantis susimąstyti, ar tikrai kategoriškumas teigiant, kad antra puse tikrai jis nebus, nėra tiesiog kvaila užgaida. Azijiečiai žino, ko nori. Sunkiai dirba ir savo pasiekia. Sėdint laukiamojoje salėje skrydžio keliauju per laukiančių skrydžio veidus, rankas, kūnus ir elgesio signalus. Didžiausia pagarba azijiečiams. Jų santūrumas ir nuoširdumas pavergia. Nenusipirksi jo tu taip lengvai, paikas europieti. Jie žiūri į tave su mažyte užuojauta, tarsi nuoširdžiai norėtų tau padėti ir atvesti į paprastą harmonijos gyvenimo kelią. Suderinti in ir jan. Žavus tas Amsterdamas. Jame susikryžiavę keliai nuostabiai varganam lietuviui iš depresijos šalies parodo, kad gali būti ir kitaip. Kur vyras, išsiilgęs stovi laukdamas savo antros pusės su puokšte rankose romiu veidu, kurio skaičiuojant raukšleles galima suprasti, kad ne vieną solidžią dešimtį yra perkopęs vyriškis, tačiau sugeba būti švelnus ir atidus savo mylimajai. O gal ten meilės jau nebėra? Visgi čia tik mes, lietuviai, Europoje garsėjame kaip romantikai, besiskiriantys daugiausia tik iš meilės nebuvimo? Velniai žino. Tik velniai. Na, gal dar raganos.

Maža mergytė pasakoja savo tėveliui, kaip jai skaudėjo ausytes besileidžiant tomis pačiomis avialinijomis, kurios pagadino ir kai kam dar kitam gyvenimo džiaugsmą.

Dabar kaip buožė sėdžiu prie lango Japonijos avialinijų lėktuve ir skaičiuoju nemiegančius veidus. Tiesa, neilgai. Ilgai negalėję užmigti kolegos latviai po draugiškos pagalbos kaip iš kėdžių pasidaryti kažką panašaus į gultus nugrimzdo miego karalystėn. Tik mažytės smulkios japoniukės stiuardesės, pakeitusios savo laisvai oficialią aprangą, įgavusios tikrąjį stiuardesių veidą kartais sušmėžuoja, bet ir tai ne per dažniausiai. Aš vienintelė dar žibinu šviesą ir kankinu kolegas savo paranojišku barbenimu į klaviatūrą. Bet viskam ateina galas. Negalėdama grožėtis nepakartojamais Jenisėjaus bei Sibiro vaizdais nusprendžiu panirti į paslaptingą japonų kalbos liūną.

Tinginystė nugali. Be to kažkaip nuojauta sako, kad nėra prasmės bandyti pasirodyti. Geriau bus viskas kaip bus. „on the spot“. Kaip kvaila moteraitė, siekianti pasaulio gražiausios merginos vardo kartoja tradiciškai norinti taikos, taip greičiausiai ir aš užsimanau skrydžio į Japoniją ne per šaltąjį šiaurės polių ir jo apylinkes, o per artimuosius rytus, Kaukazą bei Indijos vandenyną.

Jei kas ir pasimiršo, tai tik per kvailą galvą. Kai gauni daug valgyt, pasidarai dar didesnė buožė ir visiškai nebegali prisiversti dirbti. Bet čia gal ne man vienai. Pusė dviejų Lietuvoj, bei jau nebeankstyvas rytas Japonijoje.

Sveiki atvykę.

Trečią parą nemiegojanti žvėrysčia užrašė 2007 m. liepos 11 d. 01:32

Labos naktelės, brangūs žmogeliukai palikti toli už jūrų ir marių, už kalnų ir lygumų.

Japonijos avialinijos, 52a vietos savininkė apsupta dar mažiausiai 400 miegančių žmogeliukų

Komentarų nėra: