2007 m. spalio 28 d.

Antraplanis aktorius arba "Yokoso Japan"

Atplaukė dar vienas japonų kino festivalis.
Nenuėjimas į tokį renginį pasiteisinant, kad neturiu laiko, reikia dirbti ar kažkas panašaus, yra perdėm racionalios ir šiek tiek kvailos būtybės elgesio išraiška. Deja, deja, jos pačios nenaudai.
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šįkart, japonai nepasišiukšlino. japonų menų savaitė kunkuliavo ir buvo ne ką prastesnė nei buvusios anksčiau, o gal net ir geresnė, bet čia jau labai subjektyvūs laukai, arba pievos į kurias geriau nelįsti.
Niekad nesuprasdavau, kodėl japonai taip daro. Nesuprasdavau, kodėl tai, už ką kitiems reikia mokėti, jie duodavao nemokamai. Net ir pabuvus Japonijoje negaliu suprasti, kas slypi už jų tokio postmaterialistiškumo. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas, išimtinai net ir dvasios dalykai, perkami ir parduodami, štai tokia gan nedidelė šalis sugalvoja ir daro viską per kitokią vertybių prizmę. Ir vakar atėjusi į filmą su seserimi galvojau, kas slypi po tuo jų gerumu. Jeigu ne jų programos, aš greičiausiai būčiau žiūrėjusi įvadinę dalį "Yokoso Japan", kaip ir mano sesuo su mintimi, negi taip gali būti iš tikrųjų? Gali.
pasiilgstu Japonijos, kuo toliau, tuo labiau, o bežiūrint tokius filmus dar ir tokie dalykai, kaip sentimentai, atsiranda. Kiek daug vis dėlto gali pasiekti tauta, pirmiausia koncentruodamasi į kultūrą, reiktų vakariečiams pasimokyti.
bet grįžtant prie filmo, tai ne naujausias Japonijos šedevras, o prieš gerus 3-4 dešimtmečius gimusi istorija pasiekusi didžiuosius kino ekranus 2000 metais. Tikros istorijos filmuotas variantas.
Vertas dėmesio ne tik dėl dokumentinio pobūdžio, bet ir dėl nepakartojamo žavesio, kurį turi tikrai ne didžioji dalis filmų.
Taiji Tonojama gal ir nelabai žinomas Lietuvoje, bet Japonijoje jis 250 vaidmenų įkūnytojas, visą savo gyvenimo triūsą ir prasmę įvertinęs kaip antraplanio aktoriaus, apie ką ir yra šis filmas.
Gražus, vietomis gal kiek ištęstas, gal kiek stebinantis savo forma ir siužeto, kuris gan neįprastas, bet kartu ir labai pamokantis filmas, kurį reikia mokėti žiūrėti.
Apibendrinant, dabar greičiausiai tokios situacijos jau nebūtų. Japonai labai pasikeitė po karo, bet tai, apie ką kalba Sanmon Yakusha yra ir liks Japonijos istorijos dalimi, kurią japonai išmoko priimti ir saugoti kaip savąją.