2008 m. kovo 30 d.

Vasariškas Meilės miestas Frankfurtas arba Pavasaris atėjo į Bankų miestą

Šandien turėjo būti graži diena. Kovo paskutinis sekmadienis.
Tiesa, ryto debesys ir vėjas lyg ypatingai kažko gero ir nežadėjo, bet... rytas pradėtas piešimu, turėjo būti geras.
Na, kažin ar galima tai būtų pavadinti rytu, kai užmiegi 4, o atsikeli pusę 9. Bet ne tai svarbu. Diena vis tiek turėjo būti graži. Ir ne tik todėl, kad tai jau visą savaitę žadėjo sinoptikai.
(Čia tai, kas gimė rytą)
Ir kaip tai, kas gimė, atrado vietą šalia kito grožio mano kambaryje :)
Eskizuojant bandant perimti nuotraukoje esančių išpieštų durų motyvą
ir jau galutinis vaizdelis ant sienos virš lovos :)

na, bet grįžkime prie pavasario ir meilės miesto.

Po piešimų išlekiu savo naujuoju dviratuku pasivažinėti. Tiesa, ne iš karto, nes dar grįžtu namo nusirengti. Visgi oras pasirodo beesąs stipriai įšilęs, tad tenka atsisakyti šiltojo megztinio. Suprantama. Tuo metu, kai jau pasiekiu miestą, beje, viena, nes Indrė atsisakė kur nors važiuoti, saulė taip įšildo mano nugarėlę ir galvą, kad jau pasigailiu apsirengusi juodą berankovą palaidinukę, kurią gavau čionais dovanų per uni party.

grynas malonumas važiuoti Frankfurte gatvėmis. Turi savo atskirą takelį, kuriame niekas tavęs nelies, nebent kitas dviratininkas, norintis tau įvažiuoti į užpakalį :) Bevažiuodama žaviuosi vis labiau besiskleidžiančiais magnolijų žiedais. Tačiau šįkart dar pagailiu išsitraukti fotoaparatą. nežinau, gal todėl, jog man pačiai malonu tiesiog gėrėtis, gėrėtis... atrodo, kad gali befotografuodamas sugadinti tą nuostabų grožį.

Centre, kaip ir įprasta, sekmadieniais vaikšto daug žmonių. Tikrai daug. Vieni iš jų tiesiog ateina pavalgyti ar išgerti kavos bežiūrint į kokį fachverkinį namuką ar užsivėpsojusį užsienietį, kiti pabendrauti ar susitikti su draugais. Treti tiesiog šiaip išeina pasivaikščioti su šeima. Viskas tarsi pulsuoja meile, šiluma, džiaugsmu ir šypsenomis.

Laimingi laiko neskaičiuoja. taip ir aš nejučiomis įsijaučiu į tą laimės einančią masę ir riedu savo dviratuku toli toli. Pirmiausia nusprendžiu išvažinėti Šiaurinę Maino pakrantę. Aplankau Gutleut viertel. Prabanagių namų kvartalas, įsikūręs tokioje tarsi dirbtinai padarytoje pusiasalio pusėje su įrengta jachtų ir katerių prieplauka. Atsiveria gana gražus vaizdas, tačiau ten dar vyksta statybos, tad kai kur matosi visokie statybininkų rakandai, gadinantys bendrą vaizdo kokybę.

Vėliau iš Vakarinės pusės judu ta pačia Šiaurine pakrante link rytų, link Nordbecken. Ten greičiausiai laivų dokas. Pravažiuoju tokias greičiausiai antrojo pasaulinio karo laikų liekanas, kurios taip pat laukia nesulaukia fotoaparato blykstės, bet vėliau. Dar ne šiandien ateis joms laikas. Kadangi įvažiavus prie doko esančia zoną, žmonių per duag nesimato, nusprendžiu per daug nesibastyti, ypač, kai nesuprantu pusės užrašų ant sienų bei aptvėrimų. Grįžtu į miestą, nes tiltas, kuriuo planavau persilekti į kitą pusę yra skirtas tik pėstiesiems ir traukiniams. Dviračio fiziškai neužtempčiau greičiausiai: laiptais riektų nešti kaip į trečią aukštą, o be to jie kaip velnias vingiuoti. atsisakau tokios minties. Pervažiuoju remontuojamas gatves ir susiradusi pirmąjį normalų tiltą - Flosserbrucke persikeliu į kitą pusę.

Pietinė Maino pakrantė važinėjimuisi ir turistavimui tinkamesnė, nes ilgesnė, tačiau ją labiau pamėgę ir patys vokiečiai. Nors, tiek vienoj, tiek kitoj pusėj pilna žmonių. Šioje pusėje ir Sachsenhausenas, ir parkai, ir paminklas "Ich", ir gatvė Floemarketui.

Važinėjant smagu matyti laimingus žmones. Gal dėl to man patinka čia. Čia labai daug vaikštančių laimingų porų, besibučiuojančių, tiesiog turistaujančių ar besideginančių, žaidžiančių su vaikais, ar sportuojančių, tai bėgiojančių, tai važinėjančių riedučiais, tai dviračiais. Net visiškai maži leliukai čia turi savo tokius man dar nematytus dviratukus.

Supavydžiu vokiečiams laisvės ir harmonijos, pagarbos ir meilės šalia esančiam žmogui. Blogiausia, kad kai matai, kad gali būti geriau, gražiau ir šilčiau, nebesinori grįžti ten, kur yra šalta. Tiesa, ne tik metereologiškai. greičiau gal netgi oras ne toks svarbus, nors jis džiaugsmo irgi prideda. (Visą mėnesį belaukusi pavasario, pagaliau jį gavau ir su kaupu.) Visgi aš irgi noriu gyventi aplinkoje, kur vyras ir moteris gali būti lygiaverčiai ir iki pat senatvės šiltai bendraujantys. Noriu. Taip pat noriu matyti šypsenas žmonių veiduose. Natūralias. Tokias žemiškesnes nei amerikiečių, nes jos labiau siutina nei sukelia malonumo bangą.

Niekad nemačiau Paryžiaus, bet manau, kad pabuvus kelias dienas Frankfurte, galima pajausti tą švelnią romantiką ir ore besisklaidančią meilę. Nežinau, gal Paryžius turi dar kažką daugiau, nei tenka matyti čionai? Bet Indrė sako, kad tai mitas, sukurtas meilės ištroškusiems. O kai tiki, tai nelabai ir galvoji. Bet gal reikia pamatyti abu, kad galėtum pasakyti, kuris labiau.

Kitą šeštadienį plaukiosiu po Strasbūrą. Bandysiu perkąsti to miestuko romantiką. Kol kas dabar vietos, kur norėčiau būti labai įdomiai dėliojasi. Visko norisi, bet realiai vertinant, gyvenimas Frankfurte stipriai artimesnis lietuviui nei Japonijoje, nepaisant to, kad ir kaip man ta šalis patiktų ir vis norėtųsi sugrįžti į tą egzotiką. Tiesa, egzotika yra tuomet, kad pajauti jų dvasią. Kada tiesiog gera būti su jais.

Baigiu savo palaidas rašliavas ir einu piešti. Ryt pirmoji oficiali studijų diena. Nusimatanti darbinga ir aktyvi.

Labos.

Mano dviratukas Frankfurte

Šiandien šventė. Pagaliau ilgai ilgai lauktai atkeliavo dviratukas į mano kambarį ir mano gyvenimą Frankfurte. Gražus ir raudonas.
Šiandien tokia jau diena. Šeštadienis.

Bet gal reiktų papasakoti, kas yra šeštadienis Frankfurte. Aišku, nedarbo diena, nors kai kas kartais dirba: suvenyrų parduotuvės, drabužėlių skverai bei dar šis bei tas, bet tie, kas nori taip, kaip aš važinėti dviratuku, neskuba vėpsoti į visokius akių traukiančius grožius ir skuba link Maino pakrantės į Sachsenhauzeno pusę, kur liejas obuolių vynas, airiškas alus ir skamba knaipių muzika. Ten vyksta tradicinis Frankfurto turgus, vokiečių labai gražiai vadinamas, Floemarket (atsiprašau už pusiau lietuvišką vokišką rašymą, bet šiaip ir patys vokiečiai kartais taip rašo :) ).
O čia jau visai kita dvasia: groja muzika, šmirinėja gausybės masės žmonių, kažkas šūkauja, kažkas kažką siūlo. Kartais vėjas atneša maistinių prekyviečių kvapus. Nors ir valgius pusryčius, vis tiek kartais gundo. Bet su Indre sutariam, kad valgysim pietums picas, tad per daug nesižvalgom į šonus - ieškom to vienintelio man skirtojo.
Po ne vieno bandymo randam tą man skirtąjį raudonąjį Shimano 18 Gang Easy Trekking. Žavingai ir lengvai riedantis.
Su šypsena vežu savo dviratuką namų link. Kažin ar benorėsiu išsiskirti išvažiuodama? Aš jį taip įsimylėjau, kad net leidau apsigyventi savo kambaryje, vis tiek vietos yr, na gal tik sunkoka bus tampytis, bet ko nepadarysi dėl gero draugo...
Kaip mano fleitos dėstytojas sakydavo: "Fleitą reikia mylėti, valyti, sausinti ir visaip saugoti, nes kitaip ji nekaip jausis šalia saviškių kolegų..."
tai taip ir mano dviratukas, jaučiu, kad nenori jaustis nuskriaustas ir vienas paliktas prie kai kur "išžagintų" bei aplamdytų studentų dviračių...

Taip ir skamba Ramunės supažindinta daina: "Dviratukas mano rieda, nesustoja... "

2008 m. kovo 26 d.

Dar viena diena

Dar viena diena, kurią mesčiau lauk. dar viena. Sėdžiu kaip įkalinta. angina... ne gana to, kažkas vis mėto namiokus į broken relations pusę, o tai siutina labiau nei pervirę ryžiai, pasibaigusios sultys, durniuojantis skrandis, šilumos ir jaukumo ilgesys.

šiandien daug grojau. pakankamai, nors gal palyginus su ankstesniais tempais muzikos mokykloje, tiesiog prasigrojau, bet su paskutiniaisiais metais... paskutiniaisiais metais visai buvau nebeskyrusi dėmesio fleitai... ne tiek, kiek ji buvo verta. tikrai ne tiek, kiek užsitarnavo per visus tuos buvimo šalia manęs metus.

tiesa, dienos čia Frankfurte kitokios. Galbūt iš vienos pusės trumpesnės, iš kitos ilgesnės. Tačiau nujaučiu, kad grįžusi ir supliusavusi visus "už" ir "prieš", suprasiu, kad nieko geriau ir negali būti. Kad ilgėsiuosi jau vasario mėnesį sėdėdama šaltojoje Lietuvėlėje žydinčių sakurų, magnolijų, žaliuojančių medžių, fontanuose plaukančių antyčių. Taip, žinau, kad mane dabar nervina viskas aplinkui: baisiausiai šalta lauke, artimų draugų nėra, kalbos nemoku, Indrė išvažiavusi pas mamą į Kiolną ir aš likusi vienui viena ne tik iš lietuvių, bet ir apskritai. Visi, gyvenantys mano flange, išvykę švęsti Velykų su savo šeimom ir giminėm. Tad tuo metu, kai visi švenčia, aš ... .
Stebiu kas rytą gamtos išdaigas Frankfurtiečiams. Drebia sočiais, storais ir dideliais sniego gniutulėliais. ir vėjelis visai nemažas drasko žydinčias šakas medžių ir nepasirengusius Frankfurto gyventojų kūnelius. Juos greičiausiai labiau nei mane erzina iškritęs sniegas ir nukritusi temperatūra. Kaip kai kurie iš jų pastebėjo, tai pirma tokia tikra žiema po daugelio metų. Nors, gal aš ir klystu. Mane erzina dėl to, kad neturiu jokių žiemai skirtų rūbų. Bandau prisiminti tokius žiemus orus Lietuvoje - vaikštau su šilta striuke, žieminiais batais (kailiniais ir odiniais), apsimuturiavusi šalikais ir su kepure greičiausiai.
O čia turiu tik savo džemperiuką, skirtą +10 laipsnių (tiesa, vėliau suprantu, kad normaliai su juo jaučiuosi prie bent 15, bet tiek to.), kedukus grynai tik pavasariui skirtus, skarą iš gryno poliesterio. Tad, ai gal nebesiskųsiu... pati kalta, kad nesivežiau nieko šiltesnio, bet nebuvo kitos išeities. Gal situacija pagerės gavus tėvų siuntinuką, reikia viltis. Reikia viltis.
Džiugina tik nuosavas kambarys - atsisuku maksimaliai radiatorių ir šilta šilta. Kiekvieną kartą atėjusi Indrė stebisi, kodėl pas mane šitaip karšta ir kiekvieną kartą gauna tokį pat atsakymą :) tiesa, belieka džiaugtis, kad niekas čia nereguliuoja, kiek kaitiniesi. Greičiausiai kaitinuosi stipriausiai savo kambarį iš visų studentų, gyvenančių Ginnheimer Landstrasse. Ai, bet kam čia rūpi.
Tad nedaug aš kišu nosį iš to savo mažo tvirtovės bokštelio. Visiškai to išvengti nepavyksta, nes nieks be tavęs pačios į parduotuvę nenueis, badauti gi nesinori, niekas šiukšlių už tave neišnes, tad tenka iškišti savo nosytę šaltan oran. Dar kartais ir dviratuką Indrės pravažinėju, kad visai neužrūdytų. Taip ir stumias tos dienos, tos atostogų dienelės, po kurių prasidės darbymetis... o tada ir šilčiau pasidarys... man būtinai dar reikia papasakoti apie Schmiere teatrą... kad tik nepamiršus, bet čia jau ateičiai.
Adios.

2008 m. kovo 25 d.

Ateinantis Haru 春

Kodėl būtent jis? Nežinau.
Jis tarsi atėjo. Taip tyliai, švelniai ir lengvai. Nors aš taip ir nesupratau, kada tiksliai. Lyg ir buvo visada šalia. O gal buvo kažkur pasislėpęs? nežinau, manau, kad dauguma žmonių jį nešiojęs širdyje, tą tikrąjį Haru 春, kuris niekada nesiliauja džiuginęs sielos.
Panašiai gal kaip iš tolimosios šalies žmonės. Nepaisant to, kad kartais dirbtinai šypsos ir pamiršta, kad jiems kažką skauda ar kas blogai, jie moka tave sušildyti.

Tiesą sakant, atsiranda po truputėlį vilties, kad kaip nors įsikabinsiu į japonų kalbą... gal pagaliau normalios rimtos studijos privers mane geriau kištis galvą brūkšnelių, rutuliukų ir visokių kitokių ženklelių pasaulį...

Jų rašmenys ramina. Tiesiog tereikia stengtis taisyklingai jį parašyti... ir atsijungi nuo aplinkos greičiau negu pats gali įsivaizduoti.

Bet Haru 春 tas tikrasis visomis prasmėmis jau čia pat... Laukiam laukiam :)

2008 m. kovo 24 d.

Naktiniai pamąstymai su mintimis "Kantrybės, tiktai kantrybės"

Atėjo Velykų antrosios dienos naktis. Velykos čia ne tokios kaip Lietuvoje. Greičiausiai ir natūralu. Frankfurtas daugiau protestantiškoje Vokietijos pusėje, tad ir šventimo atmosfera čionai kitokia. Nors, kaip vėliau paaiškės, frankfurtiečiai mano susidedantys tiek iš katalikų, tiek iš protestantų po lygiai. Aišku, pažiūrėjus į bažnyčių kiekį ir kam priklauso, taip tikriausiai nepasakytum, bet nesvarbu.
Tokia šventė svetimoje šalyje tarsi atmeta tave vienišą individą į visiškai nepažįstamą erdvę, laukdama ar išsigaiveliosi. Ir tikrai, neturi kur dingti. Išeini į miestą, kur skraidydamos į visas puses laksto snaigės, ir tarsi krečiamas tiek esamo gamtinio, tiek vidinio šalčio kulniuoji link ten, kur tave turėtų šildyti aplinkiniai.
Galbūt taip ir yra. Mane žavi čionykščiuose žmonėse jų aktyvumas, noras būti drauge bendruomenėje ir visuomenėje. Jie išeina sekmadieniais visi šeimom į miestą ir man labai labai gražu. Neapsakomai. Dar gražu, kai išeina kartu bėgioti: kartais matai dviese, o kartais visi būriu bėgioja. Vėliau tik sužinau, kad taip kai kurių kompanijų darbuotojai ruošiasi didžiajam Frankfurto maratonui, kuris užblokuoja visas pagrindines miesto gatves, nepalikdamas jokių šansų net dviratininkams.
Aišku, yra dalykų, kurių Frankfurte nevirškinu. Vienas jų - neribotas alkoholio vartojimas viešose vietose. Sakysi, kad kas čia tokio, bet kartais tai išauga į pasišlykštėjimą žmogaus-gyvulio nesugebėjimo jausti saiko. Deja, toks jau žmogus yra. (Žinoma, mintyse aš manau, kad reiktų šią grupę siaurinti iki vyrų, bet tiek to, sakykim, pabandau įsivaizduoti, kad mano matyti bent šimtas vyriškų atvejų tiesiog rodo mano tiriamojo lauko ribotumą... visgi moterys irgi galėtų tuo pačiu užsiimti, nes sąlygas visas tam lyg ir turi, bet tiek to.)
kadangi jau nuklydau į tokias pesimistines lankas, tai visgi kantrybės čia reikia išmokti. Čia ne Lietuva, kur kas nors skubėtų. Aišku, būna ir tokių, skubančių, lekiančių... bet jei pabandytumėt čionai ieškoti greitojo aptarnavimo, turiu nuvilti, paieškos gali likti bevaisės. Kartais pagalvoju, kad gal visgi aptarnavimas Lietuvoje ir geresnis, ypač, kai skubi kur nors... tokios kasininkės, kaip čia teko matyti darbas, Lietuvoje sukeltų pirkėjų pykčio bangas... jau nekalbu apie čia kasdien vykstančius priėmimus banke... atrodytų civilizacija aplenkė šias vietas. O gal atvirkščiai? žmonės įgavo tiek žmogiškumo, supratimo ir pagarbos vieni kitiems, kad nebereikia jiems jokių aparačiukų, išduodančių kiekvieno kliento aptarnavimo numeri. Nesiimsiu reziumuoti.
Ir visgi aš galvojau, kad Velykos neateis. Bet neklausė jos manęs... atkeliavo su Indrės parvežtu iš Kiolno šokoladiniu kiškiu ir katedros vaizdu...
Kantrybės, tiktai kantrybės...
viskas ateina su laiku.

2008 m. kovo 23 d.

Mano Velykos Ginnheimer Landstrasse 42-0168 :D

Toks rytas būna kartą metuos... ir pirmą kartą negiminiškas šventimas su bet lyg su jais :) Linkėjimai visiems brangiems žmogučiams Velykų proga!
Mano Velykiniai margučiaiIevutėTėvelis
Mamytė RamunytėŠmikutis

Ir dar visi drauge :) bet neilgam ;)







2008 m. kovo 16 d.

Frankfurt am Main iš pirmo žvilgsnio 1 dalis

Gražioji senamiesčio bažnyčia
Gotikos liekanos atstatytos
Fakverkiniai namai - Frankfurto identitetas ir pagrindinis pasididžiavimas
Paulskirche
Rotušė iš šono
Grosse Bockenheimer Landstrasse
Prie Hauptwaches Žydinčios slyvos Grosse Bockenheimer Landstrasse
Zeil
Paulskirche is toliau ir paukštis ant namo dešinėj

Pradžia Grosse Bockenheimer Landstrasse
Parko pabaiga ir restorano spalvotieji stulpai
Magiškasis dangus
? Spėkit kas...
Dresdner Bank ir pėstyčiųjų zona


Alte Opera ir Grosse Bockenheimer Landstrasse fontanas
Alte Opera
Vyriškas fontanas pagal R. Jankauską :)
Jėga
Purslai



Alte Opera iš Bockenheimer Landstrasse pusės
Indrė
dangoraižiai iš Bockenheimer'io
Grosse Bockenheimer Landstrasse aleja

prabudęs fontanas

du kalniukai per tiltelį nesueina
žydinčios gėlės pakelėje
gatvė
ir dar kartą ta pati gatvė. Skirtumai?
Įėjimas į Altstadt


Architektūrinis džiaugsmas su H and M reklama
Westend U Bahn vartai
Barclay's Capital Statybos
Sodas tarp sodybų

Šviesiosios sakuros
Rožinė prieš pilką
Bockenheimer Landstrasse ir Myliusstrasse sankirta
Myliu :*
Bockenheimer Lanstrasses vaidzas




ta pati centrioji gatvė
augaliukai
sakuros gatvėj
narcizų kolonijos
Sakuros, hmmm... dievinų jų žydėjimą

Prie mūsų universiteto, Messes pieštukas
Zepelinų alėja ir Bockenheimeris
Dar narcizų
Švara
Mano pavasarinis narcizas... narcizai būdavo tik per gimtadienį ar vėliau... o čia visais beveik 2 mėnesiais anksčiau

Indrė prie turkų ambasados
Bockenheimer vartai, Goethe Uni, Messe ir Zepelinų alėja
gėliukai
reklamos ir mūsų biblioteka
Goethe neue Mensa
Kelias į Uni
Pro ambasadas...
Praeinant sodus
amabsadas ir konsulatus
daugybę sankryžų...
sakuras...

ir sakuras ir žydrą dangų
Mano kambarys netvarkytas

Prie Paulskirches





Paukštis
keisti medžiai...na, kažkokie dar neaiškios rūšies
Paulskirche aikštė

Mūsų būrelis
Fakverkiniai namukai

Pagrindinė pasivaikščiojimų gatvė savaitgaliais
griaunamas namas
daugiau proceso
protesto akcija kovo 8 dieną
keistieji medžiai
vaizdas pro mano langą
Fontanėlis

Indrė
Narcizo vienatvė