2009 m. gruodžio 16 d.

Lietuvos vardas Ispanijoje {Where are you, my little country? : ) }

Štai prabėgo daugiau nei 2 mėnesiai kaip aš esu Iberijos pusiasalio Ispanijos sostinėje Madride. 2,5 mėnesio, per kuriuos stengiausi kaip įmanoma daugiau pamatyti ir išgirsti, pažinti ir suprasti šią nuostabią kultūrą. Tiesa, galima būtų išskirti daugybę pjūvių skirtingų, bet šįkart aš apie Lietuvą. Tiksliau, Lietuvą Ispanijos kontekste arba ką žino Ispanai apie Lietuvą ir apskritai, kas mes jiems esam ir kokius jie mus mato.
Taigi pradėsiu nuosekliai ir chronologiškai. Rugsėjo 30 diena, kai pirmą kartą 22 valandą vakaro išsilaipinau Ispanijos žemėje. Dingęs bagažas. Niekas iš dirbančių oro uoste neturėjo nė žalio supratimo, kas tai yra, bei kur tai yra. Taigi, tokioje vietoje, kur turėtų dirbti kaip ir multikultūriškai apsišvietę asmenys, jokių žinių apie mano gimtinę. Smagu. Einam toliau.

Spalio 1 diena. Apsilankau savo būsimoje praktikos vietoje - think tank'e Fundacion Alternativas. Yes. Mano šefė Belen, akivaizdžiai pasidomėjo bent jau kurioje žemės vietoje yra šalis, iš kurios atvyksta praktikantė. Super. Tillman'as, jau mano minėtas anksčiau, kurio pareigas užėmiau, taip pat turi tam tikrą supratimą, kur galima būtų ieškoti Lietuvos... bandydamas atspėti sostinę prašauna :D Na, kiek reikės tiems vokiečiams ir visiems kitiems kartoti, kad neturime mes jokios Rygos?!?!? Neturime!!! Čia Latvijos sostinė. Ok, einam toliau.
Spalio 4 diena. Hola, Guillermo! Žinoma, mano buto oficialusis šeimininkas Guillermo žino ir kas ta Lietuva, ir kur yra, ir kad mūsų moterys pačios gražiausios žemėje, ir kalbėti šiek tiek moka. Pirmas ispanas su tokiu išsilavinimu :D tiesa, reiktų pridėti, kad grynai per žmogiškąjį bendravimą :D dėl galimo privatumo pažeidimo, nedetalizuoju. Vienu žodžiu, įdomus tipažas.

Susipažįstu su OPEX šefu (realiai jis yra šefas, nepaisant to, kad tik viceprezidentas) Vicente. Come on. Toks protingas vyras atrodo, pasiskaitai aprašymą internete, atrodytų, super, išsilavinęs ir kalbas turėtų mokėti, bet... Lietuvos nežino. Cha cha cha. Irgi bando spėti. Vėl sumaišo su Latvija. Nu, neturime mes Rygos!!! [Kur mūsų įvaizdžio formuotojai? Kur Jūs? Atsibuskite! Neveikia jokia nei drąsios šalies įvaizdžio strategija, nei Vilnius, kaip Europos kultūros sotinė su mažiausiu tiesioginių skrydžių skaičiumi visoje Europoje, {taip, taip, paėmus visas Europos sostines, mūsiškė turi mažiausiai tiesioginių skrydžių - juokas pro ašaras}, nei Lietuvai 1000 metų kažkaip nesuveikė... gal reiktų pagaliau pradėti dirbti, o ne, kaip sakoma buitiškai, "šūdą malti"?]

Einame dar toliau. Mano "smegenų centras" (čia tiesiog, kad būtų lengviau suprasti, jog turiu omenyje Fundacion Alternativas) organizuoja daugybę renginių, iš tiesų, aš pati su savo kuruojamais vos spėju susitvarkyti... ir... spėkite, ar kur nors figuruoja Lietuva? cero cero cero. Grynas apvalus nuliukas. Ko nepasakysi apie brolius latvius ar estus - gal ne visur dalyvauja, bet bent jau jų ambasadų darbuotojai yra kviečiami dalyvauti renginiuose. Taigi, mes neegzistuojame politiniame žemėlapyje... deja, ir aš čia niekuo negaliu prisidėti, nes asmenų kviesti neturiu teisės, t.y. kviečiamų asmenų sąrašas yra grynai Vicente jurisdikcija, net ne tų asmenų, kurie kuruoja atskirus sektorius... bet tikėtina, kad po mano praktikos tokią šalį kaip Lietuva tikrai prisimins. Bent tai jau yra neblogai. Ir gal sostinės nesumaišys...

{Tiesa, dėl Vicente reikėtų padaryti tokią vieną nuėjimo į šalį pastraipą. Jis dažnai mane pavadina ruse, po to atsiprašo, vėl pavadina, kitą kartą paklausia ar dėl to įsižeidžiau ir panašiai... Toks tarsi juokas, tarsi ant pasityčiojimo ribos... panašiai, kaip netyčia išmeta savo kramsnojamus mandarinus... ir vėl atsiprašinėja: "ar neužgavau?" ir kaskart aš pasidžiaugiu, kad mano praktikos vadovė yra Belen... tikrai geras žmogus - griežtas, bet teisingas, ir sąžiningas. Negaliu atsidžiaugti. Gyvenime kartais sekas.}

Taigi grįžkime prie temos. Lietuvos įvaizdis Ispanijoje. Susipažįstu su savo kolega Angeles Sanchez Diez. Čia jau vyrukas, akivaizdžiai daugiau išsilavinimo turintis apie Baltijos valstybes, nors kuruoja Lotynų Ameriką ir dėsto jos kursus universitete. Cha cha. Čia turėtų būti dar vienas spyris į minkštą vietą visokiems aiškintojams, kad tik tam tikrų sričių specialistai tas sritis geriausiai išmano. Netiesa. Kartais žmogaus asmeninis noras kažkuo domėtis jam sukrauna žymiai didesnį žinių bagažą negu tam, kuris studijuoja tą patį dalį, gauna diplomą ir dar gal net dirba toje srityje. Tad su savo kolega Angeles (beje, galėčiau sakyti, kad jis yra pats smagiausias iš visų, ne tik dėl to, kad sėdi kartu su manimi viename kabinete, bet ir dėl to, kad malonus, geras, besišypsantis ir dar išsilavinęs) pasišnekame tiek apie Baltijos valstybių problemas, tiek šiaip apie orą ar dar ką nors. Taigi, antras ispanas, kuris žino, kas tai yra Lietuva.

Einam dar toliau. Su konferencijomis aišku, ten mūsų nėra. Žiniasklaida. Pirmiausia spauda. Per šitiek mėnesių, kol čia buvau, kol kas neprasprūdo pro mano akis nė vienas tekstukas, kur būtų kas nors adresuojama Lietuvos atžvilgiu. Deja. Niekuo mes esame neypatingi. O gal tiesiog eilinį kartą per maži? Bet kaip tuomet latviai ir estai?

Bet štai. Štai ta išganinga diena, kada ne tik išgirstu Lietuvos vardą, bet net ir vaizdų, susijusių su Lietuva išvystu. Gruodžio 15 diena, Telemadrid, programa Telediario, 15 valandų 20 minučių. Spėkit kas??? Kašis!!!

Taigi, Lietuvos krepšinio rinktinė bus viename pogrupyje su ispanais. Nepaisant to, kad tame pogrupyje net 5 komandos, reikšmingiausia kažkodėl pasirodė patiems ispanams Lietuva, nes ne tik, kad parodė žaidėjus, žaidimų ištraukas su mano tėvynainiais, buvusius trenerius, bet net ir parodė interviu su ispanų žaidėjais ir treneriais apie lietuvių krepšinį.

Prisipažinsiu, visada buvau skeptikė, kodėl tiek daug pinigų yra investuojama į sporto šakas. Tiesiog nežmoniškai. Skirtų geriau juos švietimui ar kultūrai, bo jaunimas tik ir orientuojasi kaip raumenų kalnus užsiauginti... bet kaskart, kai užsienyje išgirstu, "kas jūs tokie?", "o kur ta Lietuva?", susimąstau, kad gal tikrai mes esame jau tokie ant išnykimo ribos... ir dar tokie, kurie nieko gero neturi (o gal tiksliau nemoka to eksportuoti į užsienį, panašiai kaip ispanai iki kokio 18 amžiaus?), ir kad visai gerai, kad dar turime krepšinį.

Ir aš suprantu tą mūsų inteligentijos norą atsiriboti nuo nuolatinio eskalavimo, kad čia krepšinis antra mūsų religija (kartu su alumi), bet tiesa neturėtų badyti akių. Kokie esame, tokie esame. Net jei mums patiems atrodo, kad turime šį bei tą daugiau nei krepšinį, kiti apie tai nieko nežino. Ir negali pykti ant užsieniečių, kurie iš senesnių laikų prisimena Sabą, o dabar Jasikevičių ar Lavrinovičius. Tiesiog taip yra.

O kadangi mes ir toliau liksime "kultūros provincija", su kuo greičiausiai reikėtų laidotuvių maršu pasveikinti visą "Vilnius - Europos kultūros sostinė" projektą, kuris jau gėdingai eina į pabaigą, ir jo "aktyvius" vykdytojus (nors gal čia labiau sąžinės klausimas, o ne aktyvumo), nes mes ir toliau būsime žinomi tik tuomet, kai mūsų krepšinio rinktinė prasimuš į kokį čempionatą ar olimpiadą. Tad lai ir toliau nepamirštame investuoti į mūsų jaunąsias atžalas, kurios gins Lietuvos krepšinio garbą :)

Nors aš ne itin džiaugiausi, džiaugiuosi susiklosčiusia situacija... bet nuoširdžiai apsidžiaugiau išgirdusi Lietuvos vardą... kažkaip nesmagu, kai gimtinė vos ne prilyginama visokiom mikro valstybėm... (nors tas pats Tuvalu bent jau linksniuojamas, visgi ne dydyje yra esmė) tad tebūnie bus bent jau krepšinio šalimi... :)

2009 m. gruodžio 10 d.

Stebėjimasis vergių gyvenimu

Kartą su Guillermo ir jo viešniomis iš tolimosios Rusijos keliavome per Madridą ir vėliau, aš, prisiminusi tą kelionę, ne vieną dieną zirziau, kad parodytų ir man vieną vietą, į kurią kaip tyčia manęs nesivedė su viešniom. Tačiau aš ne apie ją. Grįžtant ėjome pro Callao ir Gran Via gatve pasukome link Plaza de Cibellas ir ties Oratorio pasukome į Montera gatvę.
Ten ir buvo mano pirmas stebėjimasis. Jis susijęs su tuo, kad galiu žemai lenkti galvą Ispanijos policijai, kuri čia susideda iš daugybės padalinių, ir tikrai, kaip teko pačiai įsitikinti, dirba žmonėms, o ne dėl to, kad reikia dirbti (čia artimiausiu metu irgi gal reikėtų parašyti atskirai apie Ispanijos policiją, visgi vien vyrukai ko verti :D ), bet su viena problema (o gal tai ne problema? gal tik man vienai tai atrodo problema? [visko gali būti]) jie visgi nesusitvarko.
Grįžtu prie stebėjimosi. Taigi, į Calle de Montera tikrai traukia dauguma ne apsipirkti ir mane tenais nustebino gausybė merginų gana iššaukiančia išvaizda (gerai jau gerai, labai seksualiai apsirengę: mini sijonukai, aukštakulniai, ryškus makiažas ir t.t.) stoviniuojančių, kažko laukiančių, bežaidžiančių telefonais ir panašiai.
Iš pradžių man net neatėjo į galvą, kad čia kažkas negerai. Hmm, visiems pasitaiko draugų laukti, o pasimatymams/susimatymams/susitikimams vietą pasirinkti dažnai fantazijos netrūksta, ypač, jei bijai, kad gali savo laukiamo asmens ir nesurasti populiarioje susitikimų vietoje esančioje žmonių jūroje. Taigi, mes ėjome ta gatve, aš žiūrinėjau į vitrinas, pliurpėm apie būsimą mano butioko japonišką vakarienę su Katiušita (taip meiliai ją vadina Guillermo), aš ieškojau Aire Loco ir Lempickos... ir gal tik jau pasimačius Puerta del Sol aikštei man taip tarsi žaibo nutrenktai toptelėjo - tos merginos ten ne šiaip sau, nes jų ties mūsų buvimo vieta jau daugėjo ne aritmetine, bet geometrine progresija ir aš atsisukus Guillermo klausiu tarsi mažas vaikas: "Negi jos parsidavinėja???" Ir Guillermo juokdamasis iš to nustebusio, šoko ištikto mažo vaiko: "O ką tu manai jos dar čia veikia?". Juokėsi. Gerai, kad jam suskambo telefonas. Katiuša.
Man nebuvo juokinga, nes visai šalia buvo Civilinės Gvardijos pastatas, iš kurio ir į kurį maždaug kas 15-20 minučių pasikeisdami marširuoja/-davo Civilinės Gvardijos darbuotojai (nežinau, kaip juos gražiau reikėtų išversti į lietuvių kalbą, tai nėra visai policininkai, tebūnie bus civilinės tvarkos palaikytojai). Ir šalia tos merginos.
Ir kažkaip aš jau tuomet sunkiai galėjau patikėti, kad jie irgi tokie naivūs buvo/yra kaip aš, juo labiau, kad aš ėjau pirmą kartą ta gatve, o jie kasdieną pro tenai praeina.
Štai ir anądien skaitau apie Jungtinės Karalystės pareigūnų operaciją išlaisvinant lietuvę, kurią buvo bandoma parduoti į sekso vergiją Londone. Visi žino, visiems vieša paslaptis, kad kuriamas naujas haremas Londone - pradžiai olimpinio stadiono statybininkams, konstruktoriams ir kitokiems susijusiems asmenims, vėliau - atvyksiantiems turistams ir žaidėjams... iš sociologijos pusės pamąsčiau, kad jei jau tiriama, kaip Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie čempionatai daro įtaką patriotizmui, ekonomikai, identitetui ir panašiai, gal reikėtų kad kas nros atliktų studiją, kaip tokie renginiai padidina prostitucijos mastą ir kokiais dydžiais padidinamas parduodamų ir įverginamų moterų skaičius. Manau, būtų visai įdomu.
Gal jeigu jau laikoma prostitucija draudžiama, paaiškėjus, kad ją itin skatina Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie tokie renginiai, gal reikėtų uždrausti juos?
Bet grįžkime prie tų merginų Montera gatvėje ir kodėl jos mane nustebino. Kasdien, beveik kiekvieną dieną, bežiūrint žinias, tiek siestines (per pietus), tiek vakarines bent kelios minutės yra skiriamos prostitucijos problemai.
Ispanija - ultrakatalikiška šalis, bent jau tokia buvo. Dabar galima stebėti išlaisvėjimo žymes, tačiau vyresnė karta, ypač mačiusi Franko diktatūrą, dar vis išlikusi ir ji pagrinde daugiausia priešinasi "laisvėjimo" pokyčiams, taip pat ir gatves užplūstančioms prostitutėms, nes esmė kame - tai iki šiol nėra įteisinta, vadinasi, nelegalu ir panašiai, bet net ir efektyviausia policija (turiu omenyje visus jos sudedamuosius elementus, kaip ir Civilinę Gvardiją) yra bejėgė, o gal greičiau nori ar turi tokia būti. Kas ten žino.
Tikrai netikiu, kad tam reikia daug pastangų, tiksliau manau, kad vien nuo sankryžų Madrido centre nuėmus pareigūnus vienai valandai, tiksliau, jų kiekio pakaktų visas Madrido gatves "išvalyti". Kodėl sakau išvalyti. Nekvestionuosiu klausimo, ar prostitucija gerai ar blogai, kaip šiandien vienam draugui ir leptelėjau, "gerai jums, vyrams, moterys dar ne tokie gyvuliukai, kad jus į sekso vergiją pirktų", sakykim, čia vyrų garbės reikalas, bet man... man labai gaila tų merginų. Nemačiau nė vienos laimingos. Taip, gal jos turi geresnius batus, geresnį paltą, gražesnią suknelę... bet jos nelaimingos, kas akivaizdžiai matos.
Žinoma, man iškart kyla klausimas, kaip save gerbiantys vyrai gali pirkti nelaimingas moteris (visgi jas perka, įtariu, dėl malonumo), bet ilgiau pastebėjusi Calle de Montera, supratau, kad aš nesuprantu šio fenomeno, gal greičiau jis kažkaip su racionalaus individo teorija prasilenkia ir vien dėl to man yra labai keista. Sakykim, mane labiau šokiruoja, kad vyrai perka nelaimingas moteris, nes tuomet aš darau prielaidą, kad moterys iš tiesų vergauja ir priverstinai daro daugelį dalykų, nei kai matau laimingas moteris tai darančias, tuomet aš tiesiog nurašau visą istoriją prie (prisimenant Lomanienės svajonių kampelį) hedonistinio pasaulio pokyčių kampelio - jei moterims gerai, jos laimingos ir viskas čiki piki, kodėl aš turėčiau joms aiškinti, kaip gyventi. Liberalus požiūris, bet sakykime šiuo metu į kitą vaidmenį įsijausti nematau prasmės.
Bet yra atvirkščiai. Nors gal, sakyčiau, Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajone, kad ir baisios jos, bet atrodo žymiai laimingesnės, t.y. bent sukuria tokį įspūdį, kas jau yra pakankama priežastis vyrams jas pirkti, tačiau čia ilgiau į jas pažiūrėjus (o tas ilgiau užtenka 30 sekundžių), darosi labai labai liūdna.
*** Misliju, kad gal nėra prasmės moralizuoti. Į žavingąją Kopenhagą, į kurią šiuo metu renkasi daugybė pasaulio lyderių ir įvairių atstovų iš 192 šalių aptarti klimato kaitos pokyčių, plaukia ir tos pačios vergės... nežinočiau to, jei nesiruoščiau Kūčių išvakarėse organizuojamai konferencijai apie klimato kaitą... skaitau Foreign Policy Review, Spiegel ir kitus, ir ką tu... tau juodai ant balto rašo šalia CO2 išmetimo mažinimo problemų ir visokių planų paskaičiavimų, kaip Kopenhaga pasitinka atvykstančiuosius pagausėjusiais "vergių" būriais...
ir prisiminus vasarą rodytą filmuką apie danę su kūdikėliu ant rankų, matyt, norisi verkti. Kaip galima norėti pokyčių, jei net aukščiausi sluoksniai nesugeba susitvarkyti su kūniškais geiduliais?
Tik kaip racionalios pakraipos individo galvoje sukasi dar ir kitas klausimas - kodėl tuomet apsimetinėjama, kad tai blogai ir tai reikėtų drausti ir tai laikoma nelegalu, ir draudžiama... sakyti, kad prostitucijos draudimas atsirado dėl aktyvios feminisčių veiklos irgi yra daugiau nei nesąmonė, bet visgi... nesuprantu, kam tuomet reikia fiktyvių įstatymų, kai jų vykdytojai akivaizdžiai užsidengia akis ir nemato realybės.

2009 m. gruodžio 8 d.

Lyrinis nukrypimas vidury nakties


Skamba Kings of Convenience "I' d rather dance with you" (nebeaišku, jau kelintą kartą), gurkšnoju Pusryčių arbatą iš nediduko termoso, svaiginuosi Loewe's "Aire Loco" ir kemšu vieną po kito iš Lietuvos mamos atsiųstus kūčiukus... labai jau tingiu eiti virtis užmerktų grikių... šildytuviukas burbia kažkur visai šalia, šildydamas besuledėjančias pėdutes.

Vienam akim čia žiūri į ispanų vadovėlį, et, nekoks mokymosi metas gruodis, viena į Burak'o skundus, kaip aš su tokiu karštuoliu nebendrauju (et, tie turkai :D baisiai karšti ir be kantrybės), kita į apačioje nuleistus word'o langus, indikuojančius, kad praktikos ataskaita pati nepasirašys... ir vis grįžtanti pažiūrėti skambančios youtube dainos vaizdo klipo keletos vietų .

Et, štai ir sudegė dar viena vanilinio kvapo žvakutė. Užgeso ir tik mažytis dūmelis priminė, kad jos čia būta, nes vargšės kvapą visą užmušė atneštas iš kvepalų parduotuvės "Aire Loco" lapelis... ant stalo suneštos beveik visos mano turimos negyvos gėlės, gaila, kad bekvapės... taip ir stumias vidurnaktis. Ir kažkaip pasimiršta, kad šiandien visą dieną lijo, žodžiu, vėl oras priminė tą, kokį palikau Lietuvoje prieš išvažiuodama, kad rytą atėjus į darbą pabučiavau į uždarytas savo darbovietės duris, nes visgi fiesta ir net dvi šventės - gruodžio 6 ir 8 dienomis, tai negi dirbsi gruodžio 7 :D (keistai, matyt, atrodžiau įsiprašydama į ofisą - norėjosi darbą atlikti [dar išmoksiu džiaugtis oficialiom nedarbo dienom :D])... visai pasimiršta, kad mes neturime karšto vandens bute ir kaskart pasišildinėji vandenuko norėdamas išsimaudyti, kaip pas bobulę kaime Lietuvoje, visai nesvarbu, kad pro plyšius pučia vėjas, kad dingsta dujos kartais ir išnykšta bet kokie šilumos šaltiniai, kad pirmą valandą nakties atsivelka meilės išsiilgusi dūšia pas mano brangųjį Guillermo ir liejas ašaros laisvai... kažkur atminty plaukia rytinis atsisveikinimas su Katiuša ir sunkūs jos lagaminai, kuriuos vargšis kupranugariukas G tysė... taip ir matau, kaip Katiuša džiaugias išlipus Sankt Petersburge, kur jos laukia tikra žiema ir atšiaurūs vėjai... gal kažkur giliai ir aš jai pavydžiu, bet čia jau kita istorija.

Mieste plaukioja minios žmonių, ir kaskart išeidamas kur nors supranti, kad kartais, dažniausiai vakare, tie milijonai Madrido gyventojų nusprendžia prasiblaškyti tavo gyvenamam rajone... pro Sol, Plaza Mayor, ir kitas tavo mėgstamas vietas... ir prisimeni silkių spaudimą Vilniaus viešajame transporte. Darosi visai panašu... Kažką reiks sugalvoti, kaip išgelbėti pasivaikščiojimus po žavingąjį Madridą... :) Taip ir gyvenam... kažkur beskraidžiojant padebesiais. Kažkaip net ore jaučias, artėja Kalėdos... saldžių.

Lyriškai nukrypstant reikia jausti saiką.
Buenas noches ;)

2009 m. lapkričio 24 d.

Kaip nereikėtų keliauti Ispanijoje arba pasimokykite iš svetimų klaidų

Taip kartais gyvenime nutinka, kad nusprendi daugelio dalykų neplanuoti, ypač, kai tai liečia keliones, kad būtų viskas su tam tikru atsitiktinumo bei sėkmės prieskoniu.

Visgi Ispanijoje nereikėtų daugelio dalykų palikti paskutinei minutei. Ką pati patyriau savo kailiu, kad bilietus reikia nusipirkti iš anksto. Nes...

Atėjus dvi valandos prieš traukinį bilietų gali būti nebelikę. Kaip taip įmanoma, neklauskite, neįsivaizduoju, bet įtariu, kad jie nepardavinėja rezervuotų bilietų (už rezervaciją, žinoma, reikia mokėti, dėl to, matyt, jiems daromos tam tikros preferencijos). Ir kadangi bilietus pardavinėja kompiuteris... jei esate dviese, o turi tik vieną laisvą vietą, Jums parduos tik vieną bilietą. Kad galite vos 30 minučių trunkančią kelionę praleisti sėdėdamas savo kolegai ar draugui ant kelių arba stovėdamas, galite nesivarginti aiškinti. Bilieto negausite. Niekaip. Praktiškai išbandyta...

Ir tuomet "o ne... kodėl, kodėl?". Ir reikėtų dar kai ką prieš tai žinoti. Penktadienis. Tikėtina, kad eilėje atstovėsite apie valandą, tiesa, jeigu jums pasiseks. Jei ne, gal ir ilgiau. Ir atstovėjus tą ilgą eilę, sužinosite, kad bilietų pardavėjas nekalba angliškai... ir tuomet, "aaaaaaaaa"... tam reikėtų morališkai pasiruošti iš anksto. Ir kaip sakiau, likus valandai ar dviem iki planuotos kelionės bilietų nė kvapo... tiksliau, kaip sakiau, atėję paprašysite dviejų bilietų, sakys, nežinau ar yra, bet visgi ras bilietuką... tiesa, vėliau paaiškės, kad paieškos langelyje pardavėjas pamiršo pažymėti, kad keleivių bus du :D ir tuomet smaginsies bandydami įtikinti, kad come on, čia tokia trumpa kelionė, išsiteks ant vienos vietos... be to, gi ruošiamės mokėt pilną kainą, kad tik greičiau pasiektume savo kelionės tikslą. Deja.

Su ispanais šiuo klausimu sunkiai susitarsit. Bet geroji dalis yra ta, kad pas juos beveik visi traukiniai nauji. Kas savaitę nuperkamas naujas traukinys, kad 2010 metais Ispanija turėtų pačią moderniausią traukinių bazę. Rodos, jiems tai pavyks.

Bilietai nėra labai brangūs, bet kaip sakiau, už rezervaciją reiks papildomai pamokėt. Bet tiek kainuoja neprarastas laikas. Spręsti jums. Be to, rezervuoto bilieto išpirkimas yra žymiai paprastesnis - ir eilės mažesnės, ir paprasčiau, ir greičiau.

Taip pat, rekomenduotina pirkti bilietą pirmyn ir atgal. Pirmiausia dėl to, kad grįžtant gali nebebūti vietų traukinyje, ir būsite kažkur neaiškiai įstrigęs. Iš kitos pusės, kelionė atgal kainuos 40 procentų pigiau. Verta susimąstyti ir įvertinti šiek tiek daugiau detalių, susijusių su planuojama kelione. Nors mūsų atveju, pasirinkimo didelio nebuvo. Buvo belikę keletas bilietų naktiniam traukiniui, beje, paskutiniam... bijau, įsisvaizduoti, kas būtų buvę, jei būtumėme bilieto nenusipirkę iš anksto.

Reiktų atkreipti dėmesį taip pat į užrašus ant bilieto, nepaisant to, kad jie visi ispaniški, bet ten yra užrašyta, kad reiktų į peroną ateiti 3 minutės prieš traukinį... į tą reikėtų labai labai atkreipti dėmesį. Nes pirma, laiko šiek tiek suvalgys daiktų patikrinimas kaip oro uoste... nepraeisite šiaip sau, tiksliau neprabėgsite. Antra, nereikėtų sumaišyti aukštų. Išvykimo traukiniai yra lietuviškame antrame aukšte. Ir trečia, atlėkę 3 minutės prieš traukinį galite pabučiuoti į uždarytą peroną. Taip, taip, čia irgi panašiai kaip oro uoste. Taip jau paprastai į jį neįeisite. Ir iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mūsų traukinys pajudėjo iš perono likus 4 minutėm iki laiko, parašyto biliete. Gerai, kad į traukinį, kažkaip nuojauta sakė, bėgom, bėgom, bėgom... ir prie perono vartų, pasitikęs bilietų tikrintojas, priekaištingai suburbėjo, kad oi, kaip vėlai... ir bėgom bėgom... ir gal net nepraėjus 30 sekundžių nuo tada, kai įbėgom į traukinį, jis pajudėjo... greitasis traukinys į Toledą, beveik 90 km distanciją įveikiantis per nepilną pusvalanduką, tikrai ilgai neįsibėginėja, ir dėl jūsų vėluojančio nubėgti laiptais į peroną (kas irgi gali būti), tikrai nesustos kur nors, netoli perono... be to, ir nepasivysite. Tad čia ispaniškas įprotis, kad viskas vėluoja bent 15 minučių, visiškai negalioja.

Ir jei nuspręsite keliauti mašina, kas visai palyginus yra nebrangu, ypač vidutiniams nuotoliams, reiktų pagalvoti, kur palikinėsit mašiną, kai ja nesinaudosite, nes... diena parkavimosi vietoje gali kainuoti ir daugiau nei 24 eurus, ypač kur nors geresnėje vietoje, arčiau miesto centro ir t.t. Taip pat, nors jums ir atrodo, kad niekur nesimato ženklo, kad stovėjimas mokamas, reikėtų labai gerai patikrinti... nes ženklas gali būti už pusės kilometro su bilietų pardavimo automatu... ir kol jūs varganai nueisite susimokėti iki automato, ir jei dar ten jūsų lauks eilė, tai reikėtų pamačius moteriškę ar vyruką su mėlynu kostiumu ir geltona linija ant jo, šūktelt, kad eini susimokėt, nes bent jau Madride, pati savo akimis mačiau, kaip per 15 minučių atvažiavo servisas ir nutempė paliktą mašinytę... tikėtina, kad arba laikas stovėjimui buvo pasibaigęs, arba šiaip žmogus iš nežinojimo ją paliko net nepagalvojęs, kad reiktų ten mokėti. Tad su mašinų palikimu reiktų atsargiai.

Dar, dar... daugybė gatvių Madride yra vienpusio eismo, tad reiktų bent pirmam kartui prasivažinėti su google maps per gatves ir pasižiūrėti, nes po to elementariai 2 valandas suksitės ratu ir negalėsite rasti kelio išvažiuoti. Bet čia gal ir nebūtinai. Beje, dėl baudų. Jei esat su išnuomota mašina, tai jums tai labai daug kainuos... nes dar papildomai nuomavimo agentūra nuraus... arba ne. Jeigu su nuosava ir ne ispaniškais numeriais, galite džiaugtis, iš jūsų baudos niekas neišsireikalaus, nes baudos mokos autonominių regionų biudžetams. Čia pliusas keliauti su savo mašinyte. Tačiau, jei kaip teko matyti keletos nelaimingųjų situacijas, kai nutempiamos mašinytės... tiek vienu, tiek kitu, atveju, oi, kaip tai nemažai patuštins jūsų kišenę. Ilgam Ispanijos negalėsite pamiršti. Tad gerai reiktų pasvarstyti, ar tikrai taip gaila laiko pusvalanduką paisvaikščioti po apylinkes ir paieškoti kur nors medžių šakose paslėptų kelio ženklų... nes jie tikrai nepadaryti visiems aiškiai matomi... o kartais visai nematomi, jei nesistengi labai labai intensyviai jų surasti.

Tiesa, kelių policininkai, už tai, kad pavyzdžiui įsuksite į gatvę, kur negalima įsukti, neskubės jūsų bausti. Jie čia gana žmogiški. Supranta, kad nespėji visų ženklų sužiūrėti. ir jei LT jie specialiai stovi už tokių ženklų ir tik laukia "Įsuk tu žioply, papildysi mūsų kišenėles", tai čia net jei jie stovės po tuo ženklu, pirmiausia sustabdys, paklausinės, ir jei kartais jums tikrai tenais negalima važiuoti, paprašys apsisukti ir parodys kelią, kaip rasti tai, ko ieškot... žinoma, tik ispaniškai. Suprasti ispaniškai tikrai gana reikalinga šioje didelėje Ibericos šalyje, jei ne paklausti, kam užtenka kūno kalbos ir ženklų, tai suprasti, ką tau atsako, dažniausiai kūno kalbos neužtenka.

Ir pabaigoje apie autobusus. Būtinai visko išsiklausinėkite. Autobusai čia dažnai išvyksta ne iš ten, kur pirkote bilietus, dažnai ne tik, kad ne iš stoties, bet ir iš visokių būna supermarketų ir panašiai. Ypač rytą belaukiant, galima nerealiai sušalti, o vėliau gali paaiškėti, kad autobuso taip ir nesulauksite toje vietoje, kur laukiate.

Tad nemokant ispaniškai saugiausia keliauti traukiniais... nors ir tai, gali paaiškėt, kad traukinys išvyksta iš kito miesto galo.

Bet kur tikrai kalba angliškai, tai mašinų nuomos punktuos. Bėdų neturėsit.

Kol kas tiek. Sėkmės keliaujant.

2009 m. lapkričio 15 d.

Das Leben den Anderen//La vida de los otros//Kitų gyvenimas//The Life of others


Iki šiol prisimenu vieną gerą citatą apie kiną.

Kinas iš 24 kadrų per sekundę realybės virto 24 kadrais per sekundę fikcijos.

Nesuprantu, kodėl geras kinas aplenkia Lietuvą. Ne tik kinas, žinoma, bet kodėl ir jis.

Florian Henckel von Donnermarck debiutas 2006 metais "Kitų gyvenimas" (Das Leben den Anderen). Kurį paradoksalu šiąnakt mačiau ispaniškai per antrąjį Ispanijos kanalą. Nors iš tiesų, neabejotinai, turėjau jį pamatyti Vokietijoje.

Bet džiaugiuosi, kad geriau vėliau nei niekada. Nuostabus filmas, kuriam buvo negaila paskirti tas valandas.

Tiesa, Guillermo nustebo sužinojęs, kad aš jo nesu mačiusi. "Vienas geriausių kino filmų".

Atiduodu savo sentimentus istoriniam kinui. Ir jei imdb duoda 8,5 iš 10, aš visai rašyčiau 10. Nepamenu paskutiniuoju metu matyto kito tokio įtaigaus ir prasmingo kino filmo.

Aš už filmus, kurie verčia susimąstyti. Kurie kažko pamoko. Kurie sudrebina ten kažkur esantį mūsų esybės būvį...

Siužeto nepasakosiu. Jį tiesiog reikia pamatyti. 2 valandos ir 17 minučių tikrai bus praleistos neveltui. Ruošiuosi pasižiūrėti ir vokiškai. Bet kada vėl prie progos... panašiai kaip su "In the Mood for Love".

Tiesa, vienas momentas iš filmo. Paskutinėmis minutėmis. "Sonata geram žmogui". Labai prasminga padėka. Mes dažnai pamirštame, kad kartais būna nematomų žmonių... kurių mes nežinom, bet kurie daug dėl mūsų padaro. Visas filmas yra istorija apie tai, kaip gimsta gėris.

Ir dar. Vietomis filmas priminė žavingąjį Orvelo romaną "1984-ieji". Nuostabi knyga. Tik čia ne komunizmo parodija... o savos vokiečių bėdos. Štazi.

Taip ir įsivaizduoju, kaip mano buvęs (paskutiniuosius metus) istorijos dėstytojas Sindaravičius (dažnai mums penktadieniais rodydavo istorinį kiną... už ką jam neapsakomai esu dėkinga) po keletos metų gal rodys ir šį filmą. Jauniem žmonėm, ypač tiem, kurie nieko panašaus nematė ir gal nepamatys, visai ne pro šalį gyvenimo realaus pažiūrėti. Kad ir kino teatro salės ekrane.

Šiaip, dažnai net nesuvokiame, kaip mes gyvename. Bet ką čia daug rašyti. Gerus dalykus reikia pačiam per save perleisti. Ir šis filmas vienas iš tokių.

Labos.

2009 m. lapkričio 6 d.

Kokios norime Europos?

Tiksliau reikėtų klausti, kokios norime Europos Sąjungos, kaip norėtumėme čia gyventi po 5 ar 10 metų čionai.

Iš tiesų pagalvojau, pradėjusi dirbti su projektu "Que Europa queremos", kad reikėtų padaryti normalią apklausą apie tai, ko europiečiai nori. Tokiais visiškai paprastais klausimais. Rinkimai į Europos Sąjungos parlamentą, kurie tarsi turėtų parodyti žmonių preferencijas, yra visiškai bereikšmiai.

Bent jau aš taip manau. Rinkimai, į kuriuos ateina mažiau negu 40 procentų kiekvienos šalies rinkėjų, tikrai nesurenka parlamento, kuris atspindėtų žmonių pozicijas. Juo labiau, kadangi yra baisiai daug įvairių techninių detalių, kaip organizuojamas darbas parlamente ir panašiai, net jei ir 100 procentų būtų rinkimų aktyvumas, tai parlamentas dar neatspindėtų tikrosios žmonių valios.

Ir man labai keista, kodėl net per tuos varganus rinkimus nėra paklausiama europiečių, ko jūs norite iš Europos projekto, ko tikitės, arba ką norėtumėte keisti.

Tiesa, ispanai bando šią situaciją taisyti. Ruošdamiesi 2010 prezidentavimui, bando bent susiformuoti ispanų norus ir viltis atitinkančią poziciją. Ne vienas rimtesnis think tankas Ispanijoje jau klausia visuomenės, ką norite keisti? Kokios Europos norite?

Klausia, žinoma, ne tik ispanų, bet abejoju, ar koks lietuvaitis ieškotų internete svetainių ir informacijos, kur galėtų išsakyti savo poziciją šiuo klausimu. Žmonių reikia tiesiog klausti. Prieiti ir klausti.

Aišku, "smegenų centrai" ir yra tam, kad dar pagalvotų už piliečius į priekį, ko jie norės, ko galbūt vilsis ir panašiai. Bet aš labai dažnai čia paskaičiusi įvairius pasiūlymus ir protestus pagalvoju, ar jau tikrai nebėra likę nieko tokio esminio, kad reikia užsiiminėti visokiom postmaterialistinėm nesąmonėm. Ar mes tikrai taip jau viskuo patenkinti?

Ir apmaudžiausia, kad aš nesuprantu, kur nukeliauja tie visi pinigų išplovimui tiesiog skirti projektų "Pasiūlyk idėją Europai" ir panašiai rezultatai... na, jau bent vaikų nuomonės paklausytų, jei suaugusių neįdomi.

Šiuo metu kuriu pasiūlymų rinkinį, paprastai kalbant veiksmų planą arba strategiją, kuo turėtų užsiimti ispanai, pradėję 2010 metų prezidentavimą Europos Sąjungoje. Prieš metus, kaip tik tokiu metu, bestudijuodama Europos Sąjungos integracijos kurse, mano galvoj buvo uraganas minčių, kaip ten kas, kur ir kodėl turėtų būti padaryti... bet dabar, praėjus metam, kažkaip ramiau... o užrašai kažkur Vilniuj likę, tad jei turit kokių minčių... labai laukčiau, nes gali būti jog yra net ne viena ir ne dvi, bet keletas sričių, kurios visiems kažkur toli užkritusios, ir taip ir liks nepastebėtos.

"In the mood for ideas". Kaip tam filme "Meilės laukime", taip aš laukiu idėjų - iš dangaus, iš saulės, gatvės, parduotuvės, vaikų, kačių, šunų, suaugusių... ir t.t.

2009 m. spalio 31 d.

Meninis atradimas























Galbūt daugeliui tai visai ne naujiena, bet bevartydama Guillermo meno žurnalus tiesiog atradau šį paveiksliuką ir jis mane užkabino.

Smagus.

Ir labai prasmingas. Galėtų būti dailės vadovėlio viršeliu. Be to, itin pagelbėtų asmenims, turintiems vizualinę atmintį, išmokti kiek autorių pavardžių iš karto.

Gera energija nuo jo sklinda, gera. Reik mėgautis...

2009 m. spalio 20 d.

Įniršis

Šiandien su viena Lietuvoje likusia drauge trumpai šnektelėjom ir ji užsiminė apie pyktį. Koks tai uždaras ratas - kad pyksti dėl to, kad pyksti, ir taip nepasibaigia. Prisiminiau tuo pačiu "Triukšmą ir įniršį".

Dabar atsakysiu į tą dažnai užduodamą klausimą - kaip gi praktika. Kelianti įniršį. Būtent. Kodėl? Nes užėmiau vyro vietą. Ir esu mergina, ir dar iš Rytų Europos, kas vienos tautybės asmeniui (beje, ne tik jam) atrodo kažkur iš pačios gilumos didelės šiukšliadėžės, tad galima kartais, o gaunas - visada, iš to ir pasilinksminti.

Paprastai kalbant aš turėčiau daryti tokio vieno berniuko (pasirodo, jis dar netgi jaunesnis už mane skaičiuojant akademiniais metais politologijos studijų) Tillmanno darbus, kuriuos jis ramiai darė iki man atvykstant, bet... kadangi Tillmanno paskutinė darbo diena buvo ketvirtadienį, o penktadienį jau buvo itin svarbi konferencija ir po jos jis iškart išvyko, visus darbo aiškinimus savo šlubuojančia anglų kalba apibrėžė kaip atvyksiančių į konferenciją žmonių sąrašo sutvarkymą, t.y. kuriuos asmenis pažymėti raudonai, kuriuos žaliai ir kuriuos oranžine spalva, lyg aš nemokėčiau skaityti. Bet tiek to. Tądien aš susitvardžiau ir mielai padėjau Suzanai. Penktadienį taip pat.

Tačiau vakar iš konferencijos pagaliau grįžo mano būsimasis šefas - bent jau kol kas - Vincentas. Ir klausia, kaip darbai einas... ir aš taip jam nuoširdžiai ir atsakiau, kad su OPEX'u (kas šiaip lietuviškai būtų Išorinės Ispanijos politikos observatorija - o realiai tai, kas vyksta už Ispanijos ribų) aš beveik nieko nedariau... o OPEX'ą sudaro 8 skyriai, tad darbo ypač vicedirektoriaus asistentui kaip ir turėtų būti per akis. Problemą iš pradžių sprendžiam gražiai - laiškai, skambučiai į Vokietiją. Čia, žinoma, tą darau aš. Ir situacija juokinga - reikia kovoti su kažkur Vokietijoje sėdinčiu asmeniu, kad perduotų man kompo, pašto ir kitus slaptažodžius, programas ir iki šiol jau atliktus darbus.

Taip iki šiol kovoju su vėjo malūnais.

Tad kai manęs kaskart paklausia, kaipgi tas darbas, man noris atsakyt, kad vis dar normaliai neprasidėjęs, nes kai kurie asmenys itin sunkiai skiriasi su buvusiu darbu, ir kol taip vyksta aš draugauju su mokslininkų duombazėm, 30-ą dieną atvyksiančiais svečiais į konferenciją dėl Baltosios ESDP (European Security and Defence policy) knygos ir Suzana, kuri laiko visą OPEX komunikaciją ant savo pečių, kuri iš tiesų labai gražiai šypsos ir yra gana meili. Ir dar viena jos kolegė visai smagi, bėda tik kad vardų nežinau. Arba žinau vardą, bet nežinau žmogaus, kaip pavyzdžiui, Borja, mano būsimas antras šefas iš kito skyriaus, bet šiuo metu atostogauja, tad tik pasveikino elektroniniu paštu įsijungus į veiklą Fundacion Alternativas.

Šiaip kai pagalvoju, kiek čia nedaug žmonių dirba, visgi visai nemažai veiklos jie čia turi. Galvoju, gal ir Lietuvoj būtų smagu turėti kažką panašaus... tik įdomu ar būtų kam nors įdomu Afrikos ir Lotynų Amerikos studijos, arba Australijos ir įvairios konferencijos ir panašūs dalykai. Be to, kažin ar surastume tiek profesionalių mokslininkų, galinčių sudaryti adekvačius departamentus bei tų departamentų patarėjų tarybas (čia man buvo visai naujas reikalas, bet labai smagu, kai pati perkąsiu - papasakosiu)... bet kada nors. Įrašysiu tai į kaip dar vieną greičiausiai niekad neišsipildysiantį norą.

Pastebėjau, kad pykstant nelabai rašos, bet užtat jau sugalvojau, ką galėsiu parašyti savo praktikos ataskaitoje, gal net galvoju reikėtų padaryti tokios pat vietos (komunikacijos skyriaus) privačiam, ir viešajame sektoriuje palyginimą... bet dar su praktikos vadovu reiks pasikonsultuot. Manau, kad ši situacija pakankamai pamokanti... ir kartu paaiškinanti, kodėl iš tiesų darbuose žmonės turėtų naudoti tik darbinius prietaisus, o ne savo nešiotis, nes tai visiškai nenaudinga darbdavės institucijos atžvilgiu. Čia tai kas, kažkokia lietuvaitė spirga, kad nori to, kas buvo parašyta praktikos programoj, bet, iš principo, jei galima kuo daugiau iš praktikanto už dyką išpešt, tai kodėl tuo nepasinaudojus.

Un beso, kaip sako geri draugai vienas kitam Ispanijoj.

Hasta luego.

2009 m. spalio 15 d.

¡Qué cosa en primer dia!

"¡Qué cosa en primer dia!". Taip būtent taip mane pasveikino atvykus į Fundacion Alternativas. Mano naujuosius antruosius namus Madride. Kas buvo, nepasakosiu, nebūtina čia visokių neigiamų emocijų prisiminti. Reikia daryti taip, kaip daro ispanai, bet apie tai vėliau.

Taigi kaip iš tiesų atrodo viskas čia. Prestižinis rajonas, senas namas, sena gatvė, liftas gal labiau atnaujintas negu maniškis, bet labai jaukus ir mielas. Fundacion Alternativas įsikūręs trečiajame pastato aukšte. Toks įspūdis, kad dar visai neseniai, nes kai kur dar galima sutikti elektrikų, dažytojų ar šiaip kokių meistrelių.

Mano praktikos vadė nuolatos rūko. Beveik. Nerūko, kai eina pasikalbėt su kuo nors iš savo darbo vietos, arba kai itin svarbūs valdžios vyrai skambina. Iš tiesų pakankamai griežta, bet teisinga. Sutariam, kad už išnaudojimus galėsiu gauti laisvą dieną. Žinoma, tik tuo atveju, jei ant nosies nekabėtų konferencija, seminaras ar dar koks nors šventas velnias.

Bet iš tiesų vaizdelis jos darbo skyriuje tiesiog neįtikėtinas. Kai mane pirmą kartą įsiveda, aš net jau pasidžiaugiu, kad mano darbo vieta bus išeinančio berniuko vietoj [ dar paaiškėja, kad jis už mane jaunesnis :D - kažkas neįtikėtino ], OPEX departamente (Europos reikalai), nes toks per pilvą tarsi išplėstas koridorius, kurio pakampės apstatytos stalais. Akivaizdžiai, ne pagal feng šui... nenorėčiau dirbti ant praėjimo, kuris veda į tokią žmonių išsvajotąją vietą, kaip virtuvėlė. Ant mano šefės stalo stovi peleninė. Ir ne bet kokia. Didžiulė didžiulė. Kaip paaiškėja per pietus, ji gana greitai visgi prisipildo. Vėl pasidžiaugiu, kad mano darbo vieta ne šalia praktikos vadovės, bo dušu reiktų naudotis tiek prieš darbą, tiek po to.

Think tanke aš pakeičiu Tilmaną. Berniuką iš Vokiečių tyrimų centro, su kuriuo buvo itin glaudžiai bendradarbiaujama paskutinius mėnesius. Įtariu, kad į mane tiek vilčių nededa :D. Bet šiaip pasidžiaugiu už Tilmaną - už mane jaunesnis dviem metais tiek studijų, tiek amžiaus prasme, bet turi daugiau patirties. Štai ką reiškia vokiška sistema, kur kas vasarą studentai eina praktikos atlikinėti. Žinoma, jie turi kur tai daryti. Bet vis tiek baltu pavydu išlydžiu Tilmaną, užleidžiantį vietą man.

Knygos, kurią patarė pasiimti Alvyda, neprireikia. Man ta mintis jau atėjo, kai pradėjom ekskursiją po think tanką ir užklydom į laboratoriją. Pirma mintis, kad siaube, kaip tiek nedaug žmonių sugeba išvežti tokią aktyvią programą? Juo labiau tokiu aukštu lygmeniu. Kažkas neįtikėtino.

Po trumpos eskursijos ir Tilmano instruktažo, kurį jis labai nesėkmingai bando daryti anglų kalba (oi, oi, atsiiminėjau aš savo žodžius, kad vokiečių jaunimas gana gerai kalba angliškai), pristato prie darbų, nes jau vakare prasideda Ketvirtasis Europos Strateginis Forumas, susijęs dėl Europos Sąjungos saugumo politika ir jos vaidmeniu tarptautinėje arenoje. Juokas paima, kai Tilmanas užjaučiamai sako, kad reikės pasidomėti tuo :D Visgi dar vienas pliusas skaičiuojamas Islandijos vasaros mokyklos naudai.

Tiesa, po viso instruktažo, kuris buvo visiškai beprasmis, nes Tilmanas ne itin gerai kalbėjo angliškai bei ne itin buvo struktūruotas ir žinantis, ką nori pasakyti, pabaigėm pliurpdami apie viešuosius ryšius. Paaiškėjo, kad vaikinukas labai svajoja dirbti ten, kur pati atidirbau beveik pusę metų... gerai, jaunas dar vaikinukas... bet jei nesusitvarko su vienu distrelistu per 2 savaites, įdomi patirtis jo laukia.

Bet tame yra ir geroji medalio pusė. Yra darbai ir jie turi būti padaryti. Ir niekas nedaro daugiau. Tad nežinau, ar dėl to, kad pirma diena ir man labai norėjos pasportuot, ar dėl to, kad aš šiaip greitesnių apsisukimų, sutvarkau ne tik šiandienos konferencijai reikalingus dalykėlius, bet ir kitą savaitę vyksiančiam tarptautiniam seminarui apie migraciją Magrebe likusius darbelius. Ir mano džiaugsmui - čia yra gera sistema: padarysi anksčiau darbus, esi laisvas. Skatina dirbti efektyviai ir greitai, nors tai ir sunkiai įmanoma karštame ofise... gi ispanams labai šalta, ir ofise jau įjungtas šildymas. Siauubaaas. Lauke 25 kaip minimum, saulė šviečia, o jie dar papildomai pasišildo. Aš kol kas to nesuprantu. Gal po kelių mėnesių apsiprasiu ir net negalėsiu įsivaizduoti kitaip, bet man labai keista, nes beveik nėr kuo kvėpuot, karšta, prakaitas žliaugia... ai, bet kai pagalvoju apie sniegą ir 3 laipsnius Lietuvoje, pagalvoju, gerai, gerai, pakentėsim tą šilumėlę, įsivaizduok kaip dabar šaltum kur nors nešildomam Lietuvos ofise ar ministerijoje.

Be to, visada geriau kankintis ten, kur geriau. Čia ir žmonės linksmesni, ir dažniau šypsos, beje, nuoširdžiai, ne taip kaip amerikiečiai, ir nepasakyčiau nei, kad krizė, nei kad žiema čia pas juos ateina... man kaip tik dabar labiau panašėja į vasarą: medžiai žalesni, vaisių sezonas prasideda, žmonės zuja gatvėse, pilna turistų šnekančių įvairiom kalbom - tikras atostogų metas, vasara.

Hasta luego :)


Tuščia vieta.

2009 m. spalio 12 d.

Octubre 12 - Nacionalinė ispanų šventė

Spalio 12-oji pagal Julijaus kalendorių diena, kai Kristupas Kolumbas 1942 metais išsilaipino Amerikos žemėje, nors iš tiesų pagal modernųjį kalendorių tai būtų spalio 21, visgi iki šiol ispanai švenčia Octubre 12, kaip Ispanijos dieną (Día de la Hispanidad) ir Nacionalinę Fiestą (Fiesta Nacional).

Nors iš tiesų ši šventė - kaip nedarbo diena ir visokios iškilmės - dar visai šviežia. Dabartinį savo pavadinimą šventė įgavo 1987 metais, t.y. kaip Nacionalinės Ispanijos dienos. Iki tol buvo švenčiama Ispaniškumo (gal būtų tiksliausias vertimas šiam ispaniškajam Hispanidad, kuris iš esmės apibūdina vietoves, kuriose buvo/yra paplitusi ispanų kultūra, kalba ir t.t., panašiai kaip tarptautinė Ispanijos bendruomenė), tiesa, irgi ne per seniausiai tik 1981 metais Karališkoji Ispanijos šeima priėmė tokį sprendimą. (reiktų pastebėti, kad pasirenkant nacionalinės šventės dieną, įtariu, ispanai būtų pirmoje vietoje pagal skaičių, kiek kartų ji buvo pakeista per paskutiniuosius šimtą metų :D) Tad dabar ispanai turi dvi nacionalines šventes - Konstitucijos dieną gruodžio 6 (per Kalėdų senelio gimtadienį) ir spalio 12-ąją, kuri visgi, neapsigaukite, gana įvairialypė. Tuoj paaiškinsiu kodėl ir kaip.

Kai pirmą dieną čia išėjau į gatvę, o tai buvo vos spalio 1-oji, rytą visai pažeme vis praskrisdavo kariniai naikintuvai, kurių garsas net ir vietinius priversdavo pakelti akis į dangų ir pažiūrėti, kas čia vyksta. Ir taip pirmą, antrą, trečią... galiausiai pradėjau galvoti, kad čia taip būna kiekvieną mielą dieną, kad sėdėdamas darbe neužmigtum. Bet taip buvo iki tol, kol neatsikrausčiau pas Guillermo ir vieną mūsų bendrą rytą svetainėje vėl nesutrukdė ramybės tas karinių lėktuvėlių garsas. Taip aš sužinojau apie antrąją Octubre 12 pusę.

Taigi nuo 2000 metų Octubre 12 yra Ispanijos kariuomenės diena, švenčiama kariniu paradu Madride. Tiesa, pakankamai simboliškai tiek Madride, tiek visoje Ispanijoje, nes ją užgožia šiek tiek kitos šventės. Be to, ši šventė yra gryniausias politikos pavyzdys, kuris taip net visai gražiai apibrėžiamas kaip kompromisas tarp konservatorių ir respublikonų, tarp noro pabrėžti monarchijos statusą bei pažymėti Ispanijos demokratišką statusą.

Bet nuoširdžiai, aš tos šventės nepajutau. Pirmą dalį parado iš tiesų pramiegojau :D taip taip, neprižadino manęs tie viršgarsiniai naikintuvai ir kitas jų aviacinės kariuomenės paradas, vėliau tik per žinias visą procesą pamačiau. Pagailo jų karaliaus su karalienė priiminėjančio svečius ir pagarbą bei pagalvojau, kad tikrai jie keisti. Nors, anot Guillermo, čia viskas su ta švente gerai. "Mūsų armija nuplaukė ir užkariavo Ameriką, ne Kolumbas, tad čia viskas vietoj". Tad paprasčiausiai šia švente ispanai nori ne tik pasauliui, bet ir sau priminti, kaip jų dėka buvo atrastas (visomis prasmėmis) Amerikos žemynas, užkariautas ir kokie mes iki šiol galingi ir reikšmingi, sukūrę Hispanidad, kuris, deja, dėl visokių tautų pavasarių ir pasaulinių karų, nebesimbolizuoja Ispanijos imperijos.

Ką padarysi. Šventė gal ir graži, nors ir ne itin reikšminga. O žmonės tiesiog laimingi, gavę papildomą progą pasiilsėti, išeiti į miestą ar kur pakeliauti. Tame tarpe ir aš džiaugiuosi kartu su jais.

2009 m. spalio 4 d.

Ispaniška romantika antrą viešnagės dieną

Galvojau, kur aš ten vakar pabaigiau... tai vat.

Ar galima būtų įsivaizduoti, kad vos būnant daugiau negu 24 valandas pirmą kartą svetimam mieste išgirsi dvi vienas gražiausių ir reikšmingiausių gyvenime melodijų? Madridas - pirmas miestas mano gyvenime, mane pasitikęs su tiek gražios muzikos.

Keiti metro linijas. Praėjime stovi moteris ir dainuoja ispanišką "Perhaps, perhaps, perhaps" versiją "Quizas, quizas, quizas"... tarp El Prado muziejaus ir Iglesios pagyvenęs vyrukas skambina gitara "Malaga" arba "Grenada", nepamenu tiksliai, kurį iš jų... pamenu, kaip pati šiuos kūrinius grojau fleita. Kažkokia nostalgija sukyla.

Ir ji čia greičiausiai pagauna ne vieną, ir ne kartą per dieną. Muzika čia gyvena. Žinoma, jei Madride būtų tiek, kiek šiuo metu yra Vilniuje, bijau, kad dalis romantikos pradingtų... bet apie tai nereikėtų galvoti. Madridą, pradedu galvoti, geriausia aplankyti spalio mėnesį. Iš Lietuviškų darganų pabėgus, 28-30 laipsnių dieną, visą laiką šviečianti saulė yra tiesiog pasaka.

Šiandien trumpas pablūdijimas po miestą tik pėsčiomis. Pradėkime nuo Delicias. Šioje gatvėje viskas po ranka. Jei galvotumėte kada nors, kur nuomotis būstą, greičiausiai ši gatvė būtų optimaliausias kainos ir kokybės santykis. Ir parduotuvės, ir kavinės, ir vaistinės, ir metro - viskas ranka paduok. Nueiti iki centro irgi netoli, be to, nedaug triukšmo. Taip pat ir šiek tiek viskas pigiau - nes šiek tiek toliau nuo pagrindinių taškų. Taip pat, šiame rajone yra labai nuostabus parkas. Dar nebuvau, bet būtinai ten nukeliausiu.

Kylame aukščiau, į Šiaurę - Atocha. Nesunku bus pažinti seną stotį. Gana nemažas pastačiukas, be to juodo arklio milžiniška skulptūra būtinai patrauks dėmesį. Pastatyta ji visai neseniai, berods prieš penkis metus, kiekvienam priminti, kaip būtent Atochoje įvyko pagrindiniai metro sprogdinimai, nusinešę daugiau nei 200 gyvybių. Iki šiol nieks tiksliai nežino, ar čia baskų nepaliaujamo noro nepriklausomybės, ar kitų teroristinių grupuočių veiklos Ispanijoje rezultatas. Be to, Senoji traukinių stotis yra vienas iš architektūrinių paminklų, kuriuos būtinai vertėtų pamatyti Madride.

O šalia Atochos šiek tiek pasislėpęs Reina Sofia dailės muziejus (pagrinde šiuolaikinės dailės), vienas didžiausių Madridiečių pasididžiavimų, kaip ir visai netoli esantis Prado bei Thyssen muziejai bei gražusis Retiro parkas. Apie juos daugiau papasakosiu po giluminės analizės, kol kas tik "apsiuostymas".

Tiesa, tokiu metu vyksta labai daug tvarkymo ir rekonstrukcijos darbų, tad nereiktų stebėtis užtvertomis gatvėmis ir praėjimais, taip pat ore tvyrančiais dulkių kamuoliais. Būtų lietaus, bent nuplautų kas nors tai, bet čia tik 30 laipsnių... ispanai sako, kad nedaug. Robertos draugė skundžias susirgus nuo atvėsimo, patys ispanai vaikšto su megztukais ir paltukais, tad gal nesakysiu, kad nepadeda nei nuostabusis Retiro parko pavėsis, nei ežerėlio vanduo... ypač įdienojus... bet iš kitos pusės, čia geriausia slėptis Madrido centre nuo karštosios saulės, prisėst ant suoliuko poilsio akimirkai ar tiesiog brūkštelt keletą žodžių ant atviruko. (Beje, pigesnių nei visur atvirukų bei vėduoklių jei norėsit, klauskit, jau beveik kaip vietinė apžiūrėjau ir šias gėrybes... ir lygiai taip pat kaip Frankfurte gali tekti už tą pačią atvirutę pakloti ir 0,20 euro centų ir daugiau nei eurą.)

Netyčia užsuku į šalia Prado muziejaus esančią bažnyčią, įspūdingą architektūros šedevrą. Tiesa, nereikėtų apsigauti - čia bažnyčiose ir (norėjau rašyti vasarą) rudenį karšta. Ne tas žodis kaip tvanku. Bažnyčia iš išorės atrodo didesnė, nei susidaro įspūdis įėjus į vidų. Kada nueisiu tenai su fotoaparatu įamžinti interjero. Tiesa, kaip ir daugumoje vietų, prašoma turistų nelankyti bažnyčios mišių metu.

Ir dar, čia tiesiog būtina kai ką žinoti prieš atskrendant į Madridą. Žmonės čionai ilsisi, kaip ir ilsisi turizmo departamentas. Aš jau Vilnių laikiau užkaboriu, bet čia surasti informacinį centrą yra dar sunkiau. Juo labiau veikiantį, o ne su lentele, kad "atsiprašome, laikiai nedirbame" arba dirba tik Colon informacinis centras... ne esmė, kad už kokių 3 kilometrų, tad geriau žemėlapiais apsirūpinti iš anksto. Be to, net ir radus mažą informacinę būdelę, kurios aš iš pradžių net nepastebėjau ir neidentifikavau Paseo del Prado, nes tokia mažytė, dar mažesnė už čia esančius viešus tualetus, geriausia ką gausi, tai centro žemėlapį, kuriame net savo gyvenamos vietos tikėtina nerasite, o ir knygynuose ne visuose knygelių apie Madridą galima surasti.

Panašiai ir su supermarketais. Jie tokie užsislėpę. Mažyčių parduotuvyčių kai kuriuose rajonuose gali būti sunkoka rasti, bet iš principo jų čia pilna, tik gal kainos šiek tiek didesnės nei supermarketuose. Taip pat yra turgūs, kuriuose, anot vietinių, šviežiausios tiek daržovės, tiek vaisiai, tiek žuvis ir mėsa, tačiau jie irgi užsislėpę - yra viduj, po stogu, tad kartais visai nepagalvoji, kad kuriam iš pastatų, kuriuos praeini, galima užėjus nusipirkti melocotones ar pescas. Išsigelbėjimui visada yra kiniečių parduotuvytės. Žinoma, su savo antkainiu, bet jeigu pamiršai batus, rankšluostį ar šiaip kokį verkiant reikalingą niekutį, tiesiog tobulas išsigelbėjimas... tiesa, greičiausiai daugiau merginoms - bateliai nuo 4 eurų, pižama nuo 5, rankinės nuo 6 - be prekinio ženklo, bet atrodo kartais žymiai kokybiškiau negu tai, ką Lietuvoje pirktum minimum nuo 50 litų. Tad idiotiškame Barajas Madrido oro uoste pasimetus bagažui arba jo tiesiog kitokiom aplinkybėm netekus, visada yra atsarginis variantas - dauguma kiniečių parduotuvių, skirtingai nei visos kitos Ispanijoj, netgi dirba visą parą, kas yra totaliai neįprasta ispaniškam parduotuvių darbo laikui.

Beje, dar apie supermarketus. Kadangi viename iš jų teko apsilankyti, jie turi čia vieną gerą dalyką - kadangi neilgai dirba, maksimaliai iki 22 vakaro, galima palikti pirkinius, kad atvežtų į namus. Tai itin populiaru - ir eilėse nereik stovėt, ir tįstis nieko nereikia sunkiai, ir nežinau tiksliai nuo kokios sumos, bet yra nemokama... taigi, jei ruošiatės gyventi Madride, ši paslauga visai pravers, nes atstumai čia nemaži, o ir didesnių parduotuvių netaip kaip Vilniuj vos ne kas kilometras, tad visada verta pagalvoti apie ir tokią galimybę.

Tiesa, kol nepamiršau, mažesnėse parduotuvytėse gali tekti ir prie duonos eilėj stovėti... ką greičiausiai sunkiai galima suprasti. Visada atėjus reikia apsižiūrėt, kad po to prastovėjus 20 minučių eilėj, nepaaiškėtų, kad jūsų neaptarnaus, nes prieš įeinant nenusiplėšėt kokio nors buitinio lapuko... kažkuo panašus į Santariškių klinikose prie kraujo ėmimo punkto... žodžiu, atrodo egzotiškai... ir kai tėvai sako, vat Sovietmečiu mes kiek eilėse stovėdavom, tai čia irgi labai panašu... atskira eilė prie duonos, atskira prie mėsos... ir dar vėliau už viską sumum sumarum.

¡Hasta luego! :)

2009 m. spalio 1 d.

Pasivaikščiojimas debesų takais

Balti pūkeliai raivos, vartos, verčiasi vienas per kitą... staiga sustoja... praleidžia plaukiančius didesniu greičiu... arba priešingai, nusprendžia neklausyti atmosferos šviesoforo ir suplūsta visi į vieną minią ir padaro minkštut minkštutėlį, be pradžios ir pabaigos, angeliukų miegui patalėlį. Susipažinkite - ciklonas.

Per juos dažniausiai mes nematome pačių gražiausių žemės lopinėlių skrisdami lėktuvais ar lėktuvėliais. Užtat kitose žemėse, ypač arčiau pusiaujo, sutinkame anticiklonus, kurie šiuo klausimu žymiai draugiškesni. Jų dėka, net nebūtina nusileisti žemiau, kad galėtum susipažinti su miestu.

Ir vėl palieku Vilnių. Srydis į Briuselį, Europos Sąjungos sostinę, viso labo tik 2 valandos. Nei daug, nei mažai. Brussels airlines reklamuojas su šūkiu "be there"... užknisa jų pranešimai nesuprantamomis kalbomis. Nors skrendama iš Vilniaus, ir tikėtina, kad skrenda bent pusė lėktuvo irgi lietuvaičių, čia lietuvių kalba tik pasveikinama įsėdus į lėktuvą, o paskui brangusis mūsų keleivi, jei nesupranti flamandiškai arba prancūziškai, it's your business. Aš viena iš tokių. mintyse pradedu gerbti kompanijas, kurios skraidindamos keleivius iš Vilniaus į Rygą nekankina neišlavintų svetimoms kalboms ausų gimtosios kalbos propagavimu. Tie patys Brussels airlines paprašo 600 litų už skrydį iš Vilniaus į Madridą (perkant bilietą prieš 4 mėnesius)... kurio metu net negausi stiklinės vandens už dyką... suabejoju, ar prasminga skristi kitą kartą šitaip. Ypač, kai Roberta paatvirauja už kokią sumą pati atskrido.

Sėdžiu prie variklių. Lėktuviukas mažas, modelis kažkoks iki šiol dar negirdėtas, dabar jau net nebepamenu... pakylant galima dar matyti, kaip iš variklių išeinantis karštas oras išlydo vaizdą. Truputį triukšminga.

Skrendant, tiesa, galima grožėtis Belgijos fenomenu. Prisiminiau, kaip kažkada Vokietijoje, kai su draugu ėjome kalnų Hessiche Bergstrasse taku, jis manęs paklausė, o kur čia baigias Zwingenberg ir prasideda kitas miestas... tai su Belgija panašiai. Nubrėžti linijas, kur baigias vienas miestukas, o kur prasideda kitas, artėjant link Briuselio daros vis sunkiau. Pats Briuselis gana nedidukas. Žemai skrendant galima ne tik susipažinti su architektūra, apžiūrėti paminklus, langus ir gatvėmis sliūkinančius žmogučius, bet ir pajusti tokio ramaus senovinio miestuko dvasią. Kad ir kaip bandžiau prisiminti, neprisiminiau kito tokio skrydžio, kad nusileidžiant būtų buvę taip lengva identifikuoti ir pažinti miestuką. Smagu. Atrodo, tarsi vaikščiotum pats gatvėmis.

Štai ir pats Briuselio oro uostas. Konstrukcijos gana gražios... bet visai jis nepatogus... nors buvo likę dvi valandos iki kito skrydžio, bet pasidžiaugiau, kad nereikia trenktis į antrą terminalą ir dar į kokius 50 vartus... visgi, pasijudint kojytėm ten reikia nemažai... o jei dar esi alkanas kaip smakas, sėkmės... gali pradėti gailėtis, kad nesusigundei kosminėmis lėktuvo sumuštinių ir vandens kainomis, nes čia jos šoka nuostabų suktinį link Visatos gilumų. Vandens buteliukas ir elementariausias sumuštinis minimaliai atsieis apie 11 eurų. Praktiškai patikrinta. Tiesa, pasirinkimo didelio nereikėtų tikėtis.

Visgi, kas mano nuomone yra oro uostų privalomai, Briuselis stokoja nuo wifi iki elementarių vietų pasijungti kompiuterio akumuliatorių... švarumo etalonų irgi nepasiekia. Tačiau smagu prieš skrydį pažiūrėti, kaip įkeliamas į lėktuvą tavo bagažas, kaip įvarios tarnybos atlieka įvairius darbus, kad tik tu saugiai ir gerai nuskristum... taip, taip, rizikingas, matyt, tas keliavimas lėktuvais, nes vos ne kas antras stendas oro uoste linki saugaus skrydžio.

Lėktuvas vėluoja, žmonės baisiai nekantrauja. Kalbų įvairovė atmuša bet kokias pastangas bandyti išgirsti. Visgi galiausiai po valandos laukimo, prasideda įsodinimas. Žinoma, atsiprašoma visų keleivių už nepatogumus. Mano nelaimei, sulaukiu dar daugiau nepatogumų. Dėl lūžusios rankos nepajėgiu įkelti bagažo į viršuj esančias talpyklas, o ir vietos ten ne per daugiausia, nes irzli stiuardesė net nepradėjus jos klausti, iškart kraipo galvą ir šaukia "no, no"... galiausiai įsiuntu, ir paklausiu, tai ką man daryti, mano vieta prie lango, o bagažą kažkur reikia padėti... šalia sėdintys žmonės monstrai (ta prasme tiek stambūs ir buki, kad pasijudint iš savo vietų net nepajėgia) net nesivargina kaip nors reaguot... galiausiai piktu veidu stiuardesė išsikviečia vaikiną ir bando surast vietos... tuomet, jau jai pasidaro aiškiau... "gerai, sutvarkysim, paimsim į galą"... tas paimsim į galą, po to randu numestą kažkur po galinėm sėdynėm, kur išsitraukti rankinį bagažą prireikia ne vienos minutės ... bet tiek to. Tokio "suknisto" personalo dar nebuvau sutikus. Dažniausiai priešingai, šį darbą atliekantys žmonės būna daugiau negu paslaugūs... tiesa, biznio klasę aptarnavo žavinga pagyvenusi ispanė... pakankamai išskirtinis "eksponatas" "varlių kalba" burkuojančio Brussels airlines personalo kontekste.

Ir vėl varlės šneka. Nuoširdžiai pradžiugina nusileidus lėktuvui pranešimas ispanų kalba. Gracias.

Tiesa, vaizdai skrendant pasakiški. Gailiuosi, kad esu taip įkalinta ir atskirta nuo savo daiktų, nes mielai įamžinčiau ne viesą nuostabų vaizdelį. Praskrendam Paryžių. Gražu. Kaip ir visa Prancūzija iš paukščio skrydžio. Praskrendam Pirėnus. Artėjant prie Madrido jau susižaviu kalniukais, kurių takeliai jau tarsi laukia, kol aš nubrūžinsiu savo batų padukus jais beeidama. Pagaliau ir Madrido. Nežinau ar specialiai, bet praskrendama žemiau nusileidus ratu aplink didžiąją dalį miesto, tarsi leidžiant įvertinti dar net neiškėlus ant žemės kojos, kokie mes dideli ir didingi. O šiaip pati Ispanija... pamenu, kaip skrydžio metu išsitraukiau lapuką ir užsirašiau, dar niekad nemačiau tokios žemės... suprantama, kodėl kartais sakoma, kad ten dykuma. Panašiai ir atrodo... rudų atspalvių lopinėliai su juodais taškučiais, matyt, išdžiūvusiais medžiais... nepakartojama. Man patiko. Įdomu.

Tiesa, visą šį grožį sugadina oro uostas... Nežinau, kas ten tau tokio buvo gražaus Silvija... gal visgi tu skridai į kažkokį kitą Madrido oro uostą, ne Barajas, nors formaliai ten tik vienas yra, bet nieko gražaus ir įspūdingo aš nepastebėjau... be to, tokios betvarkės, dar, oi oi, man rodos, dar nesu buvusi tokiam idiotiškam oro uoste... kur bagažo negausi ten, kur ženklai veda, informacija nedirba, jokios apsaugos ar elementariai bet kokio dirbančio oro uosto personalo nerasta... čia belieka pasidžiaugti, kad atpažinome vienas kitą su tokiu vienu verslo klase skridusiu dėdule... kažkoks jis ten "VIP", nes kai jo pasigedo, per visus garsiakalbius pranešė, kad ieško... tai kažkaip net ir atseit nemokanti angliškai moteriškė, dirbanti info kabinoj, kurią po ilgų lakstymų mes pagaliau radome, nebegalėjo nekreipt dėmesio... taip mus pagaliau išvedė iš aklavietės... kai nukeldinėjau nuo diržo lagaminą buvau šlaput šlaputėlė... dar kas nors, ir būčiau ką nors sudaužius... džiaugiuos, kad ne aš viena bent jau. Beveik visi atėję iki galinio taško buvo tokiais veidais... ir tik pamatę pažįstamą veidą, t.y., tokį pat likimo nuskriaustą, nurimdavo...

Džiaugiuos, kad visgi mane pasitinka Roberta... džiaugiuos, kad jos draugas patikrina info ir informuoja ją, kad visgi aš neatskrisiu į 4 terminalą, kaip buvo planuota, čia, matyt, dėl vėluojančio skrydžio, ir man jai beskambinant ji būna 2 terminalo koridoriuj... džiugina lietuvių kalba....

tysiamės lagaminus... pradedu save keikti, kodėl gi viskas taip sunku... ir kodėl nėra visur važiuojančių takelių... nes matant nepratusią prie tokių svorių Robertą su beveik 30 kg lagaminu belipančią laiptais, mane graužia sąžinė... gerai, kad visgi jau beveik prie pat Robertos namų atsiranda džentelmenas, kuris užneša tą sunkenybę... kai aš sakau Robertai, kad duok tegu neša, ji man sako, kad gali pabėgti... bet aš ją raminu... su tokiu griozdu, linkiu jam sėkmės bandant pabėgt.

Metro tiesiog prikimšti. Aš jau Paryžiuje nedžiūgavau, bet čia... žiauriai daug žmonių... ir dar visokių tokių, kuriuos norėtųsi aplenkti 10 km spinduliu... susipažįstu su vietine "fauna" - oro butukais, "kokia tu graži", "kaip tu man patinki" ir t.t. nepraėjus nei 5 minutėms nuo tada, kai iškėliau koją iš oro uosto teritorijos... taip pat akylai stebėdama savo bagažą matau ir ilgapirščius, kurie raito savo pirščiukus link Robertos tašiuko... gerai, kas gerai baigias. Bet pirmas įspūdis miesto nekoks... o dar tie visi žvilgsniai, kai šnekam lietuviškai - grynas siaubas... kitą dieną Robertai papasakojus apie vietinį nacionalizmą, įsimetu ašarinių dujų balionėlį į tašiuką. Atsarga gėdos nedaro... bet kad tai yra didelė problema Ispanijoje, yra tik vieša paslaptis... detalių nepasakosiu, nes siaubinga... kaip tik tuo metu prisiminiau, kaip visai neseniai aiškino, kokie lietuviai netolerantiški... pasakysiu tik tiek, iki ispanų mums toli... tiesa, gėjams čia rojus, tad jei tai yra pagrindinis kriterijus prieš išmėsinėtus nepatikusius užsieniečius, nebėra ką pridurti...

bet aš nesupyksiu, jei olimpinis komitetas neatrinks Madrido būti olimpinių žaidynių 2016 sostinė. Jiems dar reikia susitvarkyti su nusikalstamumu ir netolerancija.

Pasakoti apie geradarius - Robertą i Feliciano - galima būtų valandų valandas, bet iš tiesų jie nuostabūs žmonės... o Feliciano dar kaip gamina paella, niam niam, priminė Japoniją jūros gėrybės... labai buvo skanu... su portveinu ir portugališku vynu greitai pajutau, kad man nebeprireiks norminio kiekio, kad lūžčiau... taurės taip ir liko puspilnės, bet viskas buvo tiesiog čiki piki.

Tiesa, Delicias neišeitų man pavadinti ramia vietove... tiek triukšmo... hmmm... nors, kaip ir visur, taip ir jiems, kai ieškojo, kur nuomotis, sakė, labai rami vieta... sveiki atvykę pas pietiečius... kokius tris kartus prabudau nuo triukšmo. Nežinia, kas būtų, jei būčiau likus prie atviro lango... mama mia... apie 7 triukšmas pasikeičia. Išlipu iš lovos, atsidarau langą ir nuo žmonių kiekio, šūruojančio gatvėmis, raibsta akys... visgi čia tikrai tie 6 milijonai gyvena... nežinau, kaip čia reikės ilsėtis.

Stebina ir mitybos racionas. Stipriausias valgis - vakarienė. Taigi, rodos, greičiausiai nedaug ką reikės keisti, tik prisiminti senus laikus. Iškeliauju po pusryčių į Fundacion Alternativas... kol surandu, palaisto mane lietutis, kad didesnė augčiau ir dar labiau išsiskirčiau iš ispanų, pašnekina keli ispanai. Galiausiai mane labai pradžiugina mano šefe. Nice. Nežinau, kokia ji bus kaip bosė, bet kaip žmogus paliko labai gerą įspūdį. Man tokie šilti žmogučiai patinka. Sutarsim. Ir dar gerai kalba angliškai (visai neaprėkė manęs dėl mano ispanų :) ). Gavusi parašiukus, pasibastau po miestą. Toks milžiniškas. Nusiperku "el mundo", kad atrodyčiau labiau vietinė, ir galiausiai nesusilaikau nenuėjusi į knygyną... jų net kelis praėjau, kaip ir maitinimo įstaigų, čia nemaža jų... o iš ten su Klimto knyga. Seniai tokios norėjau, bet jau, akivaizdžiai, atsirado priežastis, kodėl draugams reikėtų atvažiuoti manęs aplankyti :)

Reikia eit skaityti ir mokytis. Laukiu, kol grįš Feliciano iš darbo ir šiek tiek padės su vietiniu servisu... gal dar, kad parką parodytų išsiprašysiu, žiūrėsim. Hasta pronto! kaip sako ispanai.

2009 m. rugsėjo 18 d.

Japoniškos arbatos ceremonija Vilniuje

Taip, taip. Iš tiesų tikrų tikriausia japoniškos arbatos ceremonija Lietuvoje.
Žinoma, "tikrų tikriausia" žodis gal ir ne visai geras, nes įtariu, kad ji bus šiek tiek kitokia nei man teko matyti Japonijoje... arba tokia pati, bet turėtų įdomiai atrodyti pats procesas lietuviškoje erdvėje.

Tad šį sekmadienį visi norintys gali stebėti šį procesą Vilniaus paveikslų galerijoje 12.30, 14 ir 15 valandomis.



O tiems, kurie mėgsta daugiau vaizduojamąjį meną, štai dar kelių renginukų Japonijos tema reklama:
  • Rugsėjo 24 d. Vilniaus paveikslų galerijoje bus atidarytos Masu Yamamoto „Kimono“ ir Yumiko Matsumoto išpieštų kriauklių geldelių parodos.
  • Rugsėjo 26 d., 13 val. – Ikebaną (japoniškų puokščių komponavimo meną) demonstruos meistrė Korei Matsumoto (Sogetsu mokykla).


2009 m. rugsėjo 1 d.

"Beveik varlės"

Kažkurią vasaros dieną, nebetekusi vilties bibliotekoje užsisakyti norimos literatūros, tiesiog įvedžiau į paieškos laukelį žodį "pasaka" ir užsisakiau pirmą pasitaikiusią knygą, net nekreipusi dėmesio nei kas ją parašė, nei kelinti leidimo metais. Taip prasidėjo mano atsitiktinė pažintis su Rasos Aškinytės literatūra vaikams.

Trumpa knygos kortelė:
Rasa Aškinytė, "Beveik varlės: pasaka", 2009, 36 puslapiai, Kronta (Vilnius), kaina apie 31 Lt.


Pati autorė pristato: knyga yra ne tik apie varles, bet ir apie tai, kad jei ko nors labai nori, tai ir gali. O kiekvienas, net ir pats mažiausias, yra kuo nors ypatingas".
Nei pridėsi, nei atimsi - grynų gryniausia tiesa. Aš jau seniai bebuvau skaičiusi vaikams skirtų knygų, bet ši iš tiesų papirko iš pat pirmo žvilgsnio Pauliaus Juodišio iliustracijomis, kurios bent jau man pasirodė labai originalios, žaismingos ir tokios vaikiškos, tad net ir nemokantiems skaityti mažiesiems turėtų patikti. O dar tiems, kurie mėgsta vandenį ir visa tai, ką tenais galima rasti, tikrai nenuobodžiaus.

Istorija gana paprasta - du maži banginiukai, laikantys save varlėmis, atkeliauja į ežerą, kur susipažįsta su seniai tenais begyvenančia Lydeka bei Mama Stirna ir Vaiku. Mažesnysis ir Didesnysis Draugai keistai jaučiasi ežere, nes jų niekas nelaiko varlėmis. Net Saulė sumaišo, kur jai reikia patekėti, užsižiūrėjusi į mažuosius banginiukus-būsimas varles. Galiausiai ežero gyventojai nusprendžia, kad jie užburti Raganos ir tuomet du draugai iškeliavo jos ieškoti, kol galiausiai sutiko seną Varlę, kuri ir pastebėjo, kaip visgi draugai užaugo ir tapo panašūs būtent į ją pačią, taip įtikindama Didesnį ir Mažesnį Draugus, kad jie yra visai neužkeikti ir atrodo, kaip tikros suaugusios varlės. Grįžus į ežerą senieji draugai nebegalėjo pažinti, kad čia vis tie patys mažieji banginiukai, ir dar ilgai Lydeka pasakojo istoriją apie tai, kaip į jų ežerą užklydo du maži banginiai.

Dalis istorijos, žinoma, iškirpta, kitaip nebūtų prasmės skaityti knygą :)
O prieš miegą tai tiesiog tobula trumpa knygelė geriems saldiems sapnams.

Labos :)

2009 m. rugpjūčio 5 d.

Kas kartu po gražiasias Suvalkijos apylinkes?

Taigi, taigi, rugpjūčio 22-23 dieną organizuojamas trijų dalių maratonas: bėgimas, baidarės ir dviračiai. Galima rinktis, ar dalyvauti visose dalyse, ar tik kurioje nors vienoje dalyje. Detalės pridėtame laiške, o registracija okversme@gmail.com . Kas kartu?

Gerb. Vilnius Challenge 2009 dalyviai,
Jeigu dar esate užsidegę, siūlau sudalyvauti multisporto varžybose
Kazlų Rūdoje. Detalės žemiau:

Gerbiami extremalai,

liepos 25 dieną vyko multisporto varžybos VILNIUS CHALLENGE 2009, po
kurio dalyvavusių atsiliepimai ir įspudžiai liko puikūs. MINI EKO
maratono organizatorių vardu noriu pasveikinti visus pasiryžusius
dalyvauti ir baigusius šią įdomią trasą. Nedalyvavusiems nereikėtų
nusiminti, nes geros įdėjos ir gražūs renginiai neturi teisės sunykti,
tokių renginių dar bus.

Orientavimosi sporto klubai "Versmė", Lietuvos keliautojų sąjunga ir
sporto klubas "S-Sportas" rugpjūčio 22-23 dienomis kviečia atvykti į
Kazlų Rūdos rajoną ir startuoti MINI EKO 2009 turizmo maratono II
etape, kur teks įveikti tris rungtis - baidarėmis, dviračiais ir
pėsčiomis. Viso maratono ilgis apie 100 km, o nugalėtojams prireiks
apie 18 valandų kad pasiekti finišą.

Tegul negasdina žodis - MARATONAS. Šiame renginyje suras savo vietą
visi. Kam svarbu parungtyniauti ir išbandyti save sportinėje kovoje -
galės kovoti ELITO ar MĖGĖJŲ grupėse, įveikiant visas tris rungtis,
poilsio rėžimą reguliuojant patiems.

Jeigu sportinis rezultatas nėra toks svarbus, susipažinsite su mūsų
krašto istorinėmis, gamtinėmis ir kultūrinėmis įžymybėmis, nes
kontroliniai punktai ir trasos planuojamos neaplenkiant tokių vietų.

Trys etapai jums perdaug ir per sunku - galima rinktis tik viena,
labiausiai mėgstamą rungtį, startuoti RUNGTIES grupėje, ir pajusti
turistavimo malonumą. Kad maratonas nebūtų monotoniškas, į rungtis
įtraukta nedidelių mini spec.užduočių.

Kviečiame Lietuvos orientacininkus, keliautojus, sportininkus,
turistus ir pritariančius šiems užsiėmimams žmones, atvykti rugpjūčio
22-23 dienomis (geriau iš anksto užsiregistravus) į Kazlų Rūdos rajoną
ir sudalyvauti visame maratone, arba tik pasirinktoje rungtyje.

Smulkesnę informaciją apie trasą ir programą gausite tik
užsiregistravę ir likus iki etapo 10 dienų. (
Gintaras Domarkas )

Perduokit ir paplatinkit šią informaciją savo klubo draugams,
pažystamiems, gal net bendraminčiams iš gretimų kraštų.

Nesiryžtantiems - norime palinkėti drąsos ir pasiryžimo, bei gerų
sportinių rezultatų, kelionių ir žygių 2009 metais.

Iki pasimatymo Kazlų Rūdoje, MINI EKO 2009 turizmo maratono II etape.

Organizatorių vardu Gintaras Domarkas

2009 m. liepos 23 d.

In memoria Rimantas Pašiūnas

"<...> broliai ir seserys <...>"
Taip gražiai vadindavo visus orkestrantus mūsų maestro - Rimantas Pašiūnas. Žmogus, kuris visą laiką nestokodavo geros nuotaikos, šypsenos ir humoro jausmo. Jo vadovaujamame orkestre "Vilnius" užaugo nemaža dalis muzikantų, iki šiol draugaujančių su muzika.
Gal daugeliui jaunimo orkestras "Vilnius", kurio muzikantai beveik visą laiką dėvėdavo nutriušusias uniformas ir grodavo nusigyvenusiais instrumentais, atrodė/-o nevertas dėmesio ir apskritai neįdomus. Taip, seniau grojantys dar mena laikus, kaip "Trimito" arba "Septimos" orkestrantai iš mūsų šaipydavosi, kad vargšai, ubagai ir gariūnininkai. (Mes tikrai iki 10-ojo savo gimtadienio atrodėme neįspūdingai ;) .) Tik dažniausiai būdavo pamirštama, kad šis orkestras niekieno nebuvo remiamas, neišlaikomas valstybės ir jame grojantys buvo gryni mėgėjai - muzikos mylėtojai, ir greičiausiai vieninteliai išplaukę į tarptautinius vandenis ne šiaip pasirodyt, bet ir laurus nuskinti (visų net nevardinsiu... bijau, kad ties kažkuria vieta pavargčiau ir kartu kitiems nusibostų skaityti). Už ką greičiausiai niekas taip ir nepaspaudė rankos ir nepadėkojo maestro, orkestrui "Vilnius" ir muzikai atidavusiam visą savo gyvenimą - orkestrantai neleis sumeluoti, kad maestro suburtas "Vilnius" daugeliui buvo ir darbas konkursams, ir aistra muzikai, ir laisvalaikio leidimo būdas. Ne vienas šventė savo gimtadienius maestro sodyboje (tame tarpe ir aš), ne vieno vestuvėse Rimantas Pašiūnas linksmino svečius (to paties laukiau ir aš pati - buvo toks žodinis susitarimas, kad kai kas tuoksis iš orkestrantų, būtinai gros saviškiai, tad buvau įsitikinusi, kad bent jau dėl muzikos nereiks sukt galvos. Sesutei Ramunei - taip pat.) tiek muzika, tiek juokeliais, kurių niekada netrūkdavo nei per koncertus, nei per repeticijas... net mane kartais užknisdavo - labai jau tuo metu laiko skaičiavimu buvau užsiėmusi. Nemaža dalis pirmą kartą išvažiavo į svečias užsienio šalis, kiti - apskritai pamiršo gatvės gyvenimą ir tapo socialiais žmonėmis. Taip taip, maestro charizma ne kartą iš gatvės atvedė jaunuolius, su kuriais iš pradžių būdavo žiauriai sunku, nes jiems muzika mažiausiai rūpėdavo, daugiau dėmesio sulaukdavo kelionės, laisvė nuo tėvų, dėmesys ir alkoholis, tačiau paradoksalu, kad po kelerių metų tie žmonės išaugdavo į normalius asmenis, kas tikrai nebūtų atsitikę be Rimanto Pašiūno iniciatyvos. O mesijo vaidmuo tikrai sunkus ir reikšmingas - aš kartais pagalvodavau, kad reikia turėti labai daug drąsos, kad galėtum imtis tokios veiklos.
Tačiau viskas nesvarbu. Žmogus šen ar ten. Tą šiandien dar kartelį patvirtino mūsų žiniasklaida - visą laiką tuose pačiuose renginiuose susitikdavę du orkestrų vadovai yra traktuojami skirtingai. Man asmeniškai pasidarė net šiek tiek pikta, kad žmogus, dirbęs iš idėjos ir pasiekęs to paties kaip ir kitas jo kolega yra pamirštamas. Negražu. Ir vėl pinigai? Nežinomumas? Nenoras matyti, kad kažkas dar stengiasi? O gal nenoras pripažinti, kad kažko jau nebėra? Per sunkus darbas parodyti nuotrauką su juoda juostele?
Žinau tik viena, kad šeštadienį ten šalia trimitininko Domo Pašiūno Rokantiškių kapinėse atkeliaus Rimantas Pašiūnas - man, kaip vienas linksmiausių ir šilčiausių gyvenime sutiktų žmonių, kitiems - kaip geras ir ištikimas draugas, tretiems - kaip muzikos mokytojas, orkestro "Vilnius" vadovas. Pažįstantiems, ir dar iki šiol nežinojusiems, nes kadangi komunikacija beveik visai nevykdoma, tai atsisveikinimas su maestro Matulaičio laidojimo namuose rytoj nuo 16 valandos.

2009 m. liepos 11 d.

Banana Yoshimoto "Kitchen/Moonlight shadow"

Banana Yoshimoto. Greičiausiai daugumai lietuvaičių nežinoma ir jos knyga "Kitchen" ("Virtuvė"), kurioje realiai yra du pasakojimai - tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga "Kitchen" bei "Moonlight shadow".
Lietuviškai ši knyga dar kol kas neišleista, bet daugumai, kadangi anglų kalba yra ne problema, tai įmanoma susiveikti ir perskaityti.
O knyga iš tiesų įdomi. Ir kaip aš sakau, greitai "suvalgoma". Tokia gana raminanti ir nesukelianti jokių neigiamų emocijų, nepaisant to, kad siužete minimi dalykai nėra patys iš maloniausių.
Tai galbūt mane ir labiausiai žavi japonų kultūroje. Sakyti, kad taip yra dėl dzenbudizmo atmainos, vyraujančios šalyje, gal ir nebūtų labai teisinga, tačiau visgi tas dvasinis netvarumo jausmas jų ševntyklose užlūsta. Ir Banana Yoshimoto labai meistriškai atskleidžia, kaip gali netikėtai (ypač vakariečiams) gyvenimas gali pakrypti kita linkme, ir kaip japonai su tuo sugyvena. Tiksliau, kaip sugebama vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą ir kad visada svarbiausia tikėjimas. Gyvenime daug būna atsitiktinumų. Kaip antrojoje knygos dalyje "Moonlight shadow" aplankiusi mergina pagrindinės veikėjos gyvenimą pakreipia visai netikėta linkme visiškai atsitiktinai, taip ir mano pažintis su šia knyga įvyko visiškai neplanuotai ir netikėtai.
Islandijoje apsilankęs dėstytojas sako, žinai, aš tau atvažiau knygą. Ir taip mano mokslai pradėjo kentėti... pradedant žurnalo rašymu baigiant ruošimusi egzaminui... bei gelbėdavo užmiegant Kopenhagoje... tiksliau pradžioje gelbėjo, kad neužmigčiau, vėliau nuovargiui įveikus nelygioje kovoje pasiryžimą neužmigti, tik pradėdavau skaityti ir kažkur nukeliaudavau mintimis... ir nė nepajusdavau užsnūdus, tad ne veltui šią knygą iš pat pradžių įvardijau kaip dvasingą ir tvarkančią pasamonę. Iš jos tarsi sklinda autorės įdėta šiluma. Tad akimirkos praleistos su knyga tikrai bus vertos savo laiko.
Kalbant apie istorijas "Kitchen" ir "Moonlight shadow", jos abidvi skirtingos, bet kartu ir panašios. Jas jungia pasakojimo pobūdis, tas nuolatinis tikėjimas ir mažyčiai stebuklai. Abiejose mirtys, aplink kurias apsivija visi įvykiai. Tiek "Kitchen, tiek "Moonlight shadow" atskleidžia koks įvairus, keistas ir nepakartojamas gyvenimas gali būti. Pagrindinės veikėjos yra moterys su skirtingomis savo gyvenimo istorijomis, bet kartu kiekviena su savotiška laiminga pabaiga (čia nereikėtų prilyginti vakarietiškam požiūriui, kad jie ilgai ir laimingai gyveno - šiose knygose laimė yra buvimas, ramybė, šiluma ir jaukumas, kas man asmeniškai labai patiko).
Ir daug kalbėti apie šią knygą greičiausiai nereikia. Ją reikia paimti ir tiesiog kokį ramų vakarą prie židinio ar atviro balkono, pučiant vasariškam vėjui, imti ir perskaityti.
Efektas garantuotas, abejingų greičiausiai nelieka (Bent jau iš to, ką paskaojo dėstytojas, tai yra viena geriausių japonų autorių knygų, kurią patys japonai rekomenduoja paskaityti).

Ir kaip visada mažyčiai mano atradimai knygoje:

A lighthouse in the distance
To the two of us in the night
The spinning light looks like
Sunshine trough the branches of trees. (38)

<...> the beauty of her tears was something I would not soon forget. She made me realize that the human heart is something very precious. (86)

We all believe we can choose our own path from among many alternatives. But perhaps it's more accurate to say that we make the choice unconsciously <...>. I don't mean this in fantastic sense; we're constantly making choices. With the breaths we take every day with the expression in our eyes, with the daily actions we do over and over, we decide as though by instinct. And so some of us will inevitably find ourselves rolling around in a puddle on some roof in a strange place without takeout katsudon in the middle of winter, looking up at the night sky, as if it mere the most natural thing in the world. (97)

Art Vilnius '09 Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė

Rytoj baigsis projekto "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" dar vienas renginys - Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė Litexpo rūmuose.
Už žodžio tarptautinė nereikėtų labai užsikabinti. Nepaisant to, kad programoje rasite nemažai užsienio atstovų, kurių viešnagė Lietuvoje iš tiesų stebina labai maloniai, tačiau visgi būtų 50 : 50 pasaulis - Lietuva. Bet ir tai neblogai.
Kadangi aš nesu totali šiuolaikinio meno gerbėja, nors prisipažinsiu, kad tai yra įdomiau nei vaikščioti po Luvrą ir apžiūrinėti 14-18 amžiaus tapybą, visgi šioje parodoje yra daug ir neįdomių darbų, ir santykinai daugiausia lietuviško meno padangėje.
Tai tik mano subjektyvus pastebėjimas, bet dauguma lietuvių autorių nesistengia ieškoti įdomių siužetų, yra techniškai neprogresyvūs ir dažnai mėgsta užsidengti po juodų "tep liap" skraiste. Žinoma, beprasmiškų darbų, kur nėra nei siužeto, nei gilios minties, nei praktinės panaudojimo galimybės (nors galbūt menininkų ir bus pripažinti kaip "oi, koks šedevras", bet tūlam paprastam žemės piliečiui niekaip ten nieko nesimatys, tik juoda dėmė) suras ir užsieniečių stenduose parodos lankytojai.

+ Pagirtina:
*Šiaulių dailės galerija. Iš tiesų stendas gal ir neįspūdingas, atleistina, tačiau atvirukai tiesiog nuostabūs. Vaizdelių dėl autorinių teisių apsaugos neperteiksiu, tačiau vien užrašai ant atvirukų "crazy woman livin' in the gallery", "he's got it" arba "the killer woke before dawn and took a face from the art gallery" turėtų užvesti kokie meniniai klodai atsiveria kūrybiniam polėkiui, ypač atviruke.
*Mini moratoriumas Hitleriui su visa reikalinga atribucija. Gerai, kad fašistinių simbolių draudimas galioja viskam, išskyrus meną... tokį nerealų meno kūrinį prarastumėme vien ideologinių sankirtų.
*SOFA galerijai. Nors paroda ir neįspūdinga, tačiau neblogas piaras Druskininkų miestui ir apylinkėms bei menui.
*Fatastiška NB danų galerijos atvežta ekspozicija. Čia būtinai reiktų perversti katalogus... nes kaip vėliau paaiškėjo paveiksliukai čia greičiausiai buvo patys brangiausi eksponuojami po Vilnius Art'09 stogu - 200 000 litų už paveikslą. Danas nusistebėjo, kad tokia jauna ir su tokiu brangiu skoniu... paguodžiau, kad net ir pardavus visą tėvų per 50 metų užgyventą turtą, neįstengtumėme net vieno paveikslo nusipirkti... Tačiau paveikslai iš tiesų įspūdingi. Ir šiam stendui(5.6) neabejotinai atitektų pirma vieta šioje parodoje, nes tiek eskpozicija aukščiausios klasės, tiek kataloguose įamžinti darbai (beje, beveik visi yra parduoti ir guli privačiose kolekcijose) yra verti dėmesio... gaila, kad neturėjo jokių atliekamų katalogų ar atviručių ir realiai atvyko tik parodyti to, ką turi, o ne bandyti prastumti, parduoti... būtų bent šioks toks materialus prisiminimas likęs. Bet tiek to.
*Vokietijos galerijos. Art Karsruhe, Berlyno, Wiesbadeno ir kt. už įdomius atvežtus ir neretai progresyvius šiuolaikinio meno darbus, išsiskiriančius įdomiomis technikomis, nenuvalkiotu siužetu ir gana aukštu vizualinės veikos laispniu. Neabejotinai, būtų antra vieta. Suderinta tiek tapyba, tiek grafika, tiek fotografija. Liux.
*net islandai atvykę, už atvežtąvos ne tradicinį jų meną, jaukią ekspoziciją ir gana šiltus darbus... bei tą dar nepamirštą visiškai nesuprantamą islandišką klegėjimą. Paprastumą ir šilumą.
*Broliai latviai. Šįkart kaimynė Latvija tikrai nepasišiukšlino ir atvežė tikrai įdomių šiuolaikinio meno darbų, kurie beveik galėtų koja kojon eiti kartu su Niujorko ar Čikagos šiuolaikinio meno galerijom. Daug įdomių darbų, įvairių stilių ir technikų. Beje, gana didelis stendas animacijos darbų, tiesa, daugiau suaugusiems nei vaikams.
*Rytų kaimynams - Ukrainai ir t.t. Įdomūs visai sovietinio ekspresionizmo nesudarkyti darbai.
*Plojimai Vengrijai. Subtilus ir kartu šviežias menas.
*Katutės Klaipėdos galerijų viešnagei. Puikia atlaikytas frontas, neabejotinai dar kartą patvirtinta, kad Klaipėda vis dar išlikęs meno traukos centru.
*Džiaugiuos, kad Juškaus galerija sugalvojo išleisti mini katalogėlį, kuriame aš visai nieko vertus darbus pamačiau visai gražius, nes kai perėjau ekspoziciją, niekas neužkabino. Visiškai nieks. Šlamštas. Tačiau pasiėmu katalogėlį ir 4 kvadratinių centimetrų paveiksliukai kai kurie visai patraukia. Mano nuostabai paaiškėja, kad čia tie patys darbai, kur ant sienų kabo, ir tuomet supranti, kodėlkartais geriau pasirinkti mažesnį piešimo lapą... dėl ko mane mama nuolatos pielydavo, visgi, jei nesugebi padaryti 3 metrų drobės, kuri pagautų žiūrovą, geriau tuomet daryt 10 centrimetrų, kurie kiekvieną pritrauktų... arba ne. Tačiau nuoširdžiai prisipažinsi, kad tie mažiukai paveiksliukai Gudaičio, Švažo, Antanavičiaus atrodo šimtą kartų geriau nei dideli.
*Nustebino Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parkas. Apie tokį buvau girdėjusi, bet išėjusi iš parodos nusprendžiau, kad reikės gyvai nuvažiuoti ir pažiūrėti. Tuomet galima bus daugiau pasakyti.

Bendrai:
*neblogas instaliacijų balkonas
*gana nemažai erotinių darbų, tad kai kuriose vietose suabejočiau ar ši paroda tinkama vieta vestis vaikus bent jau iki 6 metų, nes tokių sakyčiau buvo vienas trečdalis visų lankytojų.
*gana meniška atmosfera, kad ir kaip sunkiai taip pavadinčiau. Daug gražių žmonių (visapusiškai).
*galėtų kai kuriose vietose rašyti tiesiog autorių, kuris eksponuojamas, o ne galerija, nes Dusetų galerijos stendas visas atiduotas Saukienei... nieko tokio, tačiau žmonėms būtų žymiai lengviau susirasti, kas jiems patinka ir įdomu, pagal autorius... nors lietuviai taip ar taip surpastų, kas kur po kokiu lietuvišku galerijos pavadinimu slepias.
*kojos tikėtina po trijų salių apvaikščiojimo tikrai pavargs, skrandžiai išalks, o maži vaikai pradės zirzti ir verkti...
*įėjimas turintiems kokių nors ryšių su menu ir tai patvirtinantį dokumentą gali įeiti nemokamai, visiems kitiems mirtingiesiems 10 litų (studentams 6Lt).

Reklama
# Ryt 18:30 Paolo Vivian po galerijos "Actus Magnus" stogu projekto "Ding Dong. Koncertas įsimylėjėliams" pristatymas. Prašo apsirengti baltai ir atsinešti varpelių... bet nebūtina.Tenai nusimato ne šiaip sau pasirodymas.
# Poryt, liepos 13 dieną, 17:00 bus "Japonija Europos akimis/Japonija šiandien Nr.11" parodos atidarymas. Projektas tęsias jau 20 metų, kasmet fotografai iš įvairių šalių yra kviečiami įamžinti ir atskleisti Japonijos įvairias detales. Šiemet bus pristatomi vaizdai iš Niigata prefektūros. Fotografijos darbai Šiuolaikinio meno centre vokiečių gatvėje turėtų būti eksponuojami iki rugpjūčio 16 :)

Tiek. Labos nakties.

2009 m. liepos 6 d.

Paskutinės minutės


Daiktai sukrauti, lagaminas po ilgų pastangų uždarytas, kambarys sutvarkytas, su miestu atsisveikinta.

Keistai jaučiuosi palikdama Reikjaviką. Gaila, neturi jie tašyčių su užrašu "I <3 RK", tikrai susigundyčiau, būtų visai į kolekciją neblogai ir prisiminimas geras. Per kelias savaites tapo mano namais.

Ilgėsiuos vandenyno...

Kosmodromo, prie kurio galima būtų trečią valandą nakties išslinkti pasibastyti, kalnų... net ir lietaus su stipriais vėjais... mažų jaukių kavinukių ir šmėžuojančių vilnos lopinėlių.

Ko nespasiilgsiu, tai Islandijos smarvės... :D niekad negalėjau įsivaizduoti, kad kažkur žemėje gali būti tokių vietų...

Daugiau bus iš Kopenhagos oro uosto.

2009 m. liepos 5 d.

Ką galima rasti Islandijos prezidentūroje?



Liepos 4-oji - paskutinė tikroji summer schoolo diena.

Kai sėdu publikuoti šią rašliavą, po daugybės naktų matau visus savo gmail‘o kontaktus offline. Neįtikėtina. Visgi žmonės miega. Nebloga išvada, greičiausiai.

Naktis pusiau nemiegota ir tas kankinantis mieguistumas varo iš proto. Tiesiog skaičiuoji minutes, kada galėsi eiti parašyti tą egzaminą. Ir ta lemtinga valanda ateina, kažkaip sėdies prie savo sąsiuvinio – čia būtent toks ir pateikiamas egzamino užduotims, ir pradedi atsakinėti į klausimus. Keista, kad per tris valandas parašau tiek pat, kiek per 30 valandų, skirtų žurnalui. Taip, taip, būtent tiek laiko praleidau stekendama vargšą savo žurnalą, tad pasidžiaugiu, kad vos keletą kartų susinervinu nebeprisimindama reikalingo žodžio. Pripilu 11 lapų, nežinau, ar pačios geriausios kokybės, nes klausimai yra mažių mažiausiai diskusiniai, kaip ir pats dalykas, tad šiek tiek dar turėsiu mažyčio streso ateinantį mėnesiuką, kol sulauksiu kreditų ir rezultatų.

Šiandien pagaliau vykstame į prezidento rezidenciją, kuri yra atskirame nuo viso centro Reikjaviko pusiasalyje. Neįtikėtina. Dažniausiai visokie karalių rūmai ir prezidentūros būna miesto centre ir tokie ištaigingi pastatai, net mūsų varganos Lietuvėlės prezidentūra.

Čionai to nerasite. Iš toli matosi keli maži nedidukai šviesūs pastatukai raudonais stogais pusiasalyje, apsupti vandens, kuriuose įsikūręs jo ekscelencija. Čia pat nedidukės kapinaitės ir bažnytėlė. Greičiausiai keisčiausia prezidentūros aplinka, kokią man tik yra tekę matyti ir būti. Tuo pačiu ir mažiausia.

Išjudam iš autobuso ir sugužam į nediduką pastatuką, kuriame niekas netikrina tavo daiktų, nereikia praeiti saugumo patikrinimo, niekam neįdomūs tavo dokumentai. Kaip teisingai pats prezidentas pastebėjo, greičiausiai Islandija yra vienintelė tokia šalis, kurioje niekas nieko netikrina, pasitiki žmonėmis ir dėl to yra tokia saugi. Apvaikštom kambarius, nes tenka apie pusvalandį laukti, kol prezidentas mus priims... kas mus, gana išvargusius po egzamino, šiek tiek dar labiau tampo už nosių – visgi dauguma naktį nemigę, o ir 3 valandų rašymas bei atsiradęs alkis daug džiaugsmo neprideda, juo labiau, kai apie mūsų atvykimą tikslų buvo suderintas laikas jau seniai... čia, matyt, specialiai mus priverčia laukti, kad svarbesnis priėmimas atrodytų. Taip, taip, žinom mes tuos senus trukelius.

Kas maloniai nustebina, kad skirtingai nei Lietuvos prezidentūroje, čia viskas yra laisvai

prieinama. Dovanos nesukištos po stiklais, viską galima paliesti, paimti, pačiupinėti, atsisėsti, ir panašiai. Tai iš tiesų prideda įdomumo, ypač labai daug nuotraukų, kuriose galima stebėti, kaip vystėsi gyvenimas ne tik Islandijos prezidentūroje, bet karališkose Europos šeimose, visgi Islandija ilgą laiką buvo dalis Danijos, tad automatiškai išlikę reliktai priklausomybės. Iš tiesų džiugina šios mažos valstybės, kuri pagal gyventojų skaičių garantuotai galėtų būti priskirta ir prie micro-valstybių, santykiai pasauliniu mastu yra taip išvystyti. Tiesiog neįtikėtina. Pasirašome svečių knygoje. Kraupstu nuo pasakiškai gražios baltos meškos iškamšos. Mieliau aš gyvą ją matyčiau. Labai gražios akys. Kažkaip nupurto nuo minties, kad ją kažkas specialiai nužudė, kad papuoštų prezidentūrą. Panašiai, kaip su banginiais ir delfinais. Atsisakiau eiti į restoraną ir valgyti jų mėsą. Tiesiog negalėčiau. Taip ir vegetaru žinoma galima pasidaryti, bet kažkaip delfinai ir banginiai man tokie protingi ir šilti gyvūnai... na, tiesiog kaip ir ta meškutė.

Ir prezidentas iš tiesų yra labai apsiskaitęs. Buvę universiteto profesorius, vėliau užsienio reikalų ministras, vėl grįžo į universitetą, tapo finansų ministru ir galiausiai nuo 1996 metų eina Islandijos prezidento pareigas. Tad islandai tikrai turi kuo didžiuotis. Tiesą sakant greitai ir aš turėsiu kuo, nes dabar, kai manęs paklausia, kokia yra Lietuvos prezidento pozicija ir panašiai aš tiesų neturiu ką atsakyti, žinoma, tuoj būsiu apkaltinta, kad tiesiog nesidomiu ir nežinau, bet manau, kad svarbiausia ir yra tai, ką tu sužinai be jokių didelių papildomų pastangų.

Tad iš tiesų yra verta palaukti susitikimo su Islandijos prezidentu. Jis ne tik įdomiai kalba, domisi politikos mokslais ir remia būtent šią mažų šalių vasaros stovyklą, bet iš tiesų jam įdomus kiekvienas žmogus. Visi paeiliui prisistatome. Kai pasakau, kad įsimylėjau Islandijos gamtą, daugelis prapliumpa juoktis, bet prezidentas iš tiesų palaiko mano mintį, kad reiktų šią vasaros mokyklą daryti keliaujančią po Islandijos didžiuosius miestus – pradžiai užtektų ir Akureyri įtraukimo į programą, nes iš visų buvusių čionai užsieniečių, tik mūsų ketveriukė iki šiaurinės Islandijos nukako.

Reziumuojant, islandų prezidentas turi ką pasakyti, tad nežinau, kaip čia yra leidžiama patekti paprastiems mirtingiesiems, bet tikrai nereikėtų praleisti tokios galimybės. Įdomu ir vertinga. O pamačius prezidento biblioteką, užsigeidžiu ir aš tapti Islandijos prezidente. Visgi po diskusijos, fotografavimosi sesijų ir ekskursijos po namą ateina laikas grįžti į namus. Tiesiog lūžtu. Tas šampanas ant tuščio skrandžio priėmimo metu ir tvankuma jau priėmimo salėje vertė neatsijungti, o minkštam autobuse efektas dar labiau sustiprėjo.

Atsisveikinam su Pia prie universiteto. Kažkaip bus keista jos nebematyti kas rytą. Man ji visai patiko.Tokia smagiai putlutė. Kaip ir kasdieną pareinam tuo pačiu keliu pro vidinės reikmės Reikjaviko oro uostą. Lūžtu į lovą. Taip reikėtas miegas.

Tačiau br br br į duris, ir visi išjudam į islandišką kavinę po knygynu (realiai bufetas „Feiti“ Laekjargata gatvėje. Reiktų nesumaišyti su trečiame aukšte esančiu suši baru, nes ten, oi, kaip kišenė patuštėtų...). Prisivalgom iki soties, ir kaip Islandijoje gana pigiai, tik už 1000 kronų. Visko neragauju, kažkaip bulimike pasijausti neturiu šiandieną noro, bet labai smagu. Į šią vietą turėtų užsukti kiekvienas, atsilankantis Islandijoje, nes ir valgyt gali kiek nori ir ko nori (savitarna), ir gana nebrangu.

Vakarėlis paskutinio vakaro pratęsiamas kaip visada mūsų guesthause. Atsijunginėju.

Profesorius iš Saint Andrew surengia mini neformalią paskaitą. „Žalios devynerios“ ir islandiška degtinė šildo multikultūrinės bendruomenės burnas. Lūžtu, tad nukeliauju lovos link.