2009 m. birželio 27 d.

Pradžioj buvo žodis, o pas mane bus vaizdas






Pirmoji "Golden circle" trumposios programos dalis. Linkėjimai iš trijų dienų nesibaigiančio turo ant ratų :) o cia kitos nuotraukos is musu turo, bet netvarkytos visai visai... per nakti susikele.

2009 m. birželio 25 d.

Ir Grottos būna įdomios

Antradienis, 2009 birželio 23

Rytą tylu tylu. Ankstus dar rytas pagal islandus, o juo labiau pagal naktį gerai išgėrusių studentų laiko matus. Nusileidus į virtuvę, dar matyti vakarykščių džiaugsmų liekanos. Namų šeimininkė labai atsiprašo už besimėtančius butelius, skardines ir visą bjaurią netvarką. Už lango vėl lyja, tad pasidarius arbatos ir niekam neatsilankius virtuvėje maunuosi į savo mažą kambariuką antrame aukšte.

Taip, lyja, lyja. Čia lyja visą laiką. Ramybė. Chatinuos. Galiausiai pasigirsta šurmulys, kuris reiškia, kad jau ne be daug laiko liko iki seminarų pradžios. Karolis atrodo nuostabiai gražiai po nemiegotos nakties, gerai sumaišius alutį ir degtinytę. Bet tai jam suteikia savotiško apsiblaususio žavesio.

Per lietų susirandame savąjį universitetą, kur mūsų jau laukia vakar Keflavike pasiimtas profesorius Richard Griffiths iš Olandijos. Leideno universiteto profesorius iš tiesų palieka gana gerą įspūdį savo iškalba ir dinamika. Ir gana įdomiai kalba, bet nepasako nieko naujo, ko aš nebūčiau žinojusi... bet jo tiesiog malonu klausyti, bent jau neužmiegi.

Vėliau tarsi turėtumėme diskutuoti, kas yra mažos šalys ir jų pagrindiniai saugumo iššūkiai, tačiau nevaisingai. Labai nevaisingai. Šioje vietoje net Lietuvos-Lenkijos akademijos round table discussion, per kurią aš labai saldžiai užmigau, žinoma, ne be aukštos temperatūros ir anginos pagalbos, visgi buvo įdomesnė, kur bent jau kažką žmonės bandė pasakyti, t.y. teigti ir argumentuoti. To čia, deja, pasigedau ne aš viena.

Galiausiai pietūs, per kuriuos tenka nulėkt į banką, išsikeist savo varganus eurus į kronas ir dar spėti pavalgyt. Susigundau ir čia pat ką tik išsikeistas kronas išleisti – visgi, alkis padaro savo, nors sakiau sau, kad tokiems dalykams pinigų nemėtysiu, bet gaunas, kaip visada, valios nėra juodai.

Antrojoje dienos pusėje vėl pasireiškia Clive Archer... ir esti žiauriai nuobodu. Diskusijos metu net pasidžiaugiu, kad mokaus TSPMI, Lietuvoje, kur nėra dar viskas politizuota, kur prieš formuluojant savo atsakymą į pateiktą klausimą man net neateina į galvą įvertinti dėstytojų politinių pažiūrų, požiūrio į mano gimtąją šalį ir t.t. Iš tikrųjų yra pakankamai nuostabu. Iš kitos pusės, per tokias konferencijas pamatai, kuo yra laikoma tavo šalis tarptautinėje arenoje... iš tiesų siaubas. Gėda net kam pasakyti kad esi iš Lietuvos, nes lietuvis-imigrantas – žudikas, prievartautojas ir vagis/įsilaužėlis. Sakysite, ne, netaip viskas blogai? Tebūnie, leisiu pabūti naiviems, tačiau mūsų šalis turi labai rimtų problemų ir geriausia, kad tai suprastų, kol nėra per vėlu. Vėlgi, aš nuoširdžiai viliuos, kad atėjusi nauja prezidentė sugebės bent truputėlį pagerinti Lietuvos vardą ir jos poziciją ES. Kaip Clive Archer tyčiojosi jau antra diena iš Lietuvos gal neminėsiu, bet tai jau totaliai sugadino jo kaip gero profesoriaus gerą vardą. Nes aš ne iš tų žmonių, kuriam tiesiog užtenka pasakyti „o, jis geras, kietas“, oi, ne, aš turiu ir savo nuomonę, ir vertinimo skalę... ir prisipažinsiu, kol kas šis summer school'as Islandijoje mane nuvilia moksline prasme... kai prisimenu Tartu... realiai net nėra ko lyginti.

Pirmiausia problema slypi tame, kad pačios mažų šalių studijos yra toks apibrėžimų nesutarimų objektas, kad man nuoširdžiai atrodo, kad žmonės tiesiog neberado apie ką kalbėti, tai sukūrė ale naują neatrastą tyrinėjimams dar neatvertą nišą. Geras pinigų plovimas... aš asmeniškai tikrai nemokėčiau 600 eurų už kursus, kur dėstytojas tiesiog pateikia santrauką tekstų, kurie buvo užduoti perskaityti. Come on. Jaučiuos pažeminta. Kokia prasmė skaityti? Kokia prasmė stengtis? (Tik jau nereikia sakyti, kad skaitant kažko daugiau išmokti, bet ten toks bullshit straipsniuose... prasmės aš nematau, ypač, kai tas per tą patį... žinoma, aš neturiu teisės komentuoti, nes pati nesu mokslininkė, bet kuo toliau, tuo labiau baisiuosi, kaip žmonės stengiasi pasidaryti mokslininkais bet kokia kaina ir aš iš tiesų nematau skirtumo tarp Clive Archer tekstu ir studentės, besigynusios bakalaurinį, kuriame tiria naujienų srautą Delfi ir New York Times interneto tinklalapiuose – nei vienu, nei kitu atveju negalima brėžti išvadų.) Geriau tuomet gal iš tiesų nusigėrinėti ir pilti kas vakarą, kaip tai daro kai kurie mūsų kolegos, kuriems dzin. Aš iš tiesų nuoširdžiai tikėjausi daugiau mokslo. Ir turėjau šiek tiek kitokių lūkesčių, o profesoriai pasirinko lengviausia – kalbėti apie nieką, kas visiškai nepriduoda jokios pridėtinės vertės. O blogiausia, kad kriterijai nubrėžti skirtumui yra valstybės, kas jau visai mane pribloškė, kad skirtumas tarp Lietuvos ir Olandijos yra tas, kad Lietuva vadinasi Lietuva, o Olandija yra Olandija. Bet gal nedetalizuosiu, čia grynai profesiniai dalykai.

Prasideda writing session. Tenka eiti į jų kompiuterinę klasę, kur net akys raibsta nuo 22 colių monitorių ir apple ženkliukų. Turtingi tie islandai buvo, per daug turtingi. Taip jiems ir reikia. Aš manau, kad šiai šaliai krizė buvo labai reikalinga. Jie buvo jau pamiršę, ką reiškia dirbti. Naudojosi savo dirbtinai sukurtu gėriu, kuris realiai ištirpo per vieną mėnesį... žinoma, jie skundžiasi, kad dabartinė situacija baisi, bet jie pamiršta santykinius mastus. Kai islandas pasitinka krizę su sukauptomis santaupomis kokių dviejų metų pragyvenimui nedirbant, tai lietuvis su kelių mėnesių atlyginimų įsiskolinimu bankui, realiai skola. Štai ir paprastų žmonių realybė. Jei nuoširdžiai, čia krizės aš iki šiol nematau. Man atrodo nenormalu mokėti perdėtai išpūstas kainas, ir visur universitete prikišti apple'ai nerodo jų vargingumo. Bet kuo tikrai jie yra biedni, kad neturi wireless visame universitete. Reklamuojasi, kaip šalis, kurioje aukštas mobilumo ir interneto lygis, bet net universitete neturi. Tiesa, tokioje poilsio salytėje prie kompiuterių klasių, internetas pagaunamas, tačiau slaptažodžio kol kas niekas mums neatskleidė, ir, matyt, nesiruošia to daryti... klausk, neklausęs, matyt, kaip ir mūsų institute, yra beprotiškai susirūpinę interneto saugumu, kad reikia nunešti kokiam kompiuterastui savo kompą, kad jį patvarkytų... o čia visi atostogauja, tai visiems dzin, tad tenka, nori nenori pasinaudoti kompiuterių klase... po kurios sėsti prie savo mažojo kompiuko man kažkaip nebeišeina. Skirtumas toks didžiulis... be to, taip ir įsimyli apple... greičiausiai mano senas vargšiukas lenovo kada nors, jeigu jam taip pasiseks, gaus pamainą būtent apple. Jie tiesiog labai smagūs... bet kompiuterių klasė nejauki, tad po dviejų valandų ir parašytų vos kelių sakinių savo journal, išsinešdinu. Pasitaikyk tu man šitaip, kad ir vėl paskutinė. Darausi neproduktyvi.

Su Karoliu apšnekam savaitgalio planus. Iš pradžių galvojame nusimuilinti nuo penktadienio arba pirmadienio seminarų, nes kitaip yra neįmanoma aplankyti Vestmann salų, kuri yra grynai ugnikalnio padarinys dar visiškai jauna, gal 30 metų, į kurią plaukiant galima stebėti delfinus bei tokius tradicinius Islandijos paukščius - pafinus) ir viso to Golden circle, kur sėdi vulkanai, geizeriai, kriokliai ir net vasarą neištirpstantys ledynai... bet taip noris man tą Ingebritsen pamatyti... dabar greičiausiai vienintelė belikusi įdomi asmenybė šioje vasaros stovykloje, kurios tikrai būtų įdomu paklausyti, bet kaip darosi įprasta čionai, kalbės nelabai įdomia tema, bet nieko nepakeisi. Tad mūsų pabėgimo planas atmetamas. Ieškomės mašinos. Žiauriai brangi nuoma, 100 eurų už dieną – tai dar kartą parodo, kad šitai šaliai tikrai reikia krizės. Slovakės su John gamina kažkokį savo tradicinį patiekalą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis svogūnai. Huh.

Chebra sugula ir išvirsta. Gerai, kad bent mudu su Karoliu mokame nuo viso to atitrūkti. Išlekiame po visko į Grotta. Tai šiauriausias vakarinis Reikjaviko taškas. Toks iškyšulys vien žemėlapyje jau atrodantis dievo užmirštu kampeliu žemėje, realybėje turėtų būti dar įspūdingesnis ir pamirštas žmonių. Tiesa, tai, kad jis yra tokiam užkampyje, kad net ne visuose Reikjaviko žemėlapiuose galima surasti, reiškia, kad vien kojytėmis mes tenai nenukeliausime. Gaudomės autobusą. Vairuotoja nelabai kalba angliškai, bet pakankamai nieko. Paradoksas tame, kad pinigus realiai meti į tokią dėžutę – pasitikima, kad žmogus sumokės būtent tiek, kiek ir reikia. Ir vairuotojai grąžos neduoda. Jei neturi – tavo bėdos.

Važiuojame pakrante. Beprotiškas grožis. Tiesiog negali akių atplėšti. Tai yra tai, kas pakelia tave ant sparnų ir nuneša toli toli, kur neegzistuoja mokslai, valgis, pyktis, bet kas... tokia nuostabi gili kontempliacija. Išlipame iš autobuso vadovaudamiesi nuojauta. Kitaip neišeina. Pagalvojam, kad jei taip turėtumėme kokią bakūžę ant vandenyno kranto, nieko nebereiktų... čia tikrai galima užsiimti kūryba, mokslu... aš jau pradedu kaip Karolis galvoti, kaip čia susiveikus kokią doktorantūrą Islandijoje. Taip, iš pradžių aklimatizacija yra sunki, bet po truputėlį pripranti. Aš kasdien mažinu megztinių skaičių apsirengdama, iš keturių megztinių (žinoma, dar dvi striukės), liko tik vienas megztukas ir lengva palaidinė, nors oras nei laipsniškai, nei kaip kitaip neįšilo. Žinoma, vakarop, lyjant bei einant prie vandenyno visgi tenka ir daugiau sluoksnių pasirinkti, bet iš principo Islandijoje yra išgyvenama, tad kodėl gi čia nevažiavus? Ypač iš Lietuviškos žiemos į islandinę? Taip, mes nežinome, kas yra visiška ir amžina poliarinė naktis 10 mėnesių per metus, bet jei šalia mylimas žmogus, būtų visai gerai. Čia žiemos nebūna šaltos, visai... tik aišku, skaitine prasme, bet jei pridėtume vėją, tai nežinau, reikia atvažiuoti ir pamatyti.

Pliaškinam kaip kokie japonai-turistai. Vaizdai iš tiesų pasakiški... gaila, kad jie toli, taip norėtųsi išsiruošti į kokį kalnų žygį, bet čia taip viskas monopolizuota ir komercionalizuota, kad negali nuveikti nieko, ką norėtum patsai, bet nenorėtų islandai, tiesiog, kai šalis yra tokia neįžengiama, tai sunku įsivaizduoti, kaip ten ką pačiam susikurti, per lavos gabalus nepavažiuosi, kad ir kaip norėtųsi.

Man kas čia patinka, čia visur keliai eina palei pakrantę – tiek važiuojamieji, tiek pėsčiųjų. Tokiu takeliu ir pasekame. Tas jūros ošimas, nors čia jau ne jūra – vandenynas, dėl būtent Grottos orientacijos, sakyčiau jos šiaurinė dalis jau arkties vandenyno skalaujama, o pereinanti į vakarus pakrantė – Atlanto vandenyno. Bet taip atrodo tik man, niekas ten nesigilina, kur ten kas yra, ir iš esmės tai yra visai nesvarbu – gamta yra tiesiog pasakiška ir tuo tiesiog džiaugiamės. Ir daug čia nenupasakosi. Reikia pačiam pamatyti. Einam pakrante ir stebime vandenyno florą ir fauną. Vanduo nešaltas, ir paplūdimys visai neblogas... galvoju, kad kurią šiltesnę dieną reikėtų gal pabandyti išsimaudyti. Būtų crazy, bet užtat visam gyvenimui kokia patirtis.

Mums iš tiesų šį vakarą sekasi. Lietaus nesulaukiame, nors debesys tokie pradėjo niaukstytis, kad galvojau, jog gana greitai sulauksime šio džiaugsmo, bet iki grįžimo namo nė lašelis nenukrito. Visgi Grottoje – saloje neišsilaipiname: akmenuotu takeliu yra draudžiama nuo gegužės iki liepos vaikščioti dėl paukščių perėjimo. Kažkokie jų unikalūs paukščiai. Pasigrožime iš šono.

Vėliau ateiname prie vakarinio iškyšulio, kuris yra visai pakankamai arti Reikjaviko mastais, kur grožimės dar ir nenatūralia golfo žolyte. Užpuola paukščiai, toje gražioje nenatūralioje žolytėje perintys savo jauniklius. Kaip Karolis gerai išsireiškė, apibūdinantis abudu įspūdžius, šiandien pamačiau nerealiausią gamtos vaizdą, ir kartu patyriau didžiausią siaubą užpuolus paukščiams. Tiesa sakant, man irgi nelabai patiko jų nedraugiškumas. Rėkdami kvykia, plasnoja sparnais ir lekia tiesiai į tave. Paskutinius užpuolimo metrus ir aš jau bėgau išsigandusi, nes tie paukšteliai, matėsi, nelabai buvo patenkinti mūsų įsibrovimu į jų teritoriją ir darėsi vis agresyvesni. Tačiau viskas gerai, kas gražiai baigiasi. Išėjome mes iš tų jų valdų, pamiršom juos ir vėl kontempliavom tačiau jau tik kitoje Reikjaviko pusėje besigrožėdami gamta. Ji iš tiesų įspūdinga. Atvažiavo autobusas ir parvežė mus iki gražiosios rotušės. Nuostabus pastatas. Man labai patinka toks jų architektūrinis sprendimas.

Pereinam pro smagias kavinukes, kur būtų tikrai ne pro šalį apsilankyti. Išsiaiškinam, kad mus būtinai reikia paragauti karštus šunis čionai, nes atseit jie čia geriausi pasaulyje. Taip pat ir coca-cola gaminama iš čionykščio vandens? Matyt, tik aš mažai gėrusi coca-cola nematau skirtumo. Bet šunų vis tiek reikės paieškoti.

Grįžtam į namus. Visiems pasakojam įspūdžius ir kartu mintyse klausiam, o ko patys sėdite bambas išvertę? mes tik visur keliaujam, keliaujam, o tie... stebis, kad mes kažką pamatome, bet patys nesistengia nieko daryti, kad ir kažką įdomaus pamatytų. Jie tik gerti akivaizdžiai gerai moka, kaip, beje, ir dauguma kitų.

Nustebina prigriebę mane lenkas-vokietis ir italė, bandydami iškvosti ar mes nesame su Karoliu pora. Sakau, kad ne. Nepatiki. Tuomet pasakau, kad man visiškai dzin – tikite jūs ar ne. Tokių prisiknisėlių dar reiktų paieškoti... bet žodžiu, pasilinksminu... nes spėju, kad tas pseudo vokietis-lenkas prūsas tiesiog ieško ir aiškinas, kas čia laisvas, kas užimtas :D

Iš principo islandai turi viską, kas geriausia ir neturi kuo skųstis, dar jei tik tas imigranto portretas būtų gražesnis bei genofondas nesugadintas, jie būtų tobula šalis su tobula gamta ir viskuo kituo. Bet gal ir gerai, kad ne viskas yra tobula. Einu rašyti savo journal. Viskas. Daviau sau žodį, reik bent kelis sakinukus suveikti.

Dar reiktų parašyti keletą sakinukų apie Karolį. Jis taip gerai vaidina ir perteikia šaržuodamas visokius įvairius personažus, kad kaskart prisijuokiu iki nugriuvimo, blogiausia, kad kai būna kas nors kitas, jis taip nebejuokauja ir dingsta visas grožis.

Be to, tai - nuostabus mano fotografijų objektas. Klauso ir dėl to labai gerai ir gražiai gaunasi nuotraukose. Nebijo iš savęs pasijuokti ir prajuokinti ta pačia proga ir kitų. Geriausias manau per visą šį mudviejų buvimo kartu laikotarpį buvo spektaklis su kojinėmis prie Grottos, tiesiog nepakartojamas vaizdelis. Tiesa, dažnai jis juokina ne be keiksmažodžių pagalbos, bet vis tiek labai linksma.

2009 m. birželio 21 d.

Midsummer festival arba suomiškos Joninės pirma dalis

Po gana neilgo skrydzio nusileidžiame Helsinkio Vaantos oro uoste. Suomija, žinoma, pašykšti mums gražaus oro pasitikdama lietumi ir šiaurės vėju. Grynut grynutėlė šiaurė. Ir ne tik oru, gamta, bet ir žmonėmis, bet apie viską iš eilės. Trumpai papasakosiu, kodėl pirmiausia atsidūriau Helsinkyje, o ne kur nors kitur. Kadangi Lietuvėlė yra gana maža šalis ir iš jos nėra tiesioginių skrydžių į tokį Europos užkabarį, arba greičiau artimesnę Amerikai salą Islandiją, teko ieškotis skrydžio išcivilizuotesnio, ypač oro laivybos atveju, krašto ir tokiu tapo Suomija su savo sostine Helsinkiu. Kodėl ne kokia Praha ar Kopenhaga? Ten bent jau oras geresnis ir panašiai, bet visgi, kai pagalvoju, gal geriau yra po truputį adaptuotis, o ne iškart skristi į ledo šalį (Iceland - ice/ledas ir land/šalis). Tai čia mes visai protingai greičiausiai padarėm pasirinkdami tokį skridimo į priekį maršrutą, nors man tai ir nelabai patiko, visgi daugiau dienų reikės šalti, brrr... Kita priežastis, kodėl būtent Helsinkis, o ne kažkas kitas buvo nakvynės vieta. Čia iš pat pradžių Karolis pažadėjo nakvynę pas savo draugą Luką, be to, aš Suomijoje dar nebuvau buvusi, turiu omenyje vaikštant ant žemės.
Taip mes ir atsidūrėme Helsinkyje, kuris mano pirmu įsivaizdavimu ir draugų nupieštais pasakojimais turėjo būti nedidelis miestukas, kuriame nėra kas veikti, toks didelis kaimas, kuriam vienos dienos aplankyti pilnai užtenka. Panašiai ir gavosi. Su Karoliu pasiėmę lagaminus susirandame informacijos būdelę ir išsiaiškiname, kaip nukakti iki miesto. Gana paprasta, neskaitant to, kad jų nuorodos, taip švelniai tariant kartais nelabai kur vedančios būna. Pasigauname autobusą (tiesa, labai rekomenduoju, jei kas važiuosite taip kaip aš tik vienai dienai į Helsinkį pirkti regioninį turistinį vienos paros bilietą, panaudosite ne tik važiavimams į ir iš oro uosto, bet ir nuplaukimu į vieną pagrindinių salų Helsinkyje, tad tikrai apsimoka), kurie čia bent jau pritikyti, skirtingai nei lietuviški važiuoti oro uostą, dėl to didelių sunkumų nepatiriame.
Centre mus pasitinka jau Karolio draugas Lukas, tikrai panašus į dizainerį iš savo išvaizdos, žodžiu, menininkas.Susipažįstame su vietiniais fruktais. Jei kartais kas nuspręs lietuvius vadinti alkoholikais, nuo šiol visada pasiūlysiu apsilankyti Suomijoje. Čia net pagrindine miesto gatve eidamas garantuotai sutiksi bent kelis žiauriai nusigėrusius asmenis, ir išimties nėra net moterims. Tad prisipažinsiu, vaizdelis gana žiaurokas. Bent jau aš pirmomis valandomis vaikščiojau išsigandusi, kad kuris nors iš tų apspangusių neprisiknistų kaip Lietuvoje, su savo "Ar tu mane gerbi" ir iškart neduotų į galvą ar kur kitur. Pasukame link parduotuvės. Žinoma, su aiškiu tikslu - apsirūpinti alkoholiu. Prisipažinsiu, kad net ir man šis reikalas pradėjo rūpėti, ypač susipažinus su nacionaliniais klimato ypatumais šiaurėje. Taip, taip, čia taip sakant, stipriai šalta. Gyvenant pripranti, bent taip sako vietiniai, Lukas ir Mantas, su kuriuo susipažinsime vėliau. Nors aš pasakysiu tiesiau, pripranta gerti, nes čia kitaip adapacija nevyksta. Žmonės nesugeba susigyventi su tokiais dalykais, jie tiesiog pasirenka užsipilti akis ir tiesiog nebematyti tų dalykų.
Bet Suomijoje su alkoholiu ir parduotuvėmis ne taip viskas paprasta. Dar pieš kelionę mane draugė suomė Saara perspėjo, akd įsidėčiau maisto skrisdama į Helsinkį, nes parduotuvės tikėtina nedirbs. O alkoholio, kadangi jis yra valstybės monopolyje, t.y. yra pardavinėjmas tik specialiose vyriausybei priklausančiose parduotuvėse, bet kada sugalvojęs nenusipirksi. Paradoksas tame, kad leidžiama gerti viešose vietose, alkoholis pardavinėjamas tik trečdalį paros laiko, o girtaujančių dar daugiau negu Lietuvoje? Ir dar paradoksaliau, kad tai vadinasi priemonės kovai su alkoholizmu. Tiesa, kaip pasakojo Lukas, anksčiau iš viso buvo draudžiama prekiauti Suomijoje alkoholiniais gėrimais, čia turima omenyje stipresnius nei 11 laipsnių gėrimus, tad, kaip pasitaikė ir mūsų viešnagės metu, speciali vyriausybės parduotuvėlė buvo uždaryta, ir vienintelį daiktą, kurį buvo galima nusipirkti, alų, man teko mesti iš galvos dėl eilinį kartą suvešėjusios anginos... O jei, kaip sakoma, tik duok.
Tad apsiperkam, kad bent trumpam užpildytumėme savo skrandžius ir pajudame namų link. Tiesa, galiu tik pasiguosti, kad lietuviai vyrai dar nesustabarėjo iki šiauriečių lygio, tiesa ne visi. Dar kartą įsitikinau, kad šiauriečiai baisūs kelmai. Kartu net pradedu galvoti sąmokslo teoriją tokią. Kadangi prieš išvykstant Jurkynas su keliais kitais tspmi'išnikais pareiškė, kad nei aš čia gerai mokaus, nei ką, tiesiog šiaip dėl lyčių lygybės mane paėmė, tai pradedu galvot, kad čia dėl lyčių lygybės buvo noras sumažinti mano purkštavimus apie lietuvių vyrų mentalitetą, grubumą ir t.t. Tad žinoma, čia beveik pataikyta. Prie tokių šiauriečių lietuviai vyrai gali pasirodyti tikras auksas... pasižiūrėjus moterų prievartavimo, mušamų ir nužudomų moterų šeimoje skaičius optimizmu trykšti būtų sunku. Bet apie tai atskiras irašas bus, nenoriu per daug apie Helsinkį kalbėdama išsiplėsti apie vyrus ir moteris, feminizmą ir kitus šeimyninius reikalus Suomijoje.

Einu miegot. Nuovargis daro savo. Bus pratęsimas. Tikėtina ryt.

2009 m. birželio 14 d.

Smalininkai

Šeštadienio ankstyvas rytas. Pliaupia, pliaupia, be jokios prošvaistės gražesnio orelio. Visgi 6.00 atvažiuoja nevėluodamas autobusas ir pajudame link stoties. Tiesa, ji visiškai nepasikeitusi. Nustebina tik žmonių skaičius - ką jų čia šitiek daug veikia. Negi į sodus, kai tokia liūtis? Abejoju. Ir studentų, kurie galėtų būti panašūs į grįžtančius namo tikrai mažuma. Nusprendžiu bilietą nusipirkti stotyje - autobuse vairuotojas dažnai neturi grąžos ir tuomet nesivargina jos tau duoti. Visgi apsimiegojusi kasininkė irgi nesugeba sąžiningai atsiskaityti. Tik, kai pasiteirauju, ar neduos grąžos, atsimena, kad kažko yra nepadariusi. Šalia vargšė užsienietė bando susišnekėti angliškai su kasininke. Deja, labai vargingai. Galiausiai neiškenčiu ir įsikišu, nes mėmiška kasininkė net nesistengia suprasti ir natūraliai pagelbėti keleivei... ir kokia mes čia Europos kultūros sostinė, kur net atvažiavę mūsų pažiūrėti žmonės bilieto negali nusipirkti... ir tuomet net negali kaltinti, kad žmonės važinėja be bilieto.

Tačiau pagaliau pajuda didelis autobusas - erdvės daug, kelionė ilga... Ir vėl pasimato sovietinis mentalitetinis palikimas. Tokia pat nežiniukė kaip aš mergina paklausia, kada jei reikėtų išlipti miestuke, iki kurio nusipirko bilietą. Vairuotojai gana nemandagiai atšauna, kad čia ji pati turėjo jiems pranešti, kada sustoti, ir kad jau nuvažiuoti 10 kilometrų nuo ten, kur jai reikėjo išlipti. Ir vėliau dar papildomai apšaukiama vargšelė su nemažu lagaminu išleidžiama su palinkėjimu kitą kartą pranešti, kur reikia sustoti. Sunerimstu, nes pati net neįsivaizduoju nei kada ir kur reikia išlipti. Mane, jei kur taip paleistų... hmmm... jau įsivaizduoju, kaip kabutėse džiūgaučiau. Bet žinau, kad Smalininkų nepravažiuosiu. Indrė manęs jau garantuotai laukia ir pažadėjo ateiti pasitikti. O aš toliau grožiuosi vaizdais pro langą: vingiuojančiu Nemunu ir kitu jo krantu, kuriame jau Kaliningradas, žaliuojančiais kloniais ir šviesiai žydriu dangumi, kuriame vartos saulė. Hmmm, pagalvoju, kodėl čia toks geras oras? Jau pradedu gailėtis apsiautais guminiais batais (Vilniuje visgi išvykstant jie labai pravertė) ir paltu su šiltu šalikėliu. Snūsteliu.

Po keturių valandų autobuse kojos pasiekia žemę ir pasidžiaugiu Indrės sutikimu. Iki namų gana arti, bet mes vis tiek nukertame kampą. Namuose jau laukia pietūs - Indrės močiutė čia itin pasidarbuoja, tad jaučiuosi dar net geriau nei namuos ar pas senelius - ir net nepatogiai jaučiuos, kai aplink mane taip šokinėja, bet nieko, suprantu, kad čia tas lietuviškas svetingumas, kuriuo itin didžiuojasi balkanų tautos, kaip savo unikalumu. Aš tai žinau, kad lietuviai visados buvo labai svetingi ir tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis.

Ir kas gi tie negirdėti Smalininkai? Apie 11 kilometrų nuo Jurbarko keliaujant panemune. Mažas miestukas, kuris turi nemažai istorinių ypatybių. Čia stovi seniausia vandens matavimo stotis. Šis kaimelis turi gana seną istoriją - molas mena buvusį uostą, plėtotą laivybą, važinėjusį siauruką ir bendrai, senus gerus laikus. Vokiškai užrašai rodo buvusią miesto gyvybę, kuri šiuo metu šiek tiek apmirusi. Dabar čia tiesiog pasienio ruožas, kuriame gimsta protingi vaikai, iš kurių dauguma vėliau prapila savo gyvenimą kaip ir tradicinis lietuvis nuo žagrės.

Tačiau visgi tokių tikrų lietuvių čia ne itin daug atrodo, nes apylinkės gražios, sutvarkytos, namukai neaptriušę, tad net imi galvoti, kad kažkur į netikrą kaimą esi atvažiavęs. Ažuolų giraitė svetingai pasitinka prieš įžengiant į tokį inteligentijos miestuką. Kodėl taip sakau? Na, ar matėte kur kitur kad leistų išpiešti autobusų stotelę visą tokiais vaikiškais piešiniais? Ar matėte, kad šiaip žmogelis sugalvotų ir pristatytų savo skulptūrų mieste, kad žmonės, kiekvienas aplink savo trobą kažką įdomaus sukurtų? Taip, Kernavėje dar buvau mačiusi panašių gatvelių kaip ir čionai. Tikrai jauku ir smagu... tik merginos kažkaip čia nekaip nužiūrinėja, nepatogiai pasijunti, bet, matyt, čia ir vėl mano botai (pastaba - guminiai batai) kalti.

Visgi didžiausias gėris čia yra Nemunas ir jo pakrantė. Mes net susiradome tokią vietelę, kur vos ne kaip prie jūros jauties - smėliukas šviesus šviesutėlis, kaip Nidos kopose, ir svarbiausias įšilęs visai... labai gerai nusidrėbti ir tiesiog susilieti su gamta: paklausyti kaip Nemunas ošia, paukšteliai čiulba, kažkas žolę kitoje kranto pusėje pjauna, kažkas kontrabandą upe plukdina. Visi čia vieni kitus pažįsta. Yra vienas policininkas ir visas muitinės postas, kurio dėka neįmanoma normaliai pakeliauti Nemuno pakrante, bet niekam tokie žemiški dalykai nerūpi - be to, reikia gi žmonėms leisti užsidirbti. Alkani būdami bus neramesni ir šiaip visokie pavojingi ir grėsmingi. Taip paprasčiau - nematyti. Tame irgi grožio yra. Nematyti to, kas negražu.

Indrė aprodo visas apylinkes ir kitus kaimelius, kurių pavadinimų aš jau nebeprisimenu... kas kilometrą jau kitas vardas... tai kur jau čia. Atsimenu tik, kad labai kūrybingi tie pavadinimai, panašiai kaip Smalininkai. ir gražūs. Nusiperkame kolos ir čipsų. Nuodėmingai leisim vakarą, tačiau kol pasiekiame ežero pakrantę, kokie 5 kilometrai, nemažai suplūkstam. Uodai, žinoma, pasidžiaugia mūsų nusirenginėjimo tempais, vietiniai ne itin apsidžiaugia mūsų nurautu suoliuku. Cha, kas pirmesnis, tas gudresnis. Ir čia iš tiesų labai gražu. Gaila, kad tik apie maudymosi kostiumėlį nepagalvojau pas Indrę važiuodama - jis čia visai praverstų. Bet yra kaip yra. Didžiosios valgytojos neįveikia nei čipsų, nei kolos ir visą gėrį vėl tempias namo. Smagiai. Indrė patiria avariją - kažkoks mažius nelabai žiūri, kur važiuoja, nelabai jam ir rūpi, o vat dviratuko vairas Indrės gana gerokai persisuka - neabejotinai reiks tvarkyti.

Rytą skauda sėdimąsias. Lietus tikrąja to žodžio prasme pliaupia. Pasidžiaugiu botais. Indrės seneliai kaimiškai išlydi - su obuoliais, salotom, krapais, medum ir t.t. Tiesiog pasaka. Indrė pasilieka Kaune, tad Vilnius pasiekiamas vienatvinėje būsenoje.
Norėtųsi dar grįžti į Smalininkus. Išsinuomot valtelę ar laivelį ir taip plaukti į jūrą pro Rusnę, Kuršių marias... kokia visgi Lietuva graži, bet tam grožiui mes dažniausiai net neatrandame laiko.

2009 m. birželio 5 d.

Lietuviškos studentiškos vasaros pradžia

Birželis toks jau mėnuo, kai tikiesi ne tik kalendorinės, bet ir tikrų tikriausios vasaros. Taip, studentai įnirtingai vis ką nors rašo arba mokos, tad greičiausiai jiems tas laikas mažiausiai rūpi kažkur nuo gegužės viduriuko, tai vis kokie atsiskaitymai, tai rašto darbai, tai egzaminai...

Autorinės teisės Tomii ;)
Taip ir pagalvoju, kad realiai atsibudęs po visų egzaminų supranti, kad vasaros nebeliko. O ji Lietuvoje iš tiesų trumpa, tokia trumpa, kad nespėji susivokti, kad tai, kas gražiausia jau praėjo... Birželis yra pagal visus meterologinius rodiklius šilčiausiais mėnuo Lietuvoje, nors, pačios karščiausios metų dienos, tiesa, aplanko dažniausiai liepą arba rugpjūtį, tačiau visgi dienos nuo Joninių daros vis trumpesnės, tad ir saulės su kiekviena diena mažėja.

Ir šiandien, kai jau taip nusibodo visa ši savaitė su savo lietumis, kruša ir žema temperatūra, pagalvojau, kad studentai net ir tos varganos lietuviškos vasaros nemato - tos trumpos ir gražios, gal dėl to nuo jaunų dienų užsukti sraigteliai lemia, kad nebematoma apskritai nieko gražaus ir pozityvaus. Šiandien vienas draugas dar ir vienu tekstuku pasidalino apie lietuvių laimę. Kur po atlikto tyrimo paaiškėjo, kad belikę optimistai yra jauni nesituokę asmenys... taip ir sugriovė mano visą hipotezę, kad gal pagaliau jau nuo po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje vaikai gimsta iš meilės... nes mylintys žmonės būna laimingi, o čia gaunas priešingai. Nors gal ir ne. Gal tiesiog žmonės nesituokia Lietuvoje iš meilės... bet ir vėl ta statistika, kur apklausos rodo, jog didžioji dalis respondentų teigia besiskiriantys dėl meilės.

Nors, iš tiesų, prisiminiau kaip tik V. Pugačiausko per paskaitą paskaytą frazę apie Rusijos pilietinę ir politinę kultūrą bei visa kita - "Rusijos protu nesuvoksi", panašiai gal ir Lietuvos... ir gali daryti kiek tik nori visokių sociologinių tyrimų, manau, kad mokslas darosi bejėgiškas, nors, ai, ką čia bejėgiškas, jis niekada, ypač socialinis, stiprus ir nebuvo. Ir kas kartą kai nueinu klausytis magistrų ir bakalaurų ginamųjų drabų, pagaunu save begalvojančią - ką jie čia daro? Įsivaizduoja kurią mokslą ir darantys kažką naudingo, reikšmingo, svarbaus... Nė velnio... socialinis mokslas atsirado užimti žmonių mases, kurios išliko ir nebegalėjo užsiiminėti tikrai reikšmingais darbais dėl pagerėjusių išgyvenimo sąlygų, nes didžiąja dalimi to technologine pažanga sunku būtų pavadinti. Žinoma, jei ne ji, greičiausiai tokie dalykai, kaip patyrinėkime, kodėl lietuviai vis dėlto yra vieni nelaimingiausių Europoje, tampa vos ne pirmo svarbumo žinia. 

"Varau" ant savo specialybės. Taip, gryna tiesa. Žinoma, tik iš dalies, nes sociologijos dalis mano specialybėje gal tik kokia viena šeštoji, o ir šiaip man dalykai patinka... Tačiau aš kartais pagalvoju, kokiam siauram ratui visa ši mokslo mašina yra užsukta... ir kad iš jos realiai jokios praktinės naudos (būsiu sukritikuota pasirinkusi visiškai išgyvenimo kultūros perspektyvą).
Taip, rašau nebežinau kelintą savo gyvenime rašto darbą, kuris labai nenori rašytis... taip, lietuviškas skepticizmas ir nevertinimas savo šalies kaltas... nematau aš jokios pozityvios reikšmės ir gerųjų praktikų iš Lietuvos pokomunistinės transformacijos, ką galėtų perimti kitos šalys... ir manau, jog ne vienam studentui ateina toks metas, kai suvokia, kad tai ką daro yra visai ne tai, ką galbūt reikėtų daryti.

Ir tokia ta vasara. Patys gražiausi metai praleidžiami knygžiurkavimui, o gražiausi orai - rašto darbų rašymui, egzaminų laikymui ir t.t. Džiugina tik tai, kad visgi lyja, lyja, lyja... lis rytoj, lis poryt... laikau špygas, kad bent kitą savaitgalį viešint Smalininkuose saulutė žeme ritinėsis :)

einu toliau žiūrėti į baltą savo rašto darbo lapą, gal pasidarys juodesnis...