2009 m. birželio 25 d.

Ir Grottos būna įdomios

Antradienis, 2009 birželio 23

Rytą tylu tylu. Ankstus dar rytas pagal islandus, o juo labiau pagal naktį gerai išgėrusių studentų laiko matus. Nusileidus į virtuvę, dar matyti vakarykščių džiaugsmų liekanos. Namų šeimininkė labai atsiprašo už besimėtančius butelius, skardines ir visą bjaurią netvarką. Už lango vėl lyja, tad pasidarius arbatos ir niekam neatsilankius virtuvėje maunuosi į savo mažą kambariuką antrame aukšte.

Taip, lyja, lyja. Čia lyja visą laiką. Ramybė. Chatinuos. Galiausiai pasigirsta šurmulys, kuris reiškia, kad jau ne be daug laiko liko iki seminarų pradžios. Karolis atrodo nuostabiai gražiai po nemiegotos nakties, gerai sumaišius alutį ir degtinytę. Bet tai jam suteikia savotiško apsiblaususio žavesio.

Per lietų susirandame savąjį universitetą, kur mūsų jau laukia vakar Keflavike pasiimtas profesorius Richard Griffiths iš Olandijos. Leideno universiteto profesorius iš tiesų palieka gana gerą įspūdį savo iškalba ir dinamika. Ir gana įdomiai kalba, bet nepasako nieko naujo, ko aš nebūčiau žinojusi... bet jo tiesiog malonu klausyti, bent jau neužmiegi.

Vėliau tarsi turėtumėme diskutuoti, kas yra mažos šalys ir jų pagrindiniai saugumo iššūkiai, tačiau nevaisingai. Labai nevaisingai. Šioje vietoje net Lietuvos-Lenkijos akademijos round table discussion, per kurią aš labai saldžiai užmigau, žinoma, ne be aukštos temperatūros ir anginos pagalbos, visgi buvo įdomesnė, kur bent jau kažką žmonės bandė pasakyti, t.y. teigti ir argumentuoti. To čia, deja, pasigedau ne aš viena.

Galiausiai pietūs, per kuriuos tenka nulėkt į banką, išsikeist savo varganus eurus į kronas ir dar spėti pavalgyt. Susigundau ir čia pat ką tik išsikeistas kronas išleisti – visgi, alkis padaro savo, nors sakiau sau, kad tokiems dalykams pinigų nemėtysiu, bet gaunas, kaip visada, valios nėra juodai.

Antrojoje dienos pusėje vėl pasireiškia Clive Archer... ir esti žiauriai nuobodu. Diskusijos metu net pasidžiaugiu, kad mokaus TSPMI, Lietuvoje, kur nėra dar viskas politizuota, kur prieš formuluojant savo atsakymą į pateiktą klausimą man net neateina į galvą įvertinti dėstytojų politinių pažiūrų, požiūrio į mano gimtąją šalį ir t.t. Iš tikrųjų yra pakankamai nuostabu. Iš kitos pusės, per tokias konferencijas pamatai, kuo yra laikoma tavo šalis tarptautinėje arenoje... iš tiesų siaubas. Gėda net kam pasakyti kad esi iš Lietuvos, nes lietuvis-imigrantas – žudikas, prievartautojas ir vagis/įsilaužėlis. Sakysite, ne, netaip viskas blogai? Tebūnie, leisiu pabūti naiviems, tačiau mūsų šalis turi labai rimtų problemų ir geriausia, kad tai suprastų, kol nėra per vėlu. Vėlgi, aš nuoširdžiai viliuos, kad atėjusi nauja prezidentė sugebės bent truputėlį pagerinti Lietuvos vardą ir jos poziciją ES. Kaip Clive Archer tyčiojosi jau antra diena iš Lietuvos gal neminėsiu, bet tai jau totaliai sugadino jo kaip gero profesoriaus gerą vardą. Nes aš ne iš tų žmonių, kuriam tiesiog užtenka pasakyti „o, jis geras, kietas“, oi, ne, aš turiu ir savo nuomonę, ir vertinimo skalę... ir prisipažinsiu, kol kas šis summer school'as Islandijoje mane nuvilia moksline prasme... kai prisimenu Tartu... realiai net nėra ko lyginti.

Pirmiausia problema slypi tame, kad pačios mažų šalių studijos yra toks apibrėžimų nesutarimų objektas, kad man nuoširdžiai atrodo, kad žmonės tiesiog neberado apie ką kalbėti, tai sukūrė ale naują neatrastą tyrinėjimams dar neatvertą nišą. Geras pinigų plovimas... aš asmeniškai tikrai nemokėčiau 600 eurų už kursus, kur dėstytojas tiesiog pateikia santrauką tekstų, kurie buvo užduoti perskaityti. Come on. Jaučiuos pažeminta. Kokia prasmė skaityti? Kokia prasmė stengtis? (Tik jau nereikia sakyti, kad skaitant kažko daugiau išmokti, bet ten toks bullshit straipsniuose... prasmės aš nematau, ypač, kai tas per tą patį... žinoma, aš neturiu teisės komentuoti, nes pati nesu mokslininkė, bet kuo toliau, tuo labiau baisiuosi, kaip žmonės stengiasi pasidaryti mokslininkais bet kokia kaina ir aš iš tiesų nematau skirtumo tarp Clive Archer tekstu ir studentės, besigynusios bakalaurinį, kuriame tiria naujienų srautą Delfi ir New York Times interneto tinklalapiuose – nei vienu, nei kitu atveju negalima brėžti išvadų.) Geriau tuomet gal iš tiesų nusigėrinėti ir pilti kas vakarą, kaip tai daro kai kurie mūsų kolegos, kuriems dzin. Aš iš tiesų nuoširdžiai tikėjausi daugiau mokslo. Ir turėjau šiek tiek kitokių lūkesčių, o profesoriai pasirinko lengviausia – kalbėti apie nieką, kas visiškai nepriduoda jokios pridėtinės vertės. O blogiausia, kad kriterijai nubrėžti skirtumui yra valstybės, kas jau visai mane pribloškė, kad skirtumas tarp Lietuvos ir Olandijos yra tas, kad Lietuva vadinasi Lietuva, o Olandija yra Olandija. Bet gal nedetalizuosiu, čia grynai profesiniai dalykai.

Prasideda writing session. Tenka eiti į jų kompiuterinę klasę, kur net akys raibsta nuo 22 colių monitorių ir apple ženkliukų. Turtingi tie islandai buvo, per daug turtingi. Taip jiems ir reikia. Aš manau, kad šiai šaliai krizė buvo labai reikalinga. Jie buvo jau pamiršę, ką reiškia dirbti. Naudojosi savo dirbtinai sukurtu gėriu, kuris realiai ištirpo per vieną mėnesį... žinoma, jie skundžiasi, kad dabartinė situacija baisi, bet jie pamiršta santykinius mastus. Kai islandas pasitinka krizę su sukauptomis santaupomis kokių dviejų metų pragyvenimui nedirbant, tai lietuvis su kelių mėnesių atlyginimų įsiskolinimu bankui, realiai skola. Štai ir paprastų žmonių realybė. Jei nuoširdžiai, čia krizės aš iki šiol nematau. Man atrodo nenormalu mokėti perdėtai išpūstas kainas, ir visur universitete prikišti apple'ai nerodo jų vargingumo. Bet kuo tikrai jie yra biedni, kad neturi wireless visame universitete. Reklamuojasi, kaip šalis, kurioje aukštas mobilumo ir interneto lygis, bet net universitete neturi. Tiesa, tokioje poilsio salytėje prie kompiuterių klasių, internetas pagaunamas, tačiau slaptažodžio kol kas niekas mums neatskleidė, ir, matyt, nesiruošia to daryti... klausk, neklausęs, matyt, kaip ir mūsų institute, yra beprotiškai susirūpinę interneto saugumu, kad reikia nunešti kokiam kompiuterastui savo kompą, kad jį patvarkytų... o čia visi atostogauja, tai visiems dzin, tad tenka, nori nenori pasinaudoti kompiuterių klase... po kurios sėsti prie savo mažojo kompiuko man kažkaip nebeišeina. Skirtumas toks didžiulis... be to, taip ir įsimyli apple... greičiausiai mano senas vargšiukas lenovo kada nors, jeigu jam taip pasiseks, gaus pamainą būtent apple. Jie tiesiog labai smagūs... bet kompiuterių klasė nejauki, tad po dviejų valandų ir parašytų vos kelių sakinių savo journal, išsinešdinu. Pasitaikyk tu man šitaip, kad ir vėl paskutinė. Darausi neproduktyvi.

Su Karoliu apšnekam savaitgalio planus. Iš pradžių galvojame nusimuilinti nuo penktadienio arba pirmadienio seminarų, nes kitaip yra neįmanoma aplankyti Vestmann salų, kuri yra grynai ugnikalnio padarinys dar visiškai jauna, gal 30 metų, į kurią plaukiant galima stebėti delfinus bei tokius tradicinius Islandijos paukščius - pafinus) ir viso to Golden circle, kur sėdi vulkanai, geizeriai, kriokliai ir net vasarą neištirpstantys ledynai... bet taip noris man tą Ingebritsen pamatyti... dabar greičiausiai vienintelė belikusi įdomi asmenybė šioje vasaros stovykloje, kurios tikrai būtų įdomu paklausyti, bet kaip darosi įprasta čionai, kalbės nelabai įdomia tema, bet nieko nepakeisi. Tad mūsų pabėgimo planas atmetamas. Ieškomės mašinos. Žiauriai brangi nuoma, 100 eurų už dieną – tai dar kartą parodo, kad šitai šaliai tikrai reikia krizės. Slovakės su John gamina kažkokį savo tradicinį patiekalą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis svogūnai. Huh.

Chebra sugula ir išvirsta. Gerai, kad bent mudu su Karoliu mokame nuo viso to atitrūkti. Išlekiame po visko į Grotta. Tai šiauriausias vakarinis Reikjaviko taškas. Toks iškyšulys vien žemėlapyje jau atrodantis dievo užmirštu kampeliu žemėje, realybėje turėtų būti dar įspūdingesnis ir pamirštas žmonių. Tiesa, tai, kad jis yra tokiam užkampyje, kad net ne visuose Reikjaviko žemėlapiuose galima surasti, reiškia, kad vien kojytėmis mes tenai nenukeliausime. Gaudomės autobusą. Vairuotoja nelabai kalba angliškai, bet pakankamai nieko. Paradoksas tame, kad pinigus realiai meti į tokią dėžutę – pasitikima, kad žmogus sumokės būtent tiek, kiek ir reikia. Ir vairuotojai grąžos neduoda. Jei neturi – tavo bėdos.

Važiuojame pakrante. Beprotiškas grožis. Tiesiog negali akių atplėšti. Tai yra tai, kas pakelia tave ant sparnų ir nuneša toli toli, kur neegzistuoja mokslai, valgis, pyktis, bet kas... tokia nuostabi gili kontempliacija. Išlipame iš autobuso vadovaudamiesi nuojauta. Kitaip neišeina. Pagalvojam, kad jei taip turėtumėme kokią bakūžę ant vandenyno kranto, nieko nebereiktų... čia tikrai galima užsiimti kūryba, mokslu... aš jau pradedu kaip Karolis galvoti, kaip čia susiveikus kokią doktorantūrą Islandijoje. Taip, iš pradžių aklimatizacija yra sunki, bet po truputėlį pripranti. Aš kasdien mažinu megztinių skaičių apsirengdama, iš keturių megztinių (žinoma, dar dvi striukės), liko tik vienas megztukas ir lengva palaidinė, nors oras nei laipsniškai, nei kaip kitaip neįšilo. Žinoma, vakarop, lyjant bei einant prie vandenyno visgi tenka ir daugiau sluoksnių pasirinkti, bet iš principo Islandijoje yra išgyvenama, tad kodėl gi čia nevažiavus? Ypač iš Lietuviškos žiemos į islandinę? Taip, mes nežinome, kas yra visiška ir amžina poliarinė naktis 10 mėnesių per metus, bet jei šalia mylimas žmogus, būtų visai gerai. Čia žiemos nebūna šaltos, visai... tik aišku, skaitine prasme, bet jei pridėtume vėją, tai nežinau, reikia atvažiuoti ir pamatyti.

Pliaškinam kaip kokie japonai-turistai. Vaizdai iš tiesų pasakiški... gaila, kad jie toli, taip norėtųsi išsiruošti į kokį kalnų žygį, bet čia taip viskas monopolizuota ir komercionalizuota, kad negali nuveikti nieko, ką norėtum patsai, bet nenorėtų islandai, tiesiog, kai šalis yra tokia neįžengiama, tai sunku įsivaizduoti, kaip ten ką pačiam susikurti, per lavos gabalus nepavažiuosi, kad ir kaip norėtųsi.

Man kas čia patinka, čia visur keliai eina palei pakrantę – tiek važiuojamieji, tiek pėsčiųjų. Tokiu takeliu ir pasekame. Tas jūros ošimas, nors čia jau ne jūra – vandenynas, dėl būtent Grottos orientacijos, sakyčiau jos šiaurinė dalis jau arkties vandenyno skalaujama, o pereinanti į vakarus pakrantė – Atlanto vandenyno. Bet taip atrodo tik man, niekas ten nesigilina, kur ten kas yra, ir iš esmės tai yra visai nesvarbu – gamta yra tiesiog pasakiška ir tuo tiesiog džiaugiamės. Ir daug čia nenupasakosi. Reikia pačiam pamatyti. Einam pakrante ir stebime vandenyno florą ir fauną. Vanduo nešaltas, ir paplūdimys visai neblogas... galvoju, kad kurią šiltesnę dieną reikėtų gal pabandyti išsimaudyti. Būtų crazy, bet užtat visam gyvenimui kokia patirtis.

Mums iš tiesų šį vakarą sekasi. Lietaus nesulaukiame, nors debesys tokie pradėjo niaukstytis, kad galvojau, jog gana greitai sulauksime šio džiaugsmo, bet iki grįžimo namo nė lašelis nenukrito. Visgi Grottoje – saloje neišsilaipiname: akmenuotu takeliu yra draudžiama nuo gegužės iki liepos vaikščioti dėl paukščių perėjimo. Kažkokie jų unikalūs paukščiai. Pasigrožime iš šono.

Vėliau ateiname prie vakarinio iškyšulio, kuris yra visai pakankamai arti Reikjaviko mastais, kur grožimės dar ir nenatūralia golfo žolyte. Užpuola paukščiai, toje gražioje nenatūralioje žolytėje perintys savo jauniklius. Kaip Karolis gerai išsireiškė, apibūdinantis abudu įspūdžius, šiandien pamačiau nerealiausią gamtos vaizdą, ir kartu patyriau didžiausią siaubą užpuolus paukščiams. Tiesa sakant, man irgi nelabai patiko jų nedraugiškumas. Rėkdami kvykia, plasnoja sparnais ir lekia tiesiai į tave. Paskutinius užpuolimo metrus ir aš jau bėgau išsigandusi, nes tie paukšteliai, matėsi, nelabai buvo patenkinti mūsų įsibrovimu į jų teritoriją ir darėsi vis agresyvesni. Tačiau viskas gerai, kas gražiai baigiasi. Išėjome mes iš tų jų valdų, pamiršom juos ir vėl kontempliavom tačiau jau tik kitoje Reikjaviko pusėje besigrožėdami gamta. Ji iš tiesų įspūdinga. Atvažiavo autobusas ir parvežė mus iki gražiosios rotušės. Nuostabus pastatas. Man labai patinka toks jų architektūrinis sprendimas.

Pereinam pro smagias kavinukes, kur būtų tikrai ne pro šalį apsilankyti. Išsiaiškinam, kad mus būtinai reikia paragauti karštus šunis čionai, nes atseit jie čia geriausi pasaulyje. Taip pat ir coca-cola gaminama iš čionykščio vandens? Matyt, tik aš mažai gėrusi coca-cola nematau skirtumo. Bet šunų vis tiek reikės paieškoti.

Grįžtam į namus. Visiems pasakojam įspūdžius ir kartu mintyse klausiam, o ko patys sėdite bambas išvertę? mes tik visur keliaujam, keliaujam, o tie... stebis, kad mes kažką pamatome, bet patys nesistengia nieko daryti, kad ir kažką įdomaus pamatytų. Jie tik gerti akivaizdžiai gerai moka, kaip, beje, ir dauguma kitų.

Nustebina prigriebę mane lenkas-vokietis ir italė, bandydami iškvosti ar mes nesame su Karoliu pora. Sakau, kad ne. Nepatiki. Tuomet pasakau, kad man visiškai dzin – tikite jūs ar ne. Tokių prisiknisėlių dar reiktų paieškoti... bet žodžiu, pasilinksminu... nes spėju, kad tas pseudo vokietis-lenkas prūsas tiesiog ieško ir aiškinas, kas čia laisvas, kas užimtas :D

Iš principo islandai turi viską, kas geriausia ir neturi kuo skųstis, dar jei tik tas imigranto portretas būtų gražesnis bei genofondas nesugadintas, jie būtų tobula šalis su tobula gamta ir viskuo kituo. Bet gal ir gerai, kad ne viskas yra tobula. Einu rašyti savo journal. Viskas. Daviau sau žodį, reik bent kelis sakinukus suveikti.

Dar reiktų parašyti keletą sakinukų apie Karolį. Jis taip gerai vaidina ir perteikia šaržuodamas visokius įvairius personažus, kad kaskart prisijuokiu iki nugriuvimo, blogiausia, kad kai būna kas nors kitas, jis taip nebejuokauja ir dingsta visas grožis.

Be to, tai - nuostabus mano fotografijų objektas. Klauso ir dėl to labai gerai ir gražiai gaunasi nuotraukose. Nebijo iš savęs pasijuokti ir prajuokinti ta pačia proga ir kitų. Geriausias manau per visą šį mudviejų buvimo kartu laikotarpį buvo spektaklis su kojinėmis prie Grottos, tiesiog nepakartojamas vaizdelis. Tiesa, dažnai jis juokina ne be keiksmažodžių pagalbos, bet vis tiek labai linksma.

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

labai idomu, aciu