2009 m. birželio 21 d.

Midsummer festival arba suomiškos Joninės pirma dalis

Po gana neilgo skrydzio nusileidžiame Helsinkio Vaantos oro uoste. Suomija, žinoma, pašykšti mums gražaus oro pasitikdama lietumi ir šiaurės vėju. Grynut grynutėlė šiaurė. Ir ne tik oru, gamta, bet ir žmonėmis, bet apie viską iš eilės. Trumpai papasakosiu, kodėl pirmiausia atsidūriau Helsinkyje, o ne kur nors kitur. Kadangi Lietuvėlė yra gana maža šalis ir iš jos nėra tiesioginių skrydžių į tokį Europos užkabarį, arba greičiau artimesnę Amerikai salą Islandiją, teko ieškotis skrydžio išcivilizuotesnio, ypač oro laivybos atveju, krašto ir tokiu tapo Suomija su savo sostine Helsinkiu. Kodėl ne kokia Praha ar Kopenhaga? Ten bent jau oras geresnis ir panašiai, bet visgi, kai pagalvoju, gal geriau yra po truputį adaptuotis, o ne iškart skristi į ledo šalį (Iceland - ice/ledas ir land/šalis). Tai čia mes visai protingai greičiausiai padarėm pasirinkdami tokį skridimo į priekį maršrutą, nors man tai ir nelabai patiko, visgi daugiau dienų reikės šalti, brrr... Kita priežastis, kodėl būtent Helsinkis, o ne kažkas kitas buvo nakvynės vieta. Čia iš pat pradžių Karolis pažadėjo nakvynę pas savo draugą Luką, be to, aš Suomijoje dar nebuvau buvusi, turiu omenyje vaikštant ant žemės.
Taip mes ir atsidūrėme Helsinkyje, kuris mano pirmu įsivaizdavimu ir draugų nupieštais pasakojimais turėjo būti nedidelis miestukas, kuriame nėra kas veikti, toks didelis kaimas, kuriam vienos dienos aplankyti pilnai užtenka. Panašiai ir gavosi. Su Karoliu pasiėmę lagaminus susirandame informacijos būdelę ir išsiaiškiname, kaip nukakti iki miesto. Gana paprasta, neskaitant to, kad jų nuorodos, taip švelniai tariant kartais nelabai kur vedančios būna. Pasigauname autobusą (tiesa, labai rekomenduoju, jei kas važiuosite taip kaip aš tik vienai dienai į Helsinkį pirkti regioninį turistinį vienos paros bilietą, panaudosite ne tik važiavimams į ir iš oro uosto, bet ir nuplaukimu į vieną pagrindinių salų Helsinkyje, tad tikrai apsimoka), kurie čia bent jau pritikyti, skirtingai nei lietuviški važiuoti oro uostą, dėl to didelių sunkumų nepatiriame.
Centre mus pasitinka jau Karolio draugas Lukas, tikrai panašus į dizainerį iš savo išvaizdos, žodžiu, menininkas.Susipažįstame su vietiniais fruktais. Jei kartais kas nuspręs lietuvius vadinti alkoholikais, nuo šiol visada pasiūlysiu apsilankyti Suomijoje. Čia net pagrindine miesto gatve eidamas garantuotai sutiksi bent kelis žiauriai nusigėrusius asmenis, ir išimties nėra net moterims. Tad prisipažinsiu, vaizdelis gana žiaurokas. Bent jau aš pirmomis valandomis vaikščiojau išsigandusi, kad kuris nors iš tų apspangusių neprisiknistų kaip Lietuvoje, su savo "Ar tu mane gerbi" ir iškart neduotų į galvą ar kur kitur. Pasukame link parduotuvės. Žinoma, su aiškiu tikslu - apsirūpinti alkoholiu. Prisipažinsiu, kad net ir man šis reikalas pradėjo rūpėti, ypač susipažinus su nacionaliniais klimato ypatumais šiaurėje. Taip, taip, čia taip sakant, stipriai šalta. Gyvenant pripranti, bent taip sako vietiniai, Lukas ir Mantas, su kuriuo susipažinsime vėliau. Nors aš pasakysiu tiesiau, pripranta gerti, nes čia kitaip adapacija nevyksta. Žmonės nesugeba susigyventi su tokiais dalykais, jie tiesiog pasirenka užsipilti akis ir tiesiog nebematyti tų dalykų.
Bet Suomijoje su alkoholiu ir parduotuvėmis ne taip viskas paprasta. Dar pieš kelionę mane draugė suomė Saara perspėjo, akd įsidėčiau maisto skrisdama į Helsinkį, nes parduotuvės tikėtina nedirbs. O alkoholio, kadangi jis yra valstybės monopolyje, t.y. yra pardavinėjmas tik specialiose vyriausybei priklausančiose parduotuvėse, bet kada sugalvojęs nenusipirksi. Paradoksas tame, kad leidžiama gerti viešose vietose, alkoholis pardavinėjamas tik trečdalį paros laiko, o girtaujančių dar daugiau negu Lietuvoje? Ir dar paradoksaliau, kad tai vadinasi priemonės kovai su alkoholizmu. Tiesa, kaip pasakojo Lukas, anksčiau iš viso buvo draudžiama prekiauti Suomijoje alkoholiniais gėrimais, čia turima omenyje stipresnius nei 11 laipsnių gėrimus, tad, kaip pasitaikė ir mūsų viešnagės metu, speciali vyriausybės parduotuvėlė buvo uždaryta, ir vienintelį daiktą, kurį buvo galima nusipirkti, alų, man teko mesti iš galvos dėl eilinį kartą suvešėjusios anginos... O jei, kaip sakoma, tik duok.
Tad apsiperkam, kad bent trumpam užpildytumėme savo skrandžius ir pajudame namų link. Tiesa, galiu tik pasiguosti, kad lietuviai vyrai dar nesustabarėjo iki šiauriečių lygio, tiesa ne visi. Dar kartą įsitikinau, kad šiauriečiai baisūs kelmai. Kartu net pradedu galvoti sąmokslo teoriją tokią. Kadangi prieš išvykstant Jurkynas su keliais kitais tspmi'išnikais pareiškė, kad nei aš čia gerai mokaus, nei ką, tiesiog šiaip dėl lyčių lygybės mane paėmė, tai pradedu galvot, kad čia dėl lyčių lygybės buvo noras sumažinti mano purkštavimus apie lietuvių vyrų mentalitetą, grubumą ir t.t. Tad žinoma, čia beveik pataikyta. Prie tokių šiauriečių lietuviai vyrai gali pasirodyti tikras auksas... pasižiūrėjus moterų prievartavimo, mušamų ir nužudomų moterų šeimoje skaičius optimizmu trykšti būtų sunku. Bet apie tai atskiras irašas bus, nenoriu per daug apie Helsinkį kalbėdama išsiplėsti apie vyrus ir moteris, feminizmą ir kitus šeimyninius reikalus Suomijoje.

Einu miegot. Nuovargis daro savo. Bus pratęsimas. Tikėtina ryt.

Komentarų nėra: