2009 m. liepos 23 d.

In memoria Rimantas Pašiūnas

"<...> broliai ir seserys <...>"
Taip gražiai vadindavo visus orkestrantus mūsų maestro - Rimantas Pašiūnas. Žmogus, kuris visą laiką nestokodavo geros nuotaikos, šypsenos ir humoro jausmo. Jo vadovaujamame orkestre "Vilnius" užaugo nemaža dalis muzikantų, iki šiol draugaujančių su muzika.
Gal daugeliui jaunimo orkestras "Vilnius", kurio muzikantai beveik visą laiką dėvėdavo nutriušusias uniformas ir grodavo nusigyvenusiais instrumentais, atrodė/-o nevertas dėmesio ir apskritai neįdomus. Taip, seniau grojantys dar mena laikus, kaip "Trimito" arba "Septimos" orkestrantai iš mūsų šaipydavosi, kad vargšai, ubagai ir gariūnininkai. (Mes tikrai iki 10-ojo savo gimtadienio atrodėme neįspūdingai ;) .) Tik dažniausiai būdavo pamirštama, kad šis orkestras niekieno nebuvo remiamas, neišlaikomas valstybės ir jame grojantys buvo gryni mėgėjai - muzikos mylėtojai, ir greičiausiai vieninteliai išplaukę į tarptautinius vandenis ne šiaip pasirodyt, bet ir laurus nuskinti (visų net nevardinsiu... bijau, kad ties kažkuria vieta pavargčiau ir kartu kitiems nusibostų skaityti). Už ką greičiausiai niekas taip ir nepaspaudė rankos ir nepadėkojo maestro, orkestrui "Vilnius" ir muzikai atidavusiam visą savo gyvenimą - orkestrantai neleis sumeluoti, kad maestro suburtas "Vilnius" daugeliui buvo ir darbas konkursams, ir aistra muzikai, ir laisvalaikio leidimo būdas. Ne vienas šventė savo gimtadienius maestro sodyboje (tame tarpe ir aš), ne vieno vestuvėse Rimantas Pašiūnas linksmino svečius (to paties laukiau ir aš pati - buvo toks žodinis susitarimas, kad kai kas tuoksis iš orkestrantų, būtinai gros saviškiai, tad buvau įsitikinusi, kad bent jau dėl muzikos nereiks sukt galvos. Sesutei Ramunei - taip pat.) tiek muzika, tiek juokeliais, kurių niekada netrūkdavo nei per koncertus, nei per repeticijas... net mane kartais užknisdavo - labai jau tuo metu laiko skaičiavimu buvau užsiėmusi. Nemaža dalis pirmą kartą išvažiavo į svečias užsienio šalis, kiti - apskritai pamiršo gatvės gyvenimą ir tapo socialiais žmonėmis. Taip taip, maestro charizma ne kartą iš gatvės atvedė jaunuolius, su kuriais iš pradžių būdavo žiauriai sunku, nes jiems muzika mažiausiai rūpėdavo, daugiau dėmesio sulaukdavo kelionės, laisvė nuo tėvų, dėmesys ir alkoholis, tačiau paradoksalu, kad po kelerių metų tie žmonės išaugdavo į normalius asmenis, kas tikrai nebūtų atsitikę be Rimanto Pašiūno iniciatyvos. O mesijo vaidmuo tikrai sunkus ir reikšmingas - aš kartais pagalvodavau, kad reikia turėti labai daug drąsos, kad galėtum imtis tokios veiklos.
Tačiau viskas nesvarbu. Žmogus šen ar ten. Tą šiandien dar kartelį patvirtino mūsų žiniasklaida - visą laiką tuose pačiuose renginiuose susitikdavę du orkestrų vadovai yra traktuojami skirtingai. Man asmeniškai pasidarė net šiek tiek pikta, kad žmogus, dirbęs iš idėjos ir pasiekęs to paties kaip ir kitas jo kolega yra pamirštamas. Negražu. Ir vėl pinigai? Nežinomumas? Nenoras matyti, kad kažkas dar stengiasi? O gal nenoras pripažinti, kad kažko jau nebėra? Per sunkus darbas parodyti nuotrauką su juoda juostele?
Žinau tik viena, kad šeštadienį ten šalia trimitininko Domo Pašiūno Rokantiškių kapinėse atkeliaus Rimantas Pašiūnas - man, kaip vienas linksmiausių ir šilčiausių gyvenime sutiktų žmonių, kitiems - kaip geras ir ištikimas draugas, tretiems - kaip muzikos mokytojas, orkestro "Vilnius" vadovas. Pažįstantiems, ir dar iki šiol nežinojusiems, nes kadangi komunikacija beveik visai nevykdoma, tai atsisveikinimas su maestro Matulaičio laidojimo namuose rytoj nuo 16 valandos.

2 komentarai:

Nijole rašė...

Dieve mano,, juk tik atrodo pries savaite spaudziau Dainu Sventes metu jo silta ranka ir ziurejau i jo energinga mosta diriguojant jungtiniam puciamuju orkestrui. Netycia atsiverciau Lryta ir sokas.. nepatikejau ta kuklia uzuojauta kad mire musu brangusis Muzikantas Rimas.
Amzina Atilsi duok Jam Viespatie. Dangaus Karalius gretose dar vienas Garbingas zmogus nukeliavo.

Anonimiškas rašė...

Pas šį nuostabų žmogų, trejus metus mokiausi groti gitara. Galiu pasakyti tik viena- nebesutiksiu mielesnio, šiltesnio žmogaus, kuris prajuokintų, kaip sunku...Rimas mokė mūsų klasę groti pučiamaisiais instrumentais, jis visur suspėdavo...Tiek energijos ir drąsos.Jis buvo asmenybė.