2009 m. spalio 4 d.

Ispaniška romantika antrą viešnagės dieną

Galvojau, kur aš ten vakar pabaigiau... tai vat.

Ar galima būtų įsivaizduoti, kad vos būnant daugiau negu 24 valandas pirmą kartą svetimam mieste išgirsi dvi vienas gražiausių ir reikšmingiausių gyvenime melodijų? Madridas - pirmas miestas mano gyvenime, mane pasitikęs su tiek gražios muzikos.

Keiti metro linijas. Praėjime stovi moteris ir dainuoja ispanišką "Perhaps, perhaps, perhaps" versiją "Quizas, quizas, quizas"... tarp El Prado muziejaus ir Iglesios pagyvenęs vyrukas skambina gitara "Malaga" arba "Grenada", nepamenu tiksliai, kurį iš jų... pamenu, kaip pati šiuos kūrinius grojau fleita. Kažkokia nostalgija sukyla.

Ir ji čia greičiausiai pagauna ne vieną, ir ne kartą per dieną. Muzika čia gyvena. Žinoma, jei Madride būtų tiek, kiek šiuo metu yra Vilniuje, bijau, kad dalis romantikos pradingtų... bet apie tai nereikėtų galvoti. Madridą, pradedu galvoti, geriausia aplankyti spalio mėnesį. Iš Lietuviškų darganų pabėgus, 28-30 laipsnių dieną, visą laiką šviečianti saulė yra tiesiog pasaka.

Šiandien trumpas pablūdijimas po miestą tik pėsčiomis. Pradėkime nuo Delicias. Šioje gatvėje viskas po ranka. Jei galvotumėte kada nors, kur nuomotis būstą, greičiausiai ši gatvė būtų optimaliausias kainos ir kokybės santykis. Ir parduotuvės, ir kavinės, ir vaistinės, ir metro - viskas ranka paduok. Nueiti iki centro irgi netoli, be to, nedaug triukšmo. Taip pat ir šiek tiek viskas pigiau - nes šiek tiek toliau nuo pagrindinių taškų. Taip pat, šiame rajone yra labai nuostabus parkas. Dar nebuvau, bet būtinai ten nukeliausiu.

Kylame aukščiau, į Šiaurę - Atocha. Nesunku bus pažinti seną stotį. Gana nemažas pastačiukas, be to juodo arklio milžiniška skulptūra būtinai patrauks dėmesį. Pastatyta ji visai neseniai, berods prieš penkis metus, kiekvienam priminti, kaip būtent Atochoje įvyko pagrindiniai metro sprogdinimai, nusinešę daugiau nei 200 gyvybių. Iki šiol nieks tiksliai nežino, ar čia baskų nepaliaujamo noro nepriklausomybės, ar kitų teroristinių grupuočių veiklos Ispanijoje rezultatas. Be to, Senoji traukinių stotis yra vienas iš architektūrinių paminklų, kuriuos būtinai vertėtų pamatyti Madride.

O šalia Atochos šiek tiek pasislėpęs Reina Sofia dailės muziejus (pagrinde šiuolaikinės dailės), vienas didžiausių Madridiečių pasididžiavimų, kaip ir visai netoli esantis Prado bei Thyssen muziejai bei gražusis Retiro parkas. Apie juos daugiau papasakosiu po giluminės analizės, kol kas tik "apsiuostymas".

Tiesa, tokiu metu vyksta labai daug tvarkymo ir rekonstrukcijos darbų, tad nereiktų stebėtis užtvertomis gatvėmis ir praėjimais, taip pat ore tvyrančiais dulkių kamuoliais. Būtų lietaus, bent nuplautų kas nors tai, bet čia tik 30 laipsnių... ispanai sako, kad nedaug. Robertos draugė skundžias susirgus nuo atvėsimo, patys ispanai vaikšto su megztukais ir paltukais, tad gal nesakysiu, kad nepadeda nei nuostabusis Retiro parko pavėsis, nei ežerėlio vanduo... ypač įdienojus... bet iš kitos pusės, čia geriausia slėptis Madrido centre nuo karštosios saulės, prisėst ant suoliuko poilsio akimirkai ar tiesiog brūkštelt keletą žodžių ant atviruko. (Beje, pigesnių nei visur atvirukų bei vėduoklių jei norėsit, klauskit, jau beveik kaip vietinė apžiūrėjau ir šias gėrybes... ir lygiai taip pat kaip Frankfurte gali tekti už tą pačią atvirutę pakloti ir 0,20 euro centų ir daugiau nei eurą.)

Netyčia užsuku į šalia Prado muziejaus esančią bažnyčią, įspūdingą architektūros šedevrą. Tiesa, nereikėtų apsigauti - čia bažnyčiose ir (norėjau rašyti vasarą) rudenį karšta. Ne tas žodis kaip tvanku. Bažnyčia iš išorės atrodo didesnė, nei susidaro įspūdis įėjus į vidų. Kada nueisiu tenai su fotoaparatu įamžinti interjero. Tiesa, kaip ir daugumoje vietų, prašoma turistų nelankyti bažnyčios mišių metu.

Ir dar, čia tiesiog būtina kai ką žinoti prieš atskrendant į Madridą. Žmonės čionai ilsisi, kaip ir ilsisi turizmo departamentas. Aš jau Vilnių laikiau užkaboriu, bet čia surasti informacinį centrą yra dar sunkiau. Juo labiau veikiantį, o ne su lentele, kad "atsiprašome, laikiai nedirbame" arba dirba tik Colon informacinis centras... ne esmė, kad už kokių 3 kilometrų, tad geriau žemėlapiais apsirūpinti iš anksto. Be to, net ir radus mažą informacinę būdelę, kurios aš iš pradžių net nepastebėjau ir neidentifikavau Paseo del Prado, nes tokia mažytė, dar mažesnė už čia esančius viešus tualetus, geriausia ką gausi, tai centro žemėlapį, kuriame net savo gyvenamos vietos tikėtina nerasite, o ir knygynuose ne visuose knygelių apie Madridą galima surasti.

Panašiai ir su supermarketais. Jie tokie užsislėpę. Mažyčių parduotuvyčių kai kuriuose rajonuose gali būti sunkoka rasti, bet iš principo jų čia pilna, tik gal kainos šiek tiek didesnės nei supermarketuose. Taip pat yra turgūs, kuriuose, anot vietinių, šviežiausios tiek daržovės, tiek vaisiai, tiek žuvis ir mėsa, tačiau jie irgi užsislėpę - yra viduj, po stogu, tad kartais visai nepagalvoji, kad kuriam iš pastatų, kuriuos praeini, galima užėjus nusipirkti melocotones ar pescas. Išsigelbėjimui visada yra kiniečių parduotuvytės. Žinoma, su savo antkainiu, bet jeigu pamiršai batus, rankšluostį ar šiaip kokį verkiant reikalingą niekutį, tiesiog tobulas išsigelbėjimas... tiesa, greičiausiai daugiau merginoms - bateliai nuo 4 eurų, pižama nuo 5, rankinės nuo 6 - be prekinio ženklo, bet atrodo kartais žymiai kokybiškiau negu tai, ką Lietuvoje pirktum minimum nuo 50 litų. Tad idiotiškame Barajas Madrido oro uoste pasimetus bagažui arba jo tiesiog kitokiom aplinkybėm netekus, visada yra atsarginis variantas - dauguma kiniečių parduotuvių, skirtingai nei visos kitos Ispanijoj, netgi dirba visą parą, kas yra totaliai neįprasta ispaniškam parduotuvių darbo laikui.

Beje, dar apie supermarketus. Kadangi viename iš jų teko apsilankyti, jie turi čia vieną gerą dalyką - kadangi neilgai dirba, maksimaliai iki 22 vakaro, galima palikti pirkinius, kad atvežtų į namus. Tai itin populiaru - ir eilėse nereik stovėt, ir tįstis nieko nereikia sunkiai, ir nežinau tiksliai nuo kokios sumos, bet yra nemokama... taigi, jei ruošiatės gyventi Madride, ši paslauga visai pravers, nes atstumai čia nemaži, o ir didesnių parduotuvių netaip kaip Vilniuj vos ne kas kilometras, tad visada verta pagalvoti apie ir tokią galimybę.

Tiesa, kol nepamiršau, mažesnėse parduotuvytėse gali tekti ir prie duonos eilėj stovėti... ką greičiausiai sunkiai galima suprasti. Visada atėjus reikia apsižiūrėt, kad po to prastovėjus 20 minučių eilėj, nepaaiškėtų, kad jūsų neaptarnaus, nes prieš įeinant nenusiplėšėt kokio nors buitinio lapuko... kažkuo panašus į Santariškių klinikose prie kraujo ėmimo punkto... žodžiu, atrodo egzotiškai... ir kai tėvai sako, vat Sovietmečiu mes kiek eilėse stovėdavom, tai čia irgi labai panašu... atskira eilė prie duonos, atskira prie mėsos... ir dar vėliau už viską sumum sumarum.

¡Hasta luego! :)

Komentarų nėra: