2010 m. birželio 24 d.

Ačiū!


Ačiū už nuostabią šventę! Keletas vaizdelių iš šv. Jonų bažnyčios čia.

2010 m. birželio 20 d.

"Tapyba - kaip tylus bežodis mąstymas" arba Maurice Merleau-Ponty "Akis ir Dvasia"

Vieną dieną draugas nei iš šio, nei iš to sako: "Turiu tau knygą". Nesigilinu į detales, mano vaizduotė jau nupiešia knygos vaizdą - stora, kietais viršeliais, bent 200 puslapių, tokia didoka, žodžiu, įprastas knygos vaizdinys.
Žodžiu, nepataikau.
Susitikus draugas ištraukia A5 formato nedidukę baltą knygutę su gana spalvingu akį patraukiančiu peizažu viršelyje. Pats tas ir į kišenę didesnę, ar į rankinuką.

Trumpa knygos kortelė: Maurice Merleau-Ponty, "Akis ir dvasia". Baltos lankos (Vilnius), 2005, 115 puslapių, kaina apie 8 Lt.
Maurice Merleau-Ponty (1908-1961) - prancūzų fenomenologas, vienas žymiausių ir įtakingiausių darbarties mąstytojų; Akis ir dvasia - pirmoji jo knyga lietuvių kalba.

Viršelio spalvingas peizažas nenuvilia, nors galima leidėjams būtų ir papriekaištauti, kodėl knygos viduje esančios reprodukcijos, gana reikšmingos knygos supratimui, juodai baltos? Neabejoju, kad baimės, jog fenomenologo filosofinė knyga nepritrauks skaitytojų rato ir neatsipirks tik turėjo pasiteisinti. Gi žmonės pavartę knygelę net spalvotų paveiksliukų nerado... ir tikėtina nepirko.
Vis prisimenu, kaip Santaroj Šviesoj leidėjai skundėsi, jog mokslinio ir filosofinio pobūdžio knygos neatsiperka, bet ir patys leidėjai visgi nesugeba knygos tinkamai pateikti - parduoti.
Merleau-Ponty "Akis ir dvasia" galėtų būti vienas iš tų didesnių sąžinės priekaištų, nes knyga nėra iš tų, kuriai perkąsti reikia ypatingų studijų. Ši nedidukė knygutė pristato trumpą, bet gana išsamų žmogaus, reginčio objekto, bei tapybos, savotiško subjekto, vaizdą.
Pagrindinė jos mintis paprasta - tapyba yra tiesiog kitokia mąstymo forma ir gali būti prilyginta filosofijai. Pagrindinis skirtumas, kad mąstytojai savo kontempliacijos vaisius pateikia žodine kalba, o dailininkai per vaizdus.
Taip, šioje vietoje kiti knygos skaitytojai papriekaištautų, kad labai jau nupiginau ir supaprastinau tokią rimtą knygą. Pastabą priimu. Perpasakoti Arūnui Sverdiolui svarbų filosofinį konfliktą-diskusiją tarp Merleau-Ponty ir Renė Decartes manęs visai negundo. Trumpai apie tai galima rasti gana išsamiame įžanginiame Arūno Sverdiolo žodyje (jei knygelė 115 lapų, kažkur 25 vedamasis straipsniukas, 20 lapų repordukcijų ir dar apie 60 lapų originalaus Maurice teksto), nors ir pats autorius per daug netuščiažodžiauja - trumpame 5 dalių savo opuse apžvelgia visus jam rūpimus klausimus. Ir kaip pasakytų A. Sverdiolas, autorius nesistengia apžvelgti savo parašytų darbų šia tema, o iš naujo stengiasi permąstyti visą koncepciją. Tad skaitymas neprilgsta.
Mane asmeniškai iš pradžių Merleau-Ponty nugąsdina R. Decartes. Geriau būtų jo neminėjęs, bet tiek to. Vėliau autorius savo tekstu pasako tai, ko aš iš jo ir tikiuosi. Žmogus, bendravęs su Paulio Cezanne, Paulio Klee, Auguste Rodinu bei kitais, kažin ar galėtų rašyti, kad moderniosios dailės pasirinktos raiškos priemonės nėra prasmingos.
"Universalios tapybos, tapybos suvisuotinimo, visiškai įgyvendintos tapybos idėja yra beprasmė. Net jei pasaulis tvertų dar milijonus metų, tapytojams, jeigu jie jame išliks, jis but nutapytinas, o pasaulio pabaiga ateis jiems to nepasiekus." - šia fraze autorius nusipelni mano simpatijas. Žinoma, diskusinis klausimas, kuri dailė yra prasmingesnė, ar ta, kurią laisvai gali pakeisti fotografija, ar vien tik dailininko akims atsivėręs pasaulio kosmosas, perteikiamas ne akademinio piešimo taisyklių amatininko technika, o mąstytojo, pagavus įkvėpimui, savosios filosofijos sieloje nusibrėžusiais vingiais išliejimas.
Iš savosios varpinės aš Merleau-Ponty dar labiau padrąsinčiau. Gi modernus menas, kaip ir filosofija, paskatina kiekvieną, perėjusį per filosofijos tekstą, šiuo atveju per paveikslo vaizdą, susimąstyti. Galvoti. Piešinys savotiškai priverčia atsibusti protą iš letargo miego, priešingai nei akademinis menas. Jis nepalieka vietos mąstymui, ne veltui renesanso ar vėlesnių tapytojų darbus galima būtų duoti moksleiviams analizuoti rašant rašinį - tai yra išmokstama taisyklių, įvaizdžių sistema, kurioje nereikalingas individo vidinis pasaulis. Moksleiviai, priklausomai nuo to, kiek jie yra prisijaukinti meno ar/ir gerai išmokę akademinio meno, beveik vienodai žiūrės į pateiktąjį paveikslą, bet jo nematys - nemąstys. Apie turinį nekalbu. Į jį dažnai bando apeliuoti Decartes šalininkai, bet istorija ir lieka istorija, kurios neišmokus amžinai lieki vaikas.
Modernus menas užgniaužia universalumą. Tai savotiškas mąstytojų-tapytojų protestas prieš atitikimo vienam kurpaliui sistemą. Čia nebeužtenka išmokti simbolius, žanrus ir visa kita. Tiksliau, visas pirminis išmokimas netenka prasmės. Interpretacijos gali varijuoti plačiausiame diapazone, kur niekas negali nubrėžti ribų ir tai ir yra erdvė, kur gali pasireikšti kiekvieno žmogaus akis.
Merleau-Ponty 1960 metų vasarą rašo: "Ar aukščiausias proto pasiekimas - tai konstatuoti, kad žemė slysta mums iš po kojų, nuolatinio apstulbimo būseną pompastiškai įvardyti kaip klausimo kėlimą, judėjimą ratu - kaip tyrimą, kaip būtį - tai, kas niekad nėra visiškai?
Bet šis nusivylimas 0 tai klaidingos vaizduojamybės, reikalaujančios pozityvumo, pripildančio kaip tik jos tuštumą, nusivylimas. Tai - gailestis dėl to, kad nesi viskas. Dargi visai nepagrįstas gailestis. Mat tapyboje ir netgi bet kur kitur negalime nustatyti civilizacijų hierarchijos..." [deja, deja, nors tai labai dažnai itin mėgina daryti europiečiai] "...arba kalbėti apie pažangą visai ne todėl, kad kokia nors lemtis tempia mus atgal, o veikiau todėl, kad pirmasis paveikslas tam tikra prasme pasiekė ateities gilumą. Joks paveikslas neužbaigia tapybos apskritai ir netgi joks darbas nėra visiškai užbaigiamas kaip tik todėl, kad kiekvienas kūrinys keičia, iškreipia, nušviečia, pagilina, patvirtina, paskatina, atkuria ar iš anksto sukuria visus kitus. Kūriniai nėra (galutinis) įgijimas ne tik todėl, jog jie praina kaip visi daiktai, bet ir todėl, jog beveik visas jų gyvenimas - jiems dar prieš akis."
Ir pabaigai (kam daug rašyti apie tai, ką reikia kiekvienam individualiai pajusti ir suprasti, t.y. perskaityti) negaliu nesutikti su itin įžvalgia Merleau-Ponty mintim: "Mes esame taip sužavėti klasikinės intelekto atitikimo (daiktams) idėjos, jog nebylus tapybos "mąstymas" mums kartais palieka tuščio reikšmių bruzdėjimo, paralyžiuoto ar nepavykusio kalbėjimo įspūdį."

Ta proga norėčiau pakviesti visus į D'Orsay muziejų Paryžiuje keliauti su šia maža knygute rankose, pasigrožint Kandinski, Klee, Cezanne, Rodin, Monet ir kitų darbais, pertraukėlės metu šildant savo kūną karšta arbata ar garuojančia kvapnia kava senojo laikrodžio ciferblato pašonėj mažoj kavinukėj su retkarčiais dėmesį pagaunančiu Paryžiaus ir Senos vaizdu, į rankas paimti šį Maurice Merleau-Ponty kūrinį "Akis ir dvasia".

Labanaktis. Filosofuojam kūryba :)