2008 m. sausio 22 d.

"Patriarcho ruduo" I dalis




Gabrielio Gracios Marquez'o knyga kažkaip atsitiktinai patraukė dėmesį knygyne gal prieš kokius metus. Tuomet knygą nusipirkus, grįžusi namo žavingai įgrūdau į spintą, kur dauguma jų tvarkingai sudėtų guli - palaukti geresnių grožinei literatūrai skirtų laikų.

Prireikė daugiau nei metų, kad pabaigus dalį svarbesnių darbų ir ne visai, prisėsčiau prie šios knygelės, nes tiesą sakant, jau moksliniai tekstai buvo bevarą vėžį.

Šiek tiek apie autorių, galima rasti čia http://lt.wikipedia.org/wiki/Gabriel_Garc%C3%ADa_M%C3%A1rquez , išganingoje ir viską pasakančioje enciklopedijoje.


Tiesa, neapsigaukite, sumaišyti viršelius dviejų skirtingų knygų nesunku, juolab, kai skiriasi labai nedidelė viršelio dalis.

KAS patraukė mano dėmesį:

(įdomiausios pasirodžiusios ištraukos)

"Politika - dalykas rimtas ir tas, kas žuvo, - pražuvo"
"Skaudu, bet ką padarysi, kad gyvenimas toks suknistas, nieko gero iš jo nelauk, viena laimė, jog turiu..."

"Tėvynė - pats puikiausias prasimanymas, motin, dūsaudavo jis, bet niekada nelaukdavo, ką atsakys motina, vienintelis žmogus, išdrįsęs paprieštarauti, kad jo pažastys dvokia gaidžiais svogūnais"

"...skaičiavo kregždes, lyg susenę meilužiai ilgesingais rugsėjo vakarais ir abu drauge buvo šitaip nutolę nuo pasaulio..."

"geriau būti išromytam, negu versti ant aslos bobas, tas daugiavaikes motinas, lyg kokias įdaguojamas telyčias, kurios bent spardosi, raitosi, bliauna, dvokia deginama mėsa, ko mažiausiai reikia iš geros moters, o juk tos bedvasės užguitos patelės tik atkiša savo pasturgalius - išdvėsusių karvių pasturgalius, kad atliktum savo priedermę - ir toliau skuta bulves ir rėkia savo draugėms..."

"kad tik nepamiltum iš gailesčio, užuot pamilusi tikra meile, kurios siekė visomis išgalėmis, jautėsi toks vienišas, kai būnu su tavimi, jog man norisi bėgti, kur akys veda, alpte alpo ją paliesti bent jau alsavimu..."

"kad nemyli jo panelė, nė valdžia padėt negali, vaikšto ašarom pablūdęs, šalį valdo lyg apsnūdęs, susigriebęs už širdies iš baisiausios nevilties"

"visiems, tiktai ne intelektualams, savaime suprantama, tiems niekada neleisiu, tarė , jie nesiliauja kvailioję kaip grynaveisliai gaidžiai padaigoms dygstanst, jie niekam tikę, jei kam nors ir tinka, jie bjauresni už politikus, bjauresni už kunigus..."
įdomus stiliukas, nors ir paprastai paprastas siužetas, kuris atrodo neįprastai dėl Autoriaus sugebėjimo pateikti paprastus dalykus unikaliai.
laukiu nesulaukiu pabaigos :)