2008 m. lapkričio 24 d.

Rudeniškai žiemiška savaitė

Keistai ji prasidėjo. Pirmiausia neproporcingas kūno karštis už lango įsisiautėjančiai pūgai. Maniau, kad tiesiog išskris sniegas, kaip visada, ir ištirps greitai... na, taip dažniausiai būdavo su pirmuoju sniegu. Bet šįkart, kur tau, nusprendė ilgesniam laikui užsibūti. Na, aš, žinoma, tuo tik džiaugiuosi: žiemiška dvasia yra geriausias įkvėpimo šaltinis pradedant kūrybai baigiant kalėdinėm dovanom.

Tiesa, nustebino mane eskaluojami alfa.lt portalo teigiami pokyčiai. Hmmm...išlipau iš troleibuso anądien, pamačiau didelę reklamą, tada nieko nesupratau... Paskaičiau keletą blogų, tiesa, pasharintų, nes šiaip tokiais dalykais nesidomiu, ir vis tiek likau nesupratusi, kas ten tiems žmogystoms pasirodė taip novatoriška ir šiuolaikiška. Ką aš pastebėjau skaitydama eilinį kartą politikos apžvalgas ir komentarus – tai naujas įvaizdis. Ir ne, aš ne apie tą kvailą dizainą, kuris mane šiek tiek nervina, nes, pirmiausia, nukentėjo mano google readeris dėl šių pokyčių, užkraunamas žvėriškais informacijos kiekiais... ir sukeldamas šiek tiek streso... atsidarai, o ten vien politikos komentarų neskaityti daugiau negu 4000... na taip, smagumėlis...bet ne apie tai aš čia. Kažkaip mane labiausiai nustebino įdėta Grinevičiūtės nuotrauka.

Negi taip jau alfa nebežino, kaip pasididinti skaitytojų skaičiaus, kad įdeda tokią nuotrauką? Nežinau, net kaip interpretuoti, na, neskanu, ir kaip pasakytų mano gerbiama ispanų kalbos dėstytoja "Tai nepriimtina". Kažkaip dar neteko nė vienos panašios nuotraukos matyti jokiam kitam naujienų portale, net ten, kur rašoma ne apie rimtus dalykus, bet tebūnie... vėl kažkas sakys, kad tiesiog kabinėjuos.
Bet dar keletas paskutinių minčių šį vakarą apie mūsų žiniasklaidos rašliavas šią savaitę. Patiko man Valatkos straipsnis. Gana tiksliai pastebėta, aišku, neužsiminta, ką apie tai sako makroekonomikos teorijos, bet vis tiek, kad apie krizę nebūtina kalbėti baisiai surauktu ir nelaimingu veidu ir reiktų mokytis iš JAV prezidento. Taip, krizė blogai, bet jeigu apie ją šnekama bus tokiu tonu ir toliau, tai ji tęsis dar ilgiau. Žmonės - socialiniai gyvūnai, kuriems formuojama vizija yra labai svarbus dalykas. Čia reiktų dėkoti dėstytojai Ulvydienei, iki šiol makroekonomikos kursas geriausiai galvoje nusėdęs liko.
Kitas geras Valatkos pastebėjimas, tai neapgalvotas išlaidų mažinimas, negalvojant apie tai, kaip tas mažinimas kabutėse gali tapti išlaidų didėjimu. Visą laiką yra ir antra medalio pusė, ir trečia, bet Lietuvoje niekas nedaro kaštų ir naudos analizių tokiems sprendimams. Arba, jeigu jie ir daromi, kažkodėl nėra prieinami viešai. Atsimenu, praėjusiais metais ieškojau lietuviškų kaštų ir naudos analizės pavyzdžių - nė vieno, vėliau teko rasti keletą apmatų, tačiau Lietuvoje šio metodo naudojimas vis dar neistitucionalizuotas, kaip pavyzdžiui, Švedijoje, kur bet kuris projektas, kurio vertė daugiau negu 100 milijonų, turi būti pateiktas šiam instrumentui detalesniam įvertinimui. O be reikalo taip nėra Lietuvoje. Viskas remiamasi kažkokiais mistiniais skaičiais, be jokių skaičiavimų ir t.t. Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti pojektus... Lietuvai trūksta ne tik skaidrumo, bet ir galvojančių smegenų.
Kažkada mane prajuokino vienas draugas, pareiškęs, kad norėtų dirbti galvojamą darbą. Tai yra tiesiog galvoti ir mąstyti. Tuomet dar nesupratau, kam tai reikalinga. Skambėjo, kaip kokios šiek tiek išgėrusio menininko sapalionės, bet kažkaip paskutiniuoju metu pradedu galvoti, kad tokių būtent labiausiai Lietuvoj ir trūksta, bet gal ateityje atsiras. Viliuos.
Ir pabaigai, mane sužavėjo vienas Bernardinuose publikuotas komentaras, kuriame akcentuota tai, kas greičiausiai daugeliui tiesiog prasprūdo pro šalį, kad (laisvas citavimas) piktintis reiktų ne didėjančiais parlamentarų atlyginimais, bet pačia sistema, leidžiančia jiems tai daryti. Gerų pavyzdžių pateikta, kad juokingai atrodytų susirenkantys kokios nors vienos srities darbuotojai ir nusistatantys atlyginimą. Nors, gal iš tikrųjų reiktų pereiti prie tokios sistemos? Juokauju :D
Bet turėtų būt linksma.
Gražaus sningančio tamsaus vakaro ;)

2008 m. lapkričio 11 d.

Žmogaus teisės /šiaip

Pirmadienio vakaras ir kaip įprastai įnaktėjus ruošiuosi žmogaus teisių seminarui. Rytoj jis bus tikrai neįprastas. Kažkiek aš jo bijau. Paskutiniuoju metu studijuodama žmogaus teises, supratau, kad žmogus nieko neturi. Neturi teisės net į patį save. Į savo gyvybę, gyvenimo būdą ar dar ką nors. Šį antradienį kalbėsim apie 8 Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnį. Bet gal ne tai mane privertė padaryti šį įrašą.

Skaičiau taip vadinamąsias atvejo studijas, tiksliau, bylas, pateiktas Europos Žmogaus Teisių Teismui. Na, pirma nesukėlė daug emocijų. Tiesa, pagailo man tos moterėlės, kuri pasijautė vyru ir pasidarė daliną lyties keitimo operaciją, bet negavo teisėtos teisės pasikeisti asmens kodą, vardą ir t.t., kad nebūtų diskriminuojama, tiksliau, jau reiktų sakyti, diskriminuojamas, bet antrasis atvejis mane privertė pakraupti. Gal dėl to, kad iki šiol vis dar esu moteriškos lyties padaras. Jei būčiau vyras, greičiausiai suveiktų kaip ri pirmuoju atveju, tik tam tikra užuojauta ir stengimasis suprasti.

Antroji mano šį vakarą skaityta byla apie vieną Lenkijos moterį, kuriai nebuvo leista atlikti aborto, po kurio ji tapo akla. Beskaitydama šią bylą, prisiminiau pavasarines diskusijas Lietuvoje dėl pateikto abortų įstatymo projekto bei vasarinius įvykius Lenkijoje, kai išprievartautai nepilnametei niekas nenorėjo išduoti patvirtinimo, leidžiančio nutraukti nėštumą.

Taip ir susimąsčiau šį vėlų vakarą apie tas mistifikacijas ir leidimus bei draudimus. Neišsiplėsiu per daug, nes šiuo klausimu, bijau, kad mano nuomonė visai nesutaptų su didžiosios daugumos šios planetos vyrų, o greičiausiai ir moterų, bet tik šiek tiek trumpai prabėgsiu pro tai, kas mane verčia pakraupti.

Tysiac byla. Vieniša moteris augino du vaikus ir laukėsi trečio. Net trys gydytojai diagnozavo, kad gimdydama ji apaks, tačiau tai buvo neįrodymas ir moteris buvo nusiųsta į kitą ligoninę, atseit, atlikti išsamesnių tyrimų. Išsamesni tyrimai reiškia apie 10 minučių vieno daktaro apžiūrą bei kitų dviejų gydytojų tiesiog pasirašymą po nutarimu, kad gimdymas nepakenks nėščiosios sveikatai. Po gimdymo moteris beveik akla. Besilaukdama ji žinojo, kad tokia taps, nes natūraliai jautė pokyčius. Dabar ji viena augina tris mažus vaikelius, nedirba ir greičiausiai niekada nebegalės dirbti. Bandau įsivaizduoti, koks psichologiškai traumuotas gimė vaikelis, ir koks bus dar moraliai traumuotas ateityje, nes abejoju ar vyresnieji neprikaišios jaunėliui dėl aklos mamos, kuri ateityje guls kaip nelengva našta ant jų pečių.

Negi taip pasauliui trūksta gyvybių, kad reikia aukoti sveikus žmones idant didėtų mūsų bjaurių išpampusių baltaodžių populiacija? O gal mintis, kad kinų milijardas neduoda ramybės miegoti europiečių valdžios klikoms? Atsibustų geriau kada nors. Lenkijoje kas metai atliekama iki 200 000 nelegalių abortų. Apie juos tylima ir garsiai nekalbama. Ir nereikia. Katalikiškas kraštas. Tik kodėl man tai prasilenkia su šventojo rašto mintimis ir Kristaus mokymu? Matyt, aš ir vėl kažką blogai supratau. Ne taip išmokau, ne taip, kaip reikėtų, kad būtų pateisintas toks idiotizmas XXI amžiuje.

Grįžtant prie mano minėtos lenkės, jai nepavyko per teismus surast teisybės, ir greičiausiai nepavyks. Nepavyktų ir Lietuvoje. Anądien klausiausi panelės, sėdėjusios šalia autobuse ir kalbėjusios telefonu. Pasakojo apie tai, kaip nuėjo į teismą kažkokį dirbti. Paklausiau, ir supratau, kad teisybė brangiai kainuoja. Ir geriau neieškoti Temidės užrištom akim, tai tiesiog labai gražus simbolis, dar likęs iš senų laikų, gal tegul tokiu ir lieka.

Norėčiau, kad žmonės pagalvotų apie vaikus, apie tuos mažus stebuklus, vienintelius ir nepakartojamus... prisiminiau savo biologijos mokytoją Čekanavičienę, kuri visada tai kartodavo. Labai šilta ir miela moteris. Ir man šitie jos žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Blogiausia, kad ji teisi, o didžioji dalis planetos gyventojų iki šiol nesupranta, kad gandrų apsilankymas ne geresnio gyvenimo senatvėje užtikrinimas, o pirmų pirmiausia kažkas gražaus ir nepakartojamo. Norėtųsi, kad visi vaikai būtų laukiami. Ir sveiki.

Dėl to džiaugiuosi, kad seime ponai ir ponios susiriejo ir „nieko doro“, anot jų pačių, nepriėmė. Tik džiaugiuosi. Gražių lėlyčių rajonų lietuviai dar nesusikūrė kaip Japonijoje, tradicijų neturi, kultūros taip pat, gal dėl to geriau neskubėti su tokiais įstatymais, kurie ateityje gali būti pražūtingi. Lietuvoje abortų įvykdoma apie 5000 abortų kasmet. Tai ne 200 000 nelegalių abortų Lenkijoje. Vertėtų susimastyti, kas yra kas.

O iš ir toliau grįžtu skaityti bylos. Žmogaus teisių disciplinos studijos man kelia baimę(es). Supratau, kad visa tai, ką iki tol sau buvau įsikalusi yra tik kvailos įstatymo raidės, tik žodžiai, kurie praktiškai gali tau kainuoti gyvybę. Gerai, jeigu tik ją ir tik tau.

Vidurnaktis. Suprantu, kad turėčiau visgi grįžti į kitą langą, bet akimirką save pateisinu. O gal visgi kas nors susimąstys?

Kaip visada optimistiškai save nuteikinėju, net ir suprasdama, kad realybėje viskas nusidažę tamsiom spalvom, vis tiek stengiuos tikėti, kad viskas bus gerai. Naivūs tie optimistai, bet aš vis tiek tikiu, kad kada nors laimės gėris.

Labanaktis.

Šiandien gavau gruziną vaiką. Morališkai ruošiuos sunkiam ir ilgam darbui. Ech tie vaikai... ir džiaugsmas, ir ašaros kartais būna. Bet vis tiek smagu J

Ai dar ką prisiminiau, mane šokiravo mintis, kad nėštumas nepriklauso privataus gyvenimo sferai. Ir tuomet nežinau, kas geriau, ar arabų šalys, kur oficialiai nėra teisės, bet moteris gali daryti su savo kūnu, ką tik nori, ar Europos Sąjungos, kur rūpinamasi ir eskaluojamas žmogaus teisių svarbumas. Kodėl taip prirašiau. Praktiškai primečiau. Tai vargšei moterėlei sėkmės atveju priteis kažkokią sumą, kurią valstybė privalo išmokėti per 3 mėnesius. Ta suma iš principo yra juokinga. Nors dar nepriėjau iki tos vietos, kur rašo, kiek išmokėti turės pinigų, bet žinau, kad Europoje gyvybė dažniausiai kainuoja 30 000 eurų, o įvertinant, kad čia gyvybė likus... tai vat, išmokės jai tuos varganus eurus, dalį jų suvalgys infliacija, dalį galbūt išlaidos maistui, ar kitkam. O teisingumas taip ir nebus atstatytas. Galbūt ta moteris būtų galėjusi grįžti į savo seną darbą vietoj gimdomo trečio vaiko, uždirbti po keletą tūkstančių ( o ne gauti varganus kelis šimtus... kurių greičiausiai vos už butą susimokėti užtenka), išvažiuoti kur atostogų, ar panašiai, ir visa tai tau nubraukia idiotas daktaras, katalikas, manantis, kad nėštumo nutraukimas yra nuodėmė prieš dievą, negimusį vaikelį ir valstybę.

Anksčiau nesuprasdavau, ko tie žmonės man taip linki sveikatos. Dabar jau žinau, kad sveikata neįkainojamas dalykas, ir jo už jokius pinigus nenusipirksi. Tad apie kokią čia teisybę kas kalba?

2008 m. lapkričio 10 d.

Gerų darbų niekada nebus mažai

Prieš Kalėdas madinga žmonėms pabūti geriems. Madinga, nes tai tampa tradicija: vaikų namams aukojami pinigėliai, per televeziją rodomos laidos, Adamkienės fondas renka žaisliukus ir po to juos dalina, ir t.t. Nors kažkas pastebėjo, kad čia tik viena tokia akivaizdi pusė to gerumo.
Yra ir kita. Mažiau matoma. Pavyzdžiui, žmonės savarankiškai darantys gerus darbus, kiti duodantys išmaldos. Ir visa tai vyksta prieš Kalėdas.
Tad siūlau prisijungti prie tų, kurie tyliai ir nesiafišuodami daro gerus darbus. Duoti kraujo yra labai gražus ir geras darbas. Gal net geresnis negu duoti pinigų, už kuriuos kur nors, vėliau kas nors ką nors nupirktų.
Paskaitykit, gal ką sudomins skelbimas :) viliuos, kad taip :) gera daryti gerus darbus.

KRAUJO DONORŲ AKCIJA

„Aš tikrai žinau, kad tas „lašelis“ kraujo bus būtent tas lašas, kuris galbūt suteiks dar vieną galimybę plazdėti kažkieno širdutei, kažkas turės galimybę vėl šypsotis, žvelgti į artimus žmones spindinčiomis akutėmis ir vėl džiaugtis šiuo nuostabiu pasauliu... Argi neverta to daryti? Argi tame nėra prasmės?“ Asta K.


Fondas „Rugutė“, lapkričio 29-tą dieną minėdamas ketvirtąsias įkūrimo metines, organizuoja kraujo donorystės akciją „Padovanok lašelį“.

Nuoširdžiai kviečiame visus prisijungti prie trečiosios kraujo donorystės akcijos, pasidalinti kraujo lašeliu - kažkam padovanoti Rytojaus Viltį.

Akcija „Padovanok lašelį“ vyks 2008 m. lapkričio 29 d. (šeštadienį) nuo 8:00 iki 15:00 val. Fondo patalpose „Rugutės Namučiai“, P. Smuglevičiaus g. 45, Vilnius (žemėlapis)

Su didele viltimi lauksime Jūsų, Jūsų draugų, pažįstamų, artimųjų.

Būtumėme labai dėkingi, jei apie dalyvavimą iš anksto praneštumėte el. pašto adresu

savanoriai@rugute.lt


(maloniai prašome parašyti keliese ir, jei įmanoma, apytiksliai kelintą valandą ketintumėte atvykti). Jei turėtumėte klausimų – klausti galite ir „Rugutės“ forume.

Iki susitikimo lapkričio 29 dieną!
Akcijos organizatoriai

Papildoma informacija:

Svarbu:
Nuo šiol imamas kraujas ir iš turinčių Kell antigeną; Deja, kraujas neimamas iš žmonių, kurie nuo 1980 m. pusmetį ar ilgiau gyveno Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje.

Pasirengimas donorystei: Nacionalinis kraujo centras

Nuorodos:
Nacionalinis kraujo centras
Donoro apklausos anketa
Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymas

Fondo kraujo donorystės akcijų akimirkos:
„Dovanojame kraują”
Padovanok lašelį
Informacija „Rugutės" tinklalapyje – „Donorystė”

2008 m. lapkričio 1 d.

Viena diena (AD HOC kino festivalis)

Trumpametražis filmukas iš Danijos.
Ditte Haarlov-Johnsen pasakoja apie moterį, prekiaujančią savo kūnu. Nors tai greičiausiai pasakojimu nepavadinsi. Aš gal iš anksto esu susidariusi tam tikrą nuomonę šiuo aspektu, tad tikėjausi daugiau. Ko? daugiau gilinimosi į tai, kas vyksta. Gal čia iš ankstinės nuostatos kaltos, kad ir iš Jurgos Ivanauskaitės knygos, bet man pasirodė, kad filmas tiesiog prabėgo paviršiumi.
Taip, sutinku, į 30 minučių nesudėsi kažko labai daug, bet kai kurios scenos atrodė beprasmiškos su labai daug triukšmo. Gal taip ir turi būti? gal jų gyvenime tikrai jo daug yra? Galbūt.
Iš tikrųjų mane filmo siužetas privertė susimąstyti, kodėl šis filmas apskritai atsirado šiame festivalyje. Visų kitų filmų orientacija į žmogaus teises bei kažkokios neapykantos mažinimą ar toleranciją lyg buvo aiški, bet kaipgi čia? filmas nesistengia parodyti, kad ši profesija/darbas žemina moters orumą ar ką nors panašaus. Moteris ir nesiskundžia, žinoma, galima nujausti, kad ji labai išgyvena savo išsiskyrimą su dukra, su kuria paskutiniai šešeri metai gali tik pasikalbėti telefonu, nes tai užima bene didžiausią filmo dalį, tačiau vis tiek, kaip šitas filmas gydo nuo visų tų ligų, išvardintų Juozo ligos istorijoje? gal nebent nuo abejingumo, nors... Man labai keista. Žmonės kuria filmus bei kalba apie tai, kaip tai žemina moters orumą, bet prostitucija nedingsta. Jos mastai ne tik kad nemažėja, bet priešingai, vis didėja. Ir paradoksalu, yra daugybė šalių, kur tai yra draudžiama, bet visi žino, kad tai vyksta ir niekas nesiima jokių priemonių... belieka daryti išvadą, kad tai tampa norma. Ir iš visų filmų, kuriuos mačiau per šį festivalį, šis greičiausiai vienintelis kalba apie tai, kas jau tapo šiuolaikinės visuomenės dalimi, kuri net nebejaučia atgrasumo.
Moderniam žmogui patinka pirkti. Taip. Užtenka pasiskaityti tiek politinės sociologijos, tiek bet kokius kitus tekstus, kalbančius apie pokyčius visuomenėse: žmonės nebesistengia kažko daryti patys (pavyzdžiui, prisidėti savo veikla kokioje nors organizacijoje), jie mieliau sumoka pinigus ir taip jaučiasi jau prisidėję. Žmonėms reikia save pateisinti, bet tai jie daro pinigais. Mieliau laiką, kurį skirtų savo vaikui ar kokioje nors kitoje srityje, kur tai būtų naudinga ir prasminga, praleidžia vėpsodami žydrąjį ekraną ar dar ką nors. Tačiau jie mielai skiria pinigų kokiai nors organizacijai, tarsi pasakydami sau, jog visgi aš esu jautrus pilietis, kuriam rūpi ir pats prisidedu, kad situacija keistųsi.
Panašiai ir su prostitucija. Dauguma teigia, kad tai labai negerai, bet nieko nedaro, kad dingtų ištisi miestų moterų parsidavinėjimo kvartalai. Apie tai, kad didžioji dalis sutenerių yra vyrai, kalbėti irgi greičiausiai nereikia. Kaip ir apie tai, kad greičiausiai mažuma vyrų, turinčių žmonas (ir mylinčių) siųstų jas tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tad užburtas ratas. Be to susidaro ir kita situacija paskutiniuoju metu, kad darbas vyrų maloninimo srityse tampa ne tik gerai apmokamu, bet ir kažkokia privilegija. Kažkodėl pateisinu tas merginas, kurios dirba striptizo klube. Aš to nedaryčiau, bet viena panelė gerai pasakė: kad tokį atlyginimą, kaip ji gauna už du vakarus per savaitę šokdama, aš uždirbčiau per pusę metų normalioje įstaigoje, o ir vyrų dėmesys normaliuose klubuose yra malonus ir nekenksmingas (teigia, kad tuomet ir vaikinas nereikalingas). Hmmm... ir tuomet suprantu, kad tokiom merginom visiškai nerūpi moraliniai dalykai (slidu, visgi kiekvienas supranta tai savaip) ir tokios veiklos uždraudimas joms atimtų pragyvenimo šaltinį. Ir galvoju, kad jos tuo nelabai apsidžiaugtų. Filmo herojė, greičiausiai taip pat... paradoksalu, bet dažniausiai tokiose įstaigose dirbančios merginos neturėtų kur kitur eiti.
Tad ir filme nesmerkiama prostitucija. Kai kurios scenos priešingai sukelia tam tikrą pasitenkinimo savo darbu jausmą, ypač, kai atneša filmo herojei batelius. Aš, aišku, apie juos pasakyčiau, kad baisūs, bet jai tai - princesės garderobo dalis. Vakarietiškas grįžimas į geišų laikus. Taip, būtent taip.
Filmas, kaip filmas, bet greičiausiai neičiau žiūrėti antrą kartą, nes neišvydau nieko, kas priverstų žiūrėti ir žiūrėti. Kažkas panašaus į edukacinę programą, kurią nueini, pažiūri vieną kartą, "suvirškini" ir užtenka.
Bet šiaip idėja labai gera. Labai. Manau, kad šią nišą ateityje kas nors tikrai būtinai išnaudos, nes parodyt tikrai yra ko, ne tik kažkokius neaiškius kadrus. Tad lauksim.
Be to, gali nesigailėti žmonės negavę bilietų - nieko ypatingo, ypač palyginus su tokiais šiame festivalyje pasirodžiusiais filmais, kaip "Taksi į tamsą", "Barkinge visi balti" ar "Meilė ir žodžiai"...
Tačiau visgi, kai ką pamiršau paminėti, tai greičiausiai pirmas mano matytas filmas apie prostitutę, kuriame tiek daug teigiamų emocijų. Nėra pesimizmo, išnaudojimo kadrų, prievartos... Gal ir neblogai.