2009 m. lapkričio 24 d.

Kaip nereikėtų keliauti Ispanijoje arba pasimokykite iš svetimų klaidų

Taip kartais gyvenime nutinka, kad nusprendi daugelio dalykų neplanuoti, ypač, kai tai liečia keliones, kad būtų viskas su tam tikru atsitiktinumo bei sėkmės prieskoniu.

Visgi Ispanijoje nereikėtų daugelio dalykų palikti paskutinei minutei. Ką pati patyriau savo kailiu, kad bilietus reikia nusipirkti iš anksto. Nes...

Atėjus dvi valandos prieš traukinį bilietų gali būti nebelikę. Kaip taip įmanoma, neklauskite, neįsivaizduoju, bet įtariu, kad jie nepardavinėja rezervuotų bilietų (už rezervaciją, žinoma, reikia mokėti, dėl to, matyt, jiems daromos tam tikros preferencijos). Ir kadangi bilietus pardavinėja kompiuteris... jei esate dviese, o turi tik vieną laisvą vietą, Jums parduos tik vieną bilietą. Kad galite vos 30 minučių trunkančią kelionę praleisti sėdėdamas savo kolegai ar draugui ant kelių arba stovėdamas, galite nesivarginti aiškinti. Bilieto negausite. Niekaip. Praktiškai išbandyta...

Ir tuomet "o ne... kodėl, kodėl?". Ir reikėtų dar kai ką prieš tai žinoti. Penktadienis. Tikėtina, kad eilėje atstovėsite apie valandą, tiesa, jeigu jums pasiseks. Jei ne, gal ir ilgiau. Ir atstovėjus tą ilgą eilę, sužinosite, kad bilietų pardavėjas nekalba angliškai... ir tuomet, "aaaaaaaaa"... tam reikėtų morališkai pasiruošti iš anksto. Ir kaip sakiau, likus valandai ar dviem iki planuotos kelionės bilietų nė kvapo... tiksliau, kaip sakiau, atėję paprašysite dviejų bilietų, sakys, nežinau ar yra, bet visgi ras bilietuką... tiesa, vėliau paaiškės, kad paieškos langelyje pardavėjas pamiršo pažymėti, kad keleivių bus du :D ir tuomet smaginsies bandydami įtikinti, kad come on, čia tokia trumpa kelionė, išsiteks ant vienos vietos... be to, gi ruošiamės mokėt pilną kainą, kad tik greičiau pasiektume savo kelionės tikslą. Deja.

Su ispanais šiuo klausimu sunkiai susitarsit. Bet geroji dalis yra ta, kad pas juos beveik visi traukiniai nauji. Kas savaitę nuperkamas naujas traukinys, kad 2010 metais Ispanija turėtų pačią moderniausią traukinių bazę. Rodos, jiems tai pavyks.

Bilietai nėra labai brangūs, bet kaip sakiau, už rezervaciją reiks papildomai pamokėt. Bet tiek kainuoja neprarastas laikas. Spręsti jums. Be to, rezervuoto bilieto išpirkimas yra žymiai paprastesnis - ir eilės mažesnės, ir paprasčiau, ir greičiau.

Taip pat, rekomenduotina pirkti bilietą pirmyn ir atgal. Pirmiausia dėl to, kad grįžtant gali nebebūti vietų traukinyje, ir būsite kažkur neaiškiai įstrigęs. Iš kitos pusės, kelionė atgal kainuos 40 procentų pigiau. Verta susimąstyti ir įvertinti šiek tiek daugiau detalių, susijusių su planuojama kelione. Nors mūsų atveju, pasirinkimo didelio nebuvo. Buvo belikę keletas bilietų naktiniam traukiniui, beje, paskutiniam... bijau, įsisvaizduoti, kas būtų buvę, jei būtumėme bilieto nenusipirkę iš anksto.

Reiktų atkreipti dėmesį taip pat į užrašus ant bilieto, nepaisant to, kad jie visi ispaniški, bet ten yra užrašyta, kad reiktų į peroną ateiti 3 minutės prieš traukinį... į tą reikėtų labai labai atkreipti dėmesį. Nes pirma, laiko šiek tiek suvalgys daiktų patikrinimas kaip oro uoste... nepraeisite šiaip sau, tiksliau neprabėgsite. Antra, nereikėtų sumaišyti aukštų. Išvykimo traukiniai yra lietuviškame antrame aukšte. Ir trečia, atlėkę 3 minutės prieš traukinį galite pabučiuoti į uždarytą peroną. Taip, taip, čia irgi panašiai kaip oro uoste. Taip jau paprastai į jį neįeisite. Ir iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mūsų traukinys pajudėjo iš perono likus 4 minutėm iki laiko, parašyto biliete. Gerai, kad į traukinį, kažkaip nuojauta sakė, bėgom, bėgom, bėgom... ir prie perono vartų, pasitikęs bilietų tikrintojas, priekaištingai suburbėjo, kad oi, kaip vėlai... ir bėgom bėgom... ir gal net nepraėjus 30 sekundžių nuo tada, kai įbėgom į traukinį, jis pajudėjo... greitasis traukinys į Toledą, beveik 90 km distanciją įveikiantis per nepilną pusvalanduką, tikrai ilgai neįsibėginėja, ir dėl jūsų vėluojančio nubėgti laiptais į peroną (kas irgi gali būti), tikrai nesustos kur nors, netoli perono... be to, ir nepasivysite. Tad čia ispaniškas įprotis, kad viskas vėluoja bent 15 minučių, visiškai negalioja.

Ir jei nuspręsite keliauti mašina, kas visai palyginus yra nebrangu, ypač vidutiniams nuotoliams, reiktų pagalvoti, kur palikinėsit mašiną, kai ja nesinaudosite, nes... diena parkavimosi vietoje gali kainuoti ir daugiau nei 24 eurus, ypač kur nors geresnėje vietoje, arčiau miesto centro ir t.t. Taip pat, nors jums ir atrodo, kad niekur nesimato ženklo, kad stovėjimas mokamas, reikėtų labai gerai patikrinti... nes ženklas gali būti už pusės kilometro su bilietų pardavimo automatu... ir kol jūs varganai nueisite susimokėti iki automato, ir jei dar ten jūsų lauks eilė, tai reikėtų pamačius moteriškę ar vyruką su mėlynu kostiumu ir geltona linija ant jo, šūktelt, kad eini susimokėt, nes bent jau Madride, pati savo akimis mačiau, kaip per 15 minučių atvažiavo servisas ir nutempė paliktą mašinytę... tikėtina, kad arba laikas stovėjimui buvo pasibaigęs, arba šiaip žmogus iš nežinojimo ją paliko net nepagalvojęs, kad reiktų ten mokėti. Tad su mašinų palikimu reiktų atsargiai.

Dar, dar... daugybė gatvių Madride yra vienpusio eismo, tad reiktų bent pirmam kartui prasivažinėti su google maps per gatves ir pasižiūrėti, nes po to elementariai 2 valandas suksitės ratu ir negalėsite rasti kelio išvažiuoti. Bet čia gal ir nebūtinai. Beje, dėl baudų. Jei esat su išnuomota mašina, tai jums tai labai daug kainuos... nes dar papildomai nuomavimo agentūra nuraus... arba ne. Jeigu su nuosava ir ne ispaniškais numeriais, galite džiaugtis, iš jūsų baudos niekas neišsireikalaus, nes baudos mokos autonominių regionų biudžetams. Čia pliusas keliauti su savo mašinyte. Tačiau, jei kaip teko matyti keletos nelaimingųjų situacijas, kai nutempiamos mašinytės... tiek vienu, tiek kitu, atveju, oi, kaip tai nemažai patuštins jūsų kišenę. Ilgam Ispanijos negalėsite pamiršti. Tad gerai reiktų pasvarstyti, ar tikrai taip gaila laiko pusvalanduką paisvaikščioti po apylinkes ir paieškoti kur nors medžių šakose paslėptų kelio ženklų... nes jie tikrai nepadaryti visiems aiškiai matomi... o kartais visai nematomi, jei nesistengi labai labai intensyviai jų surasti.

Tiesa, kelių policininkai, už tai, kad pavyzdžiui įsuksite į gatvę, kur negalima įsukti, neskubės jūsų bausti. Jie čia gana žmogiški. Supranta, kad nespėji visų ženklų sužiūrėti. ir jei LT jie specialiai stovi už tokių ženklų ir tik laukia "Įsuk tu žioply, papildysi mūsų kišenėles", tai čia net jei jie stovės po tuo ženklu, pirmiausia sustabdys, paklausinės, ir jei kartais jums tikrai tenais negalima važiuoti, paprašys apsisukti ir parodys kelią, kaip rasti tai, ko ieškot... žinoma, tik ispaniškai. Suprasti ispaniškai tikrai gana reikalinga šioje didelėje Ibericos šalyje, jei ne paklausti, kam užtenka kūno kalbos ir ženklų, tai suprasti, ką tau atsako, dažniausiai kūno kalbos neužtenka.

Ir pabaigoje apie autobusus. Būtinai visko išsiklausinėkite. Autobusai čia dažnai išvyksta ne iš ten, kur pirkote bilietus, dažnai ne tik, kad ne iš stoties, bet ir iš visokių būna supermarketų ir panašiai. Ypač rytą belaukiant, galima nerealiai sušalti, o vėliau gali paaiškėti, kad autobuso taip ir nesulauksite toje vietoje, kur laukiate.

Tad nemokant ispaniškai saugiausia keliauti traukiniais... nors ir tai, gali paaiškėt, kad traukinys išvyksta iš kito miesto galo.

Bet kur tikrai kalba angliškai, tai mašinų nuomos punktuos. Bėdų neturėsit.

Kol kas tiek. Sėkmės keliaujant.

2009 m. lapkričio 15 d.

Das Leben den Anderen//La vida de los otros//Kitų gyvenimas//The Life of others


Iki šiol prisimenu vieną gerą citatą apie kiną.

Kinas iš 24 kadrų per sekundę realybės virto 24 kadrais per sekundę fikcijos.

Nesuprantu, kodėl geras kinas aplenkia Lietuvą. Ne tik kinas, žinoma, bet kodėl ir jis.

Florian Henckel von Donnermarck debiutas 2006 metais "Kitų gyvenimas" (Das Leben den Anderen). Kurį paradoksalu šiąnakt mačiau ispaniškai per antrąjį Ispanijos kanalą. Nors iš tiesų, neabejotinai, turėjau jį pamatyti Vokietijoje.

Bet džiaugiuosi, kad geriau vėliau nei niekada. Nuostabus filmas, kuriam buvo negaila paskirti tas valandas.

Tiesa, Guillermo nustebo sužinojęs, kad aš jo nesu mačiusi. "Vienas geriausių kino filmų".

Atiduodu savo sentimentus istoriniam kinui. Ir jei imdb duoda 8,5 iš 10, aš visai rašyčiau 10. Nepamenu paskutiniuoju metu matyto kito tokio įtaigaus ir prasmingo kino filmo.

Aš už filmus, kurie verčia susimąstyti. Kurie kažko pamoko. Kurie sudrebina ten kažkur esantį mūsų esybės būvį...

Siužeto nepasakosiu. Jį tiesiog reikia pamatyti. 2 valandos ir 17 minučių tikrai bus praleistos neveltui. Ruošiuosi pasižiūrėti ir vokiškai. Bet kada vėl prie progos... panašiai kaip su "In the Mood for Love".

Tiesa, vienas momentas iš filmo. Paskutinėmis minutėmis. "Sonata geram žmogui". Labai prasminga padėka. Mes dažnai pamirštame, kad kartais būna nematomų žmonių... kurių mes nežinom, bet kurie daug dėl mūsų padaro. Visas filmas yra istorija apie tai, kaip gimsta gėris.

Ir dar. Vietomis filmas priminė žavingąjį Orvelo romaną "1984-ieji". Nuostabi knyga. Tik čia ne komunizmo parodija... o savos vokiečių bėdos. Štazi.

Taip ir įsivaizduoju, kaip mano buvęs (paskutiniuosius metus) istorijos dėstytojas Sindaravičius (dažnai mums penktadieniais rodydavo istorinį kiną... už ką jam neapsakomai esu dėkinga) po keletos metų gal rodys ir šį filmą. Jauniem žmonėm, ypač tiem, kurie nieko panašaus nematė ir gal nepamatys, visai ne pro šalį gyvenimo realaus pažiūrėti. Kad ir kino teatro salės ekrane.

Šiaip, dažnai net nesuvokiame, kaip mes gyvename. Bet ką čia daug rašyti. Gerus dalykus reikia pačiam per save perleisti. Ir šis filmas vienas iš tokių.

Labos.

2009 m. lapkričio 6 d.

Kokios norime Europos?

Tiksliau reikėtų klausti, kokios norime Europos Sąjungos, kaip norėtumėme čia gyventi po 5 ar 10 metų čionai.

Iš tiesų pagalvojau, pradėjusi dirbti su projektu "Que Europa queremos", kad reikėtų padaryti normalią apklausą apie tai, ko europiečiai nori. Tokiais visiškai paprastais klausimais. Rinkimai į Europos Sąjungos parlamentą, kurie tarsi turėtų parodyti žmonių preferencijas, yra visiškai bereikšmiai.

Bent jau aš taip manau. Rinkimai, į kuriuos ateina mažiau negu 40 procentų kiekvienos šalies rinkėjų, tikrai nesurenka parlamento, kuris atspindėtų žmonių pozicijas. Juo labiau, kadangi yra baisiai daug įvairių techninių detalių, kaip organizuojamas darbas parlamente ir panašiai, net jei ir 100 procentų būtų rinkimų aktyvumas, tai parlamentas dar neatspindėtų tikrosios žmonių valios.

Ir man labai keista, kodėl net per tuos varganus rinkimus nėra paklausiama europiečių, ko jūs norite iš Europos projekto, ko tikitės, arba ką norėtumėte keisti.

Tiesa, ispanai bando šią situaciją taisyti. Ruošdamiesi 2010 prezidentavimui, bando bent susiformuoti ispanų norus ir viltis atitinkančią poziciją. Ne vienas rimtesnis think tankas Ispanijoje jau klausia visuomenės, ką norite keisti? Kokios Europos norite?

Klausia, žinoma, ne tik ispanų, bet abejoju, ar koks lietuvaitis ieškotų internete svetainių ir informacijos, kur galėtų išsakyti savo poziciją šiuo klausimu. Žmonių reikia tiesiog klausti. Prieiti ir klausti.

Aišku, "smegenų centrai" ir yra tam, kad dar pagalvotų už piliečius į priekį, ko jie norės, ko galbūt vilsis ir panašiai. Bet aš labai dažnai čia paskaičiusi įvairius pasiūlymus ir protestus pagalvoju, ar jau tikrai nebėra likę nieko tokio esminio, kad reikia užsiiminėti visokiom postmaterialistinėm nesąmonėm. Ar mes tikrai taip jau viskuo patenkinti?

Ir apmaudžiausia, kad aš nesuprantu, kur nukeliauja tie visi pinigų išplovimui tiesiog skirti projektų "Pasiūlyk idėją Europai" ir panašiai rezultatai... na, jau bent vaikų nuomonės paklausytų, jei suaugusių neįdomi.

Šiuo metu kuriu pasiūlymų rinkinį, paprastai kalbant veiksmų planą arba strategiją, kuo turėtų užsiimti ispanai, pradėję 2010 metų prezidentavimą Europos Sąjungoje. Prieš metus, kaip tik tokiu metu, bestudijuodama Europos Sąjungos integracijos kurse, mano galvoj buvo uraganas minčių, kaip ten kas, kur ir kodėl turėtų būti padaryti... bet dabar, praėjus metam, kažkaip ramiau... o užrašai kažkur Vilniuj likę, tad jei turit kokių minčių... labai laukčiau, nes gali būti jog yra net ne viena ir ne dvi, bet keletas sričių, kurios visiems kažkur toli užkritusios, ir taip ir liks nepastebėtos.

"In the mood for ideas". Kaip tam filme "Meilės laukime", taip aš laukiu idėjų - iš dangaus, iš saulės, gatvės, parduotuvės, vaikų, kačių, šunų, suaugusių... ir t.t.