2009 m. liepos 23 d.

In memoria Rimantas Pašiūnas

"<...> broliai ir seserys <...>"
Taip gražiai vadindavo visus orkestrantus mūsų maestro - Rimantas Pašiūnas. Žmogus, kuris visą laiką nestokodavo geros nuotaikos, šypsenos ir humoro jausmo. Jo vadovaujamame orkestre "Vilnius" užaugo nemaža dalis muzikantų, iki šiol draugaujančių su muzika.
Gal daugeliui jaunimo orkestras "Vilnius", kurio muzikantai beveik visą laiką dėvėdavo nutriušusias uniformas ir grodavo nusigyvenusiais instrumentais, atrodė/-o nevertas dėmesio ir apskritai neįdomus. Taip, seniau grojantys dar mena laikus, kaip "Trimito" arba "Septimos" orkestrantai iš mūsų šaipydavosi, kad vargšai, ubagai ir gariūnininkai. (Mes tikrai iki 10-ojo savo gimtadienio atrodėme neįspūdingai ;) .) Tik dažniausiai būdavo pamirštama, kad šis orkestras niekieno nebuvo remiamas, neišlaikomas valstybės ir jame grojantys buvo gryni mėgėjai - muzikos mylėtojai, ir greičiausiai vieninteliai išplaukę į tarptautinius vandenis ne šiaip pasirodyt, bet ir laurus nuskinti (visų net nevardinsiu... bijau, kad ties kažkuria vieta pavargčiau ir kartu kitiems nusibostų skaityti). Už ką greičiausiai niekas taip ir nepaspaudė rankos ir nepadėkojo maestro, orkestrui "Vilnius" ir muzikai atidavusiam visą savo gyvenimą - orkestrantai neleis sumeluoti, kad maestro suburtas "Vilnius" daugeliui buvo ir darbas konkursams, ir aistra muzikai, ir laisvalaikio leidimo būdas. Ne vienas šventė savo gimtadienius maestro sodyboje (tame tarpe ir aš), ne vieno vestuvėse Rimantas Pašiūnas linksmino svečius (to paties laukiau ir aš pati - buvo toks žodinis susitarimas, kad kai kas tuoksis iš orkestrantų, būtinai gros saviškiai, tad buvau įsitikinusi, kad bent jau dėl muzikos nereiks sukt galvos. Sesutei Ramunei - taip pat.) tiek muzika, tiek juokeliais, kurių niekada netrūkdavo nei per koncertus, nei per repeticijas... net mane kartais užknisdavo - labai jau tuo metu laiko skaičiavimu buvau užsiėmusi. Nemaža dalis pirmą kartą išvažiavo į svečias užsienio šalis, kiti - apskritai pamiršo gatvės gyvenimą ir tapo socialiais žmonėmis. Taip taip, maestro charizma ne kartą iš gatvės atvedė jaunuolius, su kuriais iš pradžių būdavo žiauriai sunku, nes jiems muzika mažiausiai rūpėdavo, daugiau dėmesio sulaukdavo kelionės, laisvė nuo tėvų, dėmesys ir alkoholis, tačiau paradoksalu, kad po kelerių metų tie žmonės išaugdavo į normalius asmenis, kas tikrai nebūtų atsitikę be Rimanto Pašiūno iniciatyvos. O mesijo vaidmuo tikrai sunkus ir reikšmingas - aš kartais pagalvodavau, kad reikia turėti labai daug drąsos, kad galėtum imtis tokios veiklos.
Tačiau viskas nesvarbu. Žmogus šen ar ten. Tą šiandien dar kartelį patvirtino mūsų žiniasklaida - visą laiką tuose pačiuose renginiuose susitikdavę du orkestrų vadovai yra traktuojami skirtingai. Man asmeniškai pasidarė net šiek tiek pikta, kad žmogus, dirbęs iš idėjos ir pasiekęs to paties kaip ir kitas jo kolega yra pamirštamas. Negražu. Ir vėl pinigai? Nežinomumas? Nenoras matyti, kad kažkas dar stengiasi? O gal nenoras pripažinti, kad kažko jau nebėra? Per sunkus darbas parodyti nuotrauką su juoda juostele?
Žinau tik viena, kad šeštadienį ten šalia trimitininko Domo Pašiūno Rokantiškių kapinėse atkeliaus Rimantas Pašiūnas - man, kaip vienas linksmiausių ir šilčiausių gyvenime sutiktų žmonių, kitiems - kaip geras ir ištikimas draugas, tretiems - kaip muzikos mokytojas, orkestro "Vilnius" vadovas. Pažįstantiems, ir dar iki šiol nežinojusiems, nes kadangi komunikacija beveik visai nevykdoma, tai atsisveikinimas su maestro Matulaičio laidojimo namuose rytoj nuo 16 valandos.

2009 m. liepos 11 d.

Banana Yoshimoto "Kitchen/Moonlight shadow"

Banana Yoshimoto. Greičiausiai daugumai lietuvaičių nežinoma ir jos knyga "Kitchen" ("Virtuvė"), kurioje realiai yra du pasakojimai - tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga "Kitchen" bei "Moonlight shadow".
Lietuviškai ši knyga dar kol kas neišleista, bet daugumai, kadangi anglų kalba yra ne problema, tai įmanoma susiveikti ir perskaityti.
O knyga iš tiesų įdomi. Ir kaip aš sakau, greitai "suvalgoma". Tokia gana raminanti ir nesukelianti jokių neigiamų emocijų, nepaisant to, kad siužete minimi dalykai nėra patys iš maloniausių.
Tai galbūt mane ir labiausiai žavi japonų kultūroje. Sakyti, kad taip yra dėl dzenbudizmo atmainos, vyraujančios šalyje, gal ir nebūtų labai teisinga, tačiau visgi tas dvasinis netvarumo jausmas jų ševntyklose užlūsta. Ir Banana Yoshimoto labai meistriškai atskleidžia, kaip gali netikėtai (ypač vakariečiams) gyvenimas gali pakrypti kita linkme, ir kaip japonai su tuo sugyvena. Tiksliau, kaip sugebama vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą ir kad visada svarbiausia tikėjimas. Gyvenime daug būna atsitiktinumų. Kaip antrojoje knygos dalyje "Moonlight shadow" aplankiusi mergina pagrindinės veikėjos gyvenimą pakreipia visai netikėta linkme visiškai atsitiktinai, taip ir mano pažintis su šia knyga įvyko visiškai neplanuotai ir netikėtai.
Islandijoje apsilankęs dėstytojas sako, žinai, aš tau atvažiau knygą. Ir taip mano mokslai pradėjo kentėti... pradedant žurnalo rašymu baigiant ruošimusi egzaminui... bei gelbėdavo užmiegant Kopenhagoje... tiksliau pradžioje gelbėjo, kad neužmigčiau, vėliau nuovargiui įveikus nelygioje kovoje pasiryžimą neužmigti, tik pradėdavau skaityti ir kažkur nukeliaudavau mintimis... ir nė nepajusdavau užsnūdus, tad ne veltui šią knygą iš pat pradžių įvardijau kaip dvasingą ir tvarkančią pasamonę. Iš jos tarsi sklinda autorės įdėta šiluma. Tad akimirkos praleistos su knyga tikrai bus vertos savo laiko.
Kalbant apie istorijas "Kitchen" ir "Moonlight shadow", jos abidvi skirtingos, bet kartu ir panašios. Jas jungia pasakojimo pobūdis, tas nuolatinis tikėjimas ir mažyčiai stebuklai. Abiejose mirtys, aplink kurias apsivija visi įvykiai. Tiek "Kitchen, tiek "Moonlight shadow" atskleidžia koks įvairus, keistas ir nepakartojamas gyvenimas gali būti. Pagrindinės veikėjos yra moterys su skirtingomis savo gyvenimo istorijomis, bet kartu kiekviena su savotiška laiminga pabaiga (čia nereikėtų prilyginti vakarietiškam požiūriui, kad jie ilgai ir laimingai gyveno - šiose knygose laimė yra buvimas, ramybė, šiluma ir jaukumas, kas man asmeniškai labai patiko).
Ir daug kalbėti apie šią knygą greičiausiai nereikia. Ją reikia paimti ir tiesiog kokį ramų vakarą prie židinio ar atviro balkono, pučiant vasariškam vėjui, imti ir perskaityti.
Efektas garantuotas, abejingų greičiausiai nelieka (Bent jau iš to, ką paskaojo dėstytojas, tai yra viena geriausių japonų autorių knygų, kurią patys japonai rekomenduoja paskaityti).

Ir kaip visada mažyčiai mano atradimai knygoje:

A lighthouse in the distance
To the two of us in the night
The spinning light looks like
Sunshine trough the branches of trees. (38)

<...> the beauty of her tears was something I would not soon forget. She made me realize that the human heart is something very precious. (86)

We all believe we can choose our own path from among many alternatives. But perhaps it's more accurate to say that we make the choice unconsciously <...>. I don't mean this in fantastic sense; we're constantly making choices. With the breaths we take every day with the expression in our eyes, with the daily actions we do over and over, we decide as though by instinct. And so some of us will inevitably find ourselves rolling around in a puddle on some roof in a strange place without takeout katsudon in the middle of winter, looking up at the night sky, as if it mere the most natural thing in the world. (97)

Art Vilnius '09 Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė

Rytoj baigsis projekto "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" dar vienas renginys - Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė Litexpo rūmuose.
Už žodžio tarptautinė nereikėtų labai užsikabinti. Nepaisant to, kad programoje rasite nemažai užsienio atstovų, kurių viešnagė Lietuvoje iš tiesų stebina labai maloniai, tačiau visgi būtų 50 : 50 pasaulis - Lietuva. Bet ir tai neblogai.
Kadangi aš nesu totali šiuolaikinio meno gerbėja, nors prisipažinsiu, kad tai yra įdomiau nei vaikščioti po Luvrą ir apžiūrinėti 14-18 amžiaus tapybą, visgi šioje parodoje yra daug ir neįdomių darbų, ir santykinai daugiausia lietuviško meno padangėje.
Tai tik mano subjektyvus pastebėjimas, bet dauguma lietuvių autorių nesistengia ieškoti įdomių siužetų, yra techniškai neprogresyvūs ir dažnai mėgsta užsidengti po juodų "tep liap" skraiste. Žinoma, beprasmiškų darbų, kur nėra nei siužeto, nei gilios minties, nei praktinės panaudojimo galimybės (nors galbūt menininkų ir bus pripažinti kaip "oi, koks šedevras", bet tūlam paprastam žemės piliečiui niekaip ten nieko nesimatys, tik juoda dėmė) suras ir užsieniečių stenduose parodos lankytojai.

+ Pagirtina:
*Šiaulių dailės galerija. Iš tiesų stendas gal ir neįspūdingas, atleistina, tačiau atvirukai tiesiog nuostabūs. Vaizdelių dėl autorinių teisių apsaugos neperteiksiu, tačiau vien užrašai ant atvirukų "crazy woman livin' in the gallery", "he's got it" arba "the killer woke before dawn and took a face from the art gallery" turėtų užvesti kokie meniniai klodai atsiveria kūrybiniam polėkiui, ypač atviruke.
*Mini moratoriumas Hitleriui su visa reikalinga atribucija. Gerai, kad fašistinių simbolių draudimas galioja viskam, išskyrus meną... tokį nerealų meno kūrinį prarastumėme vien ideologinių sankirtų.
*SOFA galerijai. Nors paroda ir neįspūdinga, tačiau neblogas piaras Druskininkų miestui ir apylinkėms bei menui.
*Fatastiška NB danų galerijos atvežta ekspozicija. Čia būtinai reiktų perversti katalogus... nes kaip vėliau paaiškėjo paveiksliukai čia greičiausiai buvo patys brangiausi eksponuojami po Vilnius Art'09 stogu - 200 000 litų už paveikslą. Danas nusistebėjo, kad tokia jauna ir su tokiu brangiu skoniu... paguodžiau, kad net ir pardavus visą tėvų per 50 metų užgyventą turtą, neįstengtumėme net vieno paveikslo nusipirkti... Tačiau paveikslai iš tiesų įspūdingi. Ir šiam stendui(5.6) neabejotinai atitektų pirma vieta šioje parodoje, nes tiek eskpozicija aukščiausios klasės, tiek kataloguose įamžinti darbai (beje, beveik visi yra parduoti ir guli privačiose kolekcijose) yra verti dėmesio... gaila, kad neturėjo jokių atliekamų katalogų ar atviručių ir realiai atvyko tik parodyti to, ką turi, o ne bandyti prastumti, parduoti... būtų bent šioks toks materialus prisiminimas likęs. Bet tiek to.
*Vokietijos galerijos. Art Karsruhe, Berlyno, Wiesbadeno ir kt. už įdomius atvežtus ir neretai progresyvius šiuolaikinio meno darbus, išsiskiriančius įdomiomis technikomis, nenuvalkiotu siužetu ir gana aukštu vizualinės veikos laispniu. Neabejotinai, būtų antra vieta. Suderinta tiek tapyba, tiek grafika, tiek fotografija. Liux.
*net islandai atvykę, už atvežtąvos ne tradicinį jų meną, jaukią ekspoziciją ir gana šiltus darbus... bei tą dar nepamirštą visiškai nesuprantamą islandišką klegėjimą. Paprastumą ir šilumą.
*Broliai latviai. Šįkart kaimynė Latvija tikrai nepasišiukšlino ir atvežė tikrai įdomių šiuolaikinio meno darbų, kurie beveik galėtų koja kojon eiti kartu su Niujorko ar Čikagos šiuolaikinio meno galerijom. Daug įdomių darbų, įvairių stilių ir technikų. Beje, gana didelis stendas animacijos darbų, tiesa, daugiau suaugusiems nei vaikams.
*Rytų kaimynams - Ukrainai ir t.t. Įdomūs visai sovietinio ekspresionizmo nesudarkyti darbai.
*Plojimai Vengrijai. Subtilus ir kartu šviežias menas.
*Katutės Klaipėdos galerijų viešnagei. Puikia atlaikytas frontas, neabejotinai dar kartą patvirtinta, kad Klaipėda vis dar išlikęs meno traukos centru.
*Džiaugiuos, kad Juškaus galerija sugalvojo išleisti mini katalogėlį, kuriame aš visai nieko vertus darbus pamačiau visai gražius, nes kai perėjau ekspoziciją, niekas neužkabino. Visiškai nieks. Šlamštas. Tačiau pasiėmu katalogėlį ir 4 kvadratinių centimetrų paveiksliukai kai kurie visai patraukia. Mano nuostabai paaiškėja, kad čia tie patys darbai, kur ant sienų kabo, ir tuomet supranti, kodėlkartais geriau pasirinkti mažesnį piešimo lapą... dėl ko mane mama nuolatos pielydavo, visgi, jei nesugebi padaryti 3 metrų drobės, kuri pagautų žiūrovą, geriau tuomet daryt 10 centrimetrų, kurie kiekvieną pritrauktų... arba ne. Tačiau nuoširdžiai prisipažinsi, kad tie mažiukai paveiksliukai Gudaičio, Švažo, Antanavičiaus atrodo šimtą kartų geriau nei dideli.
*Nustebino Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parkas. Apie tokį buvau girdėjusi, bet išėjusi iš parodos nusprendžiau, kad reikės gyvai nuvažiuoti ir pažiūrėti. Tuomet galima bus daugiau pasakyti.

Bendrai:
*neblogas instaliacijų balkonas
*gana nemažai erotinių darbų, tad kai kuriose vietose suabejočiau ar ši paroda tinkama vieta vestis vaikus bent jau iki 6 metų, nes tokių sakyčiau buvo vienas trečdalis visų lankytojų.
*gana meniška atmosfera, kad ir kaip sunkiai taip pavadinčiau. Daug gražių žmonių (visapusiškai).
*galėtų kai kuriose vietose rašyti tiesiog autorių, kuris eksponuojamas, o ne galerija, nes Dusetų galerijos stendas visas atiduotas Saukienei... nieko tokio, tačiau žmonėms būtų žymiai lengviau susirasti, kas jiems patinka ir įdomu, pagal autorius... nors lietuviai taip ar taip surpastų, kas kur po kokiu lietuvišku galerijos pavadinimu slepias.
*kojos tikėtina po trijų salių apvaikščiojimo tikrai pavargs, skrandžiai išalks, o maži vaikai pradės zirzti ir verkti...
*įėjimas turintiems kokių nors ryšių su menu ir tai patvirtinantį dokumentą gali įeiti nemokamai, visiems kitiems mirtingiesiems 10 litų (studentams 6Lt).

Reklama
# Ryt 18:30 Paolo Vivian po galerijos "Actus Magnus" stogu projekto "Ding Dong. Koncertas įsimylėjėliams" pristatymas. Prašo apsirengti baltai ir atsinešti varpelių... bet nebūtina.Tenai nusimato ne šiaip sau pasirodymas.
# Poryt, liepos 13 dieną, 17:00 bus "Japonija Europos akimis/Japonija šiandien Nr.11" parodos atidarymas. Projektas tęsias jau 20 metų, kasmet fotografai iš įvairių šalių yra kviečiami įamžinti ir atskleisti Japonijos įvairias detales. Šiemet bus pristatomi vaizdai iš Niigata prefektūros. Fotografijos darbai Šiuolaikinio meno centre vokiečių gatvėje turėtų būti eksponuojami iki rugpjūčio 16 :)

Tiek. Labos nakties.

2009 m. liepos 6 d.

Paskutinės minutės


Daiktai sukrauti, lagaminas po ilgų pastangų uždarytas, kambarys sutvarkytas, su miestu atsisveikinta.

Keistai jaučiuosi palikdama Reikjaviką. Gaila, neturi jie tašyčių su užrašu "I <3 RK", tikrai susigundyčiau, būtų visai į kolekciją neblogai ir prisiminimas geras. Per kelias savaites tapo mano namais.

Ilgėsiuos vandenyno...

Kosmodromo, prie kurio galima būtų trečią valandą nakties išslinkti pasibastyti, kalnų... net ir lietaus su stipriais vėjais... mažų jaukių kavinukių ir šmėžuojančių vilnos lopinėlių.

Ko nespasiilgsiu, tai Islandijos smarvės... :D niekad negalėjau įsivaizduoti, kad kažkur žemėje gali būti tokių vietų...

Daugiau bus iš Kopenhagos oro uosto.

2009 m. liepos 5 d.

Ką galima rasti Islandijos prezidentūroje?



Liepos 4-oji - paskutinė tikroji summer schoolo diena.

Kai sėdu publikuoti šią rašliavą, po daugybės naktų matau visus savo gmail‘o kontaktus offline. Neįtikėtina. Visgi žmonės miega. Nebloga išvada, greičiausiai.

Naktis pusiau nemiegota ir tas kankinantis mieguistumas varo iš proto. Tiesiog skaičiuoji minutes, kada galėsi eiti parašyti tą egzaminą. Ir ta lemtinga valanda ateina, kažkaip sėdies prie savo sąsiuvinio – čia būtent toks ir pateikiamas egzamino užduotims, ir pradedi atsakinėti į klausimus. Keista, kad per tris valandas parašau tiek pat, kiek per 30 valandų, skirtų žurnalui. Taip, taip, būtent tiek laiko praleidau stekendama vargšą savo žurnalą, tad pasidžiaugiu, kad vos keletą kartų susinervinu nebeprisimindama reikalingo žodžio. Pripilu 11 lapų, nežinau, ar pačios geriausios kokybės, nes klausimai yra mažių mažiausiai diskusiniai, kaip ir pats dalykas, tad šiek tiek dar turėsiu mažyčio streso ateinantį mėnesiuką, kol sulauksiu kreditų ir rezultatų.

Šiandien pagaliau vykstame į prezidento rezidenciją, kuri yra atskirame nuo viso centro Reikjaviko pusiasalyje. Neįtikėtina. Dažniausiai visokie karalių rūmai ir prezidentūros būna miesto centre ir tokie ištaigingi pastatai, net mūsų varganos Lietuvėlės prezidentūra.

Čionai to nerasite. Iš toli matosi keli maži nedidukai šviesūs pastatukai raudonais stogais pusiasalyje, apsupti vandens, kuriuose įsikūręs jo ekscelencija. Čia pat nedidukės kapinaitės ir bažnytėlė. Greičiausiai keisčiausia prezidentūros aplinka, kokią man tik yra tekę matyti ir būti. Tuo pačiu ir mažiausia.

Išjudam iš autobuso ir sugužam į nediduką pastatuką, kuriame niekas netikrina tavo daiktų, nereikia praeiti saugumo patikrinimo, niekam neįdomūs tavo dokumentai. Kaip teisingai pats prezidentas pastebėjo, greičiausiai Islandija yra vienintelė tokia šalis, kurioje niekas nieko netikrina, pasitiki žmonėmis ir dėl to yra tokia saugi. Apvaikštom kambarius, nes tenka apie pusvalandį laukti, kol prezidentas mus priims... kas mus, gana išvargusius po egzamino, šiek tiek dar labiau tampo už nosių – visgi dauguma naktį nemigę, o ir 3 valandų rašymas bei atsiradęs alkis daug džiaugsmo neprideda, juo labiau, kai apie mūsų atvykimą tikslų buvo suderintas laikas jau seniai... čia, matyt, specialiai mus priverčia laukti, kad svarbesnis priėmimas atrodytų. Taip, taip, žinom mes tuos senus trukelius.

Kas maloniai nustebina, kad skirtingai nei Lietuvos prezidentūroje, čia viskas yra laisvai

prieinama. Dovanos nesukištos po stiklais, viską galima paliesti, paimti, pačiupinėti, atsisėsti, ir panašiai. Tai iš tiesų prideda įdomumo, ypač labai daug nuotraukų, kuriose galima stebėti, kaip vystėsi gyvenimas ne tik Islandijos prezidentūroje, bet karališkose Europos šeimose, visgi Islandija ilgą laiką buvo dalis Danijos, tad automatiškai išlikę reliktai priklausomybės. Iš tiesų džiugina šios mažos valstybės, kuri pagal gyventojų skaičių garantuotai galėtų būti priskirta ir prie micro-valstybių, santykiai pasauliniu mastu yra taip išvystyti. Tiesiog neįtikėtina. Pasirašome svečių knygoje. Kraupstu nuo pasakiškai gražios baltos meškos iškamšos. Mieliau aš gyvą ją matyčiau. Labai gražios akys. Kažkaip nupurto nuo minties, kad ją kažkas specialiai nužudė, kad papuoštų prezidentūrą. Panašiai, kaip su banginiais ir delfinais. Atsisakiau eiti į restoraną ir valgyti jų mėsą. Tiesiog negalėčiau. Taip ir vegetaru žinoma galima pasidaryti, bet kažkaip delfinai ir banginiai man tokie protingi ir šilti gyvūnai... na, tiesiog kaip ir ta meškutė.

Ir prezidentas iš tiesų yra labai apsiskaitęs. Buvę universiteto profesorius, vėliau užsienio reikalų ministras, vėl grįžo į universitetą, tapo finansų ministru ir galiausiai nuo 1996 metų eina Islandijos prezidento pareigas. Tad islandai tikrai turi kuo didžiuotis. Tiesą sakant greitai ir aš turėsiu kuo, nes dabar, kai manęs paklausia, kokia yra Lietuvos prezidento pozicija ir panašiai aš tiesų neturiu ką atsakyti, žinoma, tuoj būsiu apkaltinta, kad tiesiog nesidomiu ir nežinau, bet manau, kad svarbiausia ir yra tai, ką tu sužinai be jokių didelių papildomų pastangų.

Tad iš tiesų yra verta palaukti susitikimo su Islandijos prezidentu. Jis ne tik įdomiai kalba, domisi politikos mokslais ir remia būtent šią mažų šalių vasaros stovyklą, bet iš tiesų jam įdomus kiekvienas žmogus. Visi paeiliui prisistatome. Kai pasakau, kad įsimylėjau Islandijos gamtą, daugelis prapliumpa juoktis, bet prezidentas iš tiesų palaiko mano mintį, kad reiktų šią vasaros mokyklą daryti keliaujančią po Islandijos didžiuosius miestus – pradžiai užtektų ir Akureyri įtraukimo į programą, nes iš visų buvusių čionai užsieniečių, tik mūsų ketveriukė iki šiaurinės Islandijos nukako.

Reziumuojant, islandų prezidentas turi ką pasakyti, tad nežinau, kaip čia yra leidžiama patekti paprastiems mirtingiesiems, bet tikrai nereikėtų praleisti tokios galimybės. Įdomu ir vertinga. O pamačius prezidento biblioteką, užsigeidžiu ir aš tapti Islandijos prezidente. Visgi po diskusijos, fotografavimosi sesijų ir ekskursijos po namą ateina laikas grįžti į namus. Tiesiog lūžtu. Tas šampanas ant tuščio skrandžio priėmimo metu ir tvankuma jau priėmimo salėje vertė neatsijungti, o minkštam autobuse efektas dar labiau sustiprėjo.

Atsisveikinam su Pia prie universiteto. Kažkaip bus keista jos nebematyti kas rytą. Man ji visai patiko.Tokia smagiai putlutė. Kaip ir kasdieną pareinam tuo pačiu keliu pro vidinės reikmės Reikjaviko oro uostą. Lūžtu į lovą. Taip reikėtas miegas.

Tačiau br br br į duris, ir visi išjudam į islandišką kavinę po knygynu (realiai bufetas „Feiti“ Laekjargata gatvėje. Reiktų nesumaišyti su trečiame aukšte esančiu suši baru, nes ten, oi, kaip kišenė patuštėtų...). Prisivalgom iki soties, ir kaip Islandijoje gana pigiai, tik už 1000 kronų. Visko neragauju, kažkaip bulimike pasijausti neturiu šiandieną noro, bet labai smagu. Į šią vietą turėtų užsukti kiekvienas, atsilankantis Islandijoje, nes ir valgyt gali kiek nori ir ko nori (savitarna), ir gana nebrangu.

Vakarėlis paskutinio vakaro pratęsiamas kaip visada mūsų guesthause. Atsijunginėju.

Profesorius iš Saint Andrew surengia mini neformalią paskaitą. „Žalios devynerios“ ir islandiška degtinė šildo multikultūrinės bendruomenės burnas. Lūžtu, tad nukeliauju lovos link.