2009 m. liepos 5 d.

Ką galima rasti Islandijos prezidentūroje?



Liepos 4-oji - paskutinė tikroji summer schoolo diena.

Kai sėdu publikuoti šią rašliavą, po daugybės naktų matau visus savo gmail‘o kontaktus offline. Neįtikėtina. Visgi žmonės miega. Nebloga išvada, greičiausiai.

Naktis pusiau nemiegota ir tas kankinantis mieguistumas varo iš proto. Tiesiog skaičiuoji minutes, kada galėsi eiti parašyti tą egzaminą. Ir ta lemtinga valanda ateina, kažkaip sėdies prie savo sąsiuvinio – čia būtent toks ir pateikiamas egzamino užduotims, ir pradedi atsakinėti į klausimus. Keista, kad per tris valandas parašau tiek pat, kiek per 30 valandų, skirtų žurnalui. Taip, taip, būtent tiek laiko praleidau stekendama vargšą savo žurnalą, tad pasidžiaugiu, kad vos keletą kartų susinervinu nebeprisimindama reikalingo žodžio. Pripilu 11 lapų, nežinau, ar pačios geriausios kokybės, nes klausimai yra mažių mažiausiai diskusiniai, kaip ir pats dalykas, tad šiek tiek dar turėsiu mažyčio streso ateinantį mėnesiuką, kol sulauksiu kreditų ir rezultatų.

Šiandien pagaliau vykstame į prezidento rezidenciją, kuri yra atskirame nuo viso centro Reikjaviko pusiasalyje. Neįtikėtina. Dažniausiai visokie karalių rūmai ir prezidentūros būna miesto centre ir tokie ištaigingi pastatai, net mūsų varganos Lietuvėlės prezidentūra.

Čionai to nerasite. Iš toli matosi keli maži nedidukai šviesūs pastatukai raudonais stogais pusiasalyje, apsupti vandens, kuriuose įsikūręs jo ekscelencija. Čia pat nedidukės kapinaitės ir bažnytėlė. Greičiausiai keisčiausia prezidentūros aplinka, kokią man tik yra tekę matyti ir būti. Tuo pačiu ir mažiausia.

Išjudam iš autobuso ir sugužam į nediduką pastatuką, kuriame niekas netikrina tavo daiktų, nereikia praeiti saugumo patikrinimo, niekam neįdomūs tavo dokumentai. Kaip teisingai pats prezidentas pastebėjo, greičiausiai Islandija yra vienintelė tokia šalis, kurioje niekas nieko netikrina, pasitiki žmonėmis ir dėl to yra tokia saugi. Apvaikštom kambarius, nes tenka apie pusvalandį laukti, kol prezidentas mus priims... kas mus, gana išvargusius po egzamino, šiek tiek dar labiau tampo už nosių – visgi dauguma naktį nemigę, o ir 3 valandų rašymas bei atsiradęs alkis daug džiaugsmo neprideda, juo labiau, kai apie mūsų atvykimą tikslų buvo suderintas laikas jau seniai... čia, matyt, specialiai mus priverčia laukti, kad svarbesnis priėmimas atrodytų. Taip, taip, žinom mes tuos senus trukelius.

Kas maloniai nustebina, kad skirtingai nei Lietuvos prezidentūroje, čia viskas yra laisvai

prieinama. Dovanos nesukištos po stiklais, viską galima paliesti, paimti, pačiupinėti, atsisėsti, ir panašiai. Tai iš tiesų prideda įdomumo, ypač labai daug nuotraukų, kuriose galima stebėti, kaip vystėsi gyvenimas ne tik Islandijos prezidentūroje, bet karališkose Europos šeimose, visgi Islandija ilgą laiką buvo dalis Danijos, tad automatiškai išlikę reliktai priklausomybės. Iš tiesų džiugina šios mažos valstybės, kuri pagal gyventojų skaičių garantuotai galėtų būti priskirta ir prie micro-valstybių, santykiai pasauliniu mastu yra taip išvystyti. Tiesiog neįtikėtina. Pasirašome svečių knygoje. Kraupstu nuo pasakiškai gražios baltos meškos iškamšos. Mieliau aš gyvą ją matyčiau. Labai gražios akys. Kažkaip nupurto nuo minties, kad ją kažkas specialiai nužudė, kad papuoštų prezidentūrą. Panašiai, kaip su banginiais ir delfinais. Atsisakiau eiti į restoraną ir valgyti jų mėsą. Tiesiog negalėčiau. Taip ir vegetaru žinoma galima pasidaryti, bet kažkaip delfinai ir banginiai man tokie protingi ir šilti gyvūnai... na, tiesiog kaip ir ta meškutė.

Ir prezidentas iš tiesų yra labai apsiskaitęs. Buvę universiteto profesorius, vėliau užsienio reikalų ministras, vėl grįžo į universitetą, tapo finansų ministru ir galiausiai nuo 1996 metų eina Islandijos prezidento pareigas. Tad islandai tikrai turi kuo didžiuotis. Tiesą sakant greitai ir aš turėsiu kuo, nes dabar, kai manęs paklausia, kokia yra Lietuvos prezidento pozicija ir panašiai aš tiesų neturiu ką atsakyti, žinoma, tuoj būsiu apkaltinta, kad tiesiog nesidomiu ir nežinau, bet manau, kad svarbiausia ir yra tai, ką tu sužinai be jokių didelių papildomų pastangų.

Tad iš tiesų yra verta palaukti susitikimo su Islandijos prezidentu. Jis ne tik įdomiai kalba, domisi politikos mokslais ir remia būtent šią mažų šalių vasaros stovyklą, bet iš tiesų jam įdomus kiekvienas žmogus. Visi paeiliui prisistatome. Kai pasakau, kad įsimylėjau Islandijos gamtą, daugelis prapliumpa juoktis, bet prezidentas iš tiesų palaiko mano mintį, kad reiktų šią vasaros mokyklą daryti keliaujančią po Islandijos didžiuosius miestus – pradžiai užtektų ir Akureyri įtraukimo į programą, nes iš visų buvusių čionai užsieniečių, tik mūsų ketveriukė iki šiaurinės Islandijos nukako.

Reziumuojant, islandų prezidentas turi ką pasakyti, tad nežinau, kaip čia yra leidžiama patekti paprastiems mirtingiesiems, bet tikrai nereikėtų praleisti tokios galimybės. Įdomu ir vertinga. O pamačius prezidento biblioteką, užsigeidžiu ir aš tapti Islandijos prezidente. Visgi po diskusijos, fotografavimosi sesijų ir ekskursijos po namą ateina laikas grįžti į namus. Tiesiog lūžtu. Tas šampanas ant tuščio skrandžio priėmimo metu ir tvankuma jau priėmimo salėje vertė neatsijungti, o minkštam autobuse efektas dar labiau sustiprėjo.

Atsisveikinam su Pia prie universiteto. Kažkaip bus keista jos nebematyti kas rytą. Man ji visai patiko.Tokia smagiai putlutė. Kaip ir kasdieną pareinam tuo pačiu keliu pro vidinės reikmės Reikjaviko oro uostą. Lūžtu į lovą. Taip reikėtas miegas.

Tačiau br br br į duris, ir visi išjudam į islandišką kavinę po knygynu (realiai bufetas „Feiti“ Laekjargata gatvėje. Reiktų nesumaišyti su trečiame aukšte esančiu suši baru, nes ten, oi, kaip kišenė patuštėtų...). Prisivalgom iki soties, ir kaip Islandijoje gana pigiai, tik už 1000 kronų. Visko neragauju, kažkaip bulimike pasijausti neturiu šiandieną noro, bet labai smagu. Į šią vietą turėtų užsukti kiekvienas, atsilankantis Islandijoje, nes ir valgyt gali kiek nori ir ko nori (savitarna), ir gana nebrangu.

Vakarėlis paskutinio vakaro pratęsiamas kaip visada mūsų guesthause. Atsijunginėju.

Profesorius iš Saint Andrew surengia mini neformalią paskaitą. „Žalios devynerios“ ir islandiška degtinė šildo multikultūrinės bendruomenės burnas. Lūžtu, tad nukeliauju lovos link.

Komentarų nėra: