2008 m. rugsėjo 21 d.

Kantrybės trūkumas

Nebeištvėriau daugiau. Taip taip, buvau davus žodį, kad nedėsiu jokio naujo pranešimo, kol nepabaigsiu publikuoti 50 juodraščių, laukiančių dar nuo Vokietijos laikų, bet taip jau atsitiko, kad kantrybė trūko.

O kantrybės, visgi mums labai trūksta. Visur.

Ir man šiandien galiausiai trūko kantrybė ir nusprendžiau visgi išlieti tai, kas kaupėsi savaitę.

Atsiprašau iš anksto tų, kurie tiki laisva žiniasklaida Lietuvoje. Toliau galite neskaityti, nes naivumo gydyti nesiruošiu.

bet apie viską iš pradžių.

Grįžau į Lietuvą po ilgų mėnesių gero gyvenimo. Lietuvoje šalta ir niūru, galbūt dėl to pradedu jausti, kad panašėju su tais dar niūresniais lietuviais, kurie tik grįžus varė depresiją. Taip, nešiltai pasitiko Lietuva. Tiesa, dabar dar blogiau, rankos šąla nuo kambaryje nukritusios temperatūros, reikalingos normaliam žmogaus egzistavimui (čia turiu omenyje, kad žemiau 18).

Ir grįžus jaučiausi nesava, dėl to nudžiugau ganai greitai gavusi darbą, kuris mane iš pat pradžių labai "vežė". Tiesa, galvojau, kad taip ir bus amžinai. Gi Lietuvoje yra spaudos, žodžio, religijos ir visokios kitokios laisvės.

Tiesa, dabar greičiausiai sakyčiau, kad laisvės nėra. Kodėl gimė šis įrašas? todėl, kad labai pagailo Lietuvos žmonių, kurie yra mulkinami. Na, gal žodis nelabai tinkamas, bet vis tiek. Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje ypač yra formuojamas labai savitas pasaulinio žinių perdavimas.

Pirmiausia, naujienų portalai, deklaruoja, kad jie išskirtiniai ir visokie kitokie, bet rezultatas, hmmm, jie visi rašo apie tą patį, ir neduok dieve, koks nors žurnaliūga parašys kažką daugiau, neduok dieve, paprastas lietuvis sužinos, kad terorizmas yra šiek tiek daugiau nei Al Qaeda bei teroristiniai Rugsėjo 11-osios įvykiai.

Taip, būtent. Galbūt yra rašančių tai, kas anot redaktorių, o gal nebūtinai jų, yra neaktualu, bet jie lengvai būna numetami į šalį. Kodėl? Vis bandžiau šį rytą sau atsakyti į šį klausimą. Kodėl tam tikros žinios nėra praleidžiamos visuomenei skaityti?

Neatitinka redaktorių supratimo? galbūt taip. Bet šis aspektas gana nerimtas. Visgi, aš tikiu, kad yra redaktorių, kurie publikuoja viską, ką gauna iš savo korespondentų ir nesistengia kitaip suformuoti jau padaryto darbo.

Nesulaukia didelio skaitytojų dėmesio? Galbūt pradžioje taip, bet visgi skaitytojas yra užsiauginamas. Tų jį gali pripratinti prie visokių stichinių nelaimių ar politinių rietenų skaitymo, bet lygiai taip pat gali jį prisijaukinti analitiniais tekstais, kurie nebūtinai bus apie Rusiją.

(mažytis intarpas: prisiminiau, kaip prieš metus klausiausi politologo Nerijaus Maliukevičiaus (TSPMI) ir jo minčių apie Rusijos įtaką Lietuvai. Tuo metu galvojau, kad situacija nėra jau tokio bloga, ką minėjo ir jis pats, kad rusiškų filmų mažėja, programų pertransliuojamų taip pat.

Bet dabar, kai pradėjau dirbti laisvame ir nepriklausomame portale supratau, kad bėdos yra didesnės.)

Pagrindinės bėdos slypi mūsų supratime, tiesa, ne mano. Aš savęs prie tokių prirašyti negalėčiau. Nesuprantamas man yra supratimas, kad lietuviams svarbi Rusija, bei suvokimas, jog Lietuvai tai didžiausia problema ir Rusija labai svarbus veiksnys užsienio politikoje.

[Galvoju, kaip čia gražiau parašius... ] Pasaulio naujienų redaktoriai bet kokią žinią, atėjusią iš Rusijos ar Ukrainos laiko dienos naujiena. Ji publikuojama didžiausia nuotrauka bei labiausiai akį patraukiančiu šriftu. Net finansų krizė ir ta nėra verta būti dienos naujiena. Žinoma, jos lietuviai nepajus, anot gerbiamų redaktorių, bet vat, kad Ukrainoje suskilo koalicija, čia tai svarbiausia naujiena paprastam lietuviui, ir visai nesvarbu, kad greičiausiai yra daugiau lietuvių, pabrėžiu, lietuvių, kuriems visgi krizės žinia yra svarbesnė.

einu jau prie galo, daug prirašiau, tai nebekankinsiu daug.

Kai atėjau dirbti, man pasakė, jog mane ima tam, kad įpūsčiau naujų vėjų į pasaulio naujienų rubriką, tam, kad ji rpadėtų išsiskirti iš kitų portalų naujienų rubrikų. Tą patį galvojau ir aš. Nes lietuviškų naujienų portalų seniai nebegaliu skaityti dėl labai siaurai formuojamo požiūrio ir siauros informacijos. Ir pirmom dienom tarsi jaučiaus pakylėta, kad va, pagaliau ir aš galėsiu prisidėti prie to, kad užsienio naujienos nebūtų tik "pakistane žuvo 35 kariai", "irake sprogo bomba", ir t.t. Džiaugiausi, bet neilgam, kol supratau, kad sistema per daug giliai įsukta, kad ją galėtų pakeisti vienas žmogus ir juo labiau galutiniame rezultate tik fiktyvus pasaulio naujienų redaktorius.

Dar galėjau ištverti, kai man kas rytą (darbas iš esmės prasidėdavo 5 valandą ryto) pranešdavo, apie ką būtent turėčiau parašyti, tebūnie, bet dabar... nebežinau. Sukandusi dantis kankindavausi su griozdiškais tekstais, nors prieš tai jau būdavau susiradusi daugybę įdomių dalykų, su kuriais norėčiau supažindinti Lietuvos žmones, ypač tuos, kurie negali įsijungti BBC ar CNN ir persiskaityti patys žinių angliškai, kurios yra žymiai objektyvesnės ir apimančios daugiau sričių ir aspektų (Tiesa, ir jiems priekaištų atidus skaitytojas gali surasti, bet tai jau nuomonių ir skonio skirtumai, kas yra natūralu). Bet šiandien, kai atsikėlusi anktyvą rytą atsidariau pažiūrėti komentarus savo straipsnių, ką darau kiekvieną rytą prieš įmesdama žinias, buvau šokiruota ir pritrenkta. Mano kelių straipsnių nebebuvo. Ir aišku, visiškai ne esmė, kad mano mama vakar (na, dabar jau yra įprotis, kad mano tėvai keldamiesi ryte klausia manęs, kas gi įvyko pasaulyje) kaip tik būtent tom žiniom labiausiai buvo susidomėjusi. Žinoma, mano mama paprastas žmogus, nemokantis skaityti angliškai ir greičiausiai tos sovietinės kartos, kuriai turėtų būti įdomi Rusijos problematika. Taip turėtų būti, bet, deja, dar ne visi yra "suterštų sąmonių", ne visi. Ir viliuos, kad jų neprivers net žiniasklaidos priemonės mistifikuoti Rusijos tema, bet visgi, apmaudu man šį rytą, kad "užterštos sąmonės" turi teisę ydingai formuoti milijonų, tiesa, vos kelių, sąmonę. Ir netgi pradedu džiaugtis, kad per mūsų tarptautinės politikos seminarus didžioji dauguma prisipažįsta nesidomintys užsienio politika, nes jeigu domisi tik iš lietuviškų žiniasklaidos priemonių, tai po to ir tenka diskutuoti su kvailai "stubborn" studentais, aiškinančiais, kad JAV yra superpower ir gyvename šaltojo karo sąlygomis, ar dar kokiom kitom siaurų pažiūrų redaktorių suformuotom mintim.

Neskanu. Labai neskanu. Nebesinori kritikuoti, bet kodėl jaučiu, kad nebeilgai dirbsiu? ir nebežinau, ar apskritai, kam reikia, jog dirbčiau? nestandartai turi likti tylėti. Taip. Čia Lietuva. Kur per seminarą geriau laikyk liežuvį tinkamoje pozicijoje, nes jei išsižiosi netaip, tai ir dalyko gali nebeišlaikyti. Taip, su tokia pat baime atvažiavau į Frankfurtą. Ir tik pas vokietę lankytam dalyke ji išliko, kad reikia visada galvoti, ką ir kaip pasakyti. Bet už ką esu nepakartojamai dėkinga profesoriams Kim'ui ir Aratui, kad parodė, jog studentas, kuris mąsto kitaip negu visas likęs pasaulis, nebūtinai yra lūzeris, o priešingai, nestandartinės mintys, kartais priverčia visai kitaip ir iš kitokio kampo pažvelgti į visa tai, kas yra aplinkos mums suponuojama. Ir maloniai džiugina širdį prisiminimai tų gerų "kalimųsi" per seminarus, po kurių išeidavom šlapi ne tik nuo karščio, bet ir nuo išsiliejusių emocijų, ir pabaigę diskusijas toliau ramiai eidavom namo, galvodami, kur reikės praleisti dar vieną nuostabiai gražią dieną.

Daugiau net nebenoriu kalbėti apie tai, ką pamačiau per šias kelias savaites. Koktu daros. O gal čia ir neverta man plėšytis. BNS'as, kuris dėdamas užsienio žiniasklaidos vertimus net nesivargina taisyklingai pavadinimo užrašyti ir gali publikuot pranešimą su klaidom, ir tam kam reikia suformuos ir padarys viską taip, kaip turi būt.
Einu gert arbatos ant trijų kryžių kalno. Gal suteiks atgaivos tas šlykštus lietuviškas lietingas oras ir grąžins į vėžias.



(dar prisiminiau vakarykštį seminarą apie propagandą, kur kalbėjom, kad greičiausiai beveik visą žiniasklaidą galima būtų priskirti propagandai, bet lietuvišką greičiausiai ypač.)