Liepos 11 Tokijuje :)

2007 liepos 11 diena

Lėktuvas nusileido greitai ir visai neskausmingai. Saulė net nenusileido, tačiau dėl ypatingos jos spinduliuotės neteko pasidžiaugti vieninteliais ir nepakartojamais Sibiro ir Laptevų jūros vaizdais. Skrydis kaip skrydis. Žavus.

Nuotaikos per perpildytos taurės piramidę nebesiruošia būti išliejamos. Galbūt nuovargis daro savo, o galbūt apsižavėjimas viskuo, kas yra aplink tave. Blogiausia, kad jautiesi kaip parduotas. Nepaisant tave supančios aplinkos ir dėmesio, supranti, kad esi tik lėlytė rimtų vyrų žaidimų peripetijose. Atskyrimas nuo likusio pasaulio dar labiau sumažina tą ir taip bemenką entuziasmą.

Atsiranda net mintis, kad noriu namo. Kodėl? Todėl, kad nepatinka būti uždaryta kanarėle. Niekada tai man nepatiko. Nepatiko būti priklausomai nuo ko nors. Ir dabar nepatinka. Nors aišku, gražu. Savita. Nepakartojama. Bet man tai per tolima. Kažkur tarsi plaukia per rūką. Kažkur.

O gal tiesiog per daug nuotykių vienai dienai? Vis prisimenu tas besišypsančias stiuardeses. Įdomu, ar jos ir savo gyvenime visą laiką šitaip elgias?

Sunki dienos pabaiga. Noriu grįžti pas brangiausius man žmogeliukus. Eisiu sapnuot atmerktomis akimis.