2009 m. vasario 19 d.

Vasario 20-oji

Vilnius. Vidurnaktis. Minus 9 laipsniai šalčio. Tik tiek. Kažkam pasirodytų nedaug, o kai kam jau ir visai pakankamai ir užtektinai kaip žiemai. Ant žemės visa diena gula balti minkštučiai sniego gumulėliai. Po keletos dienų jau Užgavėnės - šventė, mažiausiai sulaukianti suaugusiųjų dėmesio. Ir varys vaikai žiemą iš Lietuvos. Varysiu ir aš. Visgi, vasaris juk vasarą simbolizuoja. Et, apgavikas. Dar šalčiais grūmoja. Man jau baisiai nusibodo šaltis, nežinia kiek sluoksnių šiltų rūbų, sunkūs paltai ir batai, užsiniaukę dangūs ir surūgę žmonių veidai. Būtent dėl to nuėjau šokti nuo vasario pradžios, kai tik pasitaikė proga. Ten ne tik liejasi lotynų amerikos ritmai, kurie man tarsi sukuria viziją, kad kažkur netoli palmės, smėlėtas paplūdimys, žydinčios gėlės, ošiantis vandenynas ir kiaurus metus šviečianti saulė, tai kartu ir proga sušilti tiek emociškai, tiek fiziškai.
Be to, man labai patinka stebėti žmones. Jie visad šypsos šokdami, juokias. Manoji trenerė visai džiaugsmas - visada spinduliuojanti, besišypsanti, linksma ir graži, tik rankos kažkodėl gryni ledukai (to iki šiol niekaip nesugebu suprasti, net mano - varlės - rankos ir tos sušyla pašokus jive'ą ar boogy woogy, o jos, kada bepaimsi), bet tai jai netrukdo, gal, jei būčiau vyras, o ji mano šokių partnerė... nors, jeigu ji turėtų šokių partnerį, jos rankos greičiausiai būtų šiltos.
Vilniuje praneša savaitgalį temperatūrą iki minus 16. Nesušalkite, o aš einu savo vokiškų komiksų skaityti. Kai baigsiu, papasakosiu.

Komentarų nėra: