Greičiausiai niekad nebūčiau pagalvojusi, kad su visiškai nepažįstamu žmogumi praleista diena gali būti visai įdomi ir turininga. Ypač pamačius susirinkusių erasmusininkų kontingentą, tai atrodo neįtikėtina, bet pasirodo, kartais pasitaiko ir išimčių...
Jaučiu didelę kaltę, kad dar nepapasakojau, apie Hesseno vyno laukus, bet tam tikrai tikrai prisirengsiu... vis nesugebu pribaigti iki galo minčių. Niekada nemaniau, kad bus momentų, kada bus sunku išsireikšti lietuviškai. Visgi kai 6 ar 8 valandas praleidi kalbėdamas svetima kalba ir taip beveik kasdien, darosi sunkoka būti visiškai laisvai lietuvių kalboje... Tik šiandien bekalbėdama su mama Lietuvoje pagavau save, jog pradedu pridėdinėti neegzistuojančias galūnes ir priesagas lietuvių kalboje...
Bet grįžkim prie Graikijos. Šiandieninė pažintis - graikas. Prašnekėtos beveik 6 valandos, aplankyti du miestai - Wiesbadenas ir Hanau, susipažinta su skirtingomis kultūromis.
Aš mokiau jį lietuviškai, jis mane - graikiškai.
Ir greičiausiai bendravimas priminė lyg bendrautų du seni bičiuliai: visgi Graikijoje, matyt, įprastas labai šiltas bendravimas... ir čia mano apsikabinimas antrą ar trečią susitikimą atrodo kaip menkas niekutis... Sakyčiau emocingi, lipšnūs ir šilti. Stengiantys bendrauti ir susipažinti... Tiesa, galbūt didžiausią pliusą Dionisui (mano šiandien susipažintas graikas) pridėjo išsilavinimas: tarp kitų užsieniečių, kuriems reikia aiškinti, kas ta Lietuva, kas jos sostinė, ir šiokias tokias istorines vingrybes, šįkart apsieinama be visokių tokių elementarių pasakojimų, dėl to dar daugiau laiko lieka diskusijoms apie politiką, mokslus, teisę, Aziją, bei mudviejų gimtines palyginus su Vokietija. Dar, žinoma, apšnekame keliones ir pasidaliname įspūdžiais, kas kur verta dėmesio.
Tad kokia gi ta Graikija? Galbūt aš esu čionai atsilikusi ir visiškai nieko daug neišmanau apie kultūras, bet mane žiauriai nustebino graikų gyvenimo būdas. Nors gal tai šiek tiek primena jau stipriai pažengusias vakarų šalis, bet vis dėlto. Hmmm... man keistai atrodo, kai beveik 30 metų vyrą išlaiko tėvai: apmoka studijas, kurios čia, oi, nepigios daktarui gauti ir ypač teisės (sakė, lyg 15000 eurų metams), bei apie 2000 eurų kas mėnesį pragyvenimo išlaidoms. Taip, greičiausiai lietuviai šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi... manau, kad didesnė dalis savarankiškai jau gyvena tokiu laiku.
Aišku, jį taip pat baisiai nustebino, kai prakalbom apie santuokas ir vaikus. Anot jo, tuoktis iki 30 metų yra kvailystė... ir jo argumentas gana labai tikslus:"mano šalyje tuokiamasi ne anksčiau trisdešimties, dėl to mes jau būnam subrendę ir atsakingi už savo veiksmus, o pas jus, kai tuokiasi tokie jauni, dėl to toks ir aukštas skyrybų procentas"... ir į tokį komentarą mano bet kokie idealizuojantys argumentai pasidaro nebetinkami...
Prakalbus apie šalis, paaiškėja, kad graikams lygios vietovės visai ne prie širdies: užaugę kalnuose, jiems tiesiog trūksta oro ir gamtiškos didybės plynuose laukuose... tad čia aš jį nuliūdinu, kad Lietuvoje jis tikrai neras kalnų (nes jau per susirašinėjimą laiškais nuskambėjo noras apsilankyti Lietuvoje)... bet kažkaip tai jo neatbaido.
Bet kai prakalbam apie orą, graikas pasibaisi... jam vokiškas pavasaris su 10 laipsnių šilumos atrodo kaip netinkamas oras keliauti, o sužinojęs, kad pas mumi būna sniegas beveik 3 mėnesius ir lyja kibirais bei būna apsiniaukę, visai nusprendžia, jog tai nenormalus oras gyventi... pasiūlydamas atsikraustyti į Graikiją - ten juk visada šilta.
Ir Graikijoje, mane nustebino, jaunimas dar apolitiškesnis nei Lietuvoje. Visai neaktyviai dalyvaujantis visuomeniniame gyvenime. Tiesa, jį baisiai sudomina mano korporantiška juostelė... gal beveik valandą kalbamės apie korporacijas, jų tradicijas, ištakas bei vertybes besigrožėdami Mainzo vaizdas pro S-bahn'o langą.
Atvykus į Hanau vieną akimirką prisimenu tropikus Wakayamoje... išsilydęs oras virš traukinio bėgių ir tolumoje stūksantis kalnas primena Greitąją Ramiojo Vandenyno strėlę.
Galiausiai prasideda kalbos pamokos. Nustebina graiko gabumai. Jis po kelių valandų bendravimo gana labai aiškiai ir teisingai taria lietuviškus žodžius ir jau be problemų pats puikiai aiškina lietuviškų pavardžių kitimą. Jį sužavėjo pridedamos -ienės priesagos ištekėjusioms moterims... aš aišku šioje vietoje gal nelabai supratau jį, bet vėliau, kai pradėjau kalbėtis apie Kiniją ir moterų teisės, visgi nustebino požiūris į moterį... Kad moteris karalienė, ir kas jai, kad jos vyras despotas... čia greičiausiai buvo geriausia pokalbio dalis, nes įvairių interpretacijų buvau girdėjusi, bet ši buvo nepakartojama. Tiesa, ties šia dalimi nusprendžiu, kad gal čia jo daugiau asmeninė interpretacija ir nusprendžiu palaukti pakviestos graikiškos vakarienės ir susipažinimo su kitais atvykusiais į Frankfurtą graikais... na, jeigu jie visi tokie... gal ir visai nebloga mintis būtų į tą Graikiją nulėkt ilgėliau pasibūt... o Graikija, Graikija...
Visgi graikai tikrai labai šilti žmonės, sakyčiau kaip lietuviai, bet daug kam lietuvis asocijuojasi su kažkuo niūriu, uždaru ir nebendraujančiu padaru, bet iš senojo Europos lopšio atvykėliai čionai sako, jog visi jie labai šilti, karšti ir laimingi... o aš greičiausiai galiu tik pridurti, kad kaip ir lietuviai vyrai, mano, jog lotynų Amerikos šokiai yra kažkas sunkaus ir vyrams sunkiai įveikiamo, dėl to geriau nešokti visai, mėgsta bučiuotis ir išlaikyti kontaktą, nemėgsta nuobodžiauti ir tiesiog mėgaujasi visais gyvenimo teikiamais malonumais :)
Reikės pratęsti, aišku, kultūrinių pažinčių aprašymą, bet Doo-Jin Kim manau neapsidžiaugtų sužinojęs, kad nedirbu intensyviai prie būsimo savo pranešimo... tad mokslai valdo.
visiems kitiems, labos :)
ps. o užuolaidos būtų atsiradusios iškart, bet užsispyrę visi kartu kompiuteris, mozilla ir internetas neleido man to padaryti. Bet šiandien, jau draugiškesni buvo...
Jaučiu didelę kaltę, kad dar nepapasakojau, apie Hesseno vyno laukus, bet tam tikrai tikrai prisirengsiu... vis nesugebu pribaigti iki galo minčių. Niekada nemaniau, kad bus momentų, kada bus sunku išsireikšti lietuviškai. Visgi kai 6 ar 8 valandas praleidi kalbėdamas svetima kalba ir taip beveik kasdien, darosi sunkoka būti visiškai laisvai lietuvių kalboje... Tik šiandien bekalbėdama su mama Lietuvoje pagavau save, jog pradedu pridėdinėti neegzistuojančias galūnes ir priesagas lietuvių kalboje...
Bet grįžkim prie Graikijos. Šiandieninė pažintis - graikas. Prašnekėtos beveik 6 valandos, aplankyti du miestai - Wiesbadenas ir Hanau, susipažinta su skirtingomis kultūromis.
Aš mokiau jį lietuviškai, jis mane - graikiškai.
Ir greičiausiai bendravimas priminė lyg bendrautų du seni bičiuliai: visgi Graikijoje, matyt, įprastas labai šiltas bendravimas... ir čia mano apsikabinimas antrą ar trečią susitikimą atrodo kaip menkas niekutis... Sakyčiau emocingi, lipšnūs ir šilti. Stengiantys bendrauti ir susipažinti... Tiesa, galbūt didžiausią pliusą Dionisui (mano šiandien susipažintas graikas) pridėjo išsilavinimas: tarp kitų užsieniečių, kuriems reikia aiškinti, kas ta Lietuva, kas jos sostinė, ir šiokias tokias istorines vingrybes, šįkart apsieinama be visokių tokių elementarių pasakojimų, dėl to dar daugiau laiko lieka diskusijoms apie politiką, mokslus, teisę, Aziją, bei mudviejų gimtines palyginus su Vokietija. Dar, žinoma, apšnekame keliones ir pasidaliname įspūdžiais, kas kur verta dėmesio.
Tad kokia gi ta Graikija? Galbūt aš esu čionai atsilikusi ir visiškai nieko daug neišmanau apie kultūras, bet mane žiauriai nustebino graikų gyvenimo būdas. Nors gal tai šiek tiek primena jau stipriai pažengusias vakarų šalis, bet vis dėlto. Hmmm... man keistai atrodo, kai beveik 30 metų vyrą išlaiko tėvai: apmoka studijas, kurios čia, oi, nepigios daktarui gauti ir ypač teisės (sakė, lyg 15000 eurų metams), bei apie 2000 eurų kas mėnesį pragyvenimo išlaidoms. Taip, greičiausiai lietuviai šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi... manau, kad didesnė dalis savarankiškai jau gyvena tokiu laiku.
Aišku, jį taip pat baisiai nustebino, kai prakalbom apie santuokas ir vaikus. Anot jo, tuoktis iki 30 metų yra kvailystė... ir jo argumentas gana labai tikslus:"mano šalyje tuokiamasi ne anksčiau trisdešimties, dėl to mes jau būnam subrendę ir atsakingi už savo veiksmus, o pas jus, kai tuokiasi tokie jauni, dėl to toks ir aukštas skyrybų procentas"... ir į tokį komentarą mano bet kokie idealizuojantys argumentai pasidaro nebetinkami...
Prakalbus apie šalis, paaiškėja, kad graikams lygios vietovės visai ne prie širdies: užaugę kalnuose, jiems tiesiog trūksta oro ir gamtiškos didybės plynuose laukuose... tad čia aš jį nuliūdinu, kad Lietuvoje jis tikrai neras kalnų (nes jau per susirašinėjimą laiškais nuskambėjo noras apsilankyti Lietuvoje)... bet kažkaip tai jo neatbaido.
Bet kai prakalbam apie orą, graikas pasibaisi... jam vokiškas pavasaris su 10 laipsnių šilumos atrodo kaip netinkamas oras keliauti, o sužinojęs, kad pas mumi būna sniegas beveik 3 mėnesius ir lyja kibirais bei būna apsiniaukę, visai nusprendžia, jog tai nenormalus oras gyventi... pasiūlydamas atsikraustyti į Graikiją - ten juk visada šilta.
Ir Graikijoje, mane nustebino, jaunimas dar apolitiškesnis nei Lietuvoje. Visai neaktyviai dalyvaujantis visuomeniniame gyvenime. Tiesa, jį baisiai sudomina mano korporantiška juostelė... gal beveik valandą kalbamės apie korporacijas, jų tradicijas, ištakas bei vertybes besigrožėdami Mainzo vaizdas pro S-bahn'o langą.
Atvykus į Hanau vieną akimirką prisimenu tropikus Wakayamoje... išsilydęs oras virš traukinio bėgių ir tolumoje stūksantis kalnas primena Greitąją Ramiojo Vandenyno strėlę.
Galiausiai prasideda kalbos pamokos. Nustebina graiko gabumai. Jis po kelių valandų bendravimo gana labai aiškiai ir teisingai taria lietuviškus žodžius ir jau be problemų pats puikiai aiškina lietuviškų pavardžių kitimą. Jį sužavėjo pridedamos -ienės priesagos ištekėjusioms moterims... aš aišku šioje vietoje gal nelabai supratau jį, bet vėliau, kai pradėjau kalbėtis apie Kiniją ir moterų teisės, visgi nustebino požiūris į moterį... Kad moteris karalienė, ir kas jai, kad jos vyras despotas... čia greičiausiai buvo geriausia pokalbio dalis, nes įvairių interpretacijų buvau girdėjusi, bet ši buvo nepakartojama. Tiesa, ties šia dalimi nusprendžiu, kad gal čia jo daugiau asmeninė interpretacija ir nusprendžiu palaukti pakviestos graikiškos vakarienės ir susipažinimo su kitais atvykusiais į Frankfurtą graikais... na, jeigu jie visi tokie... gal ir visai nebloga mintis būtų į tą Graikiją nulėkt ilgėliau pasibūt... o Graikija, Graikija...
Visgi graikai tikrai labai šilti žmonės, sakyčiau kaip lietuviai, bet daug kam lietuvis asocijuojasi su kažkuo niūriu, uždaru ir nebendraujančiu padaru, bet iš senojo Europos lopšio atvykėliai čionai sako, jog visi jie labai šilti, karšti ir laimingi... o aš greičiausiai galiu tik pridurti, kad kaip ir lietuviai vyrai, mano, jog lotynų Amerikos šokiai yra kažkas sunkaus ir vyrams sunkiai įveikiamo, dėl to geriau nešokti visai, mėgsta bučiuotis ir išlaikyti kontaktą, nemėgsta nuobodžiauti ir tiesiog mėgaujasi visais gyvenimo teikiamais malonumais :)
Reikės pratęsti, aišku, kultūrinių pažinčių aprašymą, bet Doo-Jin Kim manau neapsidžiaugtų sužinojęs, kad nedirbu intensyviai prie būsimo savo pranešimo... tad mokslai valdo.
visiems kitiems, labos :)
ps. o užuolaidos būtų atsiradusios iškart, bet užsispyrę visi kartu kompiuteris, mozilla ir internetas neleido man to padaryti. Bet šiandien, jau draugiškesni buvo...
Ir pabaigai gražiosios žąselės Zepelinų alėjoje ant žolytės šalia šaligatvio :) kaip ir voveraitės, kaip ir kiškučiai, taip ir jos mane stebina Frankfurto centre...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą