seni dienoraščio lapai iš Japonijos: liepos 14-15 dienos

Radau besitvarkydama užrašus iš Japonijos, aišku, rašytus blogui, bet taip ir nepublikuotus, o kadangi negalima visgi, jei nebuvai sukūręs tai dienai juodraščių, įrašų padaryti atgaline data, tad yra kaip yra.
Kalba netaisyta. Nusprendžiau nieko ir nekeisti, kad liktų originalus Japonijos žemėje rašytas tekstas.

2007 m. liepos 14 d.

Labas rytas vėl pasako malonus svečių priėmėjas „Kaskadų“ restorane. Šįryt vis dėlto išsirioglinam iš lovos trise ir beveik laiku. Tiesa, ne visai visos. Pirmiausia aš. Vos pramerkdama akis nusliūkino iki savo erdviosios vonios. Jeigu ne daugybė šviesų ir didžiulis veidrodis, greičiausiai nepasimėgaučiau moderniojo dušo malonumais. Tačiau taip neatsitinka. Nors akys atlimpa gal praėjus tik penkiolikai minučių po mėgavimosi dušu, vis dėlto dar bandau prisiminti, ką gi aš ten sapnavau. Sapnavimas gan retas reiškinys, tad bandžiau, kuo daugiau jo prisiminti. Deja, veltui. Pusvalandis tokiame nuostabiame duše. Tėtis greičiausiai nepatikėtų, kad nesant niekam kas norėtų mane iš ten išspirti, sugebėjau taip greitai susiruošti. Rekordas.

Išėjus pasidžiaugti ilgi netenka. Mano brangiosios kambariokės nė iš tolo neprisimena tų, kurios būtų ruošusios keltis iš migio, kaip pasakytų mano močiutė. O diena nusimato ne trumpa ir ne lengva. Turas po Tokijaus miestą. Pusryčiai skuboti ir gan neefektingi. Padavėjas nebemeta šypsenos, arbatą įpila gan greitai ir oficialiai. Gal tiesa, dešimt kartų pasveikina su labu rytu ir paklausia ar ko nors dar pageidausianti, nepaisant to, kad čia pusryčiams galima sakyti yra savitarna. Po greitų pusrytėlių nulekiame į b1. Ten jau laukia būrys Japonijos savanorių bei koordinatoriai. Esam jau suskirstyti į grupes. Pakliūnu į antrąją grupę, bei gaunu asmeninę prižiūrėtoją japonę, su kuria gan ilgai šnekučiavausi priėmimo vakaro metu. Tiesa, aš tuomet negalėjau įsivaizduoti kokia tradicinė ir gan lėta ši japonė yra iš tiesų. Vargšelė, jaučiu, net neįtarė, koks vargas jos lauki su manimi. Bet nesvarbu. Visi techniniai dalykai suglemžia valandą brangaus laiko, kuris galėjo būti skirtas Akusanavai. Bet tai irgi nebesvarbu.

Pagaliau pajudame visos Baltijos šalys. Ech, ech. Jeigu tie japonai geriau kalbėtų angliškai. Jeigu. Tenka tenkintis kas trys sekundėmis pro ausis praūžiančiu čaižiu japonišku klykavimu bei desperatiškomis pamišusio veido povyzomis. Tokie jau tie japonai. Kaip jau žinoma nuo vakar, žmogus, gimęs, užaugęs ir pragyvenęs 40 metų Tokijuje, dažnai nepažįsta savojo miesto. Jie nežengia toliau nė žingsnio, nepasikonsultavę su žemėlapiu. O mes, paprasti mirtingieji, cipu, cipu, kaip viščiukai iš paskos einam. Metro gan greitai mus nuveža ten, kur ir reikia. Pasigrožėję valandėlę kitą šintoistų šventykla bei budistų pagoda, nuskubame pagrindine gatve retkarčiais užmesdami akis ir suvenyrų pusėn. Deja, kainos pavertus į litus užgniaužia gerklę. Infarktas gali ištikti. Na, bet, be lauktuvių vis tiek negali grįžti. Mažyčiai niekučiai keli, trys atvirukai, ir dar kelios smulkmenos, tiesiog privalomos tokioje kelionėje ir piniginė ryškiai palengvėja. O su palengvėjusia pinigine lengviau keliauti toliau, kas ir yra daroma. Pirmiausia į restoraną. Belieka džiaugtis, kad Miki vaišina. ( Miki jau galima sakyti pusiau draugė, šiek tiek supranta lietuviškai, pažįsta Mindaugą, gyvenus metus Lietuvoje, ir moka bendrauti bei elgtis taip, kad nesijaustum nejaukiai.). trumpas pakankamai pasisėdėjimas restorane ir mūsų žavusis penketas, aš, Karina, latvė Inese, Miki bei mano wakayamos japonė šnekučiuojamės lyg būtume senos pažįstamos. Pasižadu savo japoniukę pamokyt lietuvių kalbos wakayamoje. Tiesa, jaučiu, kad gali būti problemų, na, bet velniai nematė. Gal išmoks nebedrebėt? Nes nuo asakusos šventyklos visą kelią jaudinosi ir drebėjo dėl mūsų. O aš nepratusi kojos už kojos vilkti. Geriau jau ji gautų homestay ne mano šeimoj, jaučiu, ji greitai pasijustų pavargus. Oi, kaip greitai.

Valanda pietums baigias ir pajudam į akihabaros rajoną – elektronikos sostinę. Žinoma, žinoma, gražu, pigiau negu Lietuvoje ir t.t. pastatų žemesnių negu 10 aukštų nedaug, bet tai gal suteikia papildomo žavesio šia Tokijaus kampeliui. Čia dar mažiau laiko skiriama laisvam pasivaikščiojimui, vos 20 minučių, tad nieko nelaukus griebiu Miki už parankės ir lekiu apžiūrėti japonų vadinamo radijas muziejaus. Įdomiai skamba, bet dar įdomiau atrodo. Neįprastai. Bet čia Japonija. Dažnai dauguma taip pateisina nesuprantamus šios kultūros atstovų poelgius. Skubėję, skubėję, vis dėlto randame kelią namo. Viešbutyje dar padovanojame dovanų, taip pat ir patys gauname, bei po valandinės ilgos ceremonijos priglaudžia mus brangusis viešbučio kambarys. Č valandos prie kompiuterio ir supranti, kad lūžta galva, kojos, rankos ir kad nebeturi jėgų. Kaip visada gelbėja šiek tiek energetikų. Na, ką padarysi. Negi eisi miegoti 5 valandą dienos? Pasižiūrim dviese su Karina žinias, kol mūsų kolegos eina šluoti alkoholio lentynų. Vis tiek japonai tokių stiprių gėrimų grynų negeria, tai jiems ir nereikia.

Prigąsdinti japonų bei tv programų pranešėjos laukiame šiąnakt turinčio mus aplankyti taifūno. Na, reikia viltis, kad vis dėlto, mums geresnė situacija negu Okinawos saloje, nes priešingu atveju, šiek tiek mūsų kelionės džiaugsmų natūraliai nuplauktų. Na, vienas tai jau automatiškai nuplaukia – taifūno dieną turėjusi būti laisva mūsų pačių diena Tokijuje. Ir kur čia pasimėgausi kuo nors daugiau, kai net oras viską sugadina. Ai, bet ne tik oras. Akusanavos šventykloje mane jau perspėjo, kad laukčiau blogybių visokių. Palikau aš aišku tą norą šventyklos dievui, na, bet aš ne naivi, už 100 jienų ir negalėjau išsitraukti kažko geresnio, be to ir taip čia viską ssu manimi aišku. Tiesa, vargšė japonė, gal septynis kartus atsiprašinėjo, kad taip nenusisekė ištraukti gero lapelio su gerais norais. Na, bet aš ir taip sugalvojau už 2 žmones jau norą šventykloj ir du kartus, taigi... ir taip viskas bus gerai. Sąlyginai. Niekada nebūna gerai, bet būna gal išbandančiai. Praėjus išbandymus gal pastebi šį tą daugiau prasmingesnio savo gyvenime. Nors dalies tiesos yra. Kad mirę brangūs žmonės tikrai niekada nesugrįš, o dėl visokių vestuvių ir taip toliau, manau, kad bent kažkas bus laimingas šios nesėkmės atveju – mano mažoji sesutė. Gal ji pakuždėjo tai šventyklos dvaselei savo norą? :D bet aš neprietaringa. Kadangi jau esu Japonijoje, tai matyt atvirkščiai yra daugiau esančios sėkmės, o ne nesėkmės atvejis.

Vienintelė mūsų visų nesėkmė yra teuju sezonas Japonijoje. Lyja baiseliausiai. Lyja, lyja. Nors šilta. 36 laipsniai. Gal reikia džiaugtis, bent jau nedūstam. Jaučiu, kad nekas būtų tokiame didmiestyje prie 40 laipsnių pavėsyje. Tiesa, aš vaikščiodama per lietų net nenutuokiu, kokia staigmena manęs laukia grįžus į viešbutį. Nusprendusi 23 valandą išsidžiovinti batus po įnirtingojo mūšio tarp vyrų ir moterų 810 kambaryje ANA intercontintental hotel Tokyo, pamatau, kad mano batai pradėję pelyti. Nuostabi naujiena suprantant, kad praėjo vos trys dienos normalios viešnagės Japonijoje. Jei taip ir toliau, jaučiu, kad teks vaikščioti basai. Ajai.

1 valanda nakties 15 dienos Tokijuje. Pasidžiaugiu storu kambario langu stiklu, tačiau prikišus ausį vis tiek girdėti stipraus vėjo gūsių sukeliamas ūžesys. Tokijaus gražiojo bokšto nebesimato, bet tai tik dėl stipraus lietaus. Tiktai. Nusprendžiu nebelaukti momento, kai vartys mašinas ir sustos dieną naktį normaliai nenutrūkstantis Tokijaus gyvenimas, miegas kaip koks galingas narkotikas traukia lovos pusėn, primindamas, kad priešingu atveju laukia snūdūringas rytojus. Apseisim. Pasimatymas su Mindaugu praeina gan oficialiai ir paprastai. Suprantu, kad tai jau daugelį Japonijos tradicijų perėmęs žmogus, nors deklaruojantis, kad norėtų gyventi Lietuvoje, bet suprantantis jau savo galingą ryšį su šia kontrastų ir kartu harmonijos bei lygybės šalimi. Pasidomėjęs mano trumpučiu gyvenimu Japonijoje, išlekia namo į tsukubą, vis dėlto, jam tokius tokia pati neatrasta meka kaip ir man. Tik tiek, kad jo japonų kalba jau šimtą kartų daugiau apšlifuota negu mano. O aš vis dar nedrįstu kalbėti japoniškai. Tik sumurmu arigato, sayonara ar paklausiu, kiek esu skolinga restorane. Taip ir vingiuoju. Kaip lapė, kol kas nedrįstu savęs prievartauti keičiant kalbą. Tiek jau to. Galėsiu grįžusi graužtis nagus, kad pasitaikius tokiai progai nepasinaudojau ja. Taip jau būna.

Lūžtantis stuburas rodo į laikrodį bei į mažytį energijos kompiuteriui išjungimo mygtuką. Keliauju savo išpuoselėtos lovos link su japonų kalbos pasikalbėjimų knygute.

19 valandų Lietuvos laiku. Įsivaizduoju, kaip maniškiai įsijungia televizorių ir žiūri žinias. Pas mus jau nuo šešių valandų sutemę ir aš jau nebegaliu įsivaizduoti, kaip pas juos šiuo metu gali būti šviesu. Negaliu įsivaizduoti, kad tuomet, kai greičiausiai tėtė paspaus televizoriaus išjungimo mygtuką, aš kelsiuos pusryčiauti kasdieninėmis tapusiose Kaskadose. Į kelnes ar kitus rūbus grįžusi iš Japonijos greičiausiai nebeįtilpsiu. Čia esi priverčiamas tiek valgyt vienu kartu, kiek Lietuvoje gal per dieną suvalgydavau. Atsisakyti daugiau negu ¾ porcijos kaip ir negali, nepaisant to, kas moka. Tiesiog kartais tai yra priimama, kaip nemandagumas ar nepagarba jų tradicijoms. Bet man tai jau tampa kasdienybe. Vis dar neįsivaizduoju, kaip restorane užsisakant japonų maistą paprašyti pusės porcijos. Kažkaip gaila šitiek maisto atiduoti išmetimui. Gal bent dviem dar žmonėm užtektų. Tokie jau tie japonai, valgo kaip tankai, bet kūdi kaip silkės. Kol kas dar ir mane retkarčiais prie jų prikabina. „bananų respublika“ – silkių rojus Tokijuje. Gal kada ir teks juo pasigrožėti Lietuvoje, tik įdomu, kodėl jaučiu, kad negreit?

1.10 degančios šviesos pradeda erzinti. Miego! Miego! Miego! Nors kas jau čia beliko. Penkios valandos pasiruošimui ir procedūrai. Toks jau tas tokijus, tokie jau ten gyvenantys žmonės. Skubantys, lekiantys, išdidūs ir neramūs. 02:02

2007 liepos 15 diena

Po įtemptos dienos įsijungiu pagaliau savo mieląjį draugą – kompiuterį. Jis dar vienintelis šiek tiek nešioja daugiau prisiminimus sužadinančių vaizdinių. Šiandiena atrodo niekuo neypatinga. Gal daugiau mąstanti laukiant taifūno.

Šiandiena kažkokia melancholiškai keista, nors jaučiuosi kaip namie. Jeigu ne kalbos barjeras, greičiausiai čia likčiau ne tik aš, bet ir dar keletas kolegų. Tiesa, šiandien pagaliau išbandau savo valią pusrytinės ceremonijos metu. Taip, taip, puikiai suprantu, kad grįžusi matysiu tokį maistą, kaip savo ausis, tad šiandien nusprendžiau save bandyti atpratinti nuo buožiško gyvenimo. Visai asketiškos pusiausvyros pasiekti nepavyko, bet tam tikri poslinkiai į gera jau rodos. Nors tiesą sakant, niekur aš iš Anos Tokijuje nenoriu važiuoti. Ir ypač į nacionalinį olimpinį jaunimo centrą. Tiesiog jau apsipratau čia ir man čia gera. O dabar vėl viskas keisis. Ir blogiausia, kad ne tik kambarys, prie kurio jau beveik įpratau, patogumai, maistas ir t.t. keisis ir darbotvarkė, o ji, kaip kokiems darbiniams gyvuliams nuo 7 ryto iki 9 vakaro. Tik blogiausia, kad čia net neuniversitetinė darbo programa, net pertraukos neegzistuoja. Ir šiaip japonai šiek tiek trenkti. Žmones, tik ką pakeitusius klimato ir laiko zonas, įmeta į darbo siautulį. Nors gal jiems taip įprasta. Atvirai, tikėjaus, kad teks atidirbti viską, bet nesitikėjau, kad teks tokiais tempais. Vis dėlto sunkoka. Grįžus namo reiks imti dar vienas atostogas. Viliuos, kad ten už 8000 kilometrų viskas gerai ir tai bus įmanoma padaryt.

Vis dar man šiandien stovi akyse Asakusa ir Akihabara. Tos dvi mažytės tokijaus dalys, šiek tiek atvertos europiečio akims. Prisipažinsiu, man čia labai patinka. Labai. Kažkaip atsiranda vertė. Namie tu visą laiką esi savas ir kaip skuduras, visada tik ir girdi, ai tu tik tą ir tą darai blogai, tu toks ir anoks. O čia kitaip. Jie pamiršta, kas būna blogai. Atkreipiau dėmesį, kad jie net bijo pasakyti, kad kažkas blogai, tiesiog pats fakto konstatavimas yra neįmanomas jų išpuoselėtoje mandagumo kultūroje. Daugybė pavyzdžių, kurie mane čia džiugina. Aš esu jauniausia savo delegacijoje ir viena jauniausių visoje konferencijoje. Dauguma suvažiavusių yra dirbantys, studijuojantys trečios arba antros pakopos – doktorantūros arba magistro studijose – gerais penkiais, o kai kurie ir visais 30 metų už mane vyresni. Jie sėdi ir klausos tavęs. Net nebando pertraukinėti. Ir neapsimetinėdami, kaip dažniausiai daro Lietuvos elito arba grietinėlės atstovai. Jeigu išvažiuodama iš Lietuvos maniau, kad dar kažkoks minimalus elitas Lietuvoje egzistuoja, tai jau dabar tikrai matau, ko dar reiks ilgai mokytis tiems žmogeliams, kurie norės tokiu būdu. Nors gal Lietuva tik tokio ir verta, kokį dabar turi? Pagalvoju, kad norėčiau gyventi Japonijoje, šalyje, kur esi gerbiamas. Šiandieną galutinai pajutau jausmą, apie kurį kalbėdavo dažnai Mindaugėlis ir kurio aš niekada iki galo ir nesupratau sėdėdama Lietuvoje. Gal tik nujaučiau kažkur giliai, kaip tai galėtų būti iš tikrųjų . man patiktų čia anksti keltis, nes saulė jau pusę keturių būna šviesi it geltonas pūkės žiedas, švytintis ir spinduliuojantis šilumą. Gal tik kiek per šilta. Net lietinguoju jų sezonu išėjus į lauką, jautiesi kaip tvankumoje. Taip sakant dušna. Nors kažkiek jau adaptuojuos. Grįžus iš lauko į savo viešbučio kambarėlį, pasijauti atsigaunantis vėsuma. O ta vėsuma tai nei daug, nei mažai, tik 28 laipsniai karščio. Čia žinoma, veikiant kondicionieriui. Kažkaip net nedrįstu pagalvoti apie jo išjungimą, nors ir pradeda ne man vienai skaudėti gerklę dėl staigių temperatūrų bei oro drėgnumo pasikeitimų. Kartu suprantu, kad nekas laukia grįžus į Lietuvą: vaikščiosiu sustirusi dėl vėsios gimtosios šalies vasaros, nors kitiems ji galbūt atrodys viena šilčiausių. Lietuvoje retai kada dieną naktį būna 28 laipsniai šilumos. Retai. O čia net audros metu temperatūra nenukrenta žemiau 30 laipsnių. Tiesa ir vėjų ne per daugiausia. Gal tik šiandien jais teko pasimėgauti, bet čia, žinoma, pačios dėka. Nedaugelis drįstų matydami vakarykštės nakties vėjelio padarytos žalos rezultatus eiti pasitikti dar didesnės. Bet man patinka ekstremalumai. To daugiau greičiausiai niekada gyvenime nepamatytum Lietuvoje. Gal kada ir bus, bet ką žinai. Ir šiaip yra įdomu. Išeini į lauką. Prasideda audra. Aplinkui klykia sirenos, važinėja jų apsaugos mašinos, pranešančios apie artėjantį taifūną. Gatvėse ant kiekvienos sankryžos, kas 300 metrų pilna policijos. Staigiai gatvėse mažėja mašinų. Vienas kitas pasitaikantis žmogelis greitai kažkur dingsta. O aš besidžiaugdama tuo, kas artėja keliauju aplankyti imperatoriškos šeimos. Juokauju. Tik jų rezidencijos. Nieks ten manęs nelaukia ir nesiruošia priimti. Kartu išsitempiu ir savo kolegas. Tiesa, kai kam baisoka ir siūlo gal susirasti kokią metro stotį, bet kai kam, kaip ir man, pagaliau irgi ateina noras pasimėgauti stichija. Gatvėse pilna sulaužytų skėčių. Gavau šiandien ryte iš Miki laišką. Jame ji kuo griežčiausiai liepia pasilikti viešbutyje ir niekur neiti. Vien iš gretimo rajono evakuoti 20 000 žmonių. Jau 2 žuvo naktį ir 60 sužeistą. Dar rašo, kad taifūnas yra pavojingas tuo, kad gali atrodyti gražus oras, bet gali staigiai pasikeisti. Be to šis, aplankysiantis Tokijų, turėtų būti galingiausias šiemet čionai. Hmmm. Įdomu. Jeigu ne Miki ir tai, kad aš mėgstu pasiklausyti BBC, greičiausiai niekas net nebūtų to sužinojęs. Mūsų mylimi konferencijos organizatoriai net nesiruošė mums to sakyti, kad neišgąsdintų. Ir kaip jie nepagalvojo, kad žmonės, kurie galbūt vienintelį kartą gyvenime turi progą aplankyti Japoniją, turėdami laisvą dieną, sėdės viešbučio kambaryje? Kažkokie jie keisti. Tiesa, paklausus per orientationą, šiandien žavioji mūsų kursų vadovė pataria po 12 valandos niekur neiti iš viešbučio, nes prasidėjus taifūnui mieste sustoja traukiniai, ir šiaip viskas apmiršta. Bei net einant iki pietų į miestą būti labai atsargiems. Tą ir darau.

Nuklydau nuo temos, tad reik pabaigti. Japonijoje tikrai pasijauti žmogumi. Na, bent jau aš. Nieks neprikaišioja, kad nemoki rašyti ar kad tavo nugara kreiva, kad išsišokę kaulai ar kad nesi per visus galus pati nuostabiausia. Jie tavo padaro nuostabiausiu, vien dėl to, kad esi unikalus. Nors tiesa, ne tik jie. Negaliu skųstis ir kitais kolegomis. Gal tik yra keletas personų, kurios mane nervina, bet ką padarysi. Turiu aš tam tikrus normų kodeksus, ir kai kiti juos pažeidinėja, mane siutas ima (lengvąja forma). Nemėgstu dar ir kai kabinėjasi be reikalo prie žmonių, bet čia daugiau vakariečių tradicijos žmogėnai.

Toliau baigiant pamąstymus šiandieninius reikia pridurti, kad pagaliau pradedu suprasti, kodėl tiek europietės, tiek japonės nori vyro japono. Nuoširdžiai pradedu suprast. Ir čia Mindaugėlis vėl buvo taikliai pastebėjęs, kad jie nepamiršo, kad yra samurajų palikuonys ir kad viduje jie yra vis dar tokie patys. Tiesa, ne tokie samurajai, kokius dažniausiai stengiamasi nupiešti europiečiams. Ne paslaptis, ką pastebėtų geriau ir giliau žvelgiantis bet kuris žmogėnas, japonai žino, kas ko verta. Taip pat ir su žmonėmis. Jiems patinka taisyklės ir tradicijos. Dėl to, jie pasiima iš kitų tik tai, kas jiems naudinga, bet visa kita meta šiukšlynam. Jiem juokingi vakarai. Tiesa, jaunimui jie patinka, nes jaunimas nebepajėgia ir jų šalies pasiekti prieš tai buvusios kartos intelektualinį ir inteligentinį potencialą. Bet grįžkime prie japonų. Jie jaučia atsakomybę. Vedantis vyras veda amžiams. Žmona, kad ir kokio baisiom spalvom būtų piešiamas jos gyvenimas vakaruose, yra namų ir jaukumo židinio sergėtoja. Ir kol esi už Atlanto, atrodo, kad kaip jos gali būdamos tokios išdidžios šitaip žemintis. Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pradžių. Europiečiams naudingas toks požiūris į azijiečius. Vakariečiai gudresni supranta, kad jie žlunga. Be šeimos neišlaikysi tradicijų ir juo labiau nepastatysi naujos kultūros, kuri galėtų gyvuoti ilgiau negu viena dvi kartos. Ir moterų užguitų visai neteko matyti. Greičiau atvirkščiai. Pagalvojau, kad labai gražu matyti japonų poreles. Labai gražu įžvelgti dviejų žmonių akyse pagarbą, nuoširdumą ir šilumą. Kas keisčiausia, matyt, jų ilgaamžiškumo visame kame receptas veikia kuo puikiausiai. Lietuvoje man nėra tekę regėti to, kas beveik kasdien ir dažnu žvilgsniu atmetama iki manęs. Net ir tas šilčiausias ryšys, kurį europiečiai vadina meile nesugeba sukurti to, ką čia tenka matyti po penkiasdešimties ir daugiau pragyventų kartu poros metų. Tai ką Lietuvoje laikiau gražu ir miela, čia yra pralenkiama kelis kartus. Aišku, viskas turi savo kainą. Jie uždari ir dėl to kartais atrodo šalti bei atgrasūs, kategoriški ir nepaslankūs. Bet aš norėčiau būti kurios nors iš matytų senučių vietoje po gerų 50 ar 60 metų. Tikrai norėčiau. Tiesiog tai nepapasakojama. Kiek man teko klausti ir bendrauti, vis dėlto atrodo, kad pirmiau eina žmogus kaip subjektas, kas palyginus su Europa atrodo, kad čia yra greičiau subjektas. Europoje viskas pastatoma ant fizinių duomenų ir aistros, čia ant pagarbos. Pagarbos, kuri negali nei sumažėti, nei padidėti. Ji tiesiog yra. Su kiekvienais metais įgaunanti vis daugiau patyrimo, brandumo ir kokybinės pilnatvės. Net jauni japonai sako, kad jeigu jau vedi, viskas. Skyrybų negali būti. „taip, taip, jūs vakariečiai taip galit daryt, pas mus tai yra neleistina“. Labai retais atvejais skiriamasi, kai nėra vaikų, kas rodo, kad santuoka nėra vaisinga ir nėra palaiminta šintoizmo šventyklos dvasios ir Budos. Tačiau net ir tokia situacija nebūtinai reiškia, kad žmonės skubės išsiskirti. Tiesa, tai yra šioks toks išbandymas. Japonijoje nėra vaikų namų. Nėra našlaičių, tad ir nėra ko įsivaikinti. Panašiai ir kitose Azijos šalyse. Bet tam yra tradicijos ir visokios šeimos ceremonijos, kurios tarsi suriša šeimą, net jeigu joje ir nėra vaikų. Bestebėdama žmones čia, vis prisimenu Mindaugėlio žodžius, kai aš sakiau, kad vis dėlto antra pusė niekada negalėtų būti kitatautis. Bet tai, deja, reiki atvirai pripažinti, mano rasisto tėtės įtaka. Deja, deja. Daug ko reiktų pasimokyti Europos kontinento vyrams iš japonų. Oi, daug ko. Tiesa, ir moterims. Nuoširdžiai kiekvieną akimirką pasidžiaugiu, kad galiu visą tai pamatyti gyvai, o ne klausytis ar skaityti kokioj knygoj. Be to, tai, kas man atrodė anksčiau keista dabar susiveda į vieną tašką. Negalėjau niekada suprasti, kodėl Japonijoje moterims mokamas per pusę (čia statistiškai) mažesnis atlyginimas. O dėl visai paprastos priežasties. Kad jos neitų dirbti. Jeigu japono žmona dirba, tai yra ženklas, kad japonas nesugeba atlikti savo priedermės. Tai yra tarsi gėdos žymė. Tu nesugebi išlaikyti savo mylimos moters ir šeimos. O jeigu nesugebi tiek išdirbti, kad išlaikytum, reiškia, kad nepakankamai dirbai mokykloje ir universitete bei kad esi ne iš protingųjų. Pas juos protingas lygu turtingas. Visada turintis žinių yra įvertinamas. Išgirdę apie kartais mūsų universitetuose iš lempos rašomus balus, jie pakraupsta. Jiems tai nesuvokiama. Kiek uždirbi savo darbu ir protu, tiek turi. Dėl to man čia dar labiau patinka. Ir šiaip. Lygybės šalis – kiekvienam pagal poreikius, užsitarnavimo lygį ir protą. Europiečiai tai suktų per liberalizmą – konservatyvizmą, o čia gan paprastai. Kiek turi iš savęs – tiek turi iš kitur. Visai nesvarbu iš kokios tu šeimos. Tiesa, apie privačią mokyklą gali nesvajoti, bet jeigu dirbsi nuoširdžiai pats, universitetas bus ranka pasiekiamas.

Kitas dalykas, kuris mane čia žavi – visi vaikšto pasitempę. Čia ne amerikietiškąja prasme. Neturi jie tų „smile‘ų“, kartais galbūt pastebimas ir toks reiškinys, tačiau jis gan retas. Kadangi tenka kasdien stebėti pakankamai nemažą kiekį amerikiečių bei kanadiečių, tai japonai nė iš tolo neprimena to, kas galėtų būti vadinama susitvarkymu amerikietiškąja prasme. Jie tiesiog spinduliuoja savimi bei pagarba. Neįtikėtina, bet nė vienas japonas, net iš paauglių neprisikabino. Jie laikosi oriai, nes supranta savo vertę. Kartais prieina paklausdami, iš kur esi ir ar galėtų tave nufotografuoti, vis dėlto kad ir didelis miestas yra tokijus su daugybe kultūrų, tokių kaip baltijiečiai nedaug tėra. Vos keletas. Tad jiems dažnai mūsų pamatymas sukelia nusistebėjimo pliūpsnį. Ir šiaip jie labai paslaugūs, tik jeigu dar bent penktadalis jų mokėti angliškai... ech, pabendrauti bent būtų galima.

Šiandien radau Kitarų namus. Gražūs. Kaip ir imperatoriaus rūmai.

Šiandien aš buvau gide po tokijų. Sakau, jaučiuos kaip namie. Nors iš tikrųjų ne dėl to. Kažkaip, matyt, man geriausiai sekasi skaityti žemėlapius J

Viskas. Daugiau tingiu pliurpti. Jaučiuos pavargus.

Supeliję batai probleminą gyvenimą. Prasidėjęs ausų uždegimas gal netgi dar labiau. Kai man pasakojo apie pelijančius ar supelijusius daiktus, galvojau, kad žmogeliai juokauja, arba šiek tiek su proteliu susipykę, bet pasirodo, kad nedaug jiems čia reikia saulėtoje ir drėgnoje Japonijoje. Galva vėl spengia. Taifūnas. 03:12