2009 m. birželio 14 d.

Smalininkai

Šeštadienio ankstyvas rytas. Pliaupia, pliaupia, be jokios prošvaistės gražesnio orelio. Visgi 6.00 atvažiuoja nevėluodamas autobusas ir pajudame link stoties. Tiesa, ji visiškai nepasikeitusi. Nustebina tik žmonių skaičius - ką jų čia šitiek daug veikia. Negi į sodus, kai tokia liūtis? Abejoju. Ir studentų, kurie galėtų būti panašūs į grįžtančius namo tikrai mažuma. Nusprendžiu bilietą nusipirkti stotyje - autobuse vairuotojas dažnai neturi grąžos ir tuomet nesivargina jos tau duoti. Visgi apsimiegojusi kasininkė irgi nesugeba sąžiningai atsiskaityti. Tik, kai pasiteirauju, ar neduos grąžos, atsimena, kad kažko yra nepadariusi. Šalia vargšė užsienietė bando susišnekėti angliškai su kasininke. Deja, labai vargingai. Galiausiai neiškenčiu ir įsikišu, nes mėmiška kasininkė net nesistengia suprasti ir natūraliai pagelbėti keleivei... ir kokia mes čia Europos kultūros sostinė, kur net atvažiavę mūsų pažiūrėti žmonės bilieto negali nusipirkti... ir tuomet net negali kaltinti, kad žmonės važinėja be bilieto.

Tačiau pagaliau pajuda didelis autobusas - erdvės daug, kelionė ilga... Ir vėl pasimato sovietinis mentalitetinis palikimas. Tokia pat nežiniukė kaip aš mergina paklausia, kada jei reikėtų išlipti miestuke, iki kurio nusipirko bilietą. Vairuotojai gana nemandagiai atšauna, kad čia ji pati turėjo jiems pranešti, kada sustoti, ir kad jau nuvažiuoti 10 kilometrų nuo ten, kur jai reikėjo išlipti. Ir vėliau dar papildomai apšaukiama vargšelė su nemažu lagaminu išleidžiama su palinkėjimu kitą kartą pranešti, kur reikia sustoti. Sunerimstu, nes pati net neįsivaizduoju nei kada ir kur reikia išlipti. Mane, jei kur taip paleistų... hmmm... jau įsivaizduoju, kaip kabutėse džiūgaučiau. Bet žinau, kad Smalininkų nepravažiuosiu. Indrė manęs jau garantuotai laukia ir pažadėjo ateiti pasitikti. O aš toliau grožiuosi vaizdais pro langą: vingiuojančiu Nemunu ir kitu jo krantu, kuriame jau Kaliningradas, žaliuojančiais kloniais ir šviesiai žydriu dangumi, kuriame vartos saulė. Hmmm, pagalvoju, kodėl čia toks geras oras? Jau pradedu gailėtis apsiautais guminiais batais (Vilniuje visgi išvykstant jie labai pravertė) ir paltu su šiltu šalikėliu. Snūsteliu.

Po keturių valandų autobuse kojos pasiekia žemę ir pasidžiaugiu Indrės sutikimu. Iki namų gana arti, bet mes vis tiek nukertame kampą. Namuose jau laukia pietūs - Indrės močiutė čia itin pasidarbuoja, tad jaučiuosi dar net geriau nei namuos ar pas senelius - ir net nepatogiai jaučiuos, kai aplink mane taip šokinėja, bet nieko, suprantu, kad čia tas lietuviškas svetingumas, kuriuo itin didžiuojasi balkanų tautos, kaip savo unikalumu. Aš tai žinau, kad lietuviai visados buvo labai svetingi ir tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis.

Ir kas gi tie negirdėti Smalininkai? Apie 11 kilometrų nuo Jurbarko keliaujant panemune. Mažas miestukas, kuris turi nemažai istorinių ypatybių. Čia stovi seniausia vandens matavimo stotis. Šis kaimelis turi gana seną istoriją - molas mena buvusį uostą, plėtotą laivybą, važinėjusį siauruką ir bendrai, senus gerus laikus. Vokiškai užrašai rodo buvusią miesto gyvybę, kuri šiuo metu šiek tiek apmirusi. Dabar čia tiesiog pasienio ruožas, kuriame gimsta protingi vaikai, iš kurių dauguma vėliau prapila savo gyvenimą kaip ir tradicinis lietuvis nuo žagrės.

Tačiau visgi tokių tikrų lietuvių čia ne itin daug atrodo, nes apylinkės gražios, sutvarkytos, namukai neaptriušę, tad net imi galvoti, kad kažkur į netikrą kaimą esi atvažiavęs. Ažuolų giraitė svetingai pasitinka prieš įžengiant į tokį inteligentijos miestuką. Kodėl taip sakau? Na, ar matėte kur kitur kad leistų išpiešti autobusų stotelę visą tokiais vaikiškais piešiniais? Ar matėte, kad šiaip žmogelis sugalvotų ir pristatytų savo skulptūrų mieste, kad žmonės, kiekvienas aplink savo trobą kažką įdomaus sukurtų? Taip, Kernavėje dar buvau mačiusi panašių gatvelių kaip ir čionai. Tikrai jauku ir smagu... tik merginos kažkaip čia nekaip nužiūrinėja, nepatogiai pasijunti, bet, matyt, čia ir vėl mano botai (pastaba - guminiai batai) kalti.

Visgi didžiausias gėris čia yra Nemunas ir jo pakrantė. Mes net susiradome tokią vietelę, kur vos ne kaip prie jūros jauties - smėliukas šviesus šviesutėlis, kaip Nidos kopose, ir svarbiausias įšilęs visai... labai gerai nusidrėbti ir tiesiog susilieti su gamta: paklausyti kaip Nemunas ošia, paukšteliai čiulba, kažkas žolę kitoje kranto pusėje pjauna, kažkas kontrabandą upe plukdina. Visi čia vieni kitus pažįsta. Yra vienas policininkas ir visas muitinės postas, kurio dėka neįmanoma normaliai pakeliauti Nemuno pakrante, bet niekam tokie žemiški dalykai nerūpi - be to, reikia gi žmonėms leisti užsidirbti. Alkani būdami bus neramesni ir šiaip visokie pavojingi ir grėsmingi. Taip paprasčiau - nematyti. Tame irgi grožio yra. Nematyti to, kas negražu.

Indrė aprodo visas apylinkes ir kitus kaimelius, kurių pavadinimų aš jau nebeprisimenu... kas kilometrą jau kitas vardas... tai kur jau čia. Atsimenu tik, kad labai kūrybingi tie pavadinimai, panašiai kaip Smalininkai. ir gražūs. Nusiperkame kolos ir čipsų. Nuodėmingai leisim vakarą, tačiau kol pasiekiame ežero pakrantę, kokie 5 kilometrai, nemažai suplūkstam. Uodai, žinoma, pasidžiaugia mūsų nusirenginėjimo tempais, vietiniai ne itin apsidžiaugia mūsų nurautu suoliuku. Cha, kas pirmesnis, tas gudresnis. Ir čia iš tiesų labai gražu. Gaila, kad tik apie maudymosi kostiumėlį nepagalvojau pas Indrę važiuodama - jis čia visai praverstų. Bet yra kaip yra. Didžiosios valgytojos neįveikia nei čipsų, nei kolos ir visą gėrį vėl tempias namo. Smagiai. Indrė patiria avariją - kažkoks mažius nelabai žiūri, kur važiuoja, nelabai jam ir rūpi, o vat dviratuko vairas Indrės gana gerokai persisuka - neabejotinai reiks tvarkyti.

Rytą skauda sėdimąsias. Lietus tikrąja to žodžio prasme pliaupia. Pasidžiaugiu botais. Indrės seneliai kaimiškai išlydi - su obuoliais, salotom, krapais, medum ir t.t. Tiesiog pasaka. Indrė pasilieka Kaune, tad Vilnius pasiekiamas vienatvinėje būsenoje.
Norėtųsi dar grįžti į Smalininkus. Išsinuomot valtelę ar laivelį ir taip plaukti į jūrą pro Rusnę, Kuršių marias... kokia visgi Lietuva graži, bet tam grožiui mes dažniausiai net neatrandame laiko.

1 komentaras:

Unknown rašė...

Mano mielieji Smalininkai tikrai tokie kaip parasyta........