2008 m. kovo 26 d.

Dar viena diena

Dar viena diena, kurią mesčiau lauk. dar viena. Sėdžiu kaip įkalinta. angina... ne gana to, kažkas vis mėto namiokus į broken relations pusę, o tai siutina labiau nei pervirę ryžiai, pasibaigusios sultys, durniuojantis skrandis, šilumos ir jaukumo ilgesys.

šiandien daug grojau. pakankamai, nors gal palyginus su ankstesniais tempais muzikos mokykloje, tiesiog prasigrojau, bet su paskutiniaisiais metais... paskutiniaisiais metais visai buvau nebeskyrusi dėmesio fleitai... ne tiek, kiek ji buvo verta. tikrai ne tiek, kiek užsitarnavo per visus tuos buvimo šalia manęs metus.

tiesa, dienos čia Frankfurte kitokios. Galbūt iš vienos pusės trumpesnės, iš kitos ilgesnės. Tačiau nujaučiu, kad grįžusi ir supliusavusi visus "už" ir "prieš", suprasiu, kad nieko geriau ir negali būti. Kad ilgėsiuosi jau vasario mėnesį sėdėdama šaltojoje Lietuvėlėje žydinčių sakurų, magnolijų, žaliuojančių medžių, fontanuose plaukančių antyčių. Taip, žinau, kad mane dabar nervina viskas aplinkui: baisiausiai šalta lauke, artimų draugų nėra, kalbos nemoku, Indrė išvažiavusi pas mamą į Kiolną ir aš likusi vienui viena ne tik iš lietuvių, bet ir apskritai. Visi, gyvenantys mano flange, išvykę švęsti Velykų su savo šeimom ir giminėm. Tad tuo metu, kai visi švenčia, aš ... .
Stebiu kas rytą gamtos išdaigas Frankfurtiečiams. Drebia sočiais, storais ir dideliais sniego gniutulėliais. ir vėjelis visai nemažas drasko žydinčias šakas medžių ir nepasirengusius Frankfurto gyventojų kūnelius. Juos greičiausiai labiau nei mane erzina iškritęs sniegas ir nukritusi temperatūra. Kaip kai kurie iš jų pastebėjo, tai pirma tokia tikra žiema po daugelio metų. Nors, gal aš ir klystu. Mane erzina dėl to, kad neturiu jokių žiemai skirtų rūbų. Bandau prisiminti tokius žiemus orus Lietuvoje - vaikštau su šilta striuke, žieminiais batais (kailiniais ir odiniais), apsimuturiavusi šalikais ir su kepure greičiausiai.
O čia turiu tik savo džemperiuką, skirtą +10 laipsnių (tiesa, vėliau suprantu, kad normaliai su juo jaučiuosi prie bent 15, bet tiek to.), kedukus grynai tik pavasariui skirtus, skarą iš gryno poliesterio. Tad, ai gal nebesiskųsiu... pati kalta, kad nesivežiau nieko šiltesnio, bet nebuvo kitos išeities. Gal situacija pagerės gavus tėvų siuntinuką, reikia viltis. Reikia viltis.
Džiugina tik nuosavas kambarys - atsisuku maksimaliai radiatorių ir šilta šilta. Kiekvieną kartą atėjusi Indrė stebisi, kodėl pas mane šitaip karšta ir kiekvieną kartą gauna tokį pat atsakymą :) tiesa, belieka džiaugtis, kad niekas čia nereguliuoja, kiek kaitiniesi. Greičiausiai kaitinuosi stipriausiai savo kambarį iš visų studentų, gyvenančių Ginnheimer Landstrasse. Ai, bet kam čia rūpi.
Tad nedaug aš kišu nosį iš to savo mažo tvirtovės bokštelio. Visiškai to išvengti nepavyksta, nes nieks be tavęs pačios į parduotuvę nenueis, badauti gi nesinori, niekas šiukšlių už tave neišnes, tad tenka iškišti savo nosytę šaltan oran. Dar kartais ir dviratuką Indrės pravažinėju, kad visai neužrūdytų. Taip ir stumias tos dienos, tos atostogų dienelės, po kurių prasidės darbymetis... o tada ir šilčiau pasidarys... man būtinai dar reikia papasakoti apie Schmiere teatrą... kad tik nepamiršus, bet čia jau ateičiai.
Adios.

Komentarų nėra: