2008 m. kovo 24 d.

Naktiniai pamąstymai su mintimis "Kantrybės, tiktai kantrybės"

Atėjo Velykų antrosios dienos naktis. Velykos čia ne tokios kaip Lietuvoje. Greičiausiai ir natūralu. Frankfurtas daugiau protestantiškoje Vokietijos pusėje, tad ir šventimo atmosfera čionai kitokia. Nors, kaip vėliau paaiškės, frankfurtiečiai mano susidedantys tiek iš katalikų, tiek iš protestantų po lygiai. Aišku, pažiūrėjus į bažnyčių kiekį ir kam priklauso, taip tikriausiai nepasakytum, bet nesvarbu.
Tokia šventė svetimoje šalyje tarsi atmeta tave vienišą individą į visiškai nepažįstamą erdvę, laukdama ar išsigaiveliosi. Ir tikrai, neturi kur dingti. Išeini į miestą, kur skraidydamos į visas puses laksto snaigės, ir tarsi krečiamas tiek esamo gamtinio, tiek vidinio šalčio kulniuoji link ten, kur tave turėtų šildyti aplinkiniai.
Galbūt taip ir yra. Mane žavi čionykščiuose žmonėse jų aktyvumas, noras būti drauge bendruomenėje ir visuomenėje. Jie išeina sekmadieniais visi šeimom į miestą ir man labai labai gražu. Neapsakomai. Dar gražu, kai išeina kartu bėgioti: kartais matai dviese, o kartais visi būriu bėgioja. Vėliau tik sužinau, kad taip kai kurių kompanijų darbuotojai ruošiasi didžiajam Frankfurto maratonui, kuris užblokuoja visas pagrindines miesto gatves, nepalikdamas jokių šansų net dviratininkams.
Aišku, yra dalykų, kurių Frankfurte nevirškinu. Vienas jų - neribotas alkoholio vartojimas viešose vietose. Sakysi, kad kas čia tokio, bet kartais tai išauga į pasišlykštėjimą žmogaus-gyvulio nesugebėjimo jausti saiko. Deja, toks jau žmogus yra. (Žinoma, mintyse aš manau, kad reiktų šią grupę siaurinti iki vyrų, bet tiek to, sakykim, pabandau įsivaizduoti, kad mano matyti bent šimtas vyriškų atvejų tiesiog rodo mano tiriamojo lauko ribotumą... visgi moterys irgi galėtų tuo pačiu užsiimti, nes sąlygas visas tam lyg ir turi, bet tiek to.)
kadangi jau nuklydau į tokias pesimistines lankas, tai visgi kantrybės čia reikia išmokti. Čia ne Lietuva, kur kas nors skubėtų. Aišku, būna ir tokių, skubančių, lekiančių... bet jei pabandytumėt čionai ieškoti greitojo aptarnavimo, turiu nuvilti, paieškos gali likti bevaisės. Kartais pagalvoju, kad gal visgi aptarnavimas Lietuvoje ir geresnis, ypač, kai skubi kur nors... tokios kasininkės, kaip čia teko matyti darbas, Lietuvoje sukeltų pirkėjų pykčio bangas... jau nekalbu apie čia kasdien vykstančius priėmimus banke... atrodytų civilizacija aplenkė šias vietas. O gal atvirkščiai? žmonės įgavo tiek žmogiškumo, supratimo ir pagarbos vieni kitiems, kad nebereikia jiems jokių aparačiukų, išduodančių kiekvieno kliento aptarnavimo numeri. Nesiimsiu reziumuoti.
Ir visgi aš galvojau, kad Velykos neateis. Bet neklausė jos manęs... atkeliavo su Indrės parvežtu iš Kiolno šokoladiniu kiškiu ir katedros vaizdu...
Kantrybės, tiktai kantrybės...
viskas ateina su laiku.

Komentarų nėra: