Vokiečių kalbos egzaminas – siaubas baubas

Vualia, pagaliau gavau savo suknistą kambarį. Tiesa, dabar jis nebe toks suknistas, greičiau man labai mielas ir jaukus.
Dieve, kokia nuostabi tvarka. Aš visada galvojau, kad man tiesiog trūksta erdvės, kad viskas būtų savo vietose... na, bet o ir stebėtis, kai mano spintoje yra daugiau nei 80 procentų laisvos vietos, tai natūralu, kad ir kaip bedėčiau vis tiek bus tvarkinga.
Šiandien pamačiau savo kolegas erasmusininkus. Varge, varge.
Dabar suprantu Antaną, kuris išvykęs į Austriją sakė, kad draugų susirasti yra beveik be šansų. Manuoju atveju šansų yra, tiesa, ne tokių kokių norėčiau. Lenkės susibūrusios vaikšto grupelėmis, portugalės taip pat. Žodžiu, labai norinčių bendrauti nėra. Tiesa, amerikietis bei dar kažkokių neaiškių tautybių žmogėdros vyriškos giminės išsivėpusiai nužvelgę vėpsojo, bet jų draugais įsivaizduoti būtų per daug naivu.
Dauguma nekalba vokiškai, arba slebizavoja negražiai...
Arba yra tokių, kurie į bitte langsam nekreipia dėmesio visai.
Vaikštau visur su Indre, bent jau daugumoje vietų. Greičiausiai greitai išprotėsiu. Negaliu pakęsti, kai nesuprantu, ką aplinkui mane esantys žmonės kalba. Nešė mane velnias ir pametė...
Tiesa, egzaminą kažkaip prastūmiau, skirtingai nei kai kam, man nepasiūlė grįžti ten, iš kur atvykau... arba dar blogiau suploti nemažos sumelės euriukų už papildomus kalbos kursus... ačiū erasmus‘ui, dabar jau žinosiu, kas yra tikras stresas. Na, iš kitos pusės, labai šaunu. Tobulėjimas vyksta kažkoks, esi priverstas mokytis, gyvenimo išlaidas apmoka, išmoko gyventi žemiau skurdo ribos į jį nepakliūnant, bando priversti tapti kosmopolitu ir atsisakyti bet kokių ryšių ir bandyti gyventi šia diena.
Čia, deja, ir baigias su Lietuvėmis. Mes puikiai laikome fronte normalių žmonių, kuriems nereikia skubėti ką nors greitai nusikabinti, nulėkti į klubą ir t.t.
Pavyzdžiui, aš šiandien užsiėmiau pažindinimusi su savo kaimyne, kuri atvyko čia studijuoti berods, skandinavistikos. Kitų dviejų savo WG dar nepažįstu. Vokiečiams atostogos dabar yra, tik tokie naujakuriai kaip aš ir Katerina jau užima startines pozicijas.
Interneto negaunu. Niekšai, specialiai mums, kaip lietuvėms nedavė... žinau, žinau, nori mums kaip žmonas darbams iškišti. Jų čia nežmoniškai daug. Greit sakysiu, kad kas trečias sutiktas žmogus yra islamo išpažintojas pagal kilmę...
Jaučiu stresą dėl valgymo. Negalėjo man kas surasti labiau valgančių žmonių į aplinką? Pavalgau rimtus pusryčius, o po 2 valandų vėl jaučiuosi alkana. Bežiūrėdami į mane kaip į nesveiką žmonės varo neviltin. Ir šiaip keistas jausmas: dar nesuprantu, ar aš iš tikrųjų stipriai daugiau valgau, ar tiesiog mano aplinka prasta šiuo atžvilgiu.
Šiandien išmokau susirasti vietą, kad galėčiau niekieno nematoma pavalgyti. Jaučiuosi nesveikai, kad turiu slėptis valgydama, bet priešingu atveju įkyrūs ir visokie kvaili žvilgsniai gadina apetitą, tad renkuos pirmą variantą.
Bevaikščiodama po parduotuves, tą dabar tiesiog privalau daryt, suplanuoju dovanas... gaila, kad tik pavertus sumas į litus silpna daros...
Surandu firminę faber castel parduotuvę... dievuliau, tėtis prieš išvažiuojant sakė, kam tau vežtis dailės reikmenų, jie ten dar pigesni nei čia...
Na, galbūt kažkur taip yra. Gal Berlyne į kurį važiuoja dauguma vokiečių apsipirkti, ar rytų Vokietijoje, nes čia mano norimas rinkinukas atsieitų 120 eurų... gal kada išvažiuojant...
Nebesinori sackintis su kampu, jaučiuosi nebelaikanti stuburo, o reik dar bent 10 naujų vokiečių kalbos žodžių išmokti, kad gyvenimas būtų lengvesnis...

Sužinojau šiandien, kas yra optimizmas. Ogi gyvenant pačioj sukniočiausioje barako vietoje išmokti ja džiaugtis ir mylėti. Susikurti jaukumą ir šilumą iš savęs.
Nors vis tiek pakilus pas Indrę suspaudžia širdutę vaizdas už lango... Tokijau, Tokijau.
Viskas. Einu mokytis. Šventa.