2008 m. kovo 30 d.

Vasariškas Meilės miestas Frankfurtas arba Pavasaris atėjo į Bankų miestą

Šandien turėjo būti graži diena. Kovo paskutinis sekmadienis.
Tiesa, ryto debesys ir vėjas lyg ypatingai kažko gero ir nežadėjo, bet... rytas pradėtas piešimu, turėjo būti geras.
Na, kažin ar galima tai būtų pavadinti rytu, kai užmiegi 4, o atsikeli pusę 9. Bet ne tai svarbu. Diena vis tiek turėjo būti graži. Ir ne tik todėl, kad tai jau visą savaitę žadėjo sinoptikai.
(Čia tai, kas gimė rytą)
Ir kaip tai, kas gimė, atrado vietą šalia kito grožio mano kambaryje :)
Eskizuojant bandant perimti nuotraukoje esančių išpieštų durų motyvą
ir jau galutinis vaizdelis ant sienos virš lovos :)

na, bet grįžkime prie pavasario ir meilės miesto.

Po piešimų išlekiu savo naujuoju dviratuku pasivažinėti. Tiesa, ne iš karto, nes dar grįžtu namo nusirengti. Visgi oras pasirodo beesąs stipriai įšilęs, tad tenka atsisakyti šiltojo megztinio. Suprantama. Tuo metu, kai jau pasiekiu miestą, beje, viena, nes Indrė atsisakė kur nors važiuoti, saulė taip įšildo mano nugarėlę ir galvą, kad jau pasigailiu apsirengusi juodą berankovą palaidinukę, kurią gavau čionais dovanų per uni party.

grynas malonumas važiuoti Frankfurte gatvėmis. Turi savo atskirą takelį, kuriame niekas tavęs nelies, nebent kitas dviratininkas, norintis tau įvažiuoti į užpakalį :) Bevažiuodama žaviuosi vis labiau besiskleidžiančiais magnolijų žiedais. Tačiau šįkart dar pagailiu išsitraukti fotoaparatą. nežinau, gal todėl, jog man pačiai malonu tiesiog gėrėtis, gėrėtis... atrodo, kad gali befotografuodamas sugadinti tą nuostabų grožį.

Centre, kaip ir įprasta, sekmadieniais vaikšto daug žmonių. Tikrai daug. Vieni iš jų tiesiog ateina pavalgyti ar išgerti kavos bežiūrint į kokį fachverkinį namuką ar užsivėpsojusį užsienietį, kiti pabendrauti ar susitikti su draugais. Treti tiesiog šiaip išeina pasivaikščioti su šeima. Viskas tarsi pulsuoja meile, šiluma, džiaugsmu ir šypsenomis.

Laimingi laiko neskaičiuoja. taip ir aš nejučiomis įsijaučiu į tą laimės einančią masę ir riedu savo dviratuku toli toli. Pirmiausia nusprendžiu išvažinėti Šiaurinę Maino pakrantę. Aplankau Gutleut viertel. Prabanagių namų kvartalas, įsikūręs tokioje tarsi dirbtinai padarytoje pusiasalio pusėje su įrengta jachtų ir katerių prieplauka. Atsiveria gana gražus vaizdas, tačiau ten dar vyksta statybos, tad kai kur matosi visokie statybininkų rakandai, gadinantys bendrą vaizdo kokybę.

Vėliau iš Vakarinės pusės judu ta pačia Šiaurine pakrante link rytų, link Nordbecken. Ten greičiausiai laivų dokas. Pravažiuoju tokias greičiausiai antrojo pasaulinio karo laikų liekanas, kurios taip pat laukia nesulaukia fotoaparato blykstės, bet vėliau. Dar ne šiandien ateis joms laikas. Kadangi įvažiavus prie doko esančia zoną, žmonių per duag nesimato, nusprendžiu per daug nesibastyti, ypač, kai nesuprantu pusės užrašų ant sienų bei aptvėrimų. Grįžtu į miestą, nes tiltas, kuriuo planavau persilekti į kitą pusę yra skirtas tik pėstiesiems ir traukiniams. Dviračio fiziškai neužtempčiau greičiausiai: laiptais riektų nešti kaip į trečią aukštą, o be to jie kaip velnias vingiuoti. atsisakau tokios minties. Pervažiuoju remontuojamas gatves ir susiradusi pirmąjį normalų tiltą - Flosserbrucke persikeliu į kitą pusę.

Pietinė Maino pakrantė važinėjimuisi ir turistavimui tinkamesnė, nes ilgesnė, tačiau ją labiau pamėgę ir patys vokiečiai. Nors, tiek vienoj, tiek kitoj pusėj pilna žmonių. Šioje pusėje ir Sachsenhausenas, ir parkai, ir paminklas "Ich", ir gatvė Floemarketui.

Važinėjant smagu matyti laimingus žmones. Gal dėl to man patinka čia. Čia labai daug vaikštančių laimingų porų, besibučiuojančių, tiesiog turistaujančių ar besideginančių, žaidžiančių su vaikais, ar sportuojančių, tai bėgiojančių, tai važinėjančių riedučiais, tai dviračiais. Net visiškai maži leliukai čia turi savo tokius man dar nematytus dviratukus.

Supavydžiu vokiečiams laisvės ir harmonijos, pagarbos ir meilės šalia esančiam žmogui. Blogiausia, kad kai matai, kad gali būti geriau, gražiau ir šilčiau, nebesinori grįžti ten, kur yra šalta. Tiesa, ne tik metereologiškai. greičiau gal netgi oras ne toks svarbus, nors jis džiaugsmo irgi prideda. (Visą mėnesį belaukusi pavasario, pagaliau jį gavau ir su kaupu.) Visgi aš irgi noriu gyventi aplinkoje, kur vyras ir moteris gali būti lygiaverčiai ir iki pat senatvės šiltai bendraujantys. Noriu. Taip pat noriu matyti šypsenas žmonių veiduose. Natūralias. Tokias žemiškesnes nei amerikiečių, nes jos labiau siutina nei sukelia malonumo bangą.

Niekad nemačiau Paryžiaus, bet manau, kad pabuvus kelias dienas Frankfurte, galima pajausti tą švelnią romantiką ir ore besisklaidančią meilę. Nežinau, gal Paryžius turi dar kažką daugiau, nei tenka matyti čionai? Bet Indrė sako, kad tai mitas, sukurtas meilės ištroškusiems. O kai tiki, tai nelabai ir galvoji. Bet gal reikia pamatyti abu, kad galėtum pasakyti, kuris labiau.

Kitą šeštadienį plaukiosiu po Strasbūrą. Bandysiu perkąsti to miestuko romantiką. Kol kas dabar vietos, kur norėčiau būti labai įdomiai dėliojasi. Visko norisi, bet realiai vertinant, gyvenimas Frankfurte stipriai artimesnis lietuviui nei Japonijoje, nepaisant to, kad ir kaip man ta šalis patiktų ir vis norėtųsi sugrįžti į tą egzotiką. Tiesa, egzotika yra tuomet, kad pajauti jų dvasią. Kada tiesiog gera būti su jais.

Baigiu savo palaidas rašliavas ir einu piešti. Ryt pirmoji oficiali studijų diena. Nusimatanti darbinga ir aktyvi.

Labos.

Komentarų nėra: