2008 m. gegužės 21 d.

Birželio 4-oji. Lašas

Kam nepatinka žiaurios gyvenimo tiesos ir šiaip skaudūs dalykai, geriau neskaito šio įrašo pirmosios dalies ir iš karto eina prie antrosios.


I.
Šis įrašas gimė neatsitiktinai. Vakar gavau seno draugo laišką su prašymu padėti. Žinoma, neatsisakiau. Ir ne tik dėl to, kad senas draugas, bet ir dėl to, ko prašė. Aš, aišku, negaliu nei dabar, nei grįžus pati to padaryti. Niekas manęs nepriima į tas patalpas, kur iš paguldytų žmogiukų protingos mašinos nusiurbia kraują. Bet jei kada nors galėčiau, tikrai taip ir padaryčiau. Ir ne dėl to, kad tas kraujas bus skirtas mažai būtybei, dar negalinčiai pačiai savęs apginti ir pakovoti už savo būvimą žemėje. Man, aišku, absurdiška, kad visos akcijos rengiamos vaikams. Negi žmonės taip nugyvulėjo, kad tiktai parodžius jam mažą kenčiančią būtybę, jo sieloje atgimsta mintis, kad gal reikia? Aš nežinau, kuo skiriasi vaiko, sergančio vėžiu, ir močiutės, sergančios šia liga, skausmas. Nežinau. Ir greičiausiai nesužinosiu, nes savo vaikystę tarsi jau nugyvenau. Niekada negalėsiu palyginti, bet manau, kad gelbėti reikia tiek vienus, tiek kitus. Tiek vieniems, tiek kitiems to reikia. Žinoma, pirmenybę visi teikia vaikui... Nors aš labai žaviuosi mažais vaikais, visgi skeptiškai galėčiau atsiliepti ir šiuo klausimu... bet ne apie tai aš čia.
Žaviuosi tuo, kuo užsiima viena mama, netekusi savo dukrytės. Tikrai nuoširdžiai žaviuosi. Nežinau, gal tai bus pirma organizacija be purvinų vidinių peripetijų ir koncentruosis tik į gelbėjimą vaikų, o ne grobuonistinės politikos kryptimi. Mačiau, kaip išėjo Raselė... ir kartais pagalvoju, kad ne tik kraujo reikia duoti. Reikia išmokyti žmones duoti šilumos. Mylėti. Galbūt tai, kad tu pabūsi 3 valandas, su vaiku, kuriam baisiai skauda, jam fiziologiškai nepakeis yrančių kepenų ar metaztazių plėtimosi, bet tikrai gali bent akimirkai leisti žmogui užsimiršti, kad jis serga, kad jam skauda... Vidinė savijauta yra ne ką mažiau svarbi nei fiziologija.
Nors žinau, kad ir to neužtenka. Kaip ir neužtenka tik kraujo gavimo, laiku atėjusio gydytojo, laiku pastebėtos ligos ir laiku pradėto gydymo.
Bet visgi... manau, kad reikia bandyti kovoti... Močiutė sakydavo, kad kančia taurina. Sveiki greičiausiai niekada to nesupras, bet sergantys... ir nesvarbu, ar vėžiu, ar kokia kita liga... jie tai praeina - pragarą žemėje, tad vien dėl to, mes turėtumėme ir, sakyčiau, visi sveiki privalėtume su jais dalintis tuo, ką turime... nes vienam iš jų gal reikia mano leukocitų, kitam gal trombocitų... niekada nežinai... ir jei būčiau ne Vokietijoj bei tenkinčiau dar kelias sąlygas, tikrai būčiau viena iš tų, kurių birželio 4-ąją dalintųsi ta, gyvybę palaikančia plazma.


II.
O tai, kas galbūt būtų naudinga tiems, kurie norėtų prisidėti...
Maloniai kviečiame Jus prisijungti prie labdaros ir paramos fondo „Rugutė" organizuojamos kraujo donorų akcijos birželio 4 d. (trečiadienį) „Rugutės Namučiuose" padovanoti gyvybiškai svarbaus Kraujo tiems, kuriems jis reiškia Gyvenimą.
Akcijos laikas: 2008-06-04 d. nuo 14:00 iki 19:00 val.
Vieta: „Rugutės Namučiai", P.Smuglevičiaus g. 45, Vilnius
Daugiau informacijos apie akciją:http://www.rugute.lt/svarbu/akcija-2.html
Kiekvienas paaukotas kraujo lašas – tai mažas žingsnelis į Viltį.Padėkite jį žengti kartu su mumis.
Būtume nuoširdžiai dėkingi, jei apie dalyvavimą iš anksto praneštumėte el. pašto adresu savanoriai@rugute.lt

2008 m. gegužės 10 d.

Kultūrinės pažintys: Graikija

Greičiausiai niekad nebūčiau pagalvojusi, kad su visiškai nepažįstamu žmogumi praleista diena gali būti visai įdomi ir turininga. Ypač pamačius susirinkusių erasmusininkų kontingentą, tai atrodo neįtikėtina, bet pasirodo, kartais pasitaiko ir išimčių...
Jaučiu didelę kaltę, kad dar nepapasakojau, apie Hesseno vyno laukus, bet tam tikrai tikrai prisirengsiu... vis nesugebu pribaigti iki galo minčių. Niekada nemaniau, kad bus momentų, kada bus sunku išsireikšti lietuviškai. Visgi kai 6 ar 8 valandas praleidi kalbėdamas svetima kalba ir taip beveik kasdien, darosi sunkoka būti visiškai laisvai lietuvių kalboje... Tik šiandien bekalbėdama su mama Lietuvoje pagavau save, jog pradedu pridėdinėti neegzistuojančias galūnes ir priesagas lietuvių kalboje...
Bet grįžkim prie Graikijos. Šiandieninė pažintis - graikas. Prašnekėtos beveik 6 valandos, aplankyti du miestai - Wiesbadenas ir Hanau, susipažinta su skirtingomis kultūromis.
Aš mokiau jį lietuviškai, jis mane - graikiškai.
Ir greičiausiai bendravimas priminė lyg bendrautų du seni bičiuliai: visgi Graikijoje, matyt, įprastas labai šiltas bendravimas... ir čia mano apsikabinimas antrą ar trečią susitikimą atrodo kaip menkas niekutis... Sakyčiau emocingi, lipšnūs ir šilti. Stengiantys bendrauti ir susipažinti... Tiesa, galbūt didžiausią pliusą Dionisui (mano šiandien susipažintas graikas) pridėjo išsilavinimas: tarp kitų užsieniečių, kuriems reikia aiškinti, kas ta Lietuva, kas jos sostinė, ir šiokias tokias istorines vingrybes, šįkart apsieinama be visokių tokių elementarių pasakojimų, dėl to dar daugiau laiko lieka diskusijoms apie politiką, mokslus, teisę, Aziją, bei mudviejų gimtines palyginus su Vokietija. Dar, žinoma, apšnekame keliones ir pasidaliname įspūdžiais, kas kur verta dėmesio.
Tad kokia gi ta Graikija? Galbūt aš esu čionai atsilikusi ir visiškai nieko daug neišmanau apie kultūras, bet mane žiauriai nustebino graikų gyvenimo būdas. Nors gal tai šiek tiek primena jau stipriai pažengusias vakarų šalis, bet vis dėlto. Hmmm... man keistai atrodo, kai beveik 30 metų vyrą išlaiko tėvai: apmoka studijas, kurios čia, oi, nepigios daktarui gauti ir ypač teisės (sakė, lyg 15000 eurų metams), bei apie 2000 eurų kas mėnesį pragyvenimo išlaidoms. Taip, greičiausiai lietuviai šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi... manau, kad didesnė dalis savarankiškai jau gyvena tokiu laiku.
Aišku, jį taip pat baisiai nustebino, kai prakalbom apie santuokas ir vaikus. Anot jo, tuoktis iki 30 metų yra kvailystė... ir jo argumentas gana labai tikslus:"mano šalyje tuokiamasi ne anksčiau trisdešimties, dėl to mes jau būnam subrendę ir atsakingi už savo veiksmus, o pas jus, kai tuokiasi tokie jauni, dėl to toks ir aukštas skyrybų procentas"... ir į tokį komentarą mano bet kokie idealizuojantys argumentai pasidaro nebetinkami...
Prakalbus apie šalis, paaiškėja, kad graikams lygios vietovės visai ne prie širdies: užaugę kalnuose, jiems tiesiog trūksta oro ir gamtiškos didybės plynuose laukuose... tad čia aš jį nuliūdinu, kad Lietuvoje jis tikrai neras kalnų (nes jau per susirašinėjimą laiškais nuskambėjo noras apsilankyti Lietuvoje)... bet kažkaip tai jo neatbaido.
Bet kai prakalbam apie orą, graikas pasibaisi... jam vokiškas pavasaris su 10 laipsnių šilumos atrodo kaip netinkamas oras keliauti, o sužinojęs, kad pas mumi būna sniegas beveik 3 mėnesius ir lyja kibirais bei būna apsiniaukę, visai nusprendžia, jog tai nenormalus oras gyventi... pasiūlydamas atsikraustyti į Graikiją - ten juk visada šilta.
Ir Graikijoje, mane nustebino, jaunimas dar apolitiškesnis nei Lietuvoje. Visai neaktyviai dalyvaujantis visuomeniniame gyvenime. Tiesa, jį baisiai sudomina mano korporantiška juostelė... gal beveik valandą kalbamės apie korporacijas, jų tradicijas, ištakas bei vertybes besigrožėdami Mainzo vaizdas pro S-bahn'o langą.
Atvykus į Hanau vieną akimirką prisimenu tropikus Wakayamoje... išsilydęs oras virš traukinio bėgių ir tolumoje stūksantis kalnas primena Greitąją Ramiojo Vandenyno strėlę.
Galiausiai prasideda kalbos pamokos. Nustebina graiko gabumai. Jis po kelių valandų bendravimo gana labai aiškiai ir teisingai taria lietuviškus žodžius ir jau be problemų pats puikiai aiškina lietuviškų pavardžių kitimą. Jį sužavėjo pridedamos -ienės priesagos ištekėjusioms moterims... aš aišku šioje vietoje gal nelabai supratau jį, bet vėliau, kai pradėjau kalbėtis apie Kiniją ir moterų teisės, visgi nustebino požiūris į moterį... Kad moteris karalienė, ir kas jai, kad jos vyras despotas... čia greičiausiai buvo geriausia pokalbio dalis, nes įvairių interpretacijų buvau girdėjusi, bet ši buvo nepakartojama. Tiesa, ties šia dalimi nusprendžiu, kad gal čia jo daugiau asmeninė interpretacija ir nusprendžiu palaukti pakviestos graikiškos vakarienės ir susipažinimo su kitais atvykusiais į Frankfurtą graikais... na, jeigu jie visi tokie... gal ir visai nebloga mintis būtų į tą Graikiją nulėkt ilgėliau pasibūt... o Graikija, Graikija...

Visgi graikai tikrai labai šilti žmonės, sakyčiau kaip lietuviai, bet daug kam lietuvis asocijuojasi su kažkuo niūriu, uždaru ir nebendraujančiu padaru, bet iš senojo Europos lopšio atvykėliai čionai sako, jog visi jie labai šilti, karšti ir laimingi... o aš greičiausiai galiu tik pridurti, kad kaip ir lietuviai vyrai, mano, jog lotynų Amerikos šokiai yra kažkas sunkaus ir vyrams sunkiai įveikiamo, dėl to geriau nešokti visai, mėgsta bučiuotis ir išlaikyti kontaktą, nemėgsta nuobodžiauti ir tiesiog mėgaujasi visais gyvenimo teikiamais malonumais :)

Reikės pratęsti, aišku, kultūrinių pažinčių aprašymą, bet Doo-Jin Kim manau neapsidžiaugtų sužinojęs, kad nedirbu intensyviai prie būsimo savo pranešimo... tad mokslai valdo.
visiems kitiems, labos :)
ps. o užuolaidos būtų atsiradusios iškart, bet užsispyrę visi kartu kompiuteris, mozilla ir internetas neleido man to padaryti. Bet šiandien, jau draugiškesni buvo...

Ir pabaigai gražiosios žąselės Zepelinų alėjoje ant žolytės šalia šaligatvio :) kaip ir voveraitės, kaip ir kiškučiai, taip ir jos mane stebina Frankfurto centre...

2008 m. gegužės 2 d.

Hesseno vyno laukai WEINLAGENWEG

Taip, taip, Vokietija irgi turi visai neblogų vynų. Savų. Ir dar nemažiau vynuogynų laukų. Tokių, kuriais einant norisi tik prigriebt kur nors žemelės kalnuos ir užsiimt šiuo amatu.


Be apie viską iš pradžių.


Su Vokeitijos, tiksliau, Heseno vynuogynais susipažinome gana atsitiktinai. Mums, t.y., šio pusmečio erasmusininkams pasisesekė, kad tradicinė vyno šventė vyko būtent tuo metu, kai buvom mes - gegužės pirmąjį sekmadienį. Tad nebuvo net progos pagalvoti, kad reiktų praleisti tokią nuostabią progą susipažinti su dar viena neištirta vietove.


Tas rytas Frankfurte neatrodė baisiai kažkuo įspūdingas ir nežadėjo nieko gero. Buvo šlapia ir šalta... tiesiog Brrrr... niekur nesinorėjo net kelt kojos, o juo labiau iš siltų namų. Tiesa, nebuvo taip baisiai šalta, kai pagalvoji, gal tik kokie 16-18 laipsnių, bet prieš tai buvusi karštuma tarsi sukurė tokį pojūtį, jog vis dėlto atšalo.


Atvykus į traukinių stotį, paaiškėjo, kad ne mes vieni ruošiamės vykti į šią šventę. (Iš pradžių man atrodė, kad ši ekskursija, kaip ir daugelis kitų, organizuotų Hermes club'o arba International Office nesulauks didelio populiarumo, visgi, klydau.) Žmonių buvo galybių galybės. Tuomet neatrodė keista, kad traukiniai važiuoja, kas 15-30 minučių, tik vėliau išsiaiškinom, kad tas padažnintas tvarkaraštis iš tikrųjų išgelbėjo keliaujančius nuo dar didesnės spūsties. Bet mes mitrios mergaitės (Aš, Indrė bei Jurgita) įsitaisome gana patogiai ir pajudame Heidelberg kryptimi (taip, taip, to garsiojo studentų miestelio link. Tiesa, į jį patį kelionės metu neužsukame - jis mūsų planuose sąlygų atostogų Vokietijoje metu).


Išlipame Zwingenberg miestuke. Labai gražus, žavus ir jaukus mažas miestukas. Nors tiesą sakant, reiktų sakyti, kad vienas iš rajonų Hessiche Bergstrasse. Jeigu nesunku, įsivaizduokite tokį ilgą liniją arba upę šalia kalnų, šiek tiek išsiplėtusią ir kai kuriose vietose tiesiog išsiliejančią kaip marias, bet nenutrūkstamai tekančią. Tai ir yra miesteliai ir miestai einantys lygiagrečiai kalnams, kurie visiškai vienas su kitu susisiekia ir kartais sunku pasakyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Bet tai dar vienas dalykas, savotiškai suteikiantis grožio šiai Hessiche Bergstrasse.


Šiaip iš tikrųjų tikrasis (Hesseno) vyno kelias prasideda dar šiek tiek prieš Zwingenbergą ir baigiasi ties Heppenheimu, maždaug apie 28 km atstumas per kalnus. Šiame kelyje daugybė senų paliktų pilių, kurios yra laisvai prieinamos turistų lankymui (pastebėta, kad dažniausiai be jokio įėjimo mokesčio), tačiau priešingai nei Lietuvoje visos pakankamai sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Tad minėtasis vyno kelias yra ne tik lankymas vynuogynų, bet kartu ir pakelėje esančių pilių.


Šventės metu šiame kelyje atsirado 7 stotelės - vyno ragavimo punktai. Juose galima paragauti, aišku už simbolinę vieno euro kainą kokių tik širdelė geidžia vynų, pagaminų iš Hessiche Bergstrasse vienuogių. Patartina pirmose stotelėse per daug nesivaišinti, nes kitaip tikimybė pasiekti (taip taip šiose vietovėse temperatūra nenukrenta per visus metus žemiau 10 laipsnių, tad net jei išvažiuoti iš Frankfurto ar Heidelberg gana šaltą ir vėsią dieną, tai čionai tikrai nesušalsite) Heppenheimą dar labiau sumažėja. Visgi alkoholis ir karštis padaro savo.

Žinoma, kiekvienoje stotelėje jums pasiūlys ir tradicinės vokiškos virtuvės, tad iš alkio nenumirsite, o labai išrankūs gurmanai visada gali pasukti takeliais į miestelius ir tenai pasimėgauti dar didesnio pasirinkimo gėrybėmis, tačiau tokiems turistams kaip mes, užtenka ir to, ką pateikia vietiniai mažuose sustojimuose.

Gaila, kad antroje stotelėje mus tikrąja to žodžio prasme užklumpa audra. Savotiškas grožis ir gamtos stichija, nuo kurios nėra kur pasislėpti, deja. Tačiau po keliolikos minučių jau vėl šviečia saulė tarsi nieko nebūtų buvę. Nuėjusius 6 kilometrus leidžiamės link miesto pagauti traukinuką, o tuo tarpu ištvermingesnieji pasilieka toliau kopti į kalnus.

Tad galima pasimokyti iš mano patirties: neskubėti per daug greitai pirkti vynų, nes tie visi skysčiai ir buteliukai gana nemažai sveria... ir kai nugula pečius, nei kalnų grožis, nei būsimas ragauti vynas, nei bandelės nebebūna žavingos ir noris tik kuo greičiau pasiekti namus...

Ir dar, šis grožis gana nemažai patuštins Jūsų kišenę... Traukinio bilietas iš Frankfurto pirmyn ir atgal apie 30 eurų, tradicinė gertuvytė, kurią tiesiog būtina parsivežti kaip suvenyrą, apie 4 eurai, vyno degustavimas (priklausomai nuo dažnumo) apie 15-30 eurų, bei buteliukų kainos šuoliuoja nuo 10 iki 70 eurų.

Tačiau tikrai verta bent kartą gyvenime pamatyti tikrą vynų degustavimo šventę senajame Vokietijos krašte. Nepamirštami įspūdžiai ir teigiamos emocijos garantuoti.