William Faulkner Triukšmas ir įniršis
Romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2003, 341 p.
Džiaugiuosi, kad jau seniai pabaigiau mokyklą. Džiaugiuosi pirmiausia dėl to, kad, jau einant tretiems metams politologijos studijų, aš pagaliau sugebėjau atsikratyti literatūros pamokų šleifo skaitant grožinę literatūrą. Ties šia Faulknerio knyga tai greičiausiai geriausiai pajutau. Visiškai, žinoma, nebeįmanoma iš savo galvos išmesti to, ką mokeisi ir išmokai, bet šiek tiek pamiršti, žiūriu, visai neblogai.
Rašydama apie knygą tikrai nesiruošiu perpasakoti knygos turinio, nors tai ir priklausytų gerai recenzijai. Priklausytų ir autoriaus aprašymas, jo darbo palyginimas su kitais srovės atstovais ir panašiai, bet aš to tikrai nesiruošiu daryti sąmoningai. Perskaitai knygą, ir jeigu lieka, kas išsilieja, tai ir yra tas svarbiausias efektas, sukeliamas perskaitytos knygos.
Pats autorius Viljamas Faulkneris man, iki gaunant šią knygutę iš Ingutės rankų, buvo negirdėtas ir nematytas. Nebuvau skaičiusi jokios jo knygos, suprantama, visų knygų neperskaitysi, tad stengtis taip pat neverta. Visgi ši jo knyga mane sužavėjo.
Šiek tiek net sutikčiau su vertėja, kuri autorių pristato, kaip perkuriantį gyvenimo modelį.
„Viljamas Faulkneris (1897-1962) – vienas garsiausių XX a. Amerikiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatas (1950). Jis sukūrė savitą žmogaus koncepciją, tobulino ir išplėtė šiuolaikinės literatūros meninę kalbą, sukūrė ypatingą pasaulio modelį, - čia dera tai, kas keista, liguista, tragiška bei chaotiška, ir kartu harmonijos siekis. Jo kūryba magiškai veikia ne vieną skaitytojų kartą.“
Tiesa, kai skaičiau knygą mane visą laiką tąsė šioks toks nervas (detaliau reiktų žiūrėti žemiau). Autorius, matyt, to ir siekė – skaitytoją iki pat paskutinės knygos eilutės laikyti nežinioje. Besikeičiantys pasakotojai, erdvės, požiūriai, laikmetis bei gana laisvai palikta knygos sintaksė neleido knygos skaityti probėgom. Nors, aš taip ir mėgstu paskaityt knygutę keletas minučių prieš miegą, sėdint traukinyje ar nesurandant ką veikti prie arbatos puodelio. Tad su šia knyga taip tikrai neišdegs... teks po to, kaip ir man skaityti antrą kartą ir keikti autorių, kodėl jis taip viską supainiojo. O supainiojo autorius tenai tikrai nemažai visko. Tad čia tai, ką aš galėčiau pavadinti knygos kritika iš mano neišlavinto grožinės literatūros skonio: knygos stilius ir forma.
Faulknerio knygos stilius ir forma mane visą laiką žiauriai nervino. Puikiai suprantu, kad tikras profesionalas būtų visą tekstą sudėliojęs stipriai patrumpinęs ir pateikęs daugelį dalykų aiškiau. Taip, gal aš visgi esu be kantrybės, tačiau daugelis dalykų liko iki galo neatverti ir neaiškūs. Gal toks ir buvo autoriaus tikslas, bet mano nepatenkintas smalsumas skaitant knygą beveik nuolatos suteikdavo neigiamų emocijų (kaip kad nepasitenkinimą – kodėl gi jis visko negali parašyti tiesiai šviesiai? Matyt, per sunku. Arba, anot literatūros profesorių, per lengva ir neprofesionalu.) Tad tai gal būtų pagrindinė mano kritika skaitytam veikalui.
Tokią knygos ¨Triukšmas ir įniršis" anotaciją pateikia vertėjai knygos gale:
„ „Triukšmas ir įniršis“ (1922) laikomas vienu iš geriausių bei įdomiausių rašytojo romanų. Iš savo kūrinių šią knygą Folkneris labiausiai brangino. Analizuodamas sudėtingą žmogaus prigimtį, šiame romane jis atkuria asmenybės sąmonės bei pasąmonės turinį, atskleidžia instinktų poveikį žmogaus psichikai, realizuoja savitą laiko sampratą. Gyvenimo tragizmo suvokimas skatina romano herojų dvasinę raidą, tačiau ne visi personažai pajėgūs ištverti vidinio pasaulio ir aplinkos nesantarvę. Kūrinio pobūdis yra paveikęs pasakojimą, - šiuos ypatumus atspindi pirmas romano vertimas į lietuvių kalbą.“
Prie to reiktų pridėti ir nuolatos lietuviškuose vertimuose aptinkamus rašymo klaidų kiekius. Ypač, kai tekste svarbi kiekviena raidė kiekvienas šriftas, tuomet tos klaidos dar labiau erzina, nes nesupranti, ar personažas tyčia šaipos iš kažko, ar tiesiog čia taip netyčia pražiūrėjus kalbos redaktorė... o tokių vietelių, patikėkite, nemažai. Bandžiau prisiminti, ar esu skaičiusi bent vieną anglišką knygą, kurioje būtų buvusi bent viena žodžių rašybos klaidelė. Nors užmušk, nepamenu. Bet, net ir neimant mano šio pavyzdžio su angliška literatūra, akivaizdu, kad Lietuvoje kalbos kultūra neegzistuoja plačiąja prasme – redaktoriai labai dažnai nesivargina suderinti linksnių, tvarkingai parašyti priklausančią galūnę ir visiškai nejaučia jokios sąžinės graužaties tekste palikdami raidžių samplaikas, iš kurių pats skaitytojas turi atsirinkti, koks gi ten visgi žodis turėtų būti. Vos ne kaip spręsti rebusus.
Bet pamirštant tą lietuviškąjį knygos leidimą, aišku, mane dabar jau sudomino angliškas knygos variantas, gal kada ateityje perskaitysiu, ši knyga labai visapusiška tiek temų, tiek veikėjų prasme. Kiekvienas veikėjas šiame Faulknerio romane tarsi turi atskirą liniją, kurią būtina sekti. Didžiosios jų dalies tik labai maža informacijos dalis yra atskleidžiama per visą knygą. Tiesa, įžangoje nerasite apibūdinimo, kas čia yra kas... skaitai pašnekesius tarp žmonių ir turi pats gaudytis, kur koks sakinys apie kurį ką pasako. Greičiausiai viskam sugaudyti reikia daugiau negu aš skyriau šiai knygai, bet gal to autorius ir nesiekė visai? Gal jis taip ir norėjo palikti skaitytoją iki galo nesupratusį, kokia vieno ar kito veikėjo reikšmė fabuloje, nes manė, kad tai tiesiog nesvarbu? Greičiausiai. Bet tai ir yra knygos žavesys – skaitai, skaitai ir vis noris kuo greičiau pajudėti į finišo tiesiąją...
Bet geriausia šio įrašo dalis manau turėtų būti tam tikri pastebėjimai iš knygos, kurie šiek tiek daugiau greičiausiai papasakos apie knygą ir jos turinį nei mano mintys.
Faulnerio knygos "Triukšmas ir įniršis" ištraukos, pastebėjimai ir citatos:
Prezervatyvai „Linksmoji našlė“. Užrašas ant dėželės „Trys linksmosios našlės: Agnė, Meiblė, Bekė“. [čia šiaip ir knygoje buvo atkreiptas dėmesys į tokį gana keistą dalyką. Niekad nepagalvočiau, kad taip kada nors galėjo būti vadinamas toks daiktas]
57 psl. Mergaičių pokalbis apie nevisiškai pilno protelio vyriškos lyties atstovą, besiseilėjantį ir negalintį nuo jų akių atplėšti. Keletas mergaičių priėjo. „Priėjo. Aš atvėriau vartus ir jos sustojo, pasigręžė. Aš tik stengiausi pasakyti, nutvėriau ją, stengiausi pasakyti, ir ji suriko, o aš vis tiek stengiausi pasakyti, stengiausi, ir tie švytintys pavidalai ėmė stoti, o aš stengiausi išsigauti lauk.“ [tik vėliau, po gerų 200 puslapių paaiškėja, kad taip buvo aprašyta mergaitės išprievartavimo scena. Psichiškai nesveikas vyras, atrodantis kaip visiškas nesubrendęs vaikas, išniekina iš mokyklos grįžtančią mergaitę vos ne tėvo akyse. Tai vėliau paaiškina, kodėl nevisprotį visą laiką sergi kas nors iš tarnų.]
68 psl. „Mažybiniai vardai vulgarūs. Tiktai prasčiokai juos vartoja.“ [taip taip, mano tėtei patiktų šis paaiškinimas. Jis žiauriai nemėgsta mažybinių žodelių, o mano mamai, kilusiai iš Suvalkijos, tai tiesiog yra įaugę į kraują... matyti, kad ir man. Prasčiokė, ne kitaip.]
81 psl. „Jis buvo senelio, ir atiduodamas jį man tėvas pasakė: įteikiu tau visų vilčių, visų troškimų mauzoliejų, labiau nei apmaudžiai tikėtina, kad tu pasinaudosi juo, siekdamas žmogiškosios patirties reducto absurdum (reductio ad absurdum – privedimas prie nesąmonės), ir tavo asmeninius poreikius patenkins ne ką daugiau, nei patenkino jo ar jo tėvo poreikius. Duodu jį tau ne tam, kad visad prisimintum laiką, o kad retkarčiais jį trumpam pamirštum ir neeikvotum jam įveikti viso savo įkarščio. Nes kovos niekada nebūna laimimos, pridūrė. Jos netgi nekovojamos. Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija.“ [patiko man pastebėjimas, kad kovos niekada nebūna laimimos. Ir kad netgi nekovojamos, o pergalė yra ne kas kita, kaip filosofų ir kvailių iliuzija. Taip, pergalė reliatyvus dalykas, ypač kovojant. Nustebina kas dar, kad įkarštis yra vertinama, kaip teigiama savybė, nes jo nereiktų eikvoti.]
82 psl. „Sunkiausiai visada skiriesi su dykinėjimo įpročiais.“ [taip, tą jau ir aš suprantu. Įpratau dykinėti besimokydama TSPMI... J]
„Tėtis minėjo, kad nuolatinis knietulys žinoti tų kaprizingo ciferblato mechaninių rodyklių padėtį – intelekto veiklos požymis. Išskyros, kaip ir prakaitas, sakė tėtis.“ [gerai nustatomas intelektas, ar ne?]
84 psl. „Na, duok tu jam ramybę, sako Šrivas, jei jis pakankamai protingas nelakstyti paskui tas purvinas kekšes, kokia kam bėda. Pietuose gėda neprarasti skaistybės. Vaikinukams. Vyrams. Jie mums pripasakoja apie tai aibes nebūtų dalykų. Nes moterims šitai ne taip svarbu, sakė tėtis. Jis sakė, kad nekaltybę išgalvojo vyrai, o ne moterys. Tėtis sakė, kad tai – tarsi mirtis, būvis, kai atsiskiri nuo kitų, paprasčiausiai palieki juos, o aš paklausiau Ir negi šitai nieko nereiškia o jis atsakė Būtent todėl viskas taip šitaip liūdna, ne vien tik nekaltybė, o aš tariau Kodėl ne aš, o ji prarado nekaltybę? Ir jis pasakė Būtent todėl tai šitaip liūdna; nėra nieko, ką būtų verta keisti, o Šrivas ir sako: jei jis pakankamai protingas, kad nelaksto paskui tas purvinas kekšes, o aš jam pasakiau Ar esi kada nors turėjęs seserį? Ar esi? Ar esi?“ [čia yra viena įdomiausių knygos scenų, kurios šleifas greičiausiai slenka per visą knygą nuosekliai. Kai kuriose vietose sunku suprasti, ar iš tikrųjų dar maži būdami vaikai išbando tai, kas realiai reiškia kraujomaišą, ar tiesiog brendimo laikotarpiu yra įdomus kitoks kūnas. Bet tas nuolatinis klausimas „Ar esi kada nors turėjęs seserį?“ tarsi suponuoja, kad tarp brolio ir sesers visgi buvo intymus ryšys. Būtent šio intymaus ryšio, man atrodo, vos ne analizė ir pateikta knygoje. O pats leitmotyvas yra vienas svarbiausių knygoje.]
89 psl. „Reikia, man regis, bent jau geros valandos, kad laiko suvokimą prarastų tas, kuris sugaišo daugiau nei trunka istorija, taikydamasis su jo mechanine tėkme.“ [gryna tiesa]
94 psl. „Garvežiui sunkiai pūškuojant su pertrūkiais pūkš pūkš, traukinys darė posūkį, o jie ramiai sau nyko iš akiračio, persmelkti to nuskurusio, amžino kantrumo, tos nekintamos giedros: toks mišinys to vaikiško ir visad parankaus nemokšiškumo ir to paradoksalaus patikimumo, kuris apsiaučia ir globoja tuos, kuriuos jie myli be jokios priežasties, nuolatos apvogdami ir vengdami atsakomybės bei įsipareigojimų taip atvirai, kad negalėtum pavadinti to net gudravimu, todėl, netgi pagavęs vagiant arba sprunkant, taip nuoširdžiai ir savaimingai susižavi tuo nugalėtoju, kaip žavisi džentelmenas tuo, kuris jį nugalėjo sąžiningoje kovoje: o dar – buvau pamiršęs – tasai švelnus, niekad nemąžtantis jų pakantumas baltųjų užgaidoms, kaip tas senelių pakantumas nenuspėjamoms vaikaičių šelmystėms.“ [Folkneris mano atmintyje ilgam išliks kaip vienas ryškiausių įžvalgų darytojų. Ši – ne išimtis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, bet kai pagalvoji, juk taip gal irgi būna.]
101 psl. „žinau, kad dažnai žmonės duoda pažadus tik tam, kad nuramintų savo sąžinę“. [šventa tiesa. Vyrai, itin dažnai.]
104 psl. „Tokios tos jau moterys yra jos neišmoksta pažinti mūsų būdo nes tiesiog gimsta patręštos įtarumu tokiu galingu kad kas akimirką iš jos išauga visas derlius dažnai jos būna teisios jos turi blogio nuojautą gebėjimą susekti blogio trūkstamas grandis instinktyviai juo apsisupti kaip apsisupti antklode miegodamas patręšti savo sąmonę kol tasai blogis galiausiai pasiekia savo tikslą, nesvarbu buvo jis ten ar ne.“ [o kodėl tik moterys turi suprasti vyrų būdą, o vyrai neturi to paties daryti? Pagaliau mano galvoje sueina į vieną tašką rytai ir vakarai – visur moteris yra blogis, tiesa, rytuose žymiai seniau. In. Juoda. Blogis. Vyras – tai baltas gėris su kruopele blogio, o moteris – juodas blogis su kruopelyte balto gėrio. Aš iš savo varpinės pasakyčiau, kad vyrai yra patręšti daryti ką nors blogo ir moterys su įtarumu čia niekuo dėtos. J]
110 psl. „bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ [įdomu, ką logika pasakytų apie tokį sakinį.... ]
113 psl. „žmogus yra savo nelaimių suma“ [man puikiai tinka. Ir kitiems taip pat galbūt]
114 psl. „Moterys turi kažką bendra su blogiu, su tikėjimu, kad nė viena iš jų negalima pasikliauti, o kai kurie vyrai pernelyg jau tyri, kad apsigintų.“[ir vėl tos moterys blogos... knygoje beveik visur arba kekšės, arba damos, kurios nieko neišmano... o vyrai – amžini tyrumo įsikūnijimai.]
„Negražios merginos. Tolimos pusseserės, šeimos draugės, kurioms vien tik pažintis primeta savotišką noblesse oblige kraujo įsipareigojimą. O jinai sėdės ir taukš mums jų akivaizdoje, kaip esą gaila, kad Džeraldas paveldėjo visą jų giminei būdingą grožį, nes vyrui jo nereikia, jam net geriau be jo, o merginai be grožio – tikra prapultis.“ [taip, merginai be grožio prapultis. Bet kai kurios neprapuola, savo kailiu patyriau, tad manau, kad perdėta. Nors aš vadovaujuosi graikų grožio supratimu – kaliokagatija – gėris ir grožis turi eiti išvien.]
125 psl. „Moterys niekada nebūna skaisčios. Skaistumas – negatyvi būsena, todėl ir prieštarauja gamtai. Tai tiktai žodžiai, o jis pasakė Skaistybė – irgi žodis ir aš tada tariau Jūs nežinote. Jūs negalite žinoti, ir jis atsakė Galiu. Akimirką, kai mes šitai suvokiame, tragedija praranda dalį vertės.“ [palieku kiekvieno asmeninei interpretacijai]
134 psl. „Vėlų rugpjūtį ir pas mus būna tokių dienų: oras toks pats lengvutis ir gaivus kaip šitas, kažin kas jame liūdna, ilgesinga ir pažįstama.“ [taip, tikrai būna]
„Žmogus – tai jo klimakterinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurios nuobodžiai išsirutulioja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę.“ [tiesiog vėl nepakartojama įžvalga. Ir vėl tėtės. Visos geriausios įžvalgos padarytos tėtės žodžiais. Autoriteto išlaikymas.]
159 psl. „kad negaliu būti skaistus, kai šitiek jų vaikšto ūksmėje aplinkui ir šnabžda savo švelniais mergaitiškais balsais, gaišuodamos tose ūksmingose pavėnėse, ir į mane plūdo tie žodžiai, kvapai ir akys – jauti juos jų nematydamas, bet jeigu šitai padaryti taip paprasta, vadinasi, tai ničnieko nereiškia...“ [taip, nelengvas gyvenimas tiems vyrams, bet ką padarysi... tokia jau sutvertis. Moterys švelnios, gal dėl to ir traukia vyrus, nes vyrai tokio švelnumo neturi.]
188 psl. Non fui. Sum. Fui. Non sum. Manęs nebuvo. Aš esu. Aš buvau. Manęs nėra. [man patiko. Ir ne dėl to, kad labai panašiai skamba ispaniškai]
192 psl. „Juk sunku patikėti kad meilė arba sielvartas tėra tik obligacijos nupirktos be jokio išankstinio įspėjimo kad bus pakeistos nauja dievų paskatinta emisija...“ [taip, dabar aš jau žinosiu, ką atsakyti į klausimą, kas tai yra meilė.]
„dar nė vienas Komptonas nėra nuvylęs jokios damos“ [taip, vyrui nederėtų nuvilti jokios damos. Deja, realybėje viskas vyksta šiek tiek kitaip.]
206 psl. „Aš vertinu kiekvieną pagal nuopelnus, kad ir kokia būtų jo religija ar kas nors kita. Neturiu nieko prieš žydus kaip individus, - sakau. – Tačiau tauta. Sutikite, jie nieko negamina. Tik seka paskui pionierius į naują šalį ir parduoda jiems drabužius.“ [be komentarų]
208 psl. „Aš niekada nieko nežadu moterims, juolab nesakau iš anksto, kiek duosiu. Tai vienintelis būdas jas valdyti. Visada laikyti nežinioje. O jei negali padaryti joms kitos staigmenos, vožk per skruostą.“ [čia ir atsiskleidžia amžinas vyrų noras kažką valdyti, o pirmiausia, moterį. Bet reiktų pastebėti, kad veikėjas vėliau perka moterį... gaunas, kad visos moterys yra perkamos, o visi vyrai yra klientai.]
„Suplėšiau laišką ir sudeginau jį virš spjaudyklės. Nusistačiau taisyklę: niekada nelaikyti nė skiautelės popieriaus, rašyto moters ranka, o pats niekada joms nerašau.“ [vyriškumas. Aš ir negaliu iki šiol priversti vyro rašyti laiškus. Nerašo jie. Nors ir pažada... Antanai? Gal visgi prisiminsi? Abejoju. Nieko, aš nepykstu, gi perskaičiau knygoje... ]
„Lorenė visada prašo, kad parašyčiau jai, bet aš sakau: viskas, ką pamiršau pasakyti, palauks iki kito mano apsilankymo Memfyje, tu man retkarčiais gali brūkštelti, sakau jai, ir atsiųsti tą laišką voke be atgalinio adreso, bet jeigu pamėginsi paskambinti man telefonu, lėksi iš Memfio kaip miela. Kai būnu pas tave, sakau, aš – toksai pat klientas kaip ir kiti vaikinai, tačiau neketinu leisti, kad kokia moteris man skambintų telefonu. Imk, sakau, paduodamas jai keturiasdešimt dolerių. Bet jeigu kada pasigėrusi sumanysi paskambinti man telefonu, prisimink, ką pasakiau, ir prieš tai darydama suskaičiuok iki dešimties.“ [čia dar tie laikai, kai moterys neturėjo teisių. Nenorėčiau tais laikais gyventi, oi, kaip nenorėčiau... ]
209 psl. „pinigai patys savaime neturi jokios vertės, viskas priklauso nuo to, kaip juos išleidi. Jie niekieno, tai kam juos kaupti. Jie tiktai to, kuris moka jų gauti ir juos išsaugoti.“ [o kam pinigai reikalingi, jei ne priemonė sau ką nors leisti?]
263 psl. „Žmogus, nugyvenęs tiek, kiek aš, ir nežinantis, kada laikas baigti, - kvailys.“ [čia senatvėje tinka]
266 psl. „nes jeigu prekijas negali nužiūrėti, kad jo paukščiai nelakstytų po visą aikštę, verčiau tegu pardavinėja ne viščiukus, o kitus dalykus, kuriems nereikia lesti, pavyzdžiui, plūgus ar svogūnus. O jeigu šeimininkas nesuturi savo šunų, vadinasi, jis arba jų nenori, arba jam nedera jų laikyti.“ [gryna teisybė]
267 psl. „Keistas daiktas, kai tik tau atsitinka kas nors bloga, vyras iškart tau pataria išsitirti dantis, o moteris – vesti. Ir visada tie, kuriems viskas iš rankų krinta, moko tave, kaip tvarkyti reikalus. Pavyzdžiui, tie universiteto profesoriai, neturintys net poros puskojinių, moko tave, kaip uždirbti milijoną per dešimt metų, o moteris, net nesugebanti susirasti vyro, visada moko, kaip sukurti šeimą.“ [bet gi tai akivaizdu. Dėstytojas, kuris nėra geriausias matematikas, bet sugeba geriausiai išmokyti matematikos ir yra geriausias dėstytojas. Taip pat ir dėstytojas, kaip uždirbti milijoną gali geriau išmokyti tai daryti nei tas, kuris susikrovė tuos milijonus.]
279 psl. „Yra tiek dalykų, kurių gerai išauklėta moteris nesupranta, ir jai tai tik į naudą.“ (Džeisono žodžiai motinai per pokalbį apie Kventinę po dieninio persekiojimo) [čia tiktai dar labiau atsiskleidžia atskirtis tarp moters supratimo vyrų galvoje – gerai išauklėta moteris – dama – daugelio dalykų nesupranta, bet to, ko nesupranta dalį užpildo kekšės {autorius labai mėgo šį žodį savo knygoje, dėl to ir nekeičiau}. Tad iš to išplaukia, kad vienam vyrui reikia būtinai dviejų moterų – damos išorėje pasirodyti ir šliundros sutvarkyti reikaliukus, kurių gerai išauklėta moteris neišmano. Ir kaip sako Džeisonas, tai damai tik į naudą.]
Pabaigoje pasakysiu, kad Faulknerio knyga "Triukšmas ir įniršis" yra apie žmonių santykius, meilę, intymumą, erotiką ir realų gyvenimą. Kuriame viskas einas dažniausiai ne taip, kaip norėtųsi galbūt jo subjektams. Labos nakties. Ir smagaus skaitymo!
Pranešimai
