Kas yra šiais laikais negirdėjęs vieno garsiausių Italijos kompozitorių Giuseppe Verdi. Nustebčiau, jei tokių atsirastų, bet, žinoma, visada visko pasitaiko, tad niekada per daug nereikia stebėtis. Bet visgi šis italų muzikos virtuozas, manau, yra vienas labiausiai pavergęs muzikos mylėtojų (ypač, operinės) širdis ir ausis.
Tiesa, Tartu mane nustebino tai, kad jie neturi atskiro Operos ir Baleto teatro, ką dažniausiai visgi bandoma daryti. Jie tą pačią erdvę panaudoja tiek operoms, tiek dramos spektakliams ar dar kokiems meniškiems renginiams. Iš vienos pusės, kaip pasakytų vienas pažįstamas iš Budapešto, tai rodo šalies skurdumą ir nepakankamą pagarbą operai ir baletui, tačiau iš kitos pusės, čia mano subjektyvus požiūris, jiems yra šimtą kartų geriau turėti vieną gerą salę, negu kelias, iš kurių nė vienoje nėra geros garso akustikos. Tad šiuo atveju Tartuviečiai gali pasidžiaugti. Jų operhauzas turi tikrai gerą akustiką, skirtingai nei Lietuvoje, atlikėjams neprikaišoma mikrofonų ir žiūrovai neapsupami garso kolonėlėmis, kurių išdėstymas dažniausiai nebūna tolygiai paskirstantis garsą, tad atėjus galima tiesiog gėrėtis.
O "Trubadūras" yra viena tų operų, kurios man asmeniškai, yra vienos mieliausių širdžiai ir ausiai. Taip, niekas nenuneigs muzikinės ir visokios kitokios "Traviatos", "Aidos" ar "Rigoleto"
Tiesa, Tartu mane nustebino tai, kad jie neturi atskiro Operos ir Baleto teatro, ką dažniausiai visgi bandoma daryti. Jie tą pačią erdvę panaudoja tiek operoms, tiek dramos spektakliams ar dar kokiems meniškiems renginiams. Iš vienos pusės, kaip pasakytų vienas pažįstamas iš Budapešto, tai rodo šalies skurdumą ir nepakankamą pagarbą operai ir baletui, tačiau iš kitos pusės, čia mano subjektyvus požiūris, jiems yra šimtą kartų geriau turėti vieną gerą salę, negu kelias, iš kurių nė vienoje nėra geros garso akustikos. Tad šiuo atveju Tartuviečiai gali pasidžiaugti. Jų operhauzas turi tikrai gerą akustiką, skirtingai nei Lietuvoje, atlikėjams neprikaišoma mikrofonų ir žiūrovai neapsupami garso kolonėlėmis, kurių išdėstymas dažniausiai nebūna tolygiai paskirstantis garsą, tad atėjus galima tiesiog gėrėtis.
O "Trubadūras" yra viena tų operų, kurios man asmeniškai, yra vienos mieliausių širdžiai ir ausiai. Taip, niekas nenuneigs muzikinės ir visokios kitokios "Traviatos", "Aidos" ar "Rigoleto"
reikšmės. To galbūt net ir nesiekiu. Tačiau tiems, kas nedažnai lankosi operos ir baleto teatruose, pradėti nuo "Trubadūro" savo pažintį su operos pasauliu yra vienas geriausių sprendimų. Tai opera, kuri nėra nei apsunkinta veiksmo, nei muzikinių peripetijų. Kadangi dažnai mane erzina moteriškas vokalas, neskaitant "Cosi fan tutte" ("Visos jos tokios", W. A. Mozart) Frankfurto operhauzo atlikimo bei dar keleto išimčių, beveik negaliu pakęsti iki trečiosios operos reformos sukurtų operų kolaratūrinių moteriško vokalo partijų. Tiesiog mano Queen'ais, Smoke'ais ir ABBA'a nuo mažų dienų užaugintos ausys nepriima tiesiog nesveikai išgaunamų moteriškų partijų. Nenustebčiau, jei ne man vienai. Tai greičiausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl mano tėtė nemėgsta operų, ir labai dažnai moterišką dainavimą tiesiog vadina spiegimu.
Tad ši opera tokių neigiamų akimirkų turi nelabai daug. Vyrauja choras bei vyriškas vokalas. Be to, yra tiesiog nepakartojami mušamųjų grupės deriniai, kurie nepriklausomai nuo to, kur bus atliekama ši opera, visada žavės klausytojo ausį. Ir pati muzika yra pakankamai lengva. Nesunku sekti leitmotyvus ir harmoniją. ATsisėdęs tiesiog maloniai pasileidi nešamas muzikinės upės srovės. Tą tiesa, Verdi moka sukurti visose savo operose. Tik vienos būna labiau minorinės, kitos daugiau mažorinės, vertinant Verdi kontekste, nes šiaip pagal visus muzikologų sutarimus, Verdi išsiskiria savo šviesiomis, darniomis ir mažorinėmis gaidomis operinėje muzikoje.
Bet gal reikėtų pakalbėti, kodėl verta žiūrėti šią operą būtent Tartu teatre? Taip, pirmiausia labai jauki žiūrovų salė ir pats pastatas gana šviesus ir jaukus. Pro viršutinio aukšto langus galima labai nemažai visos miesto panoramos apžvelgti, nes tiek pats pastatas nemažas, tiek ir stovi šiek tiek aukščiau nei visi kiti. Grįžtant prie kūrinio, tai scenografija irgi nepakartojama. Mažų erdvių problema sprendžiama labai tikslingai. Atsisakoma užuolaidų, papildomų dekoracijų. Visko yra tik tiek, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Ir mane asmeniškai netgi sužavėjo ta pati besisukanti scenografija ir jos tas nežymus pokytis ir gana kūrybiškas erdvės perkūrimas, kad ta pati dekoracija iš skirtingų kampų sukurtų vis kitokį vaizdą ir nuotaiką.
Atlikėjai čia taip pat ne šiaip sau kokie. Kadangi tai nėra operhauzas, tai atlikėjai yra kaskart sukviečiami. Tad čia galite išvysti tiek lietuvius, tiek japonus, tiek vokiečius, prancūzus, italus ir t.t. o už tokią kainą, kokia čia, tai sakyčiau pigiau grybo. Ir būtų nuodėmė pataupyti pinigus ir nenueiti pasigrožėti tokiais stebuklais. Ir "Trubadūras" čia tikrai gerai skamba. Taip, viena mano draugė pastebėjo, kad nebuvo gilių arijų ir išgyvenimo, bet kai persisotini visu tuo, net visai žavi, kad neperkraunama. Ir to net gilumo, skausmo ir išgyvenimo man asmneiškai užtenka, nes šioje operoje, greičiausiai nesuklysiu sakydama, nors gali būti, kad ir klystu, Verdi daug operų visgi yra prirašęs, tai vienintelė opera, kurioje miršta abu pagrindiniai veikėjai. Aišku, muzikologai ir visi kiti operos mylėtojai pasakys, kad būna tik vienas pagrindinis veikėjas ir jisai gale viso veiksmo miršta. Bet šįkart, aš leidžiu sau pasinaudoti priešingu metodu ir teigti, kad abu įsimylėjėliai yra pagrindiniai veikėjai, nes abu kartu ir miršta operos pabaigoje. Tai šiek tiek stebina, prisimenant populiariausių Giuseppe Verdi operų popuri.
Ir pabaigai, estai gali džiaugtis, kad pas juos yra jau šios operos pastatymas. Lietuviai per 18 nepriklausomybės metų iki šiol dar nematė nė vieno šios operos pastatymo, ir juo labiau didžiojo Vilniaus scenoje, tad neabejotinai, yra ko jums, mieli broliai estai, pavydėti... didesnio pavydo neskatinsiu minėdama, kas dar buvo repertuare, bet tiesą sakant tikrai širdelę suspaudė apmaudas, kodėl aš čia negyvenu? Visgi rankfurte jausdavau tam tikrą distinkciją ir daugelį dalykų nurašydavau vien dėl to, kad tai vyksta Vokietijoje, bet kai vyksta Estijoje, tokioje pat mažoje (ir dar mažesnėje nei Lietuva) Baltijos šalyje, atrodo, kad mes lygiai taip pat viską turėtumėme turėti, o gal net ir daugiau. Tačiau, neturime. Tad yra dar kur mokytis. Oi, kaip yra. Laukiu, kada vėl bus koks projektėlis pas evoliucionuojančius estus nubildėti. Moka jie meną kurti, ir paradoksalu, atrodo, visai nedideliais kaštais.
O tiems, kas likę Lietuvoje belieka pasidžiaugti visai neblogais Giuseppe Verdi garso įrašais... beje, greičiausiai irgi piratiniais, nes neteko matyti originalių gerų įrašų. Bet kam tai rūpi. Svarbiausia, kad gyvenime būtų daug gražios ir geros muzikos.
:)
Tad ši opera tokių neigiamų akimirkų turi nelabai daug. Vyrauja choras bei vyriškas vokalas. Be to, yra tiesiog nepakartojami mušamųjų grupės deriniai, kurie nepriklausomai nuo to, kur bus atliekama ši opera, visada žavės klausytojo ausį. Ir pati muzika yra pakankamai lengva. Nesunku sekti leitmotyvus ir harmoniją. ATsisėdęs tiesiog maloniai pasileidi nešamas muzikinės upės srovės. Tą tiesa, Verdi moka sukurti visose savo operose. Tik vienos būna labiau minorinės, kitos daugiau mažorinės, vertinant Verdi kontekste, nes šiaip pagal visus muzikologų sutarimus, Verdi išsiskiria savo šviesiomis, darniomis ir mažorinėmis gaidomis operinėje muzikoje.
Bet gal reikėtų pakalbėti, kodėl verta žiūrėti šią operą būtent Tartu teatre? Taip, pirmiausia labai jauki žiūrovų salė ir pats pastatas gana šviesus ir jaukus. Pro viršutinio aukšto langus galima labai nemažai visos miesto panoramos apžvelgti, nes tiek pats pastatas nemažas, tiek ir stovi šiek tiek aukščiau nei visi kiti. Grįžtant prie kūrinio, tai scenografija irgi nepakartojama. Mažų erdvių problema sprendžiama labai tikslingai. Atsisakoma užuolaidų, papildomų dekoracijų. Visko yra tik tiek, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Ir mane asmeniškai netgi sužavėjo ta pati besisukanti scenografija ir jos tas nežymus pokytis ir gana kūrybiškas erdvės perkūrimas, kad ta pati dekoracija iš skirtingų kampų sukurtų vis kitokį vaizdą ir nuotaiką.
Atlikėjai čia taip pat ne šiaip sau kokie. Kadangi tai nėra operhauzas, tai atlikėjai yra kaskart sukviečiami. Tad čia galite išvysti tiek lietuvius, tiek japonus, tiek vokiečius, prancūzus, italus ir t.t. o už tokią kainą, kokia čia, tai sakyčiau pigiau grybo. Ir būtų nuodėmė pataupyti pinigus ir nenueiti pasigrožėti tokiais stebuklais. Ir "Trubadūras" čia tikrai gerai skamba. Taip, viena mano draugė pastebėjo, kad nebuvo gilių arijų ir išgyvenimo, bet kai persisotini visu tuo, net visai žavi, kad neperkraunama. Ir to net gilumo, skausmo ir išgyvenimo man asmneiškai užtenka, nes šioje operoje, greičiausiai nesuklysiu sakydama, nors gali būti, kad ir klystu, Verdi daug operų visgi yra prirašęs, tai vienintelė opera, kurioje miršta abu pagrindiniai veikėjai. Aišku, muzikologai ir visi kiti operos mylėtojai pasakys, kad būna tik vienas pagrindinis veikėjas ir jisai gale viso veiksmo miršta. Bet šįkart, aš leidžiu sau pasinaudoti priešingu metodu ir teigti, kad abu įsimylėjėliai yra pagrindiniai veikėjai, nes abu kartu ir miršta operos pabaigoje. Tai šiek tiek stebina, prisimenant populiariausių Giuseppe Verdi operų popuri.
Ir pabaigai, estai gali džiaugtis, kad pas juos yra jau šios operos pastatymas. Lietuviai per 18 nepriklausomybės metų iki šiol dar nematė nė vieno šios operos pastatymo, ir juo labiau didžiojo Vilniaus scenoje, tad neabejotinai, yra ko jums, mieli broliai estai, pavydėti... didesnio pavydo neskatinsiu minėdama, kas dar buvo repertuare, bet tiesą sakant tikrai širdelę suspaudė apmaudas, kodėl aš čia negyvenu? Visgi rankfurte jausdavau tam tikrą distinkciją ir daugelį dalykų nurašydavau vien dėl to, kad tai vyksta Vokietijoje, bet kai vyksta Estijoje, tokioje pat mažoje (ir dar mažesnėje nei Lietuva) Baltijos šalyje, atrodo, kad mes lygiai taip pat viską turėtumėme turėti, o gal net ir daugiau. Tačiau, neturime. Tad yra dar kur mokytis. Oi, kaip yra. Laukiu, kada vėl bus koks projektėlis pas evoliucionuojančius estus nubildėti. Moka jie meną kurti, ir paradoksalu, atrodo, visai nedideliais kaštais.
O tiems, kas likę Lietuvoje belieka pasidžiaugti visai neblogais Giuseppe Verdi garso įrašais... beje, greičiausiai irgi piratiniais, nes neteko matyti originalių gerų įrašų. Bet kam tai rūpi. Svarbiausia, kad gyvenime būtų daug gražios ir geros muzikos.
:)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą