Streikuojanti ir stresuojati Europos Sąjungos sostinė - Briuselis

Naujienos apie dar vieną streiką briuseliečių tikėtina nebestebina. Vieni piktinasi, kiti pyksta, treti stoiškai ir ramiai pasiruošia dviračius ar šiltesnius drabužius ilgoms kelionėms pėstute, kitiems visai pasiseka papildomai gavus laisvą dieną. Kai viešasis transportas streikuoja, nelabai yra kitokių variantų.

Daugumą nustebintų, kiek daug darbuotojų kasdien migruoja pirmyn atgal tarp namų ir darbo, kartais ir ne vieną šimtą kilometrų. Įprastas scenarijus Olandijoj-Belgijoj. Kartą net nesusilaikiusi užklausiau migruojančių, kaip jie jaučiasi kasdien "prarasdami" kelias valandas traukiniams, metro ar kitokioms formoms viešojo ar privataus transporto. Tiesa, daugumai darbovietės apmoka viešąjį transportą, tad jis pagrindinis "nešėjęs" galingų darbingų masių į didmiesčius, kurioms mieliau gyventi, kur jaukiuose namuose vidury laukų, kur šalia draugai, šeima ir įprastas ramus gyvenimas, nei kraustytis į perkimštas erdves didmiesčiuos, kaip Briuselis.

Rytų europiečiams tai gal mažiau įprasta nei vakariečiams. Kokybiško gyvenimo samprata dar neišsivystė iki tokio lygmens Lietuvoje, kur tiesiog privalu gyvent kuo centriškiau ir arčiau darbų. Tikėtina, kad dar labiau svečiai nustebtų pamatę, kokias formas streikai įgauna šioje visapusiškai liaupsinamoje Europos Sąjungos sostinėje. Šiandien gal jau penktas ar šeštas kartas per paskutines 4-5 savaites, kai viešasis transportas streikuoja. Tiesa, streikuoja dėl tų pačių priežasčių, kaip ir bet kur kitur Europoje, bet streikų mastas visai kitas.

Jei lapkritį sinchronizuotai neveikė tik Briuselio viešasis transportas, bet tuo metu masės šturmavo garsųjį Anspach bulvarą, palydėję keletą mašinų į liepsnas ir šiek tiek sukėlę riaušias, tai šią savaitę teko tiek vietiniams, tiek miesto svečiams susipažinti su visapusiška miesto blokada. Jokio transporto - nei traukinių, nei metro, ar autobusų ir tramvajų. Privataus transporto autobusai bei taxi gerokai turėjo nusivilti pastrigę mieste tarp barikadų ir blokadų. Visgi keistas jausmas apima, kai paskambinus į taxi, tenka išgirsti, "Madam, nieko negalim padėti, šiandien bet koks transportas Briuselio centre neįmanomas". Atrodo, lyg iškritus iš kokio medžio į necivilizuotą kraštą.

Deja, čia dar ne viskas. Centrinis Briuselio oro uostas iš principo tampa neįgalus dėl streikuojančių darbuotojų. Avialinijoms nelieka nieko kito, kaip keisti skrydžius. Apie nuostolių mastą niekas jau net nebekalba, kai tai n-tasis kartas. Panašu, kad streikų lavina tik įsivažiuoja ir jų džiaugsmai dar ne vieną ar kitą savaitę lydės Europos Sąjungos sostinę. Išmanieji keturių ratų savininkai irgi liks nusivylę, nes blokados bei streikuojančios grupės netik viešąjį transportą, bet ir ratuotus ar net pėsčiuosius randą būdų kaip paguldyti ant menčių.

Kaip jums, studentai, toks scenarijus, kad vargais negalais pasiekus universitetą, paaiškėja, kad jis apgultas protestuojančių ir kad šiandien į jį patekti nepavyks? Ar izoliuotos darbotvietės šalia karštųjų Briuselio taškų, ir neįprastos laisvos dienos ar darbas iš namų, jei galimas toks variantas?

Kol kas Briusely protestuojančių atžvilgiu ramu. Niekas negrasina ar neskelbia uždarytų į areštines sąrašų, o neprotestuojantys kap ir tyliai pritaria, kad be drastiškų priemonių iš principo nieko negalima pasiekti šiame mieste. Jei tykiai ir tyliai protestuosi, niekas gi nekreips į tave dėmesio, o tuo labiau nekeis savo sprendimų, kurie visai ne į naudą paprastiems žmonėms. Tiesa, gana dėkingas ruduo-žiema šiemet Briusely negaili ir netausoja visgi protestuojančių. Merkiantys lietūs, šaltis ir nesibaigianti drėgmė pristabdo vežėčias nepatenkintų protestuojų, ir grąžina gyvenimą gana greitai į normalias vėžias. Gal tai žinodami, automatiškai visi valdžios organai sprendimus priima vidury baltos (nors čia ji visai nebalta) žiemos?

Nefunkcionuojantis transportas bei protestuojančių blokados ir reikalavimai lyg ir išsakyti, apie juos ir visa kita visi informuoti, bet streikai nesiliauja, ir net nepanašu, kad artėja jų pabaiga. Klausimas tik vienas, kaip ilgai pašlijęs Briuselis galės tampyti už ūsų žiemiškai apsnūdusį ir gana lėtą Europos Sąjungos ir kitų institucijų mašineriją. Kada bus tas paskutinis lašas kantrybės taurėj, kai teks išvysti panašius vaizdelius, kaip Hong Konge ar kur kitur, kai valstybinės tvarkos institucijos galiausiai ėmėsi griežtų priemonių "tvarkai" įvesti.

Europos Sąjungos, taip vadinama sostinė, Briuselis tvarka nepasižymi net ir ramybės formoj, ir ne vienam pagadina nervus savo įprastom vėlavimo, neatvykimo ar atšaukimo priemonėm, bet paskutinių savaičių džiaugsmai ne vieną verčia susimąstyti, kiek daug žalos ir streso tokios akcijos sukelia. Gal pagaliau laikas prieš priimant, ar paskelbiant galimą sprendimų priėmimą gerokai apsvarstyti ir galimas pasekmes, ir tiesiog išvengti problemų, nei vėliau galvoti, kaip padengti nuostolius nefunkcionuojančio kelias savaites miesto, kai nelabai yra ko sukaupta ar sutaupyta "protingais" trumparegiais sprendimais.

Pabaigai keliauja itin saldus kąsnelis Lietuvai, kuri iki šiol minima, kaip viena sistemiškiausių bei tvarkingiausių valstybių Europoje, sugebėjusi taip viską susiveržti, kad nei vienai Vakarų Europos valstybei iki šiol neiašku, kaip tai įmanoma padaryti. Tai tik pastebėsiu, kad mūsų žmonės per daug sąžiningi ir atsakingi [ir galit visi kalbėt, kas kiek norit apie homo sovieticus, visgi šiuo atžvilgiu mes labai nuo jų ar nuo vakariečių nutolę], tad vargiai kada nors galėtų pastatyti kada ant blakstienų taip galingai valdžios institucijas, kaip tai daro vakariečiai. Ir tiesa, belgai šiose olimpinėse varžybose tikrai negautų aukso. Kur jiems lygintis su graikais, italais, prancūzais ar ispanais - čia net ne ta kategorija. O Lietuvai, na, ką jau padarysi, teks pasitenkinti paskutinėmis vietomis šiose rungtynėse dėl geresnių sąlygų paprastiems mirtingiesiems.

Žmogaus teisės /šiaip

Pirmadienio vakaras ir kaip įprastai įnaktėjus ruošiuosi žmogaus teisių seminarui. Rytoj jis bus tikrai neįprastas. Kažkiek aš jo bijau. Paskutiniuoju metu studijuodama žmogaus teises, supratau, kad žmogus nieko neturi. Neturi teisės net į patį save. Į savo gyvybę, gyvenimo būdą ar dar ką nors. Šį antradienį kalbėsim apie 8 Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnį. Bet gal ne tai mane privertė padaryti šį įrašą.

Skaičiau taip vadinamąsias atvejo studijas, tiksliau, bylas, pateiktas Europos Žmogaus Teisių Teismui. Na, pirma nesukėlė daug emocijų. Tiesa, pagailo man tos moterėlės, kuri pasijautė vyru ir pasidarė daliną lyties keitimo operaciją, bet negavo teisėtos teisės pasikeisti asmens kodą, vardą ir t.t., kad nebūtų diskriminuojama, tiksliau, jau reiktų sakyti, diskriminuojamas, bet antrasis atvejis mane privertė pakraupti. Gal dėl to, kad iki šiol vis dar esu moteriškos lyties padaras. Jei būčiau vyras, greičiausiai suveiktų kaip ri pirmuoju atveju, tik tam tikra užuojauta ir stengimasis suprasti.

Antroji mano šį vakarą skaityta byla apie vieną Lenkijos moterį, kuriai nebuvo leista atlikti aborto, po kurio ji tapo akla. Beskaitydama šią bylą, prisiminiau pavasarines diskusijas Lietuvoje dėl pateikto abortų įstatymo projekto bei vasarinius įvykius Lenkijoje, kai išprievartautai nepilnametei niekas nenorėjo išduoti patvirtinimo, leidžiančio nutraukti nėštumą.

Taip ir susimąsčiau šį vėlų vakarą apie tas mistifikacijas ir leidimus bei draudimus. Neišsiplėsiu per daug, nes šiuo klausimu, bijau, kad mano nuomonė visai nesutaptų su didžiosios daugumos šios planetos vyrų, o greičiausiai ir moterų, bet tik šiek tiek trumpai prabėgsiu pro tai, kas mane verčia pakraupti.

Tysiac byla. Vieniša moteris augino du vaikus ir laukėsi trečio. Net trys gydytojai diagnozavo, kad gimdydama ji apaks, tačiau tai buvo neįrodymas ir moteris buvo nusiųsta į kitą ligoninę, atseit, atlikti išsamesnių tyrimų. Išsamesni tyrimai reiškia apie 10 minučių vieno daktaro apžiūrą bei kitų dviejų gydytojų tiesiog pasirašymą po nutarimu, kad gimdymas nepakenks nėščiosios sveikatai. Po gimdymo moteris beveik akla. Besilaukdama ji žinojo, kad tokia taps, nes natūraliai jautė pokyčius. Dabar ji viena augina tris mažus vaikelius, nedirba ir greičiausiai niekada nebegalės dirbti. Bandau įsivaizduoti, koks psichologiškai traumuotas gimė vaikelis, ir koks bus dar moraliai traumuotas ateityje, nes abejoju ar vyresnieji neprikaišios jaunėliui dėl aklos mamos, kuri ateityje guls kaip nelengva našta ant jų pečių.

Negi taip pasauliui trūksta gyvybių, kad reikia aukoti sveikus žmones idant didėtų mūsų bjaurių išpampusių baltaodžių populiacija? O gal mintis, kad kinų milijardas neduoda ramybės miegoti europiečių valdžios klikoms? Atsibustų geriau kada nors. Lenkijoje kas metai atliekama iki 200 000 nelegalių abortų. Apie juos tylima ir garsiai nekalbama. Ir nereikia. Katalikiškas kraštas. Tik kodėl man tai prasilenkia su šventojo rašto mintimis ir Kristaus mokymu? Matyt, aš ir vėl kažką blogai supratau. Ne taip išmokau, ne taip, kaip reikėtų, kad būtų pateisintas toks idiotizmas XXI amžiuje.

Grįžtant prie mano minėtos lenkės, jai nepavyko per teismus surast teisybės, ir greičiausiai nepavyks. Nepavyktų ir Lietuvoje. Anądien klausiausi panelės, sėdėjusios šalia autobuse ir kalbėjusios telefonu. Pasakojo apie tai, kaip nuėjo į teismą kažkokį dirbti. Paklausiau, ir supratau, kad teisybė brangiai kainuoja. Ir geriau neieškoti Temidės užrištom akim, tai tiesiog labai gražus simbolis, dar likęs iš senų laikų, gal tegul tokiu ir lieka.

Norėčiau, kad žmonės pagalvotų apie vaikus, apie tuos mažus stebuklus, vienintelius ir nepakartojamus... prisiminiau savo biologijos mokytoją Čekanavičienę, kuri visada tai kartodavo. Labai šilta ir miela moteris. Ir man šitie jos žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Blogiausia, kad ji teisi, o didžioji dalis planetos gyventojų iki šiol nesupranta, kad gandrų apsilankymas ne geresnio gyvenimo senatvėje užtikrinimas, o pirmų pirmiausia kažkas gražaus ir nepakartojamo. Norėtųsi, kad visi vaikai būtų laukiami. Ir sveiki.

Dėl to džiaugiuosi, kad seime ponai ir ponios susiriejo ir „nieko doro“, anot jų pačių, nepriėmė. Tik džiaugiuosi. Gražių lėlyčių rajonų lietuviai dar nesusikūrė kaip Japonijoje, tradicijų neturi, kultūros taip pat, gal dėl to geriau neskubėti su tokiais įstatymais, kurie ateityje gali būti pražūtingi. Lietuvoje abortų įvykdoma apie 5000 abortų kasmet. Tai ne 200 000 nelegalių abortų Lenkijoje. Vertėtų susimastyti, kas yra kas.

O iš ir toliau grįžtu skaityti bylos. Žmogaus teisių disciplinos studijos man kelia baimę(es). Supratau, kad visa tai, ką iki tol sau buvau įsikalusi yra tik kvailos įstatymo raidės, tik žodžiai, kurie praktiškai gali tau kainuoti gyvybę. Gerai, jeigu tik ją ir tik tau.

Vidurnaktis. Suprantu, kad turėčiau visgi grįžti į kitą langą, bet akimirką save pateisinu. O gal visgi kas nors susimąstys?

Kaip visada optimistiškai save nuteikinėju, net ir suprasdama, kad realybėje viskas nusidažę tamsiom spalvom, vis tiek stengiuos tikėti, kad viskas bus gerai. Naivūs tie optimistai, bet aš vis tiek tikiu, kad kada nors laimės gėris.

Labanaktis.

Šiandien gavau gruziną vaiką. Morališkai ruošiuos sunkiam ir ilgam darbui. Ech tie vaikai... ir džiaugsmas, ir ašaros kartais būna. Bet vis tiek smagu J

Ai dar ką prisiminiau, mane šokiravo mintis, kad nėštumas nepriklauso privataus gyvenimo sferai. Ir tuomet nežinau, kas geriau, ar arabų šalys, kur oficialiai nėra teisės, bet moteris gali daryti su savo kūnu, ką tik nori, ar Europos Sąjungos, kur rūpinamasi ir eskaluojamas žmogaus teisių svarbumas. Kodėl taip prirašiau. Praktiškai primečiau. Tai vargšei moterėlei sėkmės atveju priteis kažkokią sumą, kurią valstybė privalo išmokėti per 3 mėnesius. Ta suma iš principo yra juokinga. Nors dar nepriėjau iki tos vietos, kur rašo, kiek išmokėti turės pinigų, bet žinau, kad Europoje gyvybė dažniausiai kainuoja 30 000 eurų, o įvertinant, kad čia gyvybė likus... tai vat, išmokės jai tuos varganus eurus, dalį jų suvalgys infliacija, dalį galbūt išlaidos maistui, ar kitkam. O teisingumas taip ir nebus atstatytas. Galbūt ta moteris būtų galėjusi grįžti į savo seną darbą vietoj gimdomo trečio vaiko, uždirbti po keletą tūkstančių ( o ne gauti varganus kelis šimtus... kurių greičiausiai vos už butą susimokėti užtenka), išvažiuoti kur atostogų, ar panašiai, ir visa tai tau nubraukia idiotas daktaras, katalikas, manantis, kad nėštumo nutraukimas yra nuodėmė prieš dievą, negimusį vaikelį ir valstybę.

Anksčiau nesuprasdavau, ko tie žmonės man taip linki sveikatos. Dabar jau žinau, kad sveikata neįkainojamas dalykas, ir jo už jokius pinigus nenusipirksi. Tad apie kokią čia teisybę kas kalba?

Kantrybės trūkumas

Nebeištvėriau daugiau. Taip taip, buvau davus žodį, kad nedėsiu jokio naujo pranešimo, kol nepabaigsiu publikuoti 50 juodraščių, laukiančių dar nuo Vokietijos laikų, bet taip jau atsitiko, kad kantrybė trūko.

O kantrybės, visgi mums labai trūksta. Visur.

Ir man šiandien galiausiai trūko kantrybė ir nusprendžiau visgi išlieti tai, kas kaupėsi savaitę.

Atsiprašau iš anksto tų, kurie tiki laisva žiniasklaida Lietuvoje. Toliau galite neskaityti, nes naivumo gydyti nesiruošiu.

bet apie viską iš pradžių.

Grįžau į Lietuvą po ilgų mėnesių gero gyvenimo. Lietuvoje šalta ir niūru, galbūt dėl to pradedu jausti, kad panašėju su tais dar niūresniais lietuviais, kurie tik grįžus varė depresiją. Taip, nešiltai pasitiko Lietuva. Tiesa, dabar dar blogiau, rankos šąla nuo kambaryje nukritusios temperatūros, reikalingos normaliam žmogaus egzistavimui (čia turiu omenyje, kad žemiau 18).

Ir grįžus jaučiausi nesava, dėl to nudžiugau ganai greitai gavusi darbą, kuris mane iš pat pradžių labai "vežė". Tiesa, galvojau, kad taip ir bus amžinai. Gi Lietuvoje yra spaudos, žodžio, religijos ir visokios kitokios laisvės.

Tiesa, dabar greičiausiai sakyčiau, kad laisvės nėra. Kodėl gimė šis įrašas? todėl, kad labai pagailo Lietuvos žmonių, kurie yra mulkinami. Na, gal žodis nelabai tinkamas, bet vis tiek. Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje ypač yra formuojamas labai savitas pasaulinio žinių perdavimas.

Pirmiausia, naujienų portalai, deklaruoja, kad jie išskirtiniai ir visokie kitokie, bet rezultatas, hmmm, jie visi rašo apie tą patį, ir neduok dieve, koks nors žurnaliūga parašys kažką daugiau, neduok dieve, paprastas lietuvis sužinos, kad terorizmas yra šiek tiek daugiau nei Al Qaeda bei teroristiniai Rugsėjo 11-osios įvykiai.

Taip, būtent. Galbūt yra rašančių tai, kas anot redaktorių, o gal nebūtinai jų, yra neaktualu, bet jie lengvai būna numetami į šalį. Kodėl? Vis bandžiau šį rytą sau atsakyti į šį klausimą. Kodėl tam tikros žinios nėra praleidžiamos visuomenei skaityti?

Neatitinka redaktorių supratimo? galbūt taip. Bet šis aspektas gana nerimtas. Visgi, aš tikiu, kad yra redaktorių, kurie publikuoja viską, ką gauna iš savo korespondentų ir nesistengia kitaip suformuoti jau padaryto darbo.

Nesulaukia didelio skaitytojų dėmesio? Galbūt pradžioje taip, bet visgi skaitytojas yra užsiauginamas. Tų jį gali pripratinti prie visokių stichinių nelaimių ar politinių rietenų skaitymo, bet lygiai taip pat gali jį prisijaukinti analitiniais tekstais, kurie nebūtinai bus apie Rusiją.

(mažytis intarpas: prisiminiau, kaip prieš metus klausiausi politologo Nerijaus Maliukevičiaus (TSPMI) ir jo minčių apie Rusijos įtaką Lietuvai. Tuo metu galvojau, kad situacija nėra jau tokio bloga, ką minėjo ir jis pats, kad rusiškų filmų mažėja, programų pertransliuojamų taip pat.

Bet dabar, kai pradėjau dirbti laisvame ir nepriklausomame portale supratau, kad bėdos yra didesnės.)

Pagrindinės bėdos slypi mūsų supratime, tiesa, ne mano. Aš savęs prie tokių prirašyti negalėčiau. Nesuprantamas man yra supratimas, kad lietuviams svarbi Rusija, bei suvokimas, jog Lietuvai tai didžiausia problema ir Rusija labai svarbus veiksnys užsienio politikoje.

[Galvoju, kaip čia gražiau parašius... ] Pasaulio naujienų redaktoriai bet kokią žinią, atėjusią iš Rusijos ar Ukrainos laiko dienos naujiena. Ji publikuojama didžiausia nuotrauka bei labiausiai akį patraukiančiu šriftu. Net finansų krizė ir ta nėra verta būti dienos naujiena. Žinoma, jos lietuviai nepajus, anot gerbiamų redaktorių, bet vat, kad Ukrainoje suskilo koalicija, čia tai svarbiausia naujiena paprastam lietuviui, ir visai nesvarbu, kad greičiausiai yra daugiau lietuvių, pabrėžiu, lietuvių, kuriems visgi krizės žinia yra svarbesnė.

einu jau prie galo, daug prirašiau, tai nebekankinsiu daug.

Kai atėjau dirbti, man pasakė, jog mane ima tam, kad įpūsčiau naujų vėjų į pasaulio naujienų rubriką, tam, kad ji rpadėtų išsiskirti iš kitų portalų naujienų rubrikų. Tą patį galvojau ir aš. Nes lietuviškų naujienų portalų seniai nebegaliu skaityti dėl labai siaurai formuojamo požiūrio ir siauros informacijos. Ir pirmom dienom tarsi jaučiaus pakylėta, kad va, pagaliau ir aš galėsiu prisidėti prie to, kad užsienio naujienos nebūtų tik "pakistane žuvo 35 kariai", "irake sprogo bomba", ir t.t. Džiaugiausi, bet neilgam, kol supratau, kad sistema per daug giliai įsukta, kad ją galėtų pakeisti vienas žmogus ir juo labiau galutiniame rezultate tik fiktyvus pasaulio naujienų redaktorius.

Dar galėjau ištverti, kai man kas rytą (darbas iš esmės prasidėdavo 5 valandą ryto) pranešdavo, apie ką būtent turėčiau parašyti, tebūnie, bet dabar... nebežinau. Sukandusi dantis kankindavausi su griozdiškais tekstais, nors prieš tai jau būdavau susiradusi daugybę įdomių dalykų, su kuriais norėčiau supažindinti Lietuvos žmones, ypač tuos, kurie negali įsijungti BBC ar CNN ir persiskaityti patys žinių angliškai, kurios yra žymiai objektyvesnės ir apimančios daugiau sričių ir aspektų (Tiesa, ir jiems priekaištų atidus skaitytojas gali surasti, bet tai jau nuomonių ir skonio skirtumai, kas yra natūralu). Bet šiandien, kai atsikėlusi anktyvą rytą atsidariau pažiūrėti komentarus savo straipsnių, ką darau kiekvieną rytą prieš įmesdama žinias, buvau šokiruota ir pritrenkta. Mano kelių straipsnių nebebuvo. Ir aišku, visiškai ne esmė, kad mano mama vakar (na, dabar jau yra įprotis, kad mano tėvai keldamiesi ryte klausia manęs, kas gi įvyko pasaulyje) kaip tik būtent tom žiniom labiausiai buvo susidomėjusi. Žinoma, mano mama paprastas žmogus, nemokantis skaityti angliškai ir greičiausiai tos sovietinės kartos, kuriai turėtų būti įdomi Rusijos problematika. Taip turėtų būti, bet, deja, dar ne visi yra "suterštų sąmonių", ne visi. Ir viliuos, kad jų neprivers net žiniasklaidos priemonės mistifikuoti Rusijos tema, bet visgi, apmaudu man šį rytą, kad "užterštos sąmonės" turi teisę ydingai formuoti milijonų, tiesa, vos kelių, sąmonę. Ir netgi pradedu džiaugtis, kad per mūsų tarptautinės politikos seminarus didžioji dauguma prisipažįsta nesidomintys užsienio politika, nes jeigu domisi tik iš lietuviškų žiniasklaidos priemonių, tai po to ir tenka diskutuoti su kvailai "stubborn" studentais, aiškinančiais, kad JAV yra superpower ir gyvename šaltojo karo sąlygomis, ar dar kokiom kitom siaurų pažiūrų redaktorių suformuotom mintim.

Neskanu. Labai neskanu. Nebesinori kritikuoti, bet kodėl jaučiu, kad nebeilgai dirbsiu? ir nebežinau, ar apskritai, kam reikia, jog dirbčiau? nestandartai turi likti tylėti. Taip. Čia Lietuva. Kur per seminarą geriau laikyk liežuvį tinkamoje pozicijoje, nes jei išsižiosi netaip, tai ir dalyko gali nebeišlaikyti. Taip, su tokia pat baime atvažiavau į Frankfurtą. Ir tik pas vokietę lankytam dalyke ji išliko, kad reikia visada galvoti, ką ir kaip pasakyti. Bet už ką esu nepakartojamai dėkinga profesoriams Kim'ui ir Aratui, kad parodė, jog studentas, kuris mąsto kitaip negu visas likęs pasaulis, nebūtinai yra lūzeris, o priešingai, nestandartinės mintys, kartais priverčia visai kitaip ir iš kitokio kampo pažvelgti į visa tai, kas yra aplinkos mums suponuojama. Ir maloniai džiugina širdį prisiminimai tų gerų "kalimųsi" per seminarus, po kurių išeidavom šlapi ne tik nuo karščio, bet ir nuo išsiliejusių emocijų, ir pabaigę diskusijas toliau ramiai eidavom namo, galvodami, kur reikės praleisti dar vieną nuostabiai gražią dieną.

Daugiau net nebenoriu kalbėti apie tai, ką pamačiau per šias kelias savaites. Koktu daros. O gal čia ir neverta man plėšytis. BNS'as, kuris dėdamas užsienio žiniasklaidos vertimus net nesivargina taisyklingai pavadinimo užrašyti ir gali publikuot pranešimą su klaidom, ir tam kam reikia suformuos ir padarys viską taip, kaip turi būt.
Einu gert arbatos ant trijų kryžių kalno. Gal suteiks atgaivos tas šlykštus lietuviškas lietingas oras ir grąžins į vėžias.



(dar prisiminiau vakarykštį seminarą apie propagandą, kur kalbėjom, kad greičiausiai beveik visą žiniasklaidą galima būtų priskirti propagandai, bet lietuvišką greičiausiai ypač.)

Vasariškas Meilės miestas Frankfurtas arba Pavasaris atėjo į Bankų miestą

Šandien turėjo būti graži diena. Kovo paskutinis sekmadienis.

Tiesa, ryto debesys ir vėjas lyg ypatingai kažko gero ir nežadėjo, bet... rytas pradėtas piešimu, turėjo būti geras.

Na, kažin ar galima tai būtų pavadinti rytu, kai užmiegi 4, o atsikeli pusę 9. Bet ne tai svarbu. Diena vis tiek turėjo būti graži. Ir ne tik todėl, kad tai jau visą savaitę žadėjo sinoptikai.

(Čia tai, kas gimė rytą)

Ir kaip tai, kas gimė, atrado vietą šalia kito grožio mano kambaryje :)

Eskizuojant bandant perimti nuotraukoje esančių išpieštų durų motyvą

ir jau galutinis vaizdelis ant sienos virš lovos :)

na, bet grįžkime prie pavasario ir meilės miesto.

Po piešimų išlekiu savo naujuoju dviratuku pasivažinėti. Tiesa, ne iš karto, nes dar grįžtu namo nusirengti. Visgi oras pasirodo beesąs stipriai įšilęs, tad tenka atsisakyti šiltojo megztinio. Suprantama. Tuo metu, kai jau pasiekiu miestą, beje, viena, nes Indrė atsisakė kur nors važiuoti, saulė taip įšildo mano nugarėlę ir galvą, kad jau pasigailiu apsirengusi juodą berankovą palaidinukę, kurią gavau čionais dovanų per uni party.

grynas malonumas važiuoti Frankfurte gatvėmis. Turi savo atskirą takelį, kuriame niekas tavęs nelies, nebent kitas dviratininkas, norintis tau įvažiuoti į užpakalį :) Bevažiuodama žaviuosi vis labiau besiskleidžiančiais magnolijų žiedais. Tačiau šįkart dar pagailiu išsitraukti fotoaparatą. nežinau, gal todėl, jog man pačiai malonu tiesiog gėrėtis, gėrėtis... atrodo, kad gali befotografuodamas sugadinti tą nuostabų grožį.

Centre, kaip ir įprasta, sekmadieniais vaikšto daug žmonių. Tikrai daug. Vieni iš jų tiesiog ateina pavalgyti ar išgerti kavos bežiūrint į kokį fachverkinį namuką ar užsivėpsojusį užsienietį, kiti pabendrauti ar susitikti su draugais. Treti tiesiog šiaip išeina pasivaikščioti su šeima. Viskas tarsi pulsuoja meile, šiluma, džiaugsmu ir šypsenomis.

Laimingi laiko neskaičiuoja. taip ir aš nejučiomis įsijaučiu į tą laimės einančią masę ir riedu savo dviratuku toli toli. Pirmiausia nusprendžiu išvažinėti Šiaurinę Maino pakrantę. Aplankau Gutleut viertel. Prabanagių namų kvartalas, įsikūręs tokioje tarsi dirbtinai padarytoje pusiasalio pusėje su įrengta jachtų ir katerių prieplauka. Atsiveria gana gražus vaizdas, tačiau ten dar vyksta statybos, tad kai kur matosi visokie statybininkų rakandai, gadinantys bendrą vaizdo kokybę.

Vėliau iš Vakarinės pusės judu ta pačia Šiaurine pakrante link rytų, link Nordbecken. Ten greičiausiai laivų dokas. Pravažiuoju tokias greičiausiai antrojo pasaulinio karo laikų liekanas, kurios taip pat laukia nesulaukia fotoaparato blykstės, bet vėliau. Dar ne šiandien ateis joms laikas. Kadangi įvažiavus prie doko esančia zoną, žmonių per duag nesimato, nusprendžiu per daug nesibastyti, ypač, kai nesuprantu pusės užrašų ant sienų bei aptvėrimų. Grįžtu į miestą, nes tiltas, kuriuo planavau persilekti į kitą pusę yra skirtas tik pėstiesiems ir traukiniams. Dviračio fiziškai neužtempčiau greičiausiai: laiptais riektų nešti kaip į trečią aukštą, o be to jie kaip velnias vingiuoti. atsisakau tokios minties. Pervažiuoju remontuojamas gatves ir susiradusi pirmąjį normalų tiltą - Flosserbrucke persikeliu į kitą pusę.

Pietinė Maino pakrantė važinėjimuisi ir turistavimui tinkamesnė, nes ilgesnė, tačiau ją labiau pamėgę ir patys vokiečiai. Nors, tiek vienoj, tiek kitoj pusėj pilna žmonių. Šioje pusėje ir Sachsenhausenas, ir parkai, ir paminklas "Ich", ir gatvė Floemarketui.

Važinėjant smagu matyti laimingus žmones. Gal dėl to man patinka čia. Čia labai daug vaikštančių laimingų porų, besibučiuojančių, tiesiog turistaujančių ar besideginančių, žaidžiančių su vaikais, ar sportuojančių, tai bėgiojančių, tai važinėjančių riedučiais, tai dviračiais. Net visiškai maži leliukai čia turi savo tokius man dar nematytus dviratukus.

Supavydžiu vokiečiams laisvės ir harmonijos, pagarbos ir meilės šalia esančiam žmogui. Blogiausia, kad kai matai, kad gali būti geriau, gražiau ir šilčiau, nebesinori grįžti ten, kur yra šalta. Tiesa, ne tik metereologiškai. greičiau gal netgi oras ne toks svarbus, nors jis džiaugsmo irgi prideda. (Visą mėnesį belaukusi pavasario, pagaliau jį gavau ir su kaupu.) Visgi aš irgi noriu gyventi aplinkoje, kur vyras ir moteris gali būti lygiaverčiai ir iki pat senatvės šiltai bendraujantys. Noriu. Taip pat noriu matyti šypsenas žmonių veiduose. Natūralias. Tokias žemiškesnes nei amerikiečių, nes jos labiau siutina nei sukelia malonumo bangą.

Niekad nemačiau Paryžiaus, bet manau, kad pabuvus kelias dienas Frankfurte, galima pajausti tą švelnią romantiką ir ore besisklaidančią meilę. Nežinau, gal Paryžius turi dar kažką daugiau, nei tenka matyti čionai? Bet Indrė sako, kad tai mitas, sukurtas meilės ištroškusiems. O kai tiki, tai nelabai ir galvoji. Bet gal reikia pamatyti abu, kad galėtum pasakyti, kuris labiau.

Kitą šeštadienį plaukiosiu po Strasbūrą. Bandysiu perkąsti to miestuko romantiką. Kol kas dabar vietos, kur norėčiau būti labai įdomiai dėliojasi. Visko norisi, bet realiai vertinant, gyvenimas Frankfurte stipriai artimesnis lietuviui nei Japonijoje, nepaisant to, kad ir kaip man ta šalis patiktų ir vis norėtųsi sugrįžti į tą egzotiką. Tiesa, egzotika yra tuomet, kad pajauti jų dvasią. Kada tiesiog gera būti su jais.

Baigiu savo palaidas rašliavas ir einu piešti. Ryt pirmoji oficiali studijų diena. Nusimatanti darbinga ir aktyvi.

Labos.

Ateinantis Haru 春

Kodėl būtent jis? Nežinau.
Jis tarsi atėjo. Taip tyliai, švelniai ir lengvai. Nors aš taip ir nesupratau, kada tiksliai. Lyg ir buvo visada šalia. O gal buvo kažkur pasislėpęs? nežinau, manau, kad dauguma žmonių jį nešiojęs širdyje, tą tikrąjį Haru 春, kuris niekada nesiliauja džiuginęs sielos.
Panašiai gal kaip iš tolimosios šalies žmonės. Nepaisant to, kad kartais dirbtinai šypsos ir pamiršta, kad jiems kažką skauda ar kas blogai, jie moka tave sušildyti.

Tiesą sakant, atsiranda po truputėlį vilties, kad kaip nors įsikabinsiu į japonų kalbą... gal pagaliau normalios rimtos studijos privers mane geriau kištis galvą brūkšnelių, rutuliukų ir visokių kitokių ženklelių pasaulį...

Jų rašmenys ramina. Tiesiog tereikia stengtis taisyklingai jį parašyti... ir atsijungi nuo aplinkos greičiau negu pats gali įsivaizduoti.

Bet Haru 春 tas tikrasis visomis prasmėmis jau čia pat... Laukiam laukiam :)

Ant žemės tupintis paukštis neprimena laisvės Lietuvoje

Grįžtu iš savųjų kalbos kursų... mintyse vis galvoju, kad reikia papasakoti, ką naujo čia dar atradau...
taigi tik įžengus į savo gana nemažą tvirtovę pradedu gamintis valgį ir kaip visada įsijungu tokį žydrą ekraną, kuris gali nukelti tave kur tik nori.
Visada, kai valgau, skaitau žinias iš Lietuvos. Atrodo niekas nepasikeitę. Praėjo kovo 11-uoji, kaip ir visos kitos iki tol buvusios.
Tiesa, čia tik iš pirmo žvilgsnio. Netikėtai akys užkliūva už labai keisto pavadinimo straipsnio "Jie". (Kam įdomu, yra tiek www.bernardinai.lt, tiek lryte http://www.lrytas.lt/-12054059171203652718-p1-Komentarai-Jie-video.htm )
Tiksliau, gal daugelis pasakytų, kad tai komentaras ar tiesiog vieno žmogaus mintys. Taip. Daliaus Stanciko.
Tiesa, man ši pavardė nėra nauja, bet skaitymui straipsnio nedaro jokios įtakos visos kitos iki tol mano galvą pasiekusios žiniasklaidos žinutės.
Skaitau ir baisiuosi.
Net pagalvoju, kad tai negalėtų būti tiesa.
Lietuva gi išsivysčiusi demokratinė valstybė. Bet greičiausiai tik popieriuje.
Pagalvoju, kad gal daug kas prikurta, bet vis dėlto, Lietuvoje galima visko sutikti. Visko.
Pirma mintis, kuri ateina į galvą, pagalvoju, ar gali žmogus tokiomis sąlygomis gyventi?
greičiausiai ne.
Bet tuo tokie žmonės yra nusipelnantys dar daugiau mūsų pagarbos. Kad ir kokių tenais nuodėmių turėtų vienas, ar kitas, bet sąžiningumas ir kovojimas už ilgaamžiskesnes vertybes yra labai labai svarbus ir brangintinas dalykas...
kai skaitau straipsnį, net pagalvoju, kad ta Ponia savo elgesiu su vyru kažkuo primena man sovietinius laikus, kai mano tėtis mokykloje aiškindavo mokytojai tikrąją Lietuvos istoriją, kas po to lemdavo tėvų iškvietimą pas direktorių dėl netinkamo auklėjimo, primena žmones, kurie sovietmečiu sąžiningai ir nuoširdžiai dirbo, o ne vogė, primena ir partizanus, kurie kovojo už kitokias vertybes...
gyvenimas ne pasaka, blogis visada geresnėje pozicijoje stovi.
Net jo pralaimėjimas nėra toks žiaurus palyginus su gėrio sąnaudomis pergalei pasiekti.
Neturiu jokių nuostatų nei straipsnio autoriaus, nei jo žmonos atžvilgiu... bet negaliu būti indiferentiška tam, kas man miela ir brangu. Nida greičiausiai yra man pats gražiausias kampelis Lietuvoje, ir gal ne tik. Vieta, kurios reginys stovi lygiagrečiai mano atmintyje ramiajam vandenynui, Tadž Mahalo kalnams, Japonijos šventykloms... Noriu atvažiavus į Neringą pati grožėtis tuo vaizdu, kaip ir visi kiti laisvi žmonės (nesėdintys kalėjime ir t.t.).
Tai mūsų dalis.
greičiausiai turėtume būti dėkingi tokiems žmonėms, kurie aukodami savo šeimos ir vaikų gerovę bent bando kovoti už tą bendrą mūsų gėrį...
ir net jei andau negalvoti, koks siaubas yra gyventi tokiomis sąlygomis, vis tiek neduoda ramybės viena mintis.
jeigu taip viskas perkama ir parduodama, tai kodėl šito reikalo nesutvarko įprastomis priemonėmis? kodėl neatleidžia iš darbo minėtosios ponios, nesuranda jai kito, visgi penkių vaikų šeimą vien vyro uždarbio išlaikyti neužteks, ir nepadaro to ko jiems reikia atvirai, ar bent jau taip, kaip iki šiol įvilkdavo daugumą projektų naudingų oligarchams.

juokingai skamba prisiminus, kad visi piliečiai Lietuvoje lygūs.

O straipsnio autoriaus mintys man atrodo labai puikiai tiktų filmui. Holivude pastačius sumuštų žiūrimumo rekordus.
Prisiminiau, Liumjerų mintį, kai kūrė kiną, kad kinas yra tikrovė 24 kadrai per sekundę. Dvidešimtam amžiuje atsirado posakis, neatsimenu, kas taip pasakė, aš niekada tokių dalykų neatsimenu, kad kinas yra fikcija 24 kadrus per sekundę...
O iš tikrųjų gaunasi, kad fikcija sukuria tikrovę.
Per daug komentaro subjektus atakuojantys asmenys prisižiūrėjo filmų, ryškiai per daug... bet greičiausiai ne tik jie.

Džiaugiesi žmogus gyvenimu, kol tokie dalykai nepaliečia tavęs... bet iš kitos pusės, nenoriu gyventi valstybėje kur už savo mintis gali būti ne tik tu, bet ir tavo mylimi žmonės linčiuojami.... bet tiesa yra ir ta, kad mes patys turime kurti tarp savęs supratimą, toleranciją ir bendravimo kultūrą... niekas neateis ir kaip kokios 40 metų Sovietinės konstitucijos nepadovanos.


o tupintis ant žemės paukštis, tiesa, čia turėjau omenyje ne bet kokį, rodo, kad vieta yra saugi... mačiau Frankfurte viduryje miesto, visai toli nuo vandens telkinių ant grindinių rypuojančias žąseles... tuomet ir pagalvojau, kad tik labai saugioje vietoje gražūs paukščiai prisiartina prie žmonių gyvenimo, nebijodami būti sužeisti.

tuo metu, kai grožėjausi tokiu neįprastu vaizdu (ten buvo nuostabi žąsiukų porelė), gailėjausi, kad neturiu fotoaparato. nuostabus kontrastas - čia pat dangoraižiai, pasauliniai bankai, Frankfurto depinis teatras, Geothes universitetas, skubantys žmonės ryte į darbus ir ant grindinio priešais bokštelio kavinę burkuojantys paukštukai.
nuostabu.