Ant žemės tupintis paukštis neprimena laisvės Lietuvoje

Grįžtu iš savųjų kalbos kursų... mintyse vis galvoju, kad reikia papasakoti, ką naujo čia dar atradau...
taigi tik įžengus į savo gana nemažą tvirtovę pradedu gamintis valgį ir kaip visada įsijungu tokį žydrą ekraną, kuris gali nukelti tave kur tik nori.
Visada, kai valgau, skaitau žinias iš Lietuvos. Atrodo niekas nepasikeitę. Praėjo kovo 11-uoji, kaip ir visos kitos iki tol buvusios.
Tiesa, čia tik iš pirmo žvilgsnio. Netikėtai akys užkliūva už labai keisto pavadinimo straipsnio "Jie". (Kam įdomu, yra tiek www.bernardinai.lt, tiek lryte http://www.lrytas.lt/-12054059171203652718-p1-Komentarai-Jie-video.htm )
Tiksliau, gal daugelis pasakytų, kad tai komentaras ar tiesiog vieno žmogaus mintys. Taip. Daliaus Stanciko.
Tiesa, man ši pavardė nėra nauja, bet skaitymui straipsnio nedaro jokios įtakos visos kitos iki tol mano galvą pasiekusios žiniasklaidos žinutės.
Skaitau ir baisiuosi.
Net pagalvoju, kad tai negalėtų būti tiesa.
Lietuva gi išsivysčiusi demokratinė valstybė. Bet greičiausiai tik popieriuje.
Pagalvoju, kad gal daug kas prikurta, bet vis dėlto, Lietuvoje galima visko sutikti. Visko.
Pirma mintis, kuri ateina į galvą, pagalvoju, ar gali žmogus tokiomis sąlygomis gyventi?
greičiausiai ne.
Bet tuo tokie žmonės yra nusipelnantys dar daugiau mūsų pagarbos. Kad ir kokių tenais nuodėmių turėtų vienas, ar kitas, bet sąžiningumas ir kovojimas už ilgaamžiskesnes vertybes yra labai labai svarbus ir brangintinas dalykas...
kai skaitau straipsnį, net pagalvoju, kad ta Ponia savo elgesiu su vyru kažkuo primena man sovietinius laikus, kai mano tėtis mokykloje aiškindavo mokytojai tikrąją Lietuvos istoriją, kas po to lemdavo tėvų iškvietimą pas direktorių dėl netinkamo auklėjimo, primena žmones, kurie sovietmečiu sąžiningai ir nuoširdžiai dirbo, o ne vogė, primena ir partizanus, kurie kovojo už kitokias vertybes...
gyvenimas ne pasaka, blogis visada geresnėje pozicijoje stovi.
Net jo pralaimėjimas nėra toks žiaurus palyginus su gėrio sąnaudomis pergalei pasiekti.
Neturiu jokių nuostatų nei straipsnio autoriaus, nei jo žmonos atžvilgiu... bet negaliu būti indiferentiška tam, kas man miela ir brangu. Nida greičiausiai yra man pats gražiausias kampelis Lietuvoje, ir gal ne tik. Vieta, kurios reginys stovi lygiagrečiai mano atmintyje ramiajam vandenynui, Tadž Mahalo kalnams, Japonijos šventykloms... Noriu atvažiavus į Neringą pati grožėtis tuo vaizdu, kaip ir visi kiti laisvi žmonės (nesėdintys kalėjime ir t.t.).
Tai mūsų dalis.
greičiausiai turėtume būti dėkingi tokiems žmonėms, kurie aukodami savo šeimos ir vaikų gerovę bent bando kovoti už tą bendrą mūsų gėrį...
ir net jei andau negalvoti, koks siaubas yra gyventi tokiomis sąlygomis, vis tiek neduoda ramybės viena mintis.
jeigu taip viskas perkama ir parduodama, tai kodėl šito reikalo nesutvarko įprastomis priemonėmis? kodėl neatleidžia iš darbo minėtosios ponios, nesuranda jai kito, visgi penkių vaikų šeimą vien vyro uždarbio išlaikyti neužteks, ir nepadaro to ko jiems reikia atvirai, ar bent jau taip, kaip iki šiol įvilkdavo daugumą projektų naudingų oligarchams.

juokingai skamba prisiminus, kad visi piliečiai Lietuvoje lygūs.

O straipsnio autoriaus mintys man atrodo labai puikiai tiktų filmui. Holivude pastačius sumuštų žiūrimumo rekordus.
Prisiminiau, Liumjerų mintį, kai kūrė kiną, kad kinas yra tikrovė 24 kadrai per sekundę. Dvidešimtam amžiuje atsirado posakis, neatsimenu, kas taip pasakė, aš niekada tokių dalykų neatsimenu, kad kinas yra fikcija 24 kadrus per sekundę...
O iš tikrųjų gaunasi, kad fikcija sukuria tikrovę.
Per daug komentaro subjektus atakuojantys asmenys prisižiūrėjo filmų, ryškiai per daug... bet greičiausiai ne tik jie.

Džiaugiesi žmogus gyvenimu, kol tokie dalykai nepaliečia tavęs... bet iš kitos pusės, nenoriu gyventi valstybėje kur už savo mintis gali būti ne tik tu, bet ir tavo mylimi žmonės linčiuojami.... bet tiesa yra ir ta, kad mes patys turime kurti tarp savęs supratimą, toleranciją ir bendravimo kultūrą... niekas neateis ir kaip kokios 40 metų Sovietinės konstitucijos nepadovanos.


o tupintis ant žemės paukštis, tiesa, čia turėjau omenyje ne bet kokį, rodo, kad vieta yra saugi... mačiau Frankfurte viduryje miesto, visai toli nuo vandens telkinių ant grindinių rypuojančias žąseles... tuomet ir pagalvojau, kad tik labai saugioje vietoje gražūs paukščiai prisiartina prie žmonių gyvenimo, nebijodami būti sužeisti.

tuo metu, kai grožėjausi tokiu neįprastu vaizdu (ten buvo nuostabi žąsiukų porelė), gailėjausi, kad neturiu fotoaparato. nuostabus kontrastas - čia pat dangoraižiai, pasauliniai bankai, Frankfurto depinis teatras, Geothes universitetas, skubantys žmonės ryte į darbus ir ant grindinio priešais bokštelio kavinę burkuojantys paukštukai.
nuostabu.