Belaukiant Šv. Mikalojaus

Seniai bebuvo įrašas į šią mano užmirštą dienoraščio tvirtovę. Aišku, juokingai skamba dienoraštis, bet dar kvailiau tinklaraštis ir visokie kitokie "blog" lietuviški vertimai. Taigi, ta proga, kad kukliai įnešu gyvybės į šį užmirštą puslapį, pradedu labai paprastai - nuo šventės rytoj ir ilgos tylos. 

Ilga tyla. Kaip visgi tai nutinka? Labai paprastai - kai leidžiant darbams ir visokioms kitokioms veikloms užlipti ant savęs. Apie persidirbimą, užimtumą, nuolatinį laiko neturėjimą Vakarų spauda mirga kone kasdien. Daugybė straipsnių tik ir bando grąžinti nuo lenciūgo pabėgusią jaunąją kartą į tikrąjį gyvenimą, kur išmaniosios technologijos lieka tik įrankis, bet ne procesas, ar gyvenimo būdas ar jo esmė. Skųstis asmeniškomis patirtimis nesiruošiu, bet labai rekomenduoju tekstą apie "Nuolatinio Užimtumo Ligą" [The Disease of Being Busy, nuoroda čia]. Prieš Kalėdas ir kitas didžiąsias metų šventes labai tinka susimąstyti ir pagalvoti, ar tikrai viskas mūsų gyvenimuose taip, kaip mes norėtumėme. 

Ta proga aš ir pati pasistengsiu pagaliau sukelti daugybę tekstų, kur ir jų seniausiai vieta, nes visgi nuo rašymo ligos išsigydyti nepavyko, kad ir kaip bandžiau. Šis tinklaraštis stiprokai buvo apleistas Ispanijoj, vėliau veik visiškai miręs trumpais mėnesiais Lietuvoje bei ilgais metais Vengrijoje. Sekusi "gyvenimo ant lagamino" kelionė po Europą bei sėslesnis nutūpimas Italijoje situacijos nepagerino, o ir paskutiniai metai Belgijoje didelių pokyčių neatnešė, bet kad jau 2015 metai ant nosies, pagalvojau, laikas susiimti ir nelaikyti to, kas nugulę daugybės bloknotų ir užrašų knygučių puslapiuose. Kad ir retrospektyviai, bet tikrai atkeliaus tekstai apie Izraelį, Moldovą, Kroatiją, Kiniją, Austriją, Tunisą, Vokietiją, Šveicariją, ir, žinoma, Italiją bei Belgiją, bei kitas vietas, kur teko paklaidžioti pakeliui.

O dabar jau laikas grįžti prie švenčių, nes laiko planavimo-užimtumo ar kelionių temos yra neišsemiamos. Rytoj šv. Mikalojaus diena [kodėl lietuviškai Saint Nicholas tapo Mikalojumi aš nežinau, ir dar keisčiau, kad tokioje gana religingoje valstybėje šv. Mikalojaus diena yra terra incognita], kurios nelabai kas ir švenčia Lietuvoje [mintis: gal per didelė asocijacija su Rusija?]. Taigi, šventas Mikalojus yra kaip ir Kalėdų senelio prototipas, kuris slaptai atnešdavo dovanėles tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo. Galiausiai, Gruodžio šeštoji diena tapo jo prisiminimo diena, arba vakarietiškame pasaulyje "Kalėdų senelio gimtadienis", dar viena proga pasidalinti šiluma, dovanėlėmis bei dėmesiu mūsų brangiausiems ir mylimiausiems, arba šiaip padaryti kokį vieną kitą gerą darbą.

Gerų darbų idėjų pasisemti galima nuo savanorystės puslapių iki labdaros ar paramos centrų, arba šiaip išpildyti kokio vieno mažo vaiko svajonę, kurios labai paprastos ir nereikalaujančios didelio susitelkimo ar sunkių darbų. Apsilankykit čia, dar penktadalis vaikų laukia savo svajonių išpildytojų.

Gražaus ir jaukaus šv. Mikalojaus ir iki greito ;)

Octubre 12 - Nacionalinė ispanų šventė

Spalio 12-oji pagal Julijaus kalendorių diena, kai Kristupas Kolumbas 1942 metais išsilaipino Amerikos žemėje, nors iš tiesų pagal modernųjį kalendorių tai būtų spalio 21, visgi iki šiol ispanai švenčia Octubre 12, kaip Ispanijos dieną (Día de la Hispanidad) ir Nacionalinę Fiestą (Fiesta Nacional).

Nors iš tiesų ši šventė - kaip nedarbo diena ir visokios iškilmės - dar visai šviežia. Dabartinį savo pavadinimą šventė įgavo 1987 metais, t.y. kaip Nacionalinės Ispanijos dienos. Iki tol buvo švenčiama Ispaniškumo (gal būtų tiksliausias vertimas šiam ispaniškajam Hispanidad, kuris iš esmės apibūdina vietoves, kuriose buvo/yra paplitusi ispanų kultūra, kalba ir t.t., panašiai kaip tarptautinė Ispanijos bendruomenė), tiesa, irgi ne per seniausiai tik 1981 metais Karališkoji Ispanijos šeima priėmė tokį sprendimą. (reiktų pastebėti, kad pasirenkant nacionalinės šventės dieną, įtariu, ispanai būtų pirmoje vietoje pagal skaičių, kiek kartų ji buvo pakeista per paskutiniuosius šimtą metų :D) Tad dabar ispanai turi dvi nacionalines šventes - Konstitucijos dieną gruodžio 6 (per Kalėdų senelio gimtadienį) ir spalio 12-ąją, kuri visgi, neapsigaukite, gana įvairialypė. Tuoj paaiškinsiu kodėl ir kaip.

Kai pirmą dieną čia išėjau į gatvę, o tai buvo vos spalio 1-oji, rytą visai pažeme vis praskrisdavo kariniai naikintuvai, kurių garsas net ir vietinius priversdavo pakelti akis į dangų ir pažiūrėti, kas čia vyksta. Ir taip pirmą, antrą, trečią... galiausiai pradėjau galvoti, kad čia taip būna kiekvieną mielą dieną, kad sėdėdamas darbe neužmigtum. Bet taip buvo iki tol, kol neatsikrausčiau pas Guillermo ir vieną mūsų bendrą rytą svetainėje vėl nesutrukdė ramybės tas karinių lėktuvėlių garsas. Taip aš sužinojau apie antrąją Octubre 12 pusę.

Taigi nuo 2000 metų Octubre 12 yra Ispanijos kariuomenės diena, švenčiama kariniu paradu Madride. Tiesa, pakankamai simboliškai tiek Madride, tiek visoje Ispanijoje, nes ją užgožia šiek tiek kitos šventės. Be to, ši šventė yra gryniausias politikos pavyzdys, kuris taip net visai gražiai apibrėžiamas kaip kompromisas tarp konservatorių ir respublikonų, tarp noro pabrėžti monarchijos statusą bei pažymėti Ispanijos demokratišką statusą.

Bet nuoširdžiai, aš tos šventės nepajutau. Pirmą dalį parado iš tiesų pramiegojau :D taip taip, neprižadino manęs tie viršgarsiniai naikintuvai ir kitas jų aviacinės kariuomenės paradas, vėliau tik per žinias visą procesą pamačiau. Pagailo jų karaliaus su karalienė priiminėjančio svečius ir pagarbą bei pagalvojau, kad tikrai jie keisti. Nors, anot Guillermo, čia viskas su ta švente gerai. "Mūsų armija nuplaukė ir užkariavo Ameriką, ne Kolumbas, tad čia viskas vietoj". Tad paprasčiausiai šia švente ispanai nori ne tik pasauliui, bet ir sau priminti, kaip jų dėka buvo atrastas (visomis prasmėmis) Amerikos žemynas, užkariautas ir kokie mes iki šiol galingi ir reikšmingi, sukūrę Hispanidad, kuris, deja, dėl visokių tautų pavasarių ir pasaulinių karų, nebesimbolizuoja Ispanijos imperijos.

Ką padarysi. Šventė gal ir graži, nors ir ne itin reikšminga. O žmonės tiesiog laimingi, gavę papildomą progą pasiilsėti, išeiti į miestą ar kur pakeliauti. Tame tarpe ir aš džiaugiuosi kartu su jais.

Hesseno vyno laukai WEINLAGENWEG

Taip, taip, Vokietija irgi turi visai neblogų vynų. Savų. Ir dar nemažiau vynuogynų laukų. Tokių, kuriais einant norisi tik prigriebt kur nors žemelės kalnuos ir užsiimt šiuo amatu.

Be apie viską iš pradžių.

Su Vokeitijos, tiksliau, Heseno vynuogynais susipažinome gana atsitiktinai. Mums, t.y., šio pusmečio erasmusininkams pasisesekė, kad tradicinė vyno šventė vyko būtent tuo metu, kai buvom mes - gegužės pirmąjį sekmadienį. Tad nebuvo net progos pagalvoti, kad reiktų praleisti tokią nuostabią progą susipažinti su dar viena neištirta vietove.

Tas rytas Frankfurte neatrodė baisiai kažkuo įspūdingas ir nežadėjo nieko gero. Buvo šlapia ir šalta... tiesiog Brrrr... niekur nesinorėjo net kelt kojos, o juo labiau iš siltų namų. Tiesa, nebuvo taip baisiai šalta, kai pagalvoji, gal tik kokie 16-18 laipsnių, bet prieš tai buvusi karštuma tarsi sukurė tokį pojūtį, jog vis dėlto atšalo.

Atvykus į traukinių stotį, paaiškėjo, kad ne mes vieni ruošiamės vykti į šią šventę. (Iš pradžių man atrodė, kad ši ekskursija, kaip ir daugelis kitų, organizuotų Hermes club'o arba International Office nesulauks didelio populiarumo, visgi, klydau.) Žmonių buvo galybių galybės. Tuomet neatrodė keista, kad traukiniai važiuoja, kas 15-30 minučių, tik vėliau išsiaiškinom, kad tas padažnintas tvarkaraštis iš tikrųjų išgelbėjo keliaujančius nuo dar didesnės spūsties. Bet mes mitrios mergaitės (Aš, Indrė bei Jurgita) įsitaisome gana patogiai ir pajudame Heidelberg kryptimi (taip, taip, to garsiojo studentų miestelio link. Tiesa, į jį patį kelionės metu neužsukame - jis mūsų planuose sąlygų atostogų Vokietijoje metu).

Išlipame Zwingenberg miestuke. Labai gražus, žavus ir jaukus mažas miestukas. Nors tiesą sakant, reiktų sakyti, kad vienas iš rajonų Hessiche Bergstrasse. Jeigu nesunku, įsivaizduokite tokį ilgą liniją arba upę šalia kalnų, šiek tiek išsiplėtusią ir kai kuriose vietose tiesiog išsiliejančią kaip marias, bet nenutrūkstamai tekančią. Tai ir yra miesteliai ir miestai einantys lygiagrečiai kalnams, kurie visiškai vienas su kitu susisiekia ir kartais sunku pasakyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Bet tai dar vienas dalykas, savotiškai suteikiantis grožio šiai Hessiche Bergstrasse.

Šiaip iš tikrųjų tikrasis (Hesseno) vyno kelias prasideda dar šiek tiek prieš Zwingenbergą ir baigiasi ties Heppenheimu, maždaug apie 28 km atstumas per kalnus. Šiame kelyje daugybė senų paliktų pilių, kurios yra laisvai prieinamos turistų lankymui (pastebėta, kad dažniausiai be jokio įėjimo mokesčio), tačiau priešingai nei Lietuvoje visos pakankamai sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Tad minėtasis vyno kelias yra ne tik lankymas vynuogynų, bet kartu ir pakelėje esančių pilių.

Šventės metu šiame kelyje atsirado 7 stotelės - vyno ragavimo punktai. Juose galima paragauti, aišku už simbolinę vieno euro kainą kokių tik širdelė geidžia vynų, pagaminų iš Hessiche Bergstrasse vienuogių. Patartina pirmose stotelėse per daug nesivaišinti, nes kitaip tikimybė pasiekti (taip taip šiose vietovėse temperatūra nenukrenta per visus metus žemiau 10 laipsnių, tad net jei išvažiuoti iš Frankfurto ar Heidelberg gana šaltą ir vėsią dieną, tai čionai tikrai nesušalsite) Heppenheimą dar labiau sumažėja. Visgi alkoholis ir karštis padaro savo.

Žinoma, kiekvienoje stotelėje jums pasiūlys ir tradicinės vokiškos virtuvės, tad iš alkio nenumirsite, o labai išrankūs gurmanai visada gali pasukti takeliais į miestelius ir tenai pasimėgauti dar didesnio pasirinkimo gėrybėmis, tačiau tokiems turistams kaip mes, užtenka ir to, ką pateikia vietiniai mažuose sustojimuose.

Gaila, kad antroje stotelėje mus tikrąja to žodžio prasme užklumpa audra. Savotiškas grožis ir gamtos stichija, nuo kurios nėra kur pasislėpti, deja. Tačiau po keliolikos minučių jau vėl šviečia saulė tarsi nieko nebūtų buvę. Nuėjusius 6 kilometrus leidžiamės link miesto pagauti traukinuką, o tuo tarpu ištvermingesnieji pasilieka toliau kopti į kalnus.

Tad galima pasimokyti iš mano patirties: neskubėti per daug greitai pirkti vynų, nes tie visi skysčiai ir buteliukai gana nemažai sveria... ir kai nugula pečius, nei kalnų grožis, nei būsimas ragauti vynas, nei bandelės nebebūna žavingos ir noris tik kuo greičiau pasiekti namus...

Ir dar, šis grožis gana nemažai patuštins Jūsų kišenę... Traukinio bilietas iš Frankfurto pirmyn ir atgal apie 30 eurų, tradicinė gertuvytė, kurią tiesiog būtina parsivežti kaip suvenyrą, apie 4 eurai, vyno degustavimas (priklausomai nuo dažnumo) apie 15-30 eurų, bei buteliukų kainos šuoliuoja nuo 10 iki 70 eurų.

Tačiau tikrai verta bent kartą gyvenime pamatyti tikrą vynų degustavimo šventę senajame Vokietijos krašte. Nepamirštami įspūdžiai ir teigiamos emocijos garantuoti.

Mano Velykos Ginnheimer Landstrasse 42-0168 :D

Toks rytas būna kartą metuos... ir pirmą kartą negiminiškas šventimas su bet lyg su jais :) Linkėjimai visiems brangiems žmogučiams Velykų proga!

Mano Velykiniai margučiaiIevutėTėvelis

Mamytė RamunytėŠmikutis

Ir dar visi drauge :) bet neilgam ;)