Stebėjimasis vergių gyvenimu

Kartą su Guillermo ir jo viešniomis iš tolimosios Rusijos keliavome per Madridą ir vėliau, aš, prisiminusi tą kelionę, ne vieną dieną zirziau, kad parodytų ir man vieną vietą, į kurią kaip tyčia manęs nesivedė su viešniom. Tačiau aš ne apie ją. Grįžtant ėjome pro Callao ir Gran Via gatve pasukome link Plaza de Cibellas ir ties Oratorio pasukome į Montera gatvę.

Ten ir buvo mano pirmas stebėjimasis. Jis susijęs su tuo, kad galiu žemai lenkti galvą Ispanijos policijai, kuri čia susideda iš daugybės padalinių, ir tikrai, kaip teko pačiai įsitikinti, dirba žmonėms, o ne dėl to, kad reikia dirbti (čia artimiausiu metu irgi gal reikėtų parašyti atskirai apie Ispanijos policiją, visgi vien vyrukai ko verti :D ), bet su viena problema (o gal tai ne problema? gal tik man vienai tai atrodo problema? [visko gali būti]) jie visgi nesusitvarko.

Grįžtu prie stebėjimosi. Taigi, į Calle de Montera tikrai traukia dauguma ne apsipirkti ir mane tenais nustebino gausybė merginų gana iššaukiančia išvaizda (gerai jau gerai, labai seksualiai apsirengę: mini sijonukai, aukštakulniai, ryškus makiažas ir t.t.) stoviniuojančių, kažko laukiančių, bežaidžiančių telefonais ir panašiai.

Iš pradžių man net neatėjo į galvą, kad čia kažkas negerai. Hmm, visiems pasitaiko draugų laukti, o pasimatymams/susimatymams/susitikimams vietą pasirinkti dažnai fantazijos netrūksta, ypač, jei bijai, kad gali savo laukiamo asmens ir nesurasti populiarioje susitikimų vietoje esančioje žmonių jūroje. Taigi, mes ėjome ta gatve, aš žiūrinėjau į vitrinas, pliurpėm apie būsimą mano butioko japonišką vakarienę su Katiušita (taip meiliai ją vadina Guillermo), aš ieškojau Aire Loco ir Lempickos... ir gal tik jau pasimačius Puerta del Sol aikštei man taip tarsi žaibo nutrenktai toptelėjo - tos merginos ten ne šiaip sau, nes jų ties mūsų buvimo vieta jau daugėjo ne aritmetine, bet geometrine progresija ir aš atsisukus Guillermo klausiu tarsi mažas vaikas: "Negi jos parsidavinėja???" Ir Guillermo juokdamasis iš to nustebusio, šoko ištikto mažo vaiko: "O ką tu manai jos dar čia veikia?". Juokėsi. Gerai, kad jam suskambo telefonas. Katiuša.

Man nebuvo juokinga, nes visai šalia buvo Civilinės Gvardijos pastatas, iš kurio ir į kurį maždaug kas 15-20 minučių pasikeisdami marširuoja/-davo Civilinės Gvardijos darbuotojai (nežinau, kaip juos gražiau reikėtų išversti į lietuvių kalbą, tai nėra visai policininkai, tebūnie bus civilinės tvarkos palaikytojai). Ir šalia tos merginos.

Ir kažkaip aš jau tuomet sunkiai galėjau patikėti, kad jie irgi tokie naivūs buvo/yra kaip aš, juo labiau, kad aš ėjau pirmą kartą ta gatve, o jie kasdieną pro tenai praeina.

Štai ir anądien skaitau apie Jungtinės Karalystės pareigūnų operaciją išlaisvinant lietuvę, kurią buvo bandoma parduoti į sekso vergiją Londone. Visi žino, visiems vieša paslaptis, kad kuriamas naujas haremas Londone - pradžiai olimpinio stadiono statybininkams, konstruktoriams ir kitokiems susijusiems asmenims, vėliau - atvyksiantiems turistams ir žaidėjams... iš sociologijos pusės pamąsčiau, kad jei jau tiriama, kaip Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie čempionatai daro įtaką patriotizmui, ekonomikai, identitetui ir panašiai, gal reikėtų kad kas nros atliktų studiją, kaip tokie renginiai padidina prostitucijos mastą ir kokiais dydžiais padidinamas parduodamų ir įverginamų moterų skaičius. Manau, būtų visai įdomu.

Gal jeigu jau laikoma prostitucija draudžiama, paaiškėjus, kad ją itin skatina Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie tokie renginiai, gal reikėtų uždrausti juos?

Bet grįžkime prie tų merginų Montera gatvėje ir kodėl jos mane nustebino. Kasdien, beveik kiekvieną dieną, bežiūrint žinias, tiek siestines (per pietus), tiek vakarines bent kelios minutės yra skiriamos prostitucijos problemai.

Ispanija - ultrakatalikiška šalis, bent jau tokia buvo. Dabar galima stebėti išlaisvėjimo žymes, tačiau vyresnė karta, ypač mačiusi Franko diktatūrą, dar vis išlikusi ir ji pagrinde daugiausia priešinasi "laisvėjimo" pokyčiams, taip pat ir gatves užplūstančioms prostitutėms, nes esmė kame - tai iki šiol nėra įteisinta, vadinasi, nelegalu ir panašiai, bet net ir efektyviausia policija (turiu omenyje visus jos sudedamuosius elementus, kaip ir Civilinę Gvardiją) yra bejėgė, o gal greičiau nori ar turi tokia būti. Kas ten žino.

Tikrai netikiu, kad tam reikia daug pastangų, tiksliau manau, kad vien nuo sankryžų Madrido centre nuėmus pareigūnus vienai valandai, tiksliau, jų kiekio pakaktų visas Madrido gatves "išvalyti". Kodėl sakau išvalyti. Nekvestionuosiu klausimo, ar prostitucija gerai ar blogai, kaip šiandien vienam draugui ir leptelėjau, "gerai jums, vyrams, moterys dar ne tokie gyvuliukai, kad jus į sekso vergiją pirktų", sakykim, čia vyrų garbės reikalas, bet man... man labai gaila tų merginų. Nemačiau nė vienos laimingos. Taip, gal jos turi geresnius batus, geresnį paltą, gražesnią suknelę... bet jos nelaimingos, kas akivaizdžiai matos.

Žinoma, man iškart kyla klausimas, kaip save gerbiantys vyrai gali pirkti nelaimingas moteris (visgi jas perka, įtariu, dėl malonumo), bet ilgiau pastebėjusi Calle de Montera, supratau, kad aš nesuprantu šio fenomeno, gal greičiau jis kažkaip su racionalaus individo teorija prasilenkia ir vien dėl to man yra labai keista. Sakykim, mane labiau šokiruoja, kad vyrai perka nelaimingas moteris, nes tuomet aš darau prielaidą, kad moterys iš tiesų vergauja ir priverstinai daro daugelį dalykų, nei kai matau laimingas moteris tai darančias, tuomet aš tiesiog nurašau visą istoriją prie (prisimenant Lomanienės svajonių kampelį) hedonistinio pasaulio pokyčių kampelio - jei moterims gerai, jos laimingos ir viskas čiki piki, kodėl aš turėčiau joms aiškinti, kaip gyventi. Liberalus požiūris, bet sakykime šiuo metu į kitą vaidmenį įsijausti nematau prasmės.

Bet yra atvirkščiai. Nors gal, sakyčiau, Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajone, kad ir baisios jos, bet atrodo žymiai laimingesnės, t.y. bent sukuria tokį įspūdį, kas jau yra pakankama priežastis vyrams jas pirkti, tačiau čia ilgiau į jas pažiūrėjus (o tas ilgiau užtenka 30 sekundžių), darosi labai labai liūdna.

*** Misliju, kad gal nėra prasmės moralizuoti. Į žavingąją Kopenhagą, į kurią šiuo metu renkasi daugybė pasaulio lyderių ir įvairių atstovų iš 192 šalių aptarti klimato kaitos pokyčių, plaukia ir tos pačios vergės... nežinočiau to, jei nesiruoščiau Kūčių išvakarėse organizuojamai konferencijai apie klimato kaitą... skaitau Foreign Policy Review, Spiegel ir kitus, ir ką tu... tau juodai ant balto rašo šalia CO2 išmetimo mažinimo problemų ir visokių planų paskaičiavimų, kaip Kopenhaga pasitinka atvykstančiuosius pagausėjusiais "vergių" būriais...

ir prisiminus vasarą rodytą filmuką apie danę su kūdikėliu ant rankų, matyt, norisi verkti. Kaip galima norėti pokyčių, jei net aukščiausi sluoksniai nesugeba susitvarkyti su kūniškais geiduliais?

Tik kaip racionalios pakraipos individo galvoje sukasi dar ir kitas klausimas - kodėl tuomet apsimetinėjama, kad tai blogai ir tai reikėtų drausti ir tai laikoma nelegalu, ir draudžiama... sakyti, kad prostitucijos draudimas atsirado dėl aktyvios feminisčių veiklos irgi yra daugiau nei nesąmonė, bet visgi... nesuprantu, kam tuomet reikia fiktyvių įstatymų, kai jų vykdytojai akivaizdžiai užsidengia akis ir nemato realybės.

¡Qué cosa en primer dia!

"¡Qué cosa en primer dia!". Taip būtent taip mane pasveikino atvykus į Fundacion Alternativas. Mano naujuosius antruosius namus Madride. Kas buvo, nepasakosiu, nebūtina čia visokių neigiamų emocijų prisiminti. Reikia daryti taip, kaip daro ispanai, bet apie tai vėliau.

Taigi kaip iš tiesų atrodo viskas čia. Prestižinis rajonas, senas namas, sena gatvė, liftas gal labiau atnaujintas negu maniškis, bet labai jaukus ir mielas. Fundacion Alternativas įsikūręs trečiajame pastato aukšte. Toks įspūdis, kad dar visai neseniai, nes kai kur dar galima sutikti elektrikų, dažytojų ar šiaip kokių meistrelių.

Mano praktikos vadė nuolatos rūko. Beveik. Nerūko, kai eina pasikalbėt su kuo nors iš savo darbo vietos, arba kai itin svarbūs valdžios vyrai skambina. Iš tiesų pakankamai griežta, bet teisinga. Sutariam, kad už išnaudojimus galėsiu gauti laisvą dieną. Žinoma, tik tuo atveju, jei ant nosies nekabėtų konferencija, seminaras ar dar koks nors šventas velnias.

Bet iš tiesų vaizdelis jos darbo skyriuje tiesiog neįtikėtinas. Kai mane pirmą kartą įsiveda, aš net jau pasidžiaugiu, kad mano darbo vieta bus išeinančio berniuko vietoj [ dar paaiškėja, kad jis už mane jaunesnis :D - kažkas neįtikėtino ], OPEX departamente (Europos reikalai), nes toks per pilvą tarsi išplėstas koridorius, kurio pakampės apstatytos stalais. Akivaizdžiai, ne pagal feng šui... nenorėčiau dirbti ant praėjimo, kuris veda į tokią žmonių išsvajotąją vietą, kaip virtuvėlė. Ant mano šefės stalo stovi peleninė. Ir ne bet kokia. Didžiulė didžiulė. Kaip paaiškėja per pietus, ji gana greitai visgi prisipildo. Vėl pasidžiaugiu, kad mano darbo vieta ne šalia praktikos vadovės, bo dušu reiktų naudotis tiek prieš darbą, tiek po to.

Think tanke aš pakeičiu Tilmaną. Berniuką iš Vokiečių tyrimų centro, su kuriuo buvo itin glaudžiai bendradarbiaujama paskutinius mėnesius. Įtariu, kad į mane tiek vilčių nededa :D. Bet šiaip pasidžiaugiu už Tilmaną - už mane jaunesnis dviem metais tiek studijų, tiek amžiaus prasme, bet turi daugiau patirties. Štai ką reiškia vokiška sistema, kur kas vasarą studentai eina praktikos atlikinėti. Žinoma, jie turi kur tai daryti. Bet vis tiek baltu pavydu išlydžiu Tilmaną, užleidžiantį vietą man.

Knygos, kurią patarė pasiimti Alvyda, neprireikia. Man ta mintis jau atėjo, kai pradėjom ekskursiją po think tanką ir užklydom į laboratoriją. Pirma mintis, kad siaube, kaip tiek nedaug žmonių sugeba išvežti tokią aktyvią programą? Juo labiau tokiu aukštu lygmeniu. Kažkas neįtikėtino.

Po trumpos eskursijos ir Tilmano instruktažo, kurį jis labai nesėkmingai bando daryti anglų kalba (oi, oi, atsiiminėjau aš savo žodžius, kad vokiečių jaunimas gana gerai kalba angliškai), pristato prie darbų, nes jau vakare prasideda Ketvirtasis Europos Strateginis Forumas, susijęs dėl Europos Sąjungos saugumo politika ir jos vaidmeniu tarptautinėje arenoje. Juokas paima, kai Tilmanas užjaučiamai sako, kad reikės pasidomėti tuo :D Visgi dar vienas pliusas skaičiuojamas Islandijos vasaros mokyklos naudai.

Tiesa, po viso instruktažo, kuris buvo visiškai beprasmis, nes Tilmanas ne itin gerai kalbėjo angliškai bei ne itin buvo struktūruotas ir žinantis, ką nori pasakyti, pabaigėm pliurpdami apie viešuosius ryšius. Paaiškėjo, kad vaikinukas labai svajoja dirbti ten, kur pati atidirbau beveik pusę metų... gerai, jaunas dar vaikinukas... bet jei nesusitvarko su vienu distrelistu per 2 savaites, įdomi patirtis jo laukia.

Bet tame yra ir geroji medalio pusė. Yra darbai ir jie turi būti padaryti. Ir niekas nedaro daugiau. Tad nežinau, ar dėl to, kad pirma diena ir man labai norėjos pasportuot, ar dėl to, kad aš šiaip greitesnių apsisukimų, sutvarkau ne tik šiandienos konferencijai reikalingus dalykėlius, bet ir kitą savaitę vyksiančiam tarptautiniam seminarui apie migraciją Magrebe likusius darbelius. Ir mano džiaugsmui - čia yra gera sistema: padarysi anksčiau darbus, esi laisvas. Skatina dirbti efektyviai ir greitai, nors tai ir sunkiai įmanoma karštame ofise... gi ispanams labai šalta, ir ofise jau įjungtas šildymas. Siauubaaas. Lauke 25 kaip minimum, saulė šviečia, o jie dar papildomai pasišildo. Aš kol kas to nesuprantu. Gal po kelių mėnesių apsiprasiu ir net negalėsiu įsivaizduoti kitaip, bet man labai keista, nes beveik nėr kuo kvėpuot, karšta, prakaitas žliaugia... ai, bet kai pagalvoju apie sniegą ir 3 laipsnius Lietuvoje, pagalvoju, gerai, gerai, pakentėsim tą šilumėlę, įsivaizduok kaip dabar šaltum kur nors nešildomam Lietuvos ofise ar ministerijoje.

Be to, visada geriau kankintis ten, kur geriau. Čia ir žmonės linksmesni, ir dažniau šypsos, beje, nuoširdžiai, ne taip kaip amerikiečiai, ir nepasakyčiau nei, kad krizė, nei kad žiema čia pas juos ateina... man kaip tik dabar labiau panašėja į vasarą: medžiai žalesni, vaisių sezonas prasideda, žmonės zuja gatvėse, pilna turistų šnekančių įvairiom kalbom - tikras atostogų metas, vasara.

Hasta luego :)

Tuščia vieta.

Octubre 12 - Nacionalinė ispanų šventė

Spalio 12-oji pagal Julijaus kalendorių diena, kai Kristupas Kolumbas 1942 metais išsilaipino Amerikos žemėje, nors iš tiesų pagal modernųjį kalendorių tai būtų spalio 21, visgi iki šiol ispanai švenčia Octubre 12, kaip Ispanijos dieną (Día de la Hispanidad) ir Nacionalinę Fiestą (Fiesta Nacional).

Nors iš tiesų ši šventė - kaip nedarbo diena ir visokios iškilmės - dar visai šviežia. Dabartinį savo pavadinimą šventė įgavo 1987 metais, t.y. kaip Nacionalinės Ispanijos dienos. Iki tol buvo švenčiama Ispaniškumo (gal būtų tiksliausias vertimas šiam ispaniškajam Hispanidad, kuris iš esmės apibūdina vietoves, kuriose buvo/yra paplitusi ispanų kultūra, kalba ir t.t., panašiai kaip tarptautinė Ispanijos bendruomenė), tiesa, irgi ne per seniausiai tik 1981 metais Karališkoji Ispanijos šeima priėmė tokį sprendimą. (reiktų pastebėti, kad pasirenkant nacionalinės šventės dieną, įtariu, ispanai būtų pirmoje vietoje pagal skaičių, kiek kartų ji buvo pakeista per paskutiniuosius šimtą metų :D) Tad dabar ispanai turi dvi nacionalines šventes - Konstitucijos dieną gruodžio 6 (per Kalėdų senelio gimtadienį) ir spalio 12-ąją, kuri visgi, neapsigaukite, gana įvairialypė. Tuoj paaiškinsiu kodėl ir kaip.

Kai pirmą dieną čia išėjau į gatvę, o tai buvo vos spalio 1-oji, rytą visai pažeme vis praskrisdavo kariniai naikintuvai, kurių garsas net ir vietinius priversdavo pakelti akis į dangų ir pažiūrėti, kas čia vyksta. Ir taip pirmą, antrą, trečią... galiausiai pradėjau galvoti, kad čia taip būna kiekvieną mielą dieną, kad sėdėdamas darbe neužmigtum. Bet taip buvo iki tol, kol neatsikrausčiau pas Guillermo ir vieną mūsų bendrą rytą svetainėje vėl nesutrukdė ramybės tas karinių lėktuvėlių garsas. Taip aš sužinojau apie antrąją Octubre 12 pusę.

Taigi nuo 2000 metų Octubre 12 yra Ispanijos kariuomenės diena, švenčiama kariniu paradu Madride. Tiesa, pakankamai simboliškai tiek Madride, tiek visoje Ispanijoje, nes ją užgožia šiek tiek kitos šventės. Be to, ši šventė yra gryniausias politikos pavyzdys, kuris taip net visai gražiai apibrėžiamas kaip kompromisas tarp konservatorių ir respublikonų, tarp noro pabrėžti monarchijos statusą bei pažymėti Ispanijos demokratišką statusą.

Bet nuoširdžiai, aš tos šventės nepajutau. Pirmą dalį parado iš tiesų pramiegojau :D taip taip, neprižadino manęs tie viršgarsiniai naikintuvai ir kitas jų aviacinės kariuomenės paradas, vėliau tik per žinias visą procesą pamačiau. Pagailo jų karaliaus su karalienė priiminėjančio svečius ir pagarbą bei pagalvojau, kad tikrai jie keisti. Nors, anot Guillermo, čia viskas su ta švente gerai. "Mūsų armija nuplaukė ir užkariavo Ameriką, ne Kolumbas, tad čia viskas vietoj". Tad paprasčiausiai šia švente ispanai nori ne tik pasauliui, bet ir sau priminti, kaip jų dėka buvo atrastas (visomis prasmėmis) Amerikos žemynas, užkariautas ir kokie mes iki šiol galingi ir reikšmingi, sukūrę Hispanidad, kuris, deja, dėl visokių tautų pavasarių ir pasaulinių karų, nebesimbolizuoja Ispanijos imperijos.

Ką padarysi. Šventė gal ir graži, nors ir ne itin reikšminga. O žmonės tiesiog laimingi, gavę papildomą progą pasiilsėti, išeiti į miestą ar kur pakeliauti. Tame tarpe ir aš džiaugiuosi kartu su jais.

Ispaniška romantika antrą viešnagės dieną

Galvojau, kur aš ten vakar pabaigiau... tai vat.

Ar galima būtų įsivaizduoti, kad vos būnant daugiau negu 24 valandas pirmą kartą svetimam mieste išgirsi dvi vienas gražiausių ir reikšmingiausių gyvenime melodijų? Madridas - pirmas miestas mano gyvenime, mane pasitikęs su tiek gražios muzikos.

Keiti metro linijas. Praėjime stovi moteris ir dainuoja ispanišką "Perhaps, perhaps, perhaps" versiją "Quizas, quizas, quizas"... tarp El Prado muziejaus ir Iglesios pagyvenęs vyrukas skambina gitara "Malaga" arba "Grenada", nepamenu tiksliai, kurį iš jų... pamenu, kaip pati šiuos kūrinius grojau fleita. Kažkokia nostalgija sukyla.

Ir ji čia greičiausiai pagauna ne vieną, ir ne kartą per dieną. Muzika čia gyvena. Žinoma, jei Madride būtų tiek, kiek šiuo metu yra Vilniuje, bijau, kad dalis romantikos pradingtų... bet apie tai nereikėtų galvoti. Madridą, pradedu galvoti, geriausia aplankyti spalio mėnesį. Iš Lietuviškų darganų pabėgus, 28-30 laipsnių dieną, visą laiką šviečianti saulė yra tiesiog pasaka.

Šiandien trumpas pablūdijimas po miestą tik pėsčiomis. Pradėkime nuo Delicias. Šioje gatvėje viskas po ranka. Jei galvotumėte kada nors, kur nuomotis būstą, greičiausiai ši gatvė būtų optimaliausias kainos ir kokybės santykis. Ir parduotuvės, ir kavinės, ir vaistinės, ir metro - viskas ranka paduok. Nueiti iki centro irgi netoli, be to, nedaug triukšmo. Taip pat ir šiek tiek viskas pigiau - nes šiek tiek toliau nuo pagrindinių taškų. Taip pat, šiame rajone yra labai nuostabus parkas. Dar nebuvau, bet būtinai ten nukeliausiu.

Kylame aukščiau, į Šiaurę - Atocha. Nesunku bus pažinti seną stotį. Gana nemažas pastačiukas, be to juodo arklio milžiniška skulptūra būtinai patrauks dėmesį. Pastatyta ji visai neseniai, berods prieš penkis metus, kiekvienam priminti, kaip būtent Atochoje įvyko pagrindiniai metro sprogdinimai, nusinešę daugiau nei 200 gyvybių. Iki šiol nieks tiksliai nežino, ar čia baskų nepaliaujamo noro nepriklausomybės, ar kitų teroristinių grupuočių veiklos Ispanijoje rezultatas. Be to, Senoji traukinių stotis yra vienas iš architektūrinių paminklų, kuriuos būtinai vertėtų pamatyti Madride.

O šalia Atochos šiek tiek pasislėpęs Reina Sofia dailės muziejus (pagrinde šiuolaikinės dailės), vienas didžiausių Madridiečių pasididžiavimų, kaip ir visai netoli esantis Prado bei Thyssen muziejai bei gražusis Retiro parkas. Apie juos daugiau papasakosiu po giluminės analizės, kol kas tik "apsiuostymas".

Tiesa, tokiu metu vyksta labai daug tvarkymo ir rekonstrukcijos darbų, tad nereiktų stebėtis užtvertomis gatvėmis ir praėjimais, taip pat ore tvyrančiais dulkių kamuoliais. Būtų lietaus, bent nuplautų kas nors tai, bet čia tik 30 laipsnių... ispanai sako, kad nedaug. Robertos draugė skundžias susirgus nuo atvėsimo, patys ispanai vaikšto su megztukais ir paltukais, tad gal nesakysiu, kad nepadeda nei nuostabusis Retiro parko pavėsis, nei ežerėlio vanduo... ypač įdienojus... bet iš kitos pusės, čia geriausia slėptis Madrido centre nuo karštosios saulės, prisėst ant suoliuko poilsio akimirkai ar tiesiog brūkštelt keletą žodžių ant atviruko. (Beje, pigesnių nei visur atvirukų bei vėduoklių jei norėsit, klauskit, jau beveik kaip vietinė apžiūrėjau ir šias gėrybes... ir lygiai taip pat kaip Frankfurte gali tekti už tą pačią atvirutę pakloti ir 0,20 euro centų ir daugiau nei eurą.)

Netyčia užsuku į šalia Prado muziejaus esančią bažnyčią, įspūdingą architektūros šedevrą. Tiesa, nereikėtų apsigauti - čia bažnyčiose ir (norėjau rašyti vasarą) rudenį karšta. Ne tas žodis kaip tvanku. Bažnyčia iš išorės atrodo didesnė, nei susidaro įspūdis įėjus į vidų. Kada nueisiu tenai su fotoaparatu įamžinti interjero. Tiesa, kaip ir daugumoje vietų, prašoma turistų nelankyti bažnyčios mišių metu.

Ir dar, čia tiesiog būtina kai ką žinoti prieš atskrendant į Madridą. Žmonės čionai ilsisi, kaip ir ilsisi turizmo departamentas. Aš jau Vilnių laikiau užkaboriu, bet čia surasti informacinį centrą yra dar sunkiau. Juo labiau veikiantį, o ne su lentele, kad "atsiprašome, laikiai nedirbame" arba dirba tik Colon informacinis centras... ne esmė, kad už kokių 3 kilometrų, tad geriau žemėlapiais apsirūpinti iš anksto. Be to, net ir radus mažą informacinę būdelę, kurios aš iš pradžių net nepastebėjau ir neidentifikavau Paseo del Prado, nes tokia mažytė, dar mažesnė už čia esančius viešus tualetus, geriausia ką gausi, tai centro žemėlapį, kuriame net savo gyvenamos vietos tikėtina nerasite, o ir knygynuose ne visuose knygelių apie Madridą galima surasti.

Panašiai ir su supermarketais. Jie tokie užsislėpę. Mažyčių parduotuvyčių kai kuriuose rajonuose gali būti sunkoka rasti, bet iš principo jų čia pilna, tik gal kainos šiek tiek didesnės nei supermarketuose. Taip pat yra turgūs, kuriuose, anot vietinių, šviežiausios tiek daržovės, tiek vaisiai, tiek žuvis ir mėsa, tačiau jie irgi užsislėpę - yra viduj, po stogu, tad kartais visai nepagalvoji, kad kuriam iš pastatų, kuriuos praeini, galima užėjus nusipirkti melocotones ar pescas. Išsigelbėjimui visada yra kiniečių parduotuvytės. Žinoma, su savo antkainiu, bet jeigu pamiršai batus, rankšluostį ar šiaip kokį verkiant reikalingą niekutį, tiesiog tobulas išsigelbėjimas... tiesa, greičiausiai daugiau merginoms - bateliai nuo 4 eurų, pižama nuo 5, rankinės nuo 6 - be prekinio ženklo, bet atrodo kartais žymiai kokybiškiau negu tai, ką Lietuvoje pirktum minimum nuo 50 litų. Tad idiotiškame Barajas Madrido oro uoste pasimetus bagažui arba jo tiesiog kitokiom aplinkybėm netekus, visada yra atsarginis variantas - dauguma kiniečių parduotuvių, skirtingai nei visos kitos Ispanijoj, netgi dirba visą parą, kas yra totaliai neįprasta ispaniškam parduotuvių darbo laikui.

Beje, dar apie supermarketus. Kadangi viename iš jų teko apsilankyti, jie turi čia vieną gerą dalyką - kadangi neilgai dirba, maksimaliai iki 22 vakaro, galima palikti pirkinius, kad atvežtų į namus. Tai itin populiaru - ir eilėse nereik stovėt, ir tįstis nieko nereikia sunkiai, ir nežinau tiksliai nuo kokios sumos, bet yra nemokama... taigi, jei ruošiatės gyventi Madride, ši paslauga visai pravers, nes atstumai čia nemaži, o ir didesnių parduotuvių netaip kaip Vilniuj vos ne kas kilometras, tad visada verta pagalvoti apie ir tokią galimybę.

Tiesa, kol nepamiršau, mažesnėse parduotuvytėse gali tekti ir prie duonos eilėj stovėti... ką greičiausiai sunkiai galima suprasti. Visada atėjus reikia apsižiūrėt, kad po to prastovėjus 20 minučių eilėj, nepaaiškėtų, kad jūsų neaptarnaus, nes prieš įeinant nenusiplėšėt kokio nors buitinio lapuko... kažkuo panašus į Santariškių klinikose prie kraujo ėmimo punkto... žodžiu, atrodo egzotiškai... ir kai tėvai sako, vat Sovietmečiu mes kiek eilėse stovėdavom, tai čia irgi labai panašu... atskira eilė prie duonos, atskira prie mėsos... ir dar vėliau už viską sumum sumarum.

¡Hasta luego! :)