Wiesbadenas - mažytis pirmas žvilgsnis pro rakto skylutę (foto)

Nelabai aš iš eilės sudėjau, kas krito į akį per tą trumputį apsilankymą. Tiesa, sesei sakiau prieš išeidama iš namų, kad važiuoju į Darmstad'ą. Taip ir turėjo būti, bet, kai atlėkiau į stotį, traukinukas buvo jau nuvažiavęs ir, jei teisingai rodė švieslentė, neturėjo atvažiuoti anksčiau nei po 56 minučių. Tad besižvalgydama pamačiau, kad 102 kelyje švieslentė rodo "Wiesbaden 10 min", taigi Monika nesiruošė laukti savo planuoto S-Bahn'o link Darmstado ir staigiai išskubėjo link 102 (matyt, reiktų paaiškinti, kad iš 103-104 kelio pereiti į 101-102, reikia iš esmės pakilti į išsiskirstymo salę, dėl to tikrai tenka paskubėti). Kelionė iki Wiesbadeno trunka apie valandžiukę, nežinau, kiek kilometrų tiksliai yra iki šio miesto, bet mano grubiais paskaičiavimais iš žemėlapio ir mastelio, apie 60 km. Išlipu gana didelėje stotyje, beje, gana gražioje, gal ne visai jaukūs peronai, bet tikrai neblogi. Pasižiūriu 8 S-Bahn'o grafikus, nes nusprendžiu, kad 9tuku nebegrįšiu, o geriau dar užsuksiu į Mainzą (Maincą).
Taip šiltai mane pasitinka parkas, esantis šalia geležinkelio stoties.
Daug tulpių, didesnės nei Lietuvoje antytės...
Daug fontanų... ir mažytis stoties kampas.
Pasakiški medžių žiedai ir ryškios ryškios tulpės

Jaukios vietelės... grįžtant teko stebėti įdomių vaizdelių... šitose tuščiose pievose gulėjo keletas porelių labai šiltai beburkuojančių... ir vėl pabandžiau įsivaizduot tokią situaciją Lietuvoje. Sunkiai.
Duoklė gėlėms, kurios visada gražios ir sukelia tik geras emocijas.
Kažko vieniša palikta mergaitė ant vandens
Tėvai sergėtojai mažylių. Greičiausiai pirmą kartą iš taip arti mačiau šiuos mažučius grožyčius... paaiškėja, kad jaučiu simpatiją ne tik mažiems vaikams, kurių čia irgi nors šienu vežk, bet ir mažiems ančiukams...
Jie tokie simpatiški... ir šlaput šlaputėliai, per daug nesitraukiantys nuo mamos.

O čia jau parko užribis... priešais Halle'ę... Tiesa, parkas labai nuostabi vieta. Prieš važiuojant namo, kadangi vėl sugebėjau vos keliom minutėm atsidurti prie stoties per vėlai, nusprendžiu pasišildyti atokaitoje saulutės... parkelis labai pamėgtas ne tik turistų, bet ir vietinių vokietukų...
Sužavėjęs eksterjeras Halle'ės

Dar kitas fontanėlis, anksčiau paminėtame parkelyje... nelabai laikausi eiliškumo, vėliau jo man irgi nelabai pavyks laikytis ;)
Wiesbadeno traukinių stotis su cafe de Paris, kurios, deja, nenufotografavau...

Viena iš centrinių aikščių.
Kreivi medžiai ir paminklas XIX amžiaus susivienijimui...
Muziejus :) nebuvo aplankytas, užtat prieš jį esanti pramoginių šokių batelių parduotuvė - taip :D
Hallės, kur vyksta daug daug visokių renginių. Pradedant koncertais baigiant tarptautinėmis parodomis... o koncertų repertuaras platus: pradedant tokiom nelabai ryškiom žvaigdždėm, baigiant pasaulinio ryškumo.

Rathaus - Rotušė. Jei gerai supratau.
Labai gražios architektūros namukai gatvėje, einančioje link Rotušės.
toks netradicinis piešinys ant sienos centrinėje gatvėje. Pastebėjimas: čia tikrai daug kur išpiešti namai ir visokie kitokie daiktai. Vos ne bohema... kažkuo primena mane, apsipiešiančia viską, ką tik galima... :)
Žirgelis minėtoje aikštėje

Aš ir turėsiu tokį kiemelį namuose... su daugybe nykštukų, žalut žalutėle žolyte, baseinėliu ir dar visokiom nesąmonėm.
O tam aukščiausiajame bokštelyje aš gyvenu (svajonėse ten turiu savo dailės dirbtuvėles... nepaisant to, jog to kardinaliai prasikerta su dailininko reikalavimais jo dirbtuvėm, bet man vis tiek jis atrodo pati jaukiausia vieta užsiimti menais)
Kitu kampu Rotušė
O vat tokios gatvės Wiesbadene...
Atsisveikinimai kreivai ;) grįšim dar į Wiesbadeną... Nors labiau norėčiau į Mainzą...

Koks grožis!!! Vat ten tai miestukas... vien traukinuku važiuojant kiek pamatai: kaip Mainas įteka į Reiną... kažkas nerealaus... kokios vandens platybės... jaučiu silpnybę vandeniui... dideliems ir gražiems vandens plotams... laivams... kaip ir traukiniams...

Labos.

Einu piešti užuolaidėlių ;)

Bad Homburg

Šeštadienis. Labai graži diena, tiesa Frankfurte lyg pranešė, kad gali lyti, bet tai nebuvo priežastis atsisakyti savaitę planuotos kelionės... nors ant galvos kabėjo prezentacijos gaminimas, skaitymai ir pasiruošimai seminarams.
Tad iš pat ryto patraukėme į pagrindinę traukinių stotį. Aišku, čia nereikia tikėtis aiškumo. Praėjo gal 20 minučių, kol išsiaiškinom, iš kur tiksliai išvažiuoja mūsų S-Bahn į Friedbergą, ir tai, su policijos pagalba.
O jos, nors šienu vežk. Tiesą sakant, ne vienam pagaugai nuėjo stebint taip stipriai pagusėjųsių pareigūnų būrius. Nusistebėjimą pasirodo sukėlė jie ne mums vienoms. Ne vienas vokietis ėjo ir klausė, gal kas nutiko ar įvyko, kad taip stipriai pagausintos pajėgos.
Kiek mūsų nelabai įtemptos ausys nugirdo, atsakymas buvo, nusiraminkite, viskas gerai. Bet šiaip ką čia nusiraminsi išvydus tokius stačiakampius... pasijautė lyg būtum kokiam filme... kadangi Lietuvoje niekad panašaus nieko nemačiau, tai pasijaučiau lyg būčiau kokiam filme :D tiesa, norėjosi įamžinti vaizdelį, bet visgi fotoaparatą pabijojau išsitraukti ir fotografuoti... dar į galvą duos.
bet nepaisant stipriai padaugėjusių žmonių Hauptbahnhof'e, čia, aišku, policininkai kalti, nors nesu tikra, ar ten buvo policija, bet visgi kažkokie apsiginklavę iki dantų žmonės ir užėmę daug praeinamos vietos, susirandame savo 104 kelią ir laukiame gerą ketvirtį valandos savo traukinuko.
Atvažiuoja toks iš išorės ne visai ypatingas, gal net šiek tiek primenantis lietuviškus traukinukus, mūsų S-bahn'as. Tiesa, gal šiek tiek švaresnis. Bet tik iš išorės. Vidus stipriai lenkia lietuviškųjų traukinukų salonus... maloniai nudrimbam kiekviena prie lango ir leidžiamės nešamos kažkur link šiaurės.
Pro langą stebiu paprastą kaimišką Vokietiją ir ji kažkodėl manęs nežavi visai... netvarkingi tie vokiečiai... prišiukšlinę pakelėse ir toks jausmas lyg važiuotum ne išsivysčiusios Europos Sąjungos, o kažkokio sovietinio palikimo žemėmis... ir apgriuvėlių namų, ir primestų šiukšlių prie medžių... na, kaip ir turi būti.
Po pusvalandžio kelionės išlipam. Stotis gana apgriuvusi. Kažko panašaus į miestą planą nei su žiburiu nerasi. Na, bet pamatom bokštus, link jų ir patraukiam mažytėmis gatvėmis.
Dar šiek tiek eidami po truputį įamžinu gražiausius objektus... kai kuriuos gal iš apsidraudimo, kad jei kartais pasimestume ir neberastume kelio atgal, nes nors ir atrodo gana nedidelis, visgi su kojytėm dienos visos gal ir užtektų pagrindiniams objektams aplankyti, bet čia dar su klaustuku. nesu įsitikinusi.
Ėjusios gana lygiagrečiai traukinių bėgiams, pasukam į Thomasstrasse, nors jau beeinant seniai nebesimatė mūsų tikslo - žaliųjų bokštelių, visgi mes nesuklystame ir išeiname į kažką panašaus kaip Gedimino prospektas ar Didžioji-Pilies gatvė.
Netrukus susirandame ir mus dominančius objektus. Pravaikštome senojo miesto likučius (Nusprendžiame, kad visgi visai mielai čionai pasiliktume kelioms savaitėlėms gilesniam susipažinimui su miesteliu), užlipame ant kažko panašaus, kaip centrinė apžvalgos aikštelė, kurioje randame šį bei tą panašaus į užuomazgas miesto plano, t.y. tokiems varliams turistams kaip mes. Tad neturkus mes jau grožimės barokiniu parku. Tiesiog gražu ir gera. Šviečia saulė, plaukioja antelės tvenkinyje, aplinkui vaikšto laimingi žmonės ir mes tarpstame tame.
Prieiname ir pilį. Apžiūrime vidinius jos kiemus, pastebime čionykščius vestuvių papročius ir ceremonijas, jaunavedžių fotosesiją... tame tarpe ir aš nepatingiu papaveiksluoti šiek tiek įdomiai judančius objektus, nors apsimetinėji, kad man rūpi pilies vidinio kiemo architektūra... na, visgi kažkaip negražu.
Vėliau įsitaisome ant kažko panašaus kaip pilies aptvėrimo siena. Grožimės vaizdu nuo pilies į kalnus... aš pusryčiauju.
Tiesiog gera.
Greičiausiai nieko nėra maloniau, kaip piknikai gamtoje gražiu oru. Gaila, kad Lietuvoje tokie orai ateina tik į gegužės pabaigą... na, bet ką padarysi. tokioje aplinkoje pafilosofuojame su Indre apie santuoką, šeimą, vyrus, vaikus... ir vokiečius. Nors, vat su pastaruoju punktu būtų geras klaustukas, aš jau kartais nebesuprantu, kas yra vokietis. Ir gal patys vokiečiai nesupranta, ką vadinti tikru vokiečiu: pas juos asimiliacija stipriai toli pažengus.
Bet grįžkime prie Bad Homburgo.
Pasimėgavusios trumpa poilsio akimirka traukiame toliau. Jau į kitą parką. Nebeatsimenu pavadinimų, ir greičiausiai to mažiausiai man ir reikia, jei reiks, pasižiūrėsiu nuotraukoj... ir taip tos žmogaus galimybės ne beribės. Taigi pasivaikščiodamos dar vienu gražiu parku randame Goethe's rato skverelį, kuris tik visai neseniai atstatytas, rūmus (vasarinę Kaizerio rezidenciją, štai kodėl jie gana įspūdingai taip atrodo) bei bažnyčią. Tiksliau kelias bažnyčias. Jas skiria gal vos 300 metrų.
Viena protestantų, kita krikščionių. Kiekvienoje pabūname apie pusvalanduką.
Pirmoji evangelikų - Eglise Protestante du ST. Sauveur. Nepakartojama architektūra. Greičiausiai istorizmo stiliumi pastatyta su šiek tiek specifiniu protestantizmo prieskoniu. Nepakartojamai žavinga. Įspūdingi vitražai bei gotikos elementai. Sakoma, kad cistersų vienuolynas išsaugojo gotiką, bet cistersai nebegyveni XXI amžiuje, tad šio nuopelno tęsimą visai teisėtai galima priskirti protestantams.
Besilankant bažnyčioje vyksta kažkokio renginio repeticija. Groja fleitomis ir gitara, bei dar kažką dainuoja. Prisimenu savo grojimus bažnyčioje ir koks tai malonumas bei akustika. Tiesiog fantastika. Gal ilgiuosi to? Greičiausiai. Bažnyčiose gera groti. Klausomės švelniai tariant, nusigrojimo, na, bet ko norėti, mergaitėms gal daugių daugiausia 15 metų, tai ir nereikia tikėtis šedevrų. Pasigrožim unikalia apsida ir ties turimomis matytis nerviūromis išpieštais angelais bei rozečių vitražais. Po keliolikos minučių patraukiame toliau.
Tiesa, gal nebūtumėme leidę sau taip atsipūtusios vaikščioti, jei ne mūsų globėja Willu Peter, su kuria turėjom susitikti Bad Homburge, bet taip ir nesusitikom, nes ji tiesiog neatsiliepė tuo metu, kai skambinome. Na, ir nieko tokio. Nenumirėm. Miestą pamatėm, nepasiklydom, pasigrožėjom ir dar beveik įsijautėm į vokišką gyvenimą...
Katalikiškoji Sankt Marien bažnyčia yra brandžiosios gotikos šedevras, išlikęs nuo XII amžiaus. Nereikia greičiausiai pasakoti, kokių nuostabių vitražų, rozežių, nerviūrų, vimpergų tenka apžiūrėti. Bet stebina gal kitkas. Prieš įeinant į bažnyčią matome daug besibūriuojančių visokiais kostiumais apsirengusių vaikų. Vyksta kažkokia šventė. Tiesa, mes gal nelabai suprantame kokia, o ir jie patys sako, kad vyksta tiesiog šventė.
Pasakysiu banaliai. Besėdėdama šiose pamaldose supratau, kad labai skiriasi krikščionys. Labai. Man čia buvimas bažnyčioje ir per pamaldas labai patiko. Lietuvoje dažniausiai aš mieliau lankausi bažnyčiose viena be gausybės aplink žmonių, nes su ypač religingomis bobutėmis, į tave bežiūrinčiomis kaip į šėtoną, man nepakeliui, o ir su visokiais turistais, kurie eina tiesiog vartotojiškai pavalgyti įspūdžio man netinka. Ir šiaip, gal Lietuvoje tas rleigingumas yra šiek tiek per daug sureikšminamas ir padaromas tarsi kažkokia mistifikuota procedūra. Be to, gal per daug aiškinama, kokie mes nusidėjėliai, blogiečiai, kūno vergai, kaip pamilti dievą ir panašiai, gal paskaysiu paprastai, atitolusi ta bažnyčia nuo žmonių? nežinau, tiesiog lietuvoje tarsi pamaldos sukuria stipriai atgailos būseną... o žmogus save pagraužti šiais laikais manau turi daugybę progų, tai gal dėl to ir nusisuka dauguma. Čia tiesiog gera. stebiu tėvelių ir vaikų veidus. Paprasti laimingi žmonės. Ir nevadinčiau aš jų fanatikais ar per daug religingais... ir pats kunigas, na, charizmatiškas ir kartu labai paprastas, ko nelabai tikėjaus iš krikščionių katalikų bažnyčios atstovų.
Pabuvimas bažnyčioje tarsi pakrauna ir keliaujam jau toliau. Užeinam į galeriją pasotinti mano kūrybinių idėjų apetito. Atrandu savo stiliuko dialininkę - Lisa Morid. Nuostabūs darbai. Įkvepia. Tokie išlaisvinatys ir šilti. Ir nenuostabi, kad ir ji pati, iš tokios šilumos yra baisiai graži moteris, šildanti savo šypsena ir menininko aura. Menininkai dauguma labai šilti žmonės, o ši tik patvirtina taisyklę.
Grįžtame į senamiestį ir centrą. Ieškau lauktuvių, bet tokio dalyko, kaip turizmo informacijos centras nė su žiburiu nerasi, o ir turistams skirtų atviručių pardavėjų nesimato, tai taip ir belieka keliauti po Douglas'us, Karstad'us, Esprit'us... :D
nedaug truksta iki piniginės patuštinimo, bet susilaikom su Indre, tiesa, kaip parodys laikas, neilgam, bet apie tai vėliau. Randu nuostabius kvepalus, tik nebeatsimenu, kuriuos ten purškiau... bet kvapas nepakartojamas. Lietuvoje niekada neidavau į tokias parduotuves, nes tik įėjus į Kristianą jautiesi, kaip ne ten pakliuvęs. Kadangi čia tokius apsilankymus sau gali leisti ir vidutinės klasės atstovas, tai ir aptarnavimas šiltas ir neįpareigojantis... tiesa, gal aš šiek tiek gąsdinančiai atrodau tarp visų tų besisukiojančių ten su savo didele kuprine... na, bet mes tiesiog turistės ir mėgaujamės kiekviena akimirka.
[parašo Krikštamotė sveikindama su gimtadieniu :D ji kaip visada nepakartojama :* ]
na, o su Bad Homburgu atsisveikiname besiklausydamos indėnų muzikos. Džiugu, kad Indrė turi panašių pomėgių kaip aš ir su ja šaunu keliauti, na gal ją šiek tiek nervina mano "viską noriu pamatyti" sindromas, bet mums su ja super... neįsivaizduoju, kaip vyktų keliavimas su kuo nros kitu čionai... kad kas nors su manimi valandą sedėtų bažnyčioje, dar valandą tiesiog šiaip kontempliuotųsi prie tvenkinuko, kęstų mano nepaliaujamą blykstę, dar pusvalandį klausytųsi indėnų ragų, fleitų ir kitų tradicinių instrumentų muzikos... na, man belieka pasidžiaugti, kad man pasisekė :)
Galiausiai grįžtame į Frankfurtą...
dabar aišku reiktų rašyti naują pranešimą ir pavadinti moteriškos silpnybės :D
nors gal riektų dar ir kitą parašyti. Apie baimę gyventi neonacių pašonėje. Tai, ką matėm grįžę i Zeil, perrėjo daugiau negu šiurpuliuku išvydus dar didesnes ginkluotąsias pajėgas gatvėje. Policininkus, apsiginklavusius iki dantų, kažkokius būrius su šalmais ir visokia kitokia amunicija, bei baisiai rėkiančius jaunuolius su neonacių atributika. Apima baimė suvokiant, kad jų jaunimas visgi nepasimokė iš istorijos ir šalies klaidų. Nenorėčiau pamatyti savo akimis to siaubo, apie kurį tik ateina pajautimas iš muziejų, pasakojimų, istorijos ir t.t.
Tiesa, aš dar bandau kažko klausti policininkų, bet matyti, kad jie baisiai įsitempią ir suirzę, nelabai noriai man atsako į tai, ko klausiu... baisiai nervinasi. Suprantama dėl ko. Tokiai miniai nusprendus paleisti jėgą, manau, kad Frankfurto pasididžiavimu laikoma Grosse Bockenheimer landstrasse liktų nusiaubta neatpažįstamai.
Protestai ir visokios kitos akcijos čia yra baimė. Ir suprantama kodėl. Nes čia jos yra stipri jėga. Masės gali valdyti. ir labai daug.
Na, ką... gal ir užtenka apie šią dienelę... dar gal moteriškas silpnybes, pagavusias mus tą šeštadienį reiks aprašyt :) bet čia ateičiai ;)

Strasbūras

Ilgai galvojau, ar publikuoti šį įrašą, bet visgi nusprendžiau, kad reiktų. Nuotraukos jau seniai įdėtos. Tiesa, jų gal stipriai per daug ir aš labai blogai padariau, kad jas visas iš eilės sudėjau per daug nežiūrėdama, kas ten kaip ir iš kur.

Taigi, šią kelionę mums sugalvojo organizuoti gražusis berniukas, dėl kurio lyties ilgai ginčijomės su Indre, bet vėliau paaiškėjo, kad mano spėlionės buvo nepagrįstos dėl moteriškos jo lyties. Ką padarysi. Pranešė apie kelionę gal likus savaitei, tad nebuvo daug laiko galvoti važiuoti, ar ne. Nors iš tikrųjų, kai pagalvoji, kad už 23 eurus ne tik nuvažiavom pirmyn ir atgal, bet dar ir paplaukiojom keltu nemažą valandėlę. Tad jei kas siūlytų, būtinai prisiplakite prie Erasmus studentams visokių organizuojamų renginių. Mes jau supratome, kad jiems organizuojami renginiai dažniausiai nebūna brangūs, bet labai smagūs. Aišku, reik kompanijos. Mano kompanija buvo Indrė (kaip ir didžiumą kartų, už ką esu beprotiškai jai dėkinga), tad akivaizdu, kad buvo smagu.

Bet iš pradžių. Kaip visada būna, tokios kelionės netrunka ilgai, ir tai galbūt galima laikyti jų minusu, bet kartu ir pliusu. Iš vienos pusės turbūt nespėji visko pamatyti, iš kitos nepradeda nusibosti. Visgi iš kelionės geriau parsivežti gerus įspūdžius negu negatyvius.
Mūsų kelionė prasideda anksti ryte. Aš beskubėdama išlėkti iš namų pamirštu pirštines, oi, kaip man tai atsirūgsta kelionės metu, bet nesvarbu. Žinoma, taip pat nespėjus pavalgyti, na, bet tai netaip svarbu, kuprinėje visada būna maisto. Ir ta pačia proga Indrei juoko. Į sveikatą.

Išriedam autobusu nuo geležinkelio centrinės stoties ir judame link Prancūzijos sienos. Autobuse vietos vos ne kiekvienam po dvi kėdes, tad iš karto pasiruošiame vietos grįžimui atgal, nes būsim nusikalusios kaip šunys (na, yra toks posakis su šuva). Po dviejų valandų mes jau vaikštome prancūzų žemėje. Smagu.

Kas jau kas, bet Strasbūras pakeri. Ir tikrai ne dėl to, kad ten įsikūręs Europos Parlamentas. Oi, ne, tikrai ne. Sakyčiau priešingai, tas pastatas darko visą senųjų amžių miesto dvasią, bet jį vis tiek tenka praplaukti su keltu. Keista, bet maršrutas taip kvailai sudėliotas, kad nuplaukimas pažiūrėti į tą nieko ypatinga neturintį pastatą užtrunka daugiau negu pusvalandį. Et, aš mieliau būčiau apžiūrėjusi kitus jaukius siauručius kanelius Strasbūre. Nors... prancūzai greičiausiai didžiuojasi šiuo pastatu labiau negu visu Strasbūru, tai gal ir suprantama, kodėl jis įtrauktas į keltų programas. Iš kitos pusės, suprantama, kad daug kam sukeltų šypseną turisto pareiškimas, kad buvau Strasbūre ir nemačiau Europos parlamento pastato. Na ką padarysi. Dvi medalio pusės, o yra kaip yra.

Strasbūras mane sužavi dideliais magnolijų žiedais, kaip, beje, ir Frankfurtas, tik skirtumas tas, kad čia jie jau rodo šiltesnio klimato egzistavimą, nes vietomis net parudavę. Taip pat akių neleidžia atitraukti ir fachverkinius primenantys namai, o gal ten iš tiesų jie tokie? galbūt. Ši dalis prancūzų paprastai vadinama Petite-France. Taip pat ne vienam šiltų sentimentų tikėtina sukels viduramžių laikų tiltas per kanalą.
Tačiau, visgi didžiausi aplodismentai bus skirti gotikos šedevrui Strasbūro katedrai ir jos aikštei. Pakylus į viršų už vos 2,2 euro galima visą Strasbūrą pamatyti kaip ant delno. Tuomet ir įvertini miesto grožį, mažus jo kvartalėlius bei alsuojančią dvasią su jaukumu. Taip ir norisi pasilikti stovėti apžvalgos aikštelėje. Tačiau stiprūs ir atšiaurūs vėjai gana greitai nuleidžia žemyn, ypač tokius kaip aš, kurie pamiršta pirštines pavasario pradžioj. Tačiau spėju įamžinti tiek fotografijomis, tiek trumpais filmukais miesto grožį.
Švento Nikolo, Pauliaus, Mauricijaus, Jono, Gijlermo, Tomo ir kitos mažos bažnyčios pakerės savo išaugota nuo viduramžių architektūra. Didžioji dalis jų visai šalia kanalų, tad per mažiau nei 2 valandas galima pamatyti nemažai Strasbūro įžymybių.
Taip pat neabejoju, kad neliks abejingų ir artimesniems mūsų laikams meno atstovams: pradedant Universiteto rūmais, baigiant nemažu kiekiu muziejų, tačiau šiuolaikinio modernaus meno ir architektūros gerbėjų greičiausiai tai nesujaudins, bet tam jiems skirti Žmogaus teisių teismo, Asamblėjos ir Europos Komisijos bei Europos Parlamento rūmai, patenkinsiantys net ir šios krypties mėgėjus.

Bet tai tik viena Strasbūro pusė, veidas, kurį pamatysite atvirutėse, nuotraukose, filmuose, bet yra ir kitas veidas, kuriam pamatyti neužtenka 2 valandas paplaukioti laiveliu kanalais. Reikia išlipti ir eiti, eiti, eiti, blūdyti, ir geriausia be žemėlapio. Tada smagiausia. Atrasti galima tokių dalykų. Gaila, kad to laiko buvo mažoka bent jau man taip atrodė, bet užteko apvaikščioti ne vieną ratą, sulaukti lietaus, pašnekėt vokiškai, nuspirkti seniai lauktą stovą natoms (papildomas 2 kg svoris tiek grįžtant į Frankfurtą, tiek vėliau į Vilnių, oi, kaip tada norėsis keiktis...), daugybę atvirukų, užklysti į mažą prancūziškų saldumynų parduotuvę, gaila, kad tik kainos baisiai kandžiojas, susirasti tradicišku suvenyru tampantį medžiaginį drobinį maišelį su miesto vaizdu ir daug visokių kitokių dalykėlių.

Strasbūras tuo ir žavus: mažas, jaukus, bet kartu ir labai komfortiškas bei šiuolaikiškas. Daugiau nepasakosiu, nes galva lūžta, kaip nori būti padėta ant pagalvės po sunkios ir varginančios kelionės (kas mano kitaip, reiškia dar niekad normaliai nekeliavo)... o kartu reik pasiruošt naujai darbymečio savaitei...

Vaizdas pro kelto langelį plaukiojant Strasbūre