2009 m. gruodžio 16 d.

Lietuvos vardas Ispanijoje {Where are you, my little country? : ) }

Štai prabėgo daugiau nei 2 mėnesiai kaip aš esu Iberijos pusiasalio Ispanijos sostinėje Madride. 2,5 mėnesio, per kuriuos stengiausi kaip įmanoma daugiau pamatyti ir išgirsti, pažinti ir suprasti šią nuostabią kultūrą. Tiesa, galima būtų išskirti daugybę pjūvių skirtingų, bet šįkart aš apie Lietuvą. Tiksliau, Lietuvą Ispanijos kontekste arba ką žino Ispanai apie Lietuvą ir apskritai, kas mes jiems esam ir kokius jie mus mato.
Taigi pradėsiu nuosekliai ir chronologiškai. Rugsėjo 30 diena, kai pirmą kartą 22 valandą vakaro išsilaipinau Ispanijos žemėje. Dingęs bagažas. Niekas iš dirbančių oro uoste neturėjo nė žalio supratimo, kas tai yra, bei kur tai yra. Taigi, tokioje vietoje, kur turėtų dirbti kaip ir multikultūriškai apsišvietę asmenys, jokių žinių apie mano gimtinę. Smagu. Einam toliau.

Spalio 1 diena. Apsilankau savo būsimoje praktikos vietoje - think tank'e Fundacion Alternativas. Yes. Mano šefė Belen, akivaizdžiai pasidomėjo bent jau kurioje žemės vietoje yra šalis, iš kurios atvyksta praktikantė. Super. Tillman'as, jau mano minėtas anksčiau, kurio pareigas užėmiau, taip pat turi tam tikrą supratimą, kur galima būtų ieškoti Lietuvos... bandydamas atspėti sostinę prašauna :D Na, kiek reikės tiems vokiečiams ir visiems kitiems kartoti, kad neturime mes jokios Rygos?!?!? Neturime!!! Čia Latvijos sostinė. Ok, einam toliau.
Spalio 4 diena. Hola, Guillermo! Žinoma, mano buto oficialusis šeimininkas Guillermo žino ir kas ta Lietuva, ir kur yra, ir kad mūsų moterys pačios gražiausios žemėje, ir kalbėti šiek tiek moka. Pirmas ispanas su tokiu išsilavinimu :D tiesa, reiktų pridėti, kad grynai per žmogiškąjį bendravimą :D dėl galimo privatumo pažeidimo, nedetalizuoju. Vienu žodžiu, įdomus tipažas.

Susipažįstu su OPEX šefu (realiai jis yra šefas, nepaisant to, kad tik viceprezidentas) Vicente. Come on. Toks protingas vyras atrodo, pasiskaitai aprašymą internete, atrodytų, super, išsilavinęs ir kalbas turėtų mokėti, bet... Lietuvos nežino. Cha cha cha. Irgi bando spėti. Vėl sumaišo su Latvija. Nu, neturime mes Rygos!!! [Kur mūsų įvaizdžio formuotojai? Kur Jūs? Atsibuskite! Neveikia jokia nei drąsios šalies įvaizdžio strategija, nei Vilnius, kaip Europos kultūros sotinė su mažiausiu tiesioginių skrydžių skaičiumi visoje Europoje, {taip, taip, paėmus visas Europos sostines, mūsiškė turi mažiausiai tiesioginių skrydžių - juokas pro ašaras}, nei Lietuvai 1000 metų kažkaip nesuveikė... gal reiktų pagaliau pradėti dirbti, o ne, kaip sakoma buitiškai, "šūdą malti"?]

Einame dar toliau. Mano "smegenų centras" (čia tiesiog, kad būtų lengviau suprasti, jog turiu omenyje Fundacion Alternativas) organizuoja daugybę renginių, iš tiesų, aš pati su savo kuruojamais vos spėju susitvarkyti... ir... spėkite, ar kur nors figuruoja Lietuva? cero cero cero. Grynas apvalus nuliukas. Ko nepasakysi apie brolius latvius ar estus - gal ne visur dalyvauja, bet bent jau jų ambasadų darbuotojai yra kviečiami dalyvauti renginiuose. Taigi, mes neegzistuojame politiniame žemėlapyje... deja, ir aš čia niekuo negaliu prisidėti, nes asmenų kviesti neturiu teisės, t.y. kviečiamų asmenų sąrašas yra grynai Vicente jurisdikcija, net ne tų asmenų, kurie kuruoja atskirus sektorius... bet tikėtina, kad po mano praktikos tokią šalį kaip Lietuva tikrai prisimins. Bent tai jau yra neblogai. Ir gal sostinės nesumaišys...

{Tiesa, dėl Vicente reikėtų padaryti tokią vieną nuėjimo į šalį pastraipą. Jis dažnai mane pavadina ruse, po to atsiprašo, vėl pavadina, kitą kartą paklausia ar dėl to įsižeidžiau ir panašiai... Toks tarsi juokas, tarsi ant pasityčiojimo ribos... panašiai, kaip netyčia išmeta savo kramsnojamus mandarinus... ir vėl atsiprašinėja: "ar neužgavau?" ir kaskart aš pasidžiaugiu, kad mano praktikos vadovė yra Belen... tikrai geras žmogus - griežtas, bet teisingas, ir sąžiningas. Negaliu atsidžiaugti. Gyvenime kartais sekas.}

Taigi grįžkime prie temos. Lietuvos įvaizdis Ispanijoje. Susipažįstu su savo kolega Angeles Sanchez Diez. Čia jau vyrukas, akivaizdžiai daugiau išsilavinimo turintis apie Baltijos valstybes, nors kuruoja Lotynų Ameriką ir dėsto jos kursus universitete. Cha cha. Čia turėtų būti dar vienas spyris į minkštą vietą visokiems aiškintojams, kad tik tam tikrų sričių specialistai tas sritis geriausiai išmano. Netiesa. Kartais žmogaus asmeninis noras kažkuo domėtis jam sukrauna žymiai didesnį žinių bagažą negu tam, kuris studijuoja tą patį dalį, gauna diplomą ir dar gal net dirba toje srityje. Tad su savo kolega Angeles (beje, galėčiau sakyti, kad jis yra pats smagiausias iš visų, ne tik dėl to, kad sėdi kartu su manimi viename kabinete, bet ir dėl to, kad malonus, geras, besišypsantis ir dar išsilavinęs) pasišnekame tiek apie Baltijos valstybių problemas, tiek šiaip apie orą ar dar ką nors. Taigi, antras ispanas, kuris žino, kas tai yra Lietuva.

Einam dar toliau. Su konferencijomis aišku, ten mūsų nėra. Žiniasklaida. Pirmiausia spauda. Per šitiek mėnesių, kol čia buvau, kol kas neprasprūdo pro mano akis nė vienas tekstukas, kur būtų kas nors adresuojama Lietuvos atžvilgiu. Deja. Niekuo mes esame neypatingi. O gal tiesiog eilinį kartą per maži? Bet kaip tuomet latviai ir estai?

Bet štai. Štai ta išganinga diena, kada ne tik išgirstu Lietuvos vardą, bet net ir vaizdų, susijusių su Lietuva išvystu. Gruodžio 15 diena, Telemadrid, programa Telediario, 15 valandų 20 minučių. Spėkit kas??? Kašis!!!

Taigi, Lietuvos krepšinio rinktinė bus viename pogrupyje su ispanais. Nepaisant to, kad tame pogrupyje net 5 komandos, reikšmingiausia kažkodėl pasirodė patiems ispanams Lietuva, nes ne tik, kad parodė žaidėjus, žaidimų ištraukas su mano tėvynainiais, buvusius trenerius, bet net ir parodė interviu su ispanų žaidėjais ir treneriais apie lietuvių krepšinį.

Prisipažinsiu, visada buvau skeptikė, kodėl tiek daug pinigų yra investuojama į sporto šakas. Tiesiog nežmoniškai. Skirtų geriau juos švietimui ar kultūrai, bo jaunimas tik ir orientuojasi kaip raumenų kalnus užsiauginti... bet kaskart, kai užsienyje išgirstu, "kas jūs tokie?", "o kur ta Lietuva?", susimąstau, kad gal tikrai mes esame jau tokie ant išnykimo ribos... ir dar tokie, kurie nieko gero neturi (o gal tiksliau nemoka to eksportuoti į užsienį, panašiai kaip ispanai iki kokio 18 amžiaus?), ir kad visai gerai, kad dar turime krepšinį.

Ir aš suprantu tą mūsų inteligentijos norą atsiriboti nuo nuolatinio eskalavimo, kad čia krepšinis antra mūsų religija (kartu su alumi), bet tiesa neturėtų badyti akių. Kokie esame, tokie esame. Net jei mums patiems atrodo, kad turime šį bei tą daugiau nei krepšinį, kiti apie tai nieko nežino. Ir negali pykti ant užsieniečių, kurie iš senesnių laikų prisimena Sabą, o dabar Jasikevičių ar Lavrinovičius. Tiesiog taip yra.

O kadangi mes ir toliau liksime "kultūros provincija", su kuo greičiausiai reikėtų laidotuvių maršu pasveikinti visą "Vilnius - Europos kultūros sostinė" projektą, kuris jau gėdingai eina į pabaigą, ir jo "aktyvius" vykdytojus (nors gal čia labiau sąžinės klausimas, o ne aktyvumo), nes mes ir toliau būsime žinomi tik tuomet, kai mūsų krepšinio rinktinė prasimuš į kokį čempionatą ar olimpiadą. Tad lai ir toliau nepamirštame investuoti į mūsų jaunąsias atžalas, kurios gins Lietuvos krepšinio garbą :)

Nors aš ne itin džiaugiausi, džiaugiuosi susiklosčiusia situacija... bet nuoširdžiai apsidžiaugiau išgirdusi Lietuvos vardą... kažkaip nesmagu, kai gimtinė vos ne prilyginama visokiom mikro valstybėm... (nors tas pats Tuvalu bent jau linksniuojamas, visgi ne dydyje yra esmė) tad tebūnie bus bent jau krepšinio šalimi... :)

2009 m. gruodžio 10 d.

Stebėjimasis vergių gyvenimu

Kartą su Guillermo ir jo viešniomis iš tolimosios Rusijos keliavome per Madridą ir vėliau, aš, prisiminusi tą kelionę, ne vieną dieną zirziau, kad parodytų ir man vieną vietą, į kurią kaip tyčia manęs nesivedė su viešniom. Tačiau aš ne apie ją. Grįžtant ėjome pro Callao ir Gran Via gatve pasukome link Plaza de Cibellas ir ties Oratorio pasukome į Montera gatvę.
Ten ir buvo mano pirmas stebėjimasis. Jis susijęs su tuo, kad galiu žemai lenkti galvą Ispanijos policijai, kuri čia susideda iš daugybės padalinių, ir tikrai, kaip teko pačiai įsitikinti, dirba žmonėms, o ne dėl to, kad reikia dirbti (čia artimiausiu metu irgi gal reikėtų parašyti atskirai apie Ispanijos policiją, visgi vien vyrukai ko verti :D ), bet su viena problema (o gal tai ne problema? gal tik man vienai tai atrodo problema? [visko gali būti]) jie visgi nesusitvarko.
Grįžtu prie stebėjimosi. Taigi, į Calle de Montera tikrai traukia dauguma ne apsipirkti ir mane tenais nustebino gausybė merginų gana iššaukiančia išvaizda (gerai jau gerai, labai seksualiai apsirengę: mini sijonukai, aukštakulniai, ryškus makiažas ir t.t.) stoviniuojančių, kažko laukiančių, bežaidžiančių telefonais ir panašiai.
Iš pradžių man net neatėjo į galvą, kad čia kažkas negerai. Hmm, visiems pasitaiko draugų laukti, o pasimatymams/susimatymams/susitikimams vietą pasirinkti dažnai fantazijos netrūksta, ypač, jei bijai, kad gali savo laukiamo asmens ir nesurasti populiarioje susitikimų vietoje esančioje žmonių jūroje. Taigi, mes ėjome ta gatve, aš žiūrinėjau į vitrinas, pliurpėm apie būsimą mano butioko japonišką vakarienę su Katiušita (taip meiliai ją vadina Guillermo), aš ieškojau Aire Loco ir Lempickos... ir gal tik jau pasimačius Puerta del Sol aikštei man taip tarsi žaibo nutrenktai toptelėjo - tos merginos ten ne šiaip sau, nes jų ties mūsų buvimo vieta jau daugėjo ne aritmetine, bet geometrine progresija ir aš atsisukus Guillermo klausiu tarsi mažas vaikas: "Negi jos parsidavinėja???" Ir Guillermo juokdamasis iš to nustebusio, šoko ištikto mažo vaiko: "O ką tu manai jos dar čia veikia?". Juokėsi. Gerai, kad jam suskambo telefonas. Katiuša.
Man nebuvo juokinga, nes visai šalia buvo Civilinės Gvardijos pastatas, iš kurio ir į kurį maždaug kas 15-20 minučių pasikeisdami marširuoja/-davo Civilinės Gvardijos darbuotojai (nežinau, kaip juos gražiau reikėtų išversti į lietuvių kalbą, tai nėra visai policininkai, tebūnie bus civilinės tvarkos palaikytojai). Ir šalia tos merginos.
Ir kažkaip aš jau tuomet sunkiai galėjau patikėti, kad jie irgi tokie naivūs buvo/yra kaip aš, juo labiau, kad aš ėjau pirmą kartą ta gatve, o jie kasdieną pro tenai praeina.
Štai ir anądien skaitau apie Jungtinės Karalystės pareigūnų operaciją išlaisvinant lietuvę, kurią buvo bandoma parduoti į sekso vergiją Londone. Visi žino, visiems vieša paslaptis, kad kuriamas naujas haremas Londone - pradžiai olimpinio stadiono statybininkams, konstruktoriams ir kitokiems susijusiems asmenims, vėliau - atvyksiantiems turistams ir žaidėjams... iš sociologijos pusės pamąsčiau, kad jei jau tiriama, kaip Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie čempionatai daro įtaką patriotizmui, ekonomikai, identitetui ir panašiai, gal reikėtų kad kas nros atliktų studiją, kaip tokie renginiai padidina prostitucijos mastą ir kokiais dydžiais padidinamas parduodamų ir įverginamų moterų skaičius. Manau, būtų visai įdomu.
Gal jeigu jau laikoma prostitucija draudžiama, paaiškėjus, kad ją itin skatina Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie tokie renginiai, gal reikėtų uždrausti juos?
Bet grįžkime prie tų merginų Montera gatvėje ir kodėl jos mane nustebino. Kasdien, beveik kiekvieną dieną, bežiūrint žinias, tiek siestines (per pietus), tiek vakarines bent kelios minutės yra skiriamos prostitucijos problemai.
Ispanija - ultrakatalikiška šalis, bent jau tokia buvo. Dabar galima stebėti išlaisvėjimo žymes, tačiau vyresnė karta, ypač mačiusi Franko diktatūrą, dar vis išlikusi ir ji pagrinde daugiausia priešinasi "laisvėjimo" pokyčiams, taip pat ir gatves užplūstančioms prostitutėms, nes esmė kame - tai iki šiol nėra įteisinta, vadinasi, nelegalu ir panašiai, bet net ir efektyviausia policija (turiu omenyje visus jos sudedamuosius elementus, kaip ir Civilinę Gvardiją) yra bejėgė, o gal greičiau nori ar turi tokia būti. Kas ten žino.
Tikrai netikiu, kad tam reikia daug pastangų, tiksliau manau, kad vien nuo sankryžų Madrido centre nuėmus pareigūnus vienai valandai, tiksliau, jų kiekio pakaktų visas Madrido gatves "išvalyti". Kodėl sakau išvalyti. Nekvestionuosiu klausimo, ar prostitucija gerai ar blogai, kaip šiandien vienam draugui ir leptelėjau, "gerai jums, vyrams, moterys dar ne tokie gyvuliukai, kad jus į sekso vergiją pirktų", sakykim, čia vyrų garbės reikalas, bet man... man labai gaila tų merginų. Nemačiau nė vienos laimingos. Taip, gal jos turi geresnius batus, geresnį paltą, gražesnią suknelę... bet jos nelaimingos, kas akivaizdžiai matos.
Žinoma, man iškart kyla klausimas, kaip save gerbiantys vyrai gali pirkti nelaimingas moteris (visgi jas perka, įtariu, dėl malonumo), bet ilgiau pastebėjusi Calle de Montera, supratau, kad aš nesuprantu šio fenomeno, gal greičiau jis kažkaip su racionalaus individo teorija prasilenkia ir vien dėl to man yra labai keista. Sakykim, mane labiau šokiruoja, kad vyrai perka nelaimingas moteris, nes tuomet aš darau prielaidą, kad moterys iš tiesų vergauja ir priverstinai daro daugelį dalykų, nei kai matau laimingas moteris tai darančias, tuomet aš tiesiog nurašau visą istoriją prie (prisimenant Lomanienės svajonių kampelį) hedonistinio pasaulio pokyčių kampelio - jei moterims gerai, jos laimingos ir viskas čiki piki, kodėl aš turėčiau joms aiškinti, kaip gyventi. Liberalus požiūris, bet sakykime šiuo metu į kitą vaidmenį įsijausti nematau prasmės.
Bet yra atvirkščiai. Nors gal, sakyčiau, Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajone, kad ir baisios jos, bet atrodo žymiai laimingesnės, t.y. bent sukuria tokį įspūdį, kas jau yra pakankama priežastis vyrams jas pirkti, tačiau čia ilgiau į jas pažiūrėjus (o tas ilgiau užtenka 30 sekundžių), darosi labai labai liūdna.
*** Misliju, kad gal nėra prasmės moralizuoti. Į žavingąją Kopenhagą, į kurią šiuo metu renkasi daugybė pasaulio lyderių ir įvairių atstovų iš 192 šalių aptarti klimato kaitos pokyčių, plaukia ir tos pačios vergės... nežinočiau to, jei nesiruoščiau Kūčių išvakarėse organizuojamai konferencijai apie klimato kaitą... skaitau Foreign Policy Review, Spiegel ir kitus, ir ką tu... tau juodai ant balto rašo šalia CO2 išmetimo mažinimo problemų ir visokių planų paskaičiavimų, kaip Kopenhaga pasitinka atvykstančiuosius pagausėjusiais "vergių" būriais...
ir prisiminus vasarą rodytą filmuką apie danę su kūdikėliu ant rankų, matyt, norisi verkti. Kaip galima norėti pokyčių, jei net aukščiausi sluoksniai nesugeba susitvarkyti su kūniškais geiduliais?
Tik kaip racionalios pakraipos individo galvoje sukasi dar ir kitas klausimas - kodėl tuomet apsimetinėjama, kad tai blogai ir tai reikėtų drausti ir tai laikoma nelegalu, ir draudžiama... sakyti, kad prostitucijos draudimas atsirado dėl aktyvios feminisčių veiklos irgi yra daugiau nei nesąmonė, bet visgi... nesuprantu, kam tuomet reikia fiktyvių įstatymų, kai jų vykdytojai akivaizdžiai užsidengia akis ir nemato realybės.

2009 m. gruodžio 8 d.

Lyrinis nukrypimas vidury nakties


Skamba Kings of Convenience "I' d rather dance with you" (nebeaišku, jau kelintą kartą), gurkšnoju Pusryčių arbatą iš nediduko termoso, svaiginuosi Loewe's "Aire Loco" ir kemšu vieną po kito iš Lietuvos mamos atsiųstus kūčiukus... labai jau tingiu eiti virtis užmerktų grikių... šildytuviukas burbia kažkur visai šalia, šildydamas besuledėjančias pėdutes.

Vienam akim čia žiūri į ispanų vadovėlį, et, nekoks mokymosi metas gruodis, viena į Burak'o skundus, kaip aš su tokiu karštuoliu nebendrauju (et, tie turkai :D baisiai karšti ir be kantrybės), kita į apačioje nuleistus word'o langus, indikuojančius, kad praktikos ataskaita pati nepasirašys... ir vis grįžtanti pažiūrėti skambančios youtube dainos vaizdo klipo keletos vietų .

Et, štai ir sudegė dar viena vanilinio kvapo žvakutė. Užgeso ir tik mažytis dūmelis priminė, kad jos čia būta, nes vargšės kvapą visą užmušė atneštas iš kvepalų parduotuvės "Aire Loco" lapelis... ant stalo suneštos beveik visos mano turimos negyvos gėlės, gaila, kad bekvapės... taip ir stumias vidurnaktis. Ir kažkaip pasimiršta, kad šiandien visą dieną lijo, žodžiu, vėl oras priminė tą, kokį palikau Lietuvoje prieš išvažiuodama, kad rytą atėjus į darbą pabučiavau į uždarytas savo darbovietės duris, nes visgi fiesta ir net dvi šventės - gruodžio 6 ir 8 dienomis, tai negi dirbsi gruodžio 7 :D (keistai, matyt, atrodžiau įsiprašydama į ofisą - norėjosi darbą atlikti [dar išmoksiu džiaugtis oficialiom nedarbo dienom :D])... visai pasimiršta, kad mes neturime karšto vandens bute ir kaskart pasišildinėji vandenuko norėdamas išsimaudyti, kaip pas bobulę kaime Lietuvoje, visai nesvarbu, kad pro plyšius pučia vėjas, kad dingsta dujos kartais ir išnykšta bet kokie šilumos šaltiniai, kad pirmą valandą nakties atsivelka meilės išsiilgusi dūšia pas mano brangųjį Guillermo ir liejas ašaros laisvai... kažkur atminty plaukia rytinis atsisveikinimas su Katiuša ir sunkūs jos lagaminai, kuriuos vargšis kupranugariukas G tysė... taip ir matau, kaip Katiuša džiaugias išlipus Sankt Petersburge, kur jos laukia tikra žiema ir atšiaurūs vėjai... gal kažkur giliai ir aš jai pavydžiu, bet čia jau kita istorija.

Mieste plaukioja minios žmonių, ir kaskart išeidamas kur nors supranti, kad kartais, dažniausiai vakare, tie milijonai Madrido gyventojų nusprendžia prasiblaškyti tavo gyvenamam rajone... pro Sol, Plaza Mayor, ir kitas tavo mėgstamas vietas... ir prisimeni silkių spaudimą Vilniaus viešajame transporte. Darosi visai panašu... Kažką reiks sugalvoti, kaip išgelbėti pasivaikščiojimus po žavingąjį Madridą... :) Taip ir gyvenam... kažkur beskraidžiojant padebesiais. Kažkaip net ore jaučias, artėja Kalėdos... saldžių.

Lyriškai nukrypstant reikia jausti saiką.
Buenas noches ;)