2009 m. vasario 22 d.

Ledinis barokas

Taip, jūs greičiausi visi žinote, kad Vilnius šiemet yra Europos kultūros sostinė. Tą sako ir šis žavingai gyvas-negyvas šviesios žalios spalvos plakatas.
Bet pakalbėkime apie "Ledinį baroką". Jam surengti viešoji įstaiga atseikėjo iš biudžeto 300 tūkst. litų.
"Čia daug ar mažai?", greičiausiai mamos ar tėtės paklaustų mažas vaikas.
Pradėsim nuo geriausių vaizdų, o baigsim greičiausiai blogiausiais. Komentarų prie kiekvieno vaizelio nerašiau, nes pagalvojau, kad jie ir taip nereikalingi. Viską užtektinai pasako vaizdai, į kuriuos nesinorės greičiausiai žiūrėti antrą ar trečią kartą. Tai jau taip. Tokia realybė. Nieko įspūdinga ir tik už 300 000 litų.

Įdomi instaliacija








bet iš arti...

























Tai taip, jau nuo savaitės viduryio prasidėję kaukšėjimai ir barškėjimai Rotušės aikštėje buvo ženklas dar vieno renginio, norint paslėpti "Lietuva - Europos kultūros sostinė" vardą.
O čia yra geriausi vaizdeliai. Ir visai ne dėl to, kad pozuoja Edvardas su mano mažąja sesute Ieva. Ne, tiesiog ten bent jau yra į ką pažiūrėti. O gal iš tikrųjų žmonės visada įdomiau už negyvą aplinką?Kas geriau - plakatas, veidas ar kažkur blankiai apšviestas mūsų vienas didžiausių klasicizmo pasididžiavimo šedevrų, sukurtas dar paties Stuokos-Gucevičiaus? O čia dar keletas kitų visai neblogų bandymų sukurti kultūros sostinės įvaizdžio tematika realias lietuviškas situacijas.














2009 m. vasario 20 d.

Kodėl aš ne Omnitel klientė

Taigi taigi, pagaliau mane išprovokavo seniai planuotam įrašui į blogą. Eilinį kartą tas pats atidarytas google readeris. Pirmiausia iki ašarų prisijuokiau skaitydama Auksinės varpos blogą ir dvasios apšvietimus tik už 800 litų kas mėnesį, tačiau šiam įrašui išprovokavo Alfa.lt pinigų ir finansų sektoriuje publikuotas straipsnis Skaitytojo temos rubrikoje labai paprastu pavadinimu "Kodėl atsiranda klaidų "Omnitel" sąskaitose?".
Visiškai sutinku su į redakciją besikreipusiu asmeniu, kad kompanija "Omnitel" nevisada teisingai apskaičiuoja sąskaitas. Bet ne dėl to, man gimė parašyti mintis šį įrašą. Mane nustebino, o gal ir nevisai, "Omnitel" atstovės ryšiams su žiniasklaida teiginiai, kad kompanija niekada neklysta, o būtent klientai dažniausiai taip elgiasi. Cituoju "Absoliučia dauguma tokių atvejų, ištyrus šią situaciją, paaiškėja, kad viskas buvo suskaičiuota teisingai, ir klientai jokių pretenzijų nebeturi." Be to, kai kuriuos klientų skundus teisina padidėjusiais mokesčiais ir kartu su tuo išaugusiomis kai kurių planų ir paslaugų kainomis. Ir dar gi, komentuodama konkretų atvejį (būtent vieno vyriškio parašiusio laišką į Alfa.lt redakciją dėl neteisingų sąskaitų), teigė, kad kaltas darbuotojo neprofesionalumas, o ne kompanija. Vėlgi cituoju, „Turime pripažinti, kad vertindamas situaciją, suklydo klientų aptarnavimo centro specialistas, kuris „pripažino, kad tai klaida“. Iš tiesų jokios sistemos programavimo klaidos nebuvo ir nėra, ir klientas buvo apmokestintas teisingai“ , - teigė D. Selickaitė."
Na, vat su tuo "nebuvo ir nėra", kažkaip jau labai daug atvejų tuomet pasitaikė nekompetentingas konsultantas-specialistas kompanijoje "Omnitel". Ir grieičiausiai ne vienas, ir ne du. Ir kaip tokius neprofesionalius darbuotojus dar laiko tokia didelė ir gana pelninga kompanija?
Esmė čia, mano subjektyvia nuomone, yra gana paprasta. Panašiai, kaip "Finasta" rudenį atleidusi nemažą kiekį darbuotojų neigė įvykius kompanijoje, taip ir "Omnitel" bando išlaikyti gerą firmos įvaizdį, bet... pirma, pamiršta, kad menkindami savo darbuotojų profesionalumą, kartu menkina ir savo kompanijos įvaizdį, ir, antra, kai yra akivaizdžių apsiskaičiavimų, tai geriau pripažinti, kad įvyko klaida, ar apsiskaičiavimas - visiems pasitaiko klaidų - o ne neigti, kad tokių dalykų "Omnitel" kompanijoje nevyksta. Taip, pagrindinės komunikacijos taisyklės dar nepasikeitė ir jų greičiausiai dar keletą metų niekas neperrašys, bet komunikuodami pamiršta vieną labai svarbų dalyką, apie kurį, man labai patiko, visad šnekėdavome EURO RSCG PR su kolegomis, - proziumerius.
Pamiršta, kad vis daugiau asmenų prieš ką nors rinkdamiesi skaitys ne oficialią svetainę kompanijos, bet diskusijų forumus ar blogus, taip pat, mieliau klausys patikimų savo draugų ar pažįstamų patarimų (panašiai pas mane atsirado Canon ir Lenovo :) ). Bet ką aš čia. Mano vien šeimos nariams jau buvo tokių atvejų, kai atėjo kosmiškos sąskaitos ir jie lygiai taip pat, kaip ir straipsnio herojus, nesutiko su tuo bei paprašė detalios išklotinės... na, ir vėl greičiausiai buvo nekompetentingas darbuotojas, nes pripažino kompanijos "Omnitel" neapsižiūrėjimą. Ir tokių atvejų labiau klausantys žmonės dažnai girdi, o kas nenori - ir negirdės, bet jiems greičiausiai ir nesvarbu, kad kartais padovanoja kokį 30 litų už nieką...
Bet koks gi skirtumas, svarbiausia, kad kompanija dirba gerai ir klysta tik klientai, visad nesugebantys apsiskaičiuoti ir įvertinti, kiek yra skolingi kompanijai.
Dėl to aš labai džiaugiuosi Pildyk'u ir nesuku galvos, kad kas ims ir iš niekur nieko ištrauks sąskaitą ir sakys, va, tu tiek ir tiek skolingas esi.
O ta proga šiek tiek linksmų vaizdelių: be kelnių ir šokiai-pokiai T :)
smagaus žiūrėjimo :) ir gražaus žiemiško savaitgalio - nepamirškite rogučių ir seniai vaikystėje išbandytų sniego senių lipdymo technikų.
PS. sekmadienį Verkių rūmuos vyks labai įdomi ekskursija. Gal ką sudomins.

2009 m. vasario 19 d.

Vasario 20-oji

Vilnius. Vidurnaktis. Minus 9 laipsniai šalčio. Tik tiek. Kažkam pasirodytų nedaug, o kai kam jau ir visai pakankamai ir užtektinai kaip žiemai. Ant žemės visa diena gula balti minkštučiai sniego gumulėliai. Po keletos dienų jau Užgavėnės - šventė, mažiausiai sulaukianti suaugusiųjų dėmesio. Ir varys vaikai žiemą iš Lietuvos. Varysiu ir aš. Visgi, vasaris juk vasarą simbolizuoja. Et, apgavikas. Dar šalčiais grūmoja. Man jau baisiai nusibodo šaltis, nežinia kiek sluoksnių šiltų rūbų, sunkūs paltai ir batai, užsiniaukę dangūs ir surūgę žmonių veidai. Būtent dėl to nuėjau šokti nuo vasario pradžios, kai tik pasitaikė proga. Ten ne tik liejasi lotynų amerikos ritmai, kurie man tarsi sukuria viziją, kad kažkur netoli palmės, smėlėtas paplūdimys, žydinčios gėlės, ošiantis vandenynas ir kiaurus metus šviečianti saulė, tai kartu ir proga sušilti tiek emociškai, tiek fiziškai.
Be to, man labai patinka stebėti žmones. Jie visad šypsos šokdami, juokias. Manoji trenerė visai džiaugsmas - visada spinduliuojanti, besišypsanti, linksma ir graži, tik rankos kažkodėl gryni ledukai (to iki šiol niekaip nesugebu suprasti, net mano - varlės - rankos ir tos sušyla pašokus jive'ą ar boogy woogy, o jos, kada bepaimsi), bet tai jai netrukdo, gal, jei būčiau vyras, o ji mano šokių partnerė... nors, jeigu ji turėtų šokių partnerį, jos rankos greičiausiai būtų šiltos.
Vilniuje praneša savaitgalį temperatūrą iki minus 16. Nesušalkite, o aš einu savo vokiškų komiksų skaityti. Kai baigsiu, papasakosiu.

2009 m. vasario 15 d.

Tarp dviejų švenčių ir knygų mugės


Visai netikėtai teko apsilankyti šių metų knygų mugėje. Nustebino pirmiausia, kad ji visgi buvo atskirta nuo Studijų mugės, kuri beveik visą laiką vykdavo paraleliai, tad šiek tiek mane nuliūdino sprendimas šias dvi ekspozicijas atskirti. Iš vienos pusės manau, kad tai nenaudinga pačioms mokslo įstaigoms, nes nemaža dalis einančių į knygų mugę, užeidavo ir pas juos. Iš kitos pusės, nenaudinga ir būsimiems studentams, kurie, iš senesnių metų pamenu, atvažiuodavo iš rajonų į knygų mugę bei pasidomėdavo ir ateities studijom, dabar spėju, žymiai mažiau žmonių tai padarys ir ne tik dėl to, kad važiuoti iš rajono į Vilnių yra gana netrumpas kelias, reikalauja laiko, bet kartu ir dėl finansinių išteklių. Juokas juokais, bet iš Klaipėdos atkeliavimas vien pasidomėti savo studijomis moksleiviui, taip, būtent jam, kuris dar negauna nei jokios stipendijos, nei dirba dažniausiai, atsieitų minimum 120 litų. Bet gal daug apie tai neišsiplėsiu. Visgi, greičiausiai, kad ir kaip racionaliai išdėstytum argumentus, jie niekam nerūpi.

Visgi šiųmetinė (nesu tikra ar toks žodis egzistuoja, bet remdamasi lietuvių kalbos taisyklėmis leidžiu sau taip brūkštelti) knygų mugė? Taip, daugiau reklamos, skambesnis pavadinimas, visko daugiau... tik vat, prisiminiau aš ankstesnius metus, ir gal čia tik toks mano subjektyvus pastebėjimas, bet šiemet žmonių mažiau. Ar dėl to, kad vasario 14-oji akis užpylė, ar čia pasiruošimai Valstybės atkūrimo šventei, o gal vėl krizė pakišo koją vargšui lietuviui knygomis pasidomėti? Nesvarbu...

Akį labiausiai traukė, beveik tampa tradicija, užsienio leidyklų stendai. Pirmiausia, japonų kultūros stendas, vokiečių kalbos knygos, atkeliavusios iš Frankfurto knygų mugės (dar gavom visai gražius baltos atverstos knygos ženkliukus), po to taschen, kurio kainos man jau buvo neįkandamos, bet ką padarysi. Aišku, buvo neblogų ir lietuviškų leidyklų stendų. Prie Baltų lankų knygyno stendo stovėjau ir negalėjau patikėti tokiomis išleistomis klasikomis ir žiauriai širdelę spaudė, kad neturiu atliekamų bent kokių penkių šimtų litukų - taip ir pasiėmus Friedmaną, Murakami ir kitus originalo kalba. Dar, kaip visada ir tradiciškai, man visada žavus Sigutės Ach stendas "Nieko rimto", ten visada galima rasti ko nors, kas atgaivintų bet kokią sielą. Tiesa, knygoms nuolaidos visai nemažos. Pagalvojau, kad man, nusipirkus vien ispanų-ispanų kalbos žodyną, jau sumokėti pinigėliai už įėjimą būtų atsipirkę... o jeigu perki daugiau, tai galima visai neblogai sutaupyti... tiesa, į knygų mugę nusprendžiau eiti tik gavusi pakvietimą, visgi krizė ir darbo neįmanoma gauti, tad šiais nestabiliais visomis prasmėmis laikais, reikia gyventi susiveržus diržus - ką ir siūlo daryti paprastiems mirtingiesiems visų mūsų balsuotojų mandatus gavęs Seimas ir Vyriausybė. tad tą ir darom.

Taip pat šiemet mane sužavėjo vaikams skirta visa salė - o ten ir papiešti, ir vaikiškų knygų, ir žaidimų, ko tik nori, galima buvo rasti. Matyt, aš dar vaikas, bet man ten labai patiko. Žiauriai. Ten daug smagiau negu suaugusiųjų skyriuje, ir kas svarbiausia, žymiai šilčiau, net sakyčiau vienoje vietoje buvo pakankamai dušna ir karšta, bet viską susumavus, šauniausia vieta. Tiesa, ekonominiu atžvilgiu, gal ir ne iš pelningiausiųjų pardavėjų atžvilgiu, bet ką jau padarysi, kaip sakoma, grožis reikalauja aukų, tai taip ir gėris. Negi gaila vaikams.

Parodos metu dar sukuriau ir viziją Europos Sąjungai. Aišku, greičiausiai ji išsiskirs iš visų kitų ten surašytų. Pirmiausia dėl to, kad greičiausiai būsiu vyriausias atstovas ją tenai užrašęs, iš kitos pusės, paskaičiau ką ten vaikai rašė, ir supratau, kad parašiau nesąmonę. Išplovė man smegenis visu 100 procentų Europos Integracijos kursas ir nebesugebu jau normaliai mąstyti, pasitau visokias postmaterialistines ir kitokias globalaus valdymo ir tūkstantmečio tikslais paremtas vizijas. Niekam gi jos nerūpi. Man tik įdomu, ar apskritai ten kas nors ką nors skaitys? Kažkaip nelabai tikiu, kad net kokiam paprastam Europos Sąjungos šuliukui rūpi, ką galvoja vaikai apie šio organo viziją ateityje. Tikrai, abejoju. Mano įkypomis akimis, tas stendas buvo tiesiog priemonė pasirodyti, kad mes vis dar tokie esame - Europos Sąjunga - ir Jūs (supraskite lietuviai), jai vis dar priklausote. Nepajutote? Tai še, parašykite viziją. Žodžiu, reklama su šviečiamaisiais elementais. Girdėjau, kaip ten uždavinėjo klausimus vaikams apie Europos Sąjungą. Klausia dviejų mergaičių pašonėje, tai kokia didžiausia valstybė ES? "Rusija". "Amerika". "Australija". "Kinija". "Brazilija"... galima būtų vardinti be galo, bet mane, sėdinčią prie tokio mažo vaikiško suoliuko ir besiklausančią tokių kalbų stipriai ėmė juokas. Ir pagalvojau, kad gal tik mes suaugę nesuprantam, kokios turi būti sąjungos. Sumum sumarum, taip tai buvo pati kvailiausia salė visos knygų mugės. Realiai nelabai aš supratau jos reikšmę, prasmę ir reikalingumą, bet tiek to. Ai, tiesa, pamiršau, labai svarbus buvo stendas Europos kultūros sostinėms. Juokas ėmė bežiūrint. Lietuviams reikėjo garbingai atsisakyti šio vardo prieš apsikvailinant prieš visą Europą mažų mažiausiai.

O dabar užbėgant truputį į priekį. Vasario 16-ąją garbingai atšvenčiau korporantų būryje ir ta proga pabendravau su viena portugale, atvykusi į Lietuvą iš Liverpulio (praėjusių metų Europos kultūros sostinė) ir rašanti disertaciją apie Europos kultūros sostines. Nu, ką, nenorėjau, aš jos labai liūdinti, bet bijau, kad jos visą metodologiją gali sugadinti Lietuvos atvejis... nors, ką žinai, gal visgi lietuviai išgirdę, kad gali dar ir mokslinėje dimensijoje susimauti, gal susiims. Tiesa, abejočiau. Visai simpatiška portugalė ruošiasi tirti šiuolaikinio meno centro organizuojamas edukacines programas. Hmmm, nenorėjau aš jos labai liūdinti, tik perpėjau, kad čia eskizavimų, kaip Luvre ar kituose Europos muziejuose, kad ir to paties Frankfurto, galėtų nesitikėti. Greičiausiai jai bus ne tik klimato šokas (jai čia patirta šalčiausia temperatūra buvo minus 4 laispniai, bijau, kad teks patirti ir dar didesnių šalčių iki išvykimo), bet ir kultūrinis. Nustebs pamačiusi, kokia skylė, tegul nesupyksta ŠMC, kad ir kaip aš juos myliu ir skatinu toliau gyvuoti, reikštis ir tobulėti, visgi taip yra. Lietuvoje jis greičiausiai vienintelis toks muziejus, propaguojantis šiuolaikinį meną, bet jo būklė ir parodos... na, pasiūlyčiau pavažinėti po užsienį... visgi tampant Vilniui Europos kultūros sostine, reikėjo ir šiuo nemažai metelių atgyvenusiu pastatėliu tiek fiziškai, tiek dvasiškai pasirūpinti... bet ką čia aš sakau. Yra kaip yra.

O šiemet visgi gerai išpuolė tos šventės. Na, gal ir ne visai gerai, nes prabimbinėjau visas tris dienas ir po to nemažai stresų ir viso kito buvo, bet tokie turiningi savaitgaliai yra labai labai tobulas dalykas sielai ir kūnui.

Kad daugiau švenčių ir laisvų (poilsio) dienų.

Labos, einu pas nuostabųjį "El cartero no siempre llama dos veces". Chao.

2009 m. vasario 7 d.

< Rūžava spalva >

Anądien ėjau ieškoti vyrui (čia asmens giminė, vyro neturiu :) jei ką) dovanos. Pagalvojui, kad tos, jau anksčiau suplanuotos ir nupirktos yra netinkamos ir norisi padovanoti ką nors šiaip kitokio. Hmmm, sunku, sakyčiau, nebuvo, ypač, kai žinai, ko ieškai.

Tačiau, aš nebūčiau aš, jei nepraeičiau ir pro kvepalų lentynas. Ir turėjau padaryti išvadą, kad patys skaniausi kvepalai yra supilami į rožinius indukus. Jau Vokietijoje mane erzino, kad visi rožiniai kambario aksesuarai yra kvepalų bonkutės, tiesiog švytinčios nuo savo elektrinės rūžavos esybės, bet vakar nukautavo mane parduotuvėse tos spalvos kiekis. Tomas aiškino, kad tai atseit mergaitėms mažoms sukelia teigiamų emocijų. Ok. Galbūt, nors aš ir nebuvau šios spalvos mėgėja vaikystėje. (Ir kaip ten tie tėvai išsivertė be rožinių aksesuarų? ir vaikas laimingas užaugo?) Tačiau šiuo metu vis daugiau matau šios spalvos užimamų plotų. Negana to, kad atsiranda visokių pop gražuolių, kurios nesiskiria su šia spalva ir visur šmėžuoja, kad visos mažos mergaitės rengiamos šia spalva, jaunuolės irgi jaučia priklausomybę susirūžavinti, bet net ir kvepalų kūrėjai eina paskui kažkokių kvailų psichologų padarytas išvadas, kad tai atseit skatina geras emocijas. Brrr... bet čia rimtai. Norėčiau, kad atsirastų psichologų, kurie patyrinėtų, kokią neatitaisomą žalą moters vystymuisi daro per didelis šios spalvos kiekis.

Nekenčiu rūžavos. Džiaugiuos, kad dar esama tokių, kaip Kenzo, kurie savo kvepalus moterims moka supilstyti į normalių spalvų buteliukus. Man varo depresiją rožinė spalva (na, neskaitant natūralių jos atspalvių), ypač elektrinė (mano močiutė turi geresnį pavadinimą - elektrava), visur kur tik įmanoma kišama. Žemėje tiek daug spalvų ir atspalvių, tad gal reiktų tomis natūraliomis ir tikromis spalvomis džiaugtis?

Jokių vaizdinių egzempliorių nusprendžiau nedėti. Kažkaip, negražu. Ir šiaip čia toks buitinis įrašas... blogiausia, kad žiūrint istoriškai ši spalva, man atrodo, yra nenatūraliai brukama. Visokiais teiginiais, kad ši spalva teigiamai veikia moters pasąmonę ir kažką dar bla bla bla, manau, tiesiog bandoma prikišti ją moterims ir taip jas tarsi susieti su ja. Kiek pažiūrėjau (specialiai pasiėmiau rūbų istorijos knygą), niekada iki pat XX amžiaus, deja, tikslesnio dešimtmečio jau nebesugebėjau atrasti, ji neaptinkama drabužiuose. Perverčiu dizaino, interjero puslapėlius, - irgi ne. Neužsiiminėsiu sąmokslo teorijom, bet ši spalva - pats bjauriausias modernaus žmogaus kūrinys.

einu džiaugtis tikromis spalvomis. siūlyčiau ir kitiems. ir jei kas nors, kada nors turės progos ką sukurti lai tai daro iš tikrų spalvų.

niūru ir pilka lietuvoje kaip ir visada tokiu metu. Artėja užgavėnės ir gal vasara pradės beltis pavasario pavidalu? Noriu pavasario.

2009 m. vasario 4 d.

seni dienoraščio lapai iš Japonijos: liepos 14-15 dienos

Radau besitvarkydama užrašus iš Japonijos, aišku, rašytus blogui, bet taip ir nepublikuotus, o kadangi negalima visgi, jei nebuvai sukūręs tai dienai juodraščių, įrašų padaryti atgaline data, tad yra kaip yra.
Kalba netaisyta. Nusprendžiau nieko ir nekeisti, kad liktų originalus Japonijos žemėje rašytas tekstas.

2007 m. liepos 14 d.

Labas rytas vėl pasako malonus svečių priėmėjas „Kaskadų“ restorane. Šįryt vis dėlto išsirioglinam iš lovos trise ir beveik laiku. Tiesa, ne visai visos. Pirmiausia aš. Vos pramerkdama akis nusliūkino iki savo erdviosios vonios. Jeigu ne daugybė šviesų ir didžiulis veidrodis, greičiausiai nepasimėgaučiau moderniojo dušo malonumais. Tačiau taip neatsitinka. Nors akys atlimpa gal praėjus tik penkiolikai minučių po mėgavimosi dušu, vis dėlto dar bandau prisiminti, ką gi aš ten sapnavau. Sapnavimas gan retas reiškinys, tad bandžiau, kuo daugiau jo prisiminti. Deja, veltui. Pusvalandis tokiame nuostabiame duše. Tėtis greičiausiai nepatikėtų, kad nesant niekam kas norėtų mane iš ten išspirti, sugebėjau taip greitai susiruošti. Rekordas.

Išėjus pasidžiaugti ilgi netenka. Mano brangiosios kambariokės nė iš tolo neprisimena tų, kurios būtų ruošusios keltis iš migio, kaip pasakytų mano močiutė. O diena nusimato ne trumpa ir ne lengva. Turas po Tokijaus miestą. Pusryčiai skuboti ir gan neefektingi. Padavėjas nebemeta šypsenos, arbatą įpila gan greitai ir oficialiai. Gal tiesa, dešimt kartų pasveikina su labu rytu ir paklausia ar ko nors dar pageidausianti, nepaisant to, kad čia pusryčiams galima sakyti yra savitarna. Po greitų pusrytėlių nulekiame į b1. Ten jau laukia būrys Japonijos savanorių bei koordinatoriai. Esam jau suskirstyti į grupes. Pakliūnu į antrąją grupę, bei gaunu asmeninę prižiūrėtoją japonę, su kuria gan ilgai šnekučiavausi priėmimo vakaro metu. Tiesa, aš tuomet negalėjau įsivaizduoti kokia tradicinė ir gan lėta ši japonė yra iš tiesų. Vargšelė, jaučiu, net neįtarė, koks vargas jos lauki su manimi. Bet nesvarbu. Visi techniniai dalykai suglemžia valandą brangaus laiko, kuris galėjo būti skirtas Akusanavai. Bet tai irgi nebesvarbu.

Pagaliau pajudame visos Baltijos šalys. Ech, ech. Jeigu tie japonai geriau kalbėtų angliškai. Jeigu. Tenka tenkintis kas trys sekundėmis pro ausis praūžiančiu čaižiu japonišku klykavimu bei desperatiškomis pamišusio veido povyzomis. Tokie jau tie japonai. Kaip jau žinoma nuo vakar, žmogus, gimęs, užaugęs ir pragyvenęs 40 metų Tokijuje, dažnai nepažįsta savojo miesto. Jie nežengia toliau nė žingsnio, nepasikonsultavę su žemėlapiu. O mes, paprasti mirtingieji, cipu, cipu, kaip viščiukai iš paskos einam. Metro gan greitai mus nuveža ten, kur ir reikia. Pasigrožėję valandėlę kitą šintoistų šventykla bei budistų pagoda, nuskubame pagrindine gatve retkarčiais užmesdami akis ir suvenyrų pusėn. Deja, kainos pavertus į litus užgniaužia gerklę. Infarktas gali ištikti. Na, bet, be lauktuvių vis tiek negali grįžti. Mažyčiai niekučiai keli, trys atvirukai, ir dar kelios smulkmenos, tiesiog privalomos tokioje kelionėje ir piniginė ryškiai palengvėja. O su palengvėjusia pinigine lengviau keliauti toliau, kas ir yra daroma. Pirmiausia į restoraną. Belieka džiaugtis, kad Miki vaišina. ( Miki jau galima sakyti pusiau draugė, šiek tiek supranta lietuviškai, pažįsta Mindaugą, gyvenus metus Lietuvoje, ir moka bendrauti bei elgtis taip, kad nesijaustum nejaukiai.). trumpas pakankamai pasisėdėjimas restorane ir mūsų žavusis penketas, aš, Karina, latvė Inese, Miki bei mano wakayamos japonė šnekučiuojamės lyg būtume senos pažįstamos. Pasižadu savo japoniukę pamokyt lietuvių kalbos wakayamoje. Tiesa, jaučiu, kad gali būti problemų, na, bet velniai nematė. Gal išmoks nebedrebėt? Nes nuo asakusos šventyklos visą kelią jaudinosi ir drebėjo dėl mūsų. O aš nepratusi kojos už kojos vilkti. Geriau jau ji gautų homestay ne mano šeimoj, jaučiu, ji greitai pasijustų pavargus. Oi, kaip greitai.

Valanda pietums baigias ir pajudam į akihabaros rajoną – elektronikos sostinę. Žinoma, žinoma, gražu, pigiau negu Lietuvoje ir t.t. pastatų žemesnių negu 10 aukštų nedaug, bet tai gal suteikia papildomo žavesio šia Tokijaus kampeliui. Čia dar mažiau laiko skiriama laisvam pasivaikščiojimui, vos 20 minučių, tad nieko nelaukus griebiu Miki už parankės ir lekiu apžiūrėti japonų vadinamo radijas muziejaus. Įdomiai skamba, bet dar įdomiau atrodo. Neįprastai. Bet čia Japonija. Dažnai dauguma taip pateisina nesuprantamus šios kultūros atstovų poelgius. Skubėję, skubėję, vis dėlto randame kelią namo. Viešbutyje dar padovanojame dovanų, taip pat ir patys gauname, bei po valandinės ilgos ceremonijos priglaudžia mus brangusis viešbučio kambarys. Č valandos prie kompiuterio ir supranti, kad lūžta galva, kojos, rankos ir kad nebeturi jėgų. Kaip visada gelbėja šiek tiek energetikų. Na, ką padarysi. Negi eisi miegoti 5 valandą dienos? Pasižiūrim dviese su Karina žinias, kol mūsų kolegos eina šluoti alkoholio lentynų. Vis tiek japonai tokių stiprių gėrimų grynų negeria, tai jiems ir nereikia.

Prigąsdinti japonų bei tv programų pranešėjos laukiame šiąnakt turinčio mus aplankyti taifūno. Na, reikia viltis, kad vis dėlto, mums geresnė situacija negu Okinawos saloje, nes priešingu atveju, šiek tiek mūsų kelionės džiaugsmų natūraliai nuplauktų. Na, vienas tai jau automatiškai nuplaukia – taifūno dieną turėjusi būti laisva mūsų pačių diena Tokijuje. Ir kur čia pasimėgausi kuo nors daugiau, kai net oras viską sugadina. Ai, bet ne tik oras. Akusanavos šventykloje mane jau perspėjo, kad laukčiau blogybių visokių. Palikau aš aišku tą norą šventyklos dievui, na, bet aš ne naivi, už 100 jienų ir negalėjau išsitraukti kažko geresnio, be to ir taip čia viską ssu manimi aišku. Tiesa, vargšė japonė, gal septynis kartus atsiprašinėjo, kad taip nenusisekė ištraukti gero lapelio su gerais norais. Na, bet aš ir taip sugalvojau už 2 žmones jau norą šventykloj ir du kartus, taigi... ir taip viskas bus gerai. Sąlyginai. Niekada nebūna gerai, bet būna gal išbandančiai. Praėjus išbandymus gal pastebi šį tą daugiau prasmingesnio savo gyvenime. Nors dalies tiesos yra. Kad mirę brangūs žmonės tikrai niekada nesugrįš, o dėl visokių vestuvių ir taip toliau, manau, kad bent kažkas bus laimingas šios nesėkmės atveju – mano mažoji sesutė. Gal ji pakuždėjo tai šventyklos dvaselei savo norą? :D bet aš neprietaringa. Kadangi jau esu Japonijoje, tai matyt atvirkščiai yra daugiau esančios sėkmės, o ne nesėkmės atvejis.

Vienintelė mūsų visų nesėkmė yra teuju sezonas Japonijoje. Lyja baiseliausiai. Lyja, lyja. Nors šilta. 36 laipsniai. Gal reikia džiaugtis, bent jau nedūstam. Jaučiu, kad nekas būtų tokiame didmiestyje prie 40 laipsnių pavėsyje. Tiesa, aš vaikščiodama per lietų net nenutuokiu, kokia staigmena manęs laukia grįžus į viešbutį. Nusprendusi 23 valandą išsidžiovinti batus po įnirtingojo mūšio tarp vyrų ir moterų 810 kambaryje ANA intercontintental hotel Tokyo, pamatau, kad mano batai pradėję pelyti. Nuostabi naujiena suprantant, kad praėjo vos trys dienos normalios viešnagės Japonijoje. Jei taip ir toliau, jaučiu, kad teks vaikščioti basai. Ajai.

1 valanda nakties 15 dienos Tokijuje. Pasidžiaugiu storu kambario langu stiklu, tačiau prikišus ausį vis tiek girdėti stipraus vėjo gūsių sukeliamas ūžesys. Tokijaus gražiojo bokšto nebesimato, bet tai tik dėl stipraus lietaus. Tiktai. Nusprendžiu nebelaukti momento, kai vartys mašinas ir sustos dieną naktį normaliai nenutrūkstantis Tokijaus gyvenimas, miegas kaip koks galingas narkotikas traukia lovos pusėn, primindamas, kad priešingu atveju laukia snūdūringas rytojus. Apseisim. Pasimatymas su Mindaugu praeina gan oficialiai ir paprastai. Suprantu, kad tai jau daugelį Japonijos tradicijų perėmęs žmogus, nors deklaruojantis, kad norėtų gyventi Lietuvoje, bet suprantantis jau savo galingą ryšį su šia kontrastų ir kartu harmonijos bei lygybės šalimi. Pasidomėjęs mano trumpučiu gyvenimu Japonijoje, išlekia namo į tsukubą, vis dėlto, jam tokius tokia pati neatrasta meka kaip ir man. Tik tiek, kad jo japonų kalba jau šimtą kartų daugiau apšlifuota negu mano. O aš vis dar nedrįstu kalbėti japoniškai. Tik sumurmu arigato, sayonara ar paklausiu, kiek esu skolinga restorane. Taip ir vingiuoju. Kaip lapė, kol kas nedrįstu savęs prievartauti keičiant kalbą. Tiek jau to. Galėsiu grįžusi graužtis nagus, kad pasitaikius tokiai progai nepasinaudojau ja. Taip jau būna.

Lūžtantis stuburas rodo į laikrodį bei į mažytį energijos kompiuteriui išjungimo mygtuką. Keliauju savo išpuoselėtos lovos link su japonų kalbos pasikalbėjimų knygute.

19 valandų Lietuvos laiku. Įsivaizduoju, kaip maniškiai įsijungia televizorių ir žiūri žinias. Pas mus jau nuo šešių valandų sutemę ir aš jau nebegaliu įsivaizduoti, kaip pas juos šiuo metu gali būti šviesu. Negaliu įsivaizduoti, kad tuomet, kai greičiausiai tėtė paspaus televizoriaus išjungimo mygtuką, aš kelsiuos pusryčiauti kasdieninėmis tapusiose Kaskadose. Į kelnes ar kitus rūbus grįžusi iš Japonijos greičiausiai nebeįtilpsiu. Čia esi priverčiamas tiek valgyt vienu kartu, kiek Lietuvoje gal per dieną suvalgydavau. Atsisakyti daugiau negu ¾ porcijos kaip ir negali, nepaisant to, kas moka. Tiesiog kartais tai yra priimama, kaip nemandagumas ar nepagarba jų tradicijoms. Bet man tai jau tampa kasdienybe. Vis dar neįsivaizduoju, kaip restorane užsisakant japonų maistą paprašyti pusės porcijos. Kažkaip gaila šitiek maisto atiduoti išmetimui. Gal bent dviem dar žmonėm užtektų. Tokie jau tie japonai, valgo kaip tankai, bet kūdi kaip silkės. Kol kas dar ir mane retkarčiais prie jų prikabina. „bananų respublika“ – silkių rojus Tokijuje. Gal kada ir teks juo pasigrožėti Lietuvoje, tik įdomu, kodėl jaučiu, kad negreit?

1.10 degančios šviesos pradeda erzinti. Miego! Miego! Miego! Nors kas jau čia beliko. Penkios valandos pasiruošimui ir procedūrai. Toks jau tas tokijus, tokie jau ten gyvenantys žmonės. Skubantys, lekiantys, išdidūs ir neramūs. 02:02

2007 liepos 15 diena

Po įtemptos dienos įsijungiu pagaliau savo mieląjį draugą – kompiuterį. Jis dar vienintelis šiek tiek nešioja daugiau prisiminimus sužadinančių vaizdinių. Šiandiena atrodo niekuo neypatinga. Gal daugiau mąstanti laukiant taifūno.

Šiandiena kažkokia melancholiškai keista, nors jaučiuosi kaip namie. Jeigu ne kalbos barjeras, greičiausiai čia likčiau ne tik aš, bet ir dar keletas kolegų. Tiesa, šiandien pagaliau išbandau savo valią pusrytinės ceremonijos metu. Taip, taip, puikiai suprantu, kad grįžusi matysiu tokį maistą, kaip savo ausis, tad šiandien nusprendžiau save bandyti atpratinti nuo buožiško gyvenimo. Visai asketiškos pusiausvyros pasiekti nepavyko, bet tam tikri poslinkiai į gera jau rodos. Nors tiesą sakant, niekur aš iš Anos Tokijuje nenoriu važiuoti. Ir ypač į nacionalinį olimpinį jaunimo centrą. Tiesiog jau apsipratau čia ir man čia gera. O dabar vėl viskas keisis. Ir blogiausia, kad ne tik kambarys, prie kurio jau beveik įpratau, patogumai, maistas ir t.t. keisis ir darbotvarkė, o ji, kaip kokiems darbiniams gyvuliams nuo 7 ryto iki 9 vakaro. Tik blogiausia, kad čia net neuniversitetinė darbo programa, net pertraukos neegzistuoja. Ir šiaip japonai šiek tiek trenkti. Žmones, tik ką pakeitusius klimato ir laiko zonas, įmeta į darbo siautulį. Nors gal jiems taip įprasta. Atvirai, tikėjaus, kad teks atidirbti viską, bet nesitikėjau, kad teks tokiais tempais. Vis dėlto sunkoka. Grįžus namo reiks imti dar vienas atostogas. Viliuos, kad ten už 8000 kilometrų viskas gerai ir tai bus įmanoma padaryt.

Vis dar man šiandien stovi akyse Asakusa ir Akihabara. Tos dvi mažytės tokijaus dalys, šiek tiek atvertos europiečio akims. Prisipažinsiu, man čia labai patinka. Labai. Kažkaip atsiranda vertė. Namie tu visą laiką esi savas ir kaip skuduras, visada tik ir girdi, ai tu tik tą ir tą darai blogai, tu toks ir anoks. O čia kitaip. Jie pamiršta, kas būna blogai. Atkreipiau dėmesį, kad jie net bijo pasakyti, kad kažkas blogai, tiesiog pats fakto konstatavimas yra neįmanomas jų išpuoselėtoje mandagumo kultūroje. Daugybė pavyzdžių, kurie mane čia džiugina. Aš esu jauniausia savo delegacijoje ir viena jauniausių visoje konferencijoje. Dauguma suvažiavusių yra dirbantys, studijuojantys trečios arba antros pakopos – doktorantūros arba magistro studijose – gerais penkiais, o kai kurie ir visais 30 metų už mane vyresni. Jie sėdi ir klausos tavęs. Net nebando pertraukinėti. Ir neapsimetinėdami, kaip dažniausiai daro Lietuvos elito arba grietinėlės atstovai. Jeigu išvažiuodama iš Lietuvos maniau, kad dar kažkoks minimalus elitas Lietuvoje egzistuoja, tai jau dabar tikrai matau, ko dar reiks ilgai mokytis tiems žmogeliams, kurie norės tokiu būdu. Nors gal Lietuva tik tokio ir verta, kokį dabar turi? Pagalvoju, kad norėčiau gyventi Japonijoje, šalyje, kur esi gerbiamas. Šiandieną galutinai pajutau jausmą, apie kurį kalbėdavo dažnai Mindaugėlis ir kurio aš niekada iki galo ir nesupratau sėdėdama Lietuvoje. Gal tik nujaučiau kažkur giliai, kaip tai galėtų būti iš tikrųjų . man patiktų čia anksti keltis, nes saulė jau pusę keturių būna šviesi it geltonas pūkės žiedas, švytintis ir spinduliuojantis šilumą. Gal tik kiek per šilta. Net lietinguoju jų sezonu išėjus į lauką, jautiesi kaip tvankumoje. Taip sakant dušna. Nors kažkiek jau adaptuojuos. Grįžus iš lauko į savo viešbučio kambarėlį, pasijauti atsigaunantis vėsuma. O ta vėsuma tai nei daug, nei mažai, tik 28 laipsniai karščio. Čia žinoma, veikiant kondicionieriui. Kažkaip net nedrįstu pagalvoti apie jo išjungimą, nors ir pradeda ne man vienai skaudėti gerklę dėl staigių temperatūrų bei oro drėgnumo pasikeitimų. Kartu suprantu, kad nekas laukia grįžus į Lietuvą: vaikščiosiu sustirusi dėl vėsios gimtosios šalies vasaros, nors kitiems ji galbūt atrodys viena šilčiausių. Lietuvoje retai kada dieną naktį būna 28 laipsniai šilumos. Retai. O čia net audros metu temperatūra nenukrenta žemiau 30 laipsnių. Tiesa ir vėjų ne per daugiausia. Gal tik šiandien jais teko pasimėgauti, bet čia, žinoma, pačios dėka. Nedaugelis drįstų matydami vakarykštės nakties vėjelio padarytos žalos rezultatus eiti pasitikti dar didesnės. Bet man patinka ekstremalumai. To daugiau greičiausiai niekada gyvenime nepamatytum Lietuvoje. Gal kada ir bus, bet ką žinai. Ir šiaip yra įdomu. Išeini į lauką. Prasideda audra. Aplinkui klykia sirenos, važinėja jų apsaugos mašinos, pranešančios apie artėjantį taifūną. Gatvėse ant kiekvienos sankryžos, kas 300 metrų pilna policijos. Staigiai gatvėse mažėja mašinų. Vienas kitas pasitaikantis žmogelis greitai kažkur dingsta. O aš besidžiaugdama tuo, kas artėja keliauju aplankyti imperatoriškos šeimos. Juokauju. Tik jų rezidencijos. Nieks ten manęs nelaukia ir nesiruošia priimti. Kartu išsitempiu ir savo kolegas. Tiesa, kai kam baisoka ir siūlo gal susirasti kokią metro stotį, bet kai kam, kaip ir man, pagaliau irgi ateina noras pasimėgauti stichija. Gatvėse pilna sulaužytų skėčių. Gavau šiandien ryte iš Miki laišką. Jame ji kuo griežčiausiai liepia pasilikti viešbutyje ir niekur neiti. Vien iš gretimo rajono evakuoti 20 000 žmonių. Jau 2 žuvo naktį ir 60 sužeistą. Dar rašo, kad taifūnas yra pavojingas tuo, kad gali atrodyti gražus oras, bet gali staigiai pasikeisti. Be to šis, aplankysiantis Tokijų, turėtų būti galingiausias šiemet čionai. Hmmm. Įdomu. Jeigu ne Miki ir tai, kad aš mėgstu pasiklausyti BBC, greičiausiai niekas net nebūtų to sužinojęs. Mūsų mylimi konferencijos organizatoriai net nesiruošė mums to sakyti, kad neišgąsdintų. Ir kaip jie nepagalvojo, kad žmonės, kurie galbūt vienintelį kartą gyvenime turi progą aplankyti Japoniją, turėdami laisvą dieną, sėdės viešbučio kambaryje? Kažkokie jie keisti. Tiesa, paklausus per orientationą, šiandien žavioji mūsų kursų vadovė pataria po 12 valandos niekur neiti iš viešbučio, nes prasidėjus taifūnui mieste sustoja traukiniai, ir šiaip viskas apmiršta. Bei net einant iki pietų į miestą būti labai atsargiems. Tą ir darau.

Nuklydau nuo temos, tad reik pabaigti. Japonijoje tikrai pasijauti žmogumi. Na, bent jau aš. Nieks neprikaišioja, kad nemoki rašyti ar kad tavo nugara kreiva, kad išsišokę kaulai ar kad nesi per visus galus pati nuostabiausia. Jie tavo padaro nuostabiausiu, vien dėl to, kad esi unikalus. Nors tiesa, ne tik jie. Negaliu skųstis ir kitais kolegomis. Gal tik yra keletas personų, kurios mane nervina, bet ką padarysi. Turiu aš tam tikrus normų kodeksus, ir kai kiti juos pažeidinėja, mane siutas ima (lengvąja forma). Nemėgstu dar ir kai kabinėjasi be reikalo prie žmonių, bet čia daugiau vakariečių tradicijos žmogėnai.

Toliau baigiant pamąstymus šiandieninius reikia pridurti, kad pagaliau pradedu suprasti, kodėl tiek europietės, tiek japonės nori vyro japono. Nuoširdžiai pradedu suprast. Ir čia Mindaugėlis vėl buvo taikliai pastebėjęs, kad jie nepamiršo, kad yra samurajų palikuonys ir kad viduje jie yra vis dar tokie patys. Tiesa, ne tokie samurajai, kokius dažniausiai stengiamasi nupiešti europiečiams. Ne paslaptis, ką pastebėtų geriau ir giliau žvelgiantis bet kuris žmogėnas, japonai žino, kas ko verta. Taip pat ir su žmonėmis. Jiems patinka taisyklės ir tradicijos. Dėl to, jie pasiima iš kitų tik tai, kas jiems naudinga, bet visa kita meta šiukšlynam. Jiem juokingi vakarai. Tiesa, jaunimui jie patinka, nes jaunimas nebepajėgia ir jų šalies pasiekti prieš tai buvusios kartos intelektualinį ir inteligentinį potencialą. Bet grįžkime prie japonų. Jie jaučia atsakomybę. Vedantis vyras veda amžiams. Žmona, kad ir kokio baisiom spalvom būtų piešiamas jos gyvenimas vakaruose, yra namų ir jaukumo židinio sergėtoja. Ir kol esi už Atlanto, atrodo, kad kaip jos gali būdamos tokios išdidžios šitaip žemintis. Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pradžių. Europiečiams naudingas toks požiūris į azijiečius. Vakariečiai gudresni supranta, kad jie žlunga. Be šeimos neišlaikysi tradicijų ir juo labiau nepastatysi naujos kultūros, kuri galėtų gyvuoti ilgiau negu viena dvi kartos. Ir moterų užguitų visai neteko matyti. Greičiau atvirkščiai. Pagalvojau, kad labai gražu matyti japonų poreles. Labai gražu įžvelgti dviejų žmonių akyse pagarbą, nuoširdumą ir šilumą. Kas keisčiausia, matyt, jų ilgaamžiškumo visame kame receptas veikia kuo puikiausiai. Lietuvoje man nėra tekę regėti to, kas beveik kasdien ir dažnu žvilgsniu atmetama iki manęs. Net ir tas šilčiausias ryšys, kurį europiečiai vadina meile nesugeba sukurti to, ką čia tenka matyti po penkiasdešimties ir daugiau pragyventų kartu poros metų. Tai ką Lietuvoje laikiau gražu ir miela, čia yra pralenkiama kelis kartus. Aišku, viskas turi savo kainą. Jie uždari ir dėl to kartais atrodo šalti bei atgrasūs, kategoriški ir nepaslankūs. Bet aš norėčiau būti kurios nors iš matytų senučių vietoje po gerų 50 ar 60 metų. Tikrai norėčiau. Tiesiog tai nepapasakojama. Kiek man teko klausti ir bendrauti, vis dėlto atrodo, kad pirmiau eina žmogus kaip subjektas, kas palyginus su Europa atrodo, kad čia yra greičiau subjektas. Europoje viskas pastatoma ant fizinių duomenų ir aistros, čia ant pagarbos. Pagarbos, kuri negali nei sumažėti, nei padidėti. Ji tiesiog yra. Su kiekvienais metais įgaunanti vis daugiau patyrimo, brandumo ir kokybinės pilnatvės. Net jauni japonai sako, kad jeigu jau vedi, viskas. Skyrybų negali būti. „taip, taip, jūs vakariečiai taip galit daryt, pas mus tai yra neleistina“. Labai retais atvejais skiriamasi, kai nėra vaikų, kas rodo, kad santuoka nėra vaisinga ir nėra palaiminta šintoizmo šventyklos dvasios ir Budos. Tačiau net ir tokia situacija nebūtinai reiškia, kad žmonės skubės išsiskirti. Tiesa, tai yra šioks toks išbandymas. Japonijoje nėra vaikų namų. Nėra našlaičių, tad ir nėra ko įsivaikinti. Panašiai ir kitose Azijos šalyse. Bet tam yra tradicijos ir visokios šeimos ceremonijos, kurios tarsi suriša šeimą, net jeigu joje ir nėra vaikų. Bestebėdama žmones čia, vis prisimenu Mindaugėlio žodžius, kai aš sakiau, kad vis dėlto antra pusė niekada negalėtų būti kitatautis. Bet tai, deja, reiki atvirai pripažinti, mano rasisto tėtės įtaka. Deja, deja. Daug ko reiktų pasimokyti Europos kontinento vyrams iš japonų. Oi, daug ko. Tiesa, ir moterims. Nuoširdžiai kiekvieną akimirką pasidžiaugiu, kad galiu visą tai pamatyti gyvai, o ne klausytis ar skaityti kokioj knygoj. Be to, tai, kas man atrodė anksčiau keista dabar susiveda į vieną tašką. Negalėjau niekada suprasti, kodėl Japonijoje moterims mokamas per pusę (čia statistiškai) mažesnis atlyginimas. O dėl visai paprastos priežasties. Kad jos neitų dirbti. Jeigu japono žmona dirba, tai yra ženklas, kad japonas nesugeba atlikti savo priedermės. Tai yra tarsi gėdos žymė. Tu nesugebi išlaikyti savo mylimos moters ir šeimos. O jeigu nesugebi tiek išdirbti, kad išlaikytum, reiškia, kad nepakankamai dirbai mokykloje ir universitete bei kad esi ne iš protingųjų. Pas juos protingas lygu turtingas. Visada turintis žinių yra įvertinamas. Išgirdę apie kartais mūsų universitetuose iš lempos rašomus balus, jie pakraupsta. Jiems tai nesuvokiama. Kiek uždirbi savo darbu ir protu, tiek turi. Dėl to man čia dar labiau patinka. Ir šiaip. Lygybės šalis – kiekvienam pagal poreikius, užsitarnavimo lygį ir protą. Europiečiai tai suktų per liberalizmą – konservatyvizmą, o čia gan paprastai. Kiek turi iš savęs – tiek turi iš kitur. Visai nesvarbu iš kokios tu šeimos. Tiesa, apie privačią mokyklą gali nesvajoti, bet jeigu dirbsi nuoširdžiai pats, universitetas bus ranka pasiekiamas.

Kitas dalykas, kuris mane čia žavi – visi vaikšto pasitempę. Čia ne amerikietiškąja prasme. Neturi jie tų „smile‘ų“, kartais galbūt pastebimas ir toks reiškinys, tačiau jis gan retas. Kadangi tenka kasdien stebėti pakankamai nemažą kiekį amerikiečių bei kanadiečių, tai japonai nė iš tolo neprimena to, kas galėtų būti vadinama susitvarkymu amerikietiškąja prasme. Jie tiesiog spinduliuoja savimi bei pagarba. Neįtikėtina, bet nė vienas japonas, net iš paauglių neprisikabino. Jie laikosi oriai, nes supranta savo vertę. Kartais prieina paklausdami, iš kur esi ir ar galėtų tave nufotografuoti, vis dėlto kad ir didelis miestas yra tokijus su daugybe kultūrų, tokių kaip baltijiečiai nedaug tėra. Vos keletas. Tad jiems dažnai mūsų pamatymas sukelia nusistebėjimo pliūpsnį. Ir šiaip jie labai paslaugūs, tik jeigu dar bent penktadalis jų mokėti angliškai... ech, pabendrauti bent būtų galima.

Šiandien radau Kitarų namus. Gražūs. Kaip ir imperatoriaus rūmai.

Šiandien aš buvau gide po tokijų. Sakau, jaučiuos kaip namie. Nors iš tikrųjų ne dėl to. Kažkaip, matyt, man geriausiai sekasi skaityti žemėlapius J

Viskas. Daugiau tingiu pliurpti. Jaučiuos pavargus.

Supeliję batai probleminą gyvenimą. Prasidėjęs ausų uždegimas gal netgi dar labiau. Kai man pasakojo apie pelijančius ar supelijusius daiktus, galvojau, kad žmogeliai juokauja, arba šiek tiek su proteliu susipykę, bet pasirodo, kad nedaug jiems čia reikia saulėtoje ir drėgnoje Japonijoje. Galva vėl spengia. Taifūnas. 03:12

"Ar esi kada nors turėjęs seserį? Ar esi? Faulknerio "Triukšmas ir įniršis"


William Faulkner Triukšmas ir įniršis

Romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2003, 341 p.

Džiaugiuosi, kad jau seniai pabaigiau mokyklą. Džiaugiuosi pirmiausia dėl to, kad, jau einant tretiems metams politologijos studijų, aš pagaliau sugebėjau atsikratyti literatūros pamokų šleifo skaitant grožinę literatūrą. Ties šia Faulknerio knyga tai greičiausiai geriausiai pajutau. Visiškai, žinoma, nebeįmanoma iš savo galvos išmesti to, ką mokeisi ir išmokai, bet šiek tiek pamiršti, žiūriu, visai neblogai.

Rašydama apie knygą tikrai nesiruošiu perpasakoti knygos turinio, nors tai ir priklausytų gerai recenzijai. Priklausytų ir autoriaus aprašymas, jo darbo palyginimas su kitais srovės atstovais ir panašiai, bet aš to tikrai nesiruošiu daryti sąmoningai. Perskaitai knygą, ir jeigu lieka, kas išsilieja, tai ir yra tas svarbiausias efektas, sukeliamas perskaitytos knygos.

Pats autorius Viljamas Faulkneris man, iki gaunant šią knygutę iš Ingutės rankų, buvo negirdėtas ir nematytas. Nebuvau skaičiusi jokios jo knygos, suprantama, visų knygų neperskaitysi, tad stengtis taip pat neverta. Visgi ši jo knyga mane sužavėjo.

Šiek tiek net sutikčiau su vertėja, kuri autorių pristato, kaip perkuriantį gyvenimo modelį.

„Viljamas Faulkneris (1897-1962) – vienas garsiausių XX a. Amerikiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatas (1950). Jis sukūrė savitą žmogaus koncepciją, tobulino ir išplėtė šiuolaikinės literatūros meninę kalbą, sukūrė ypatingą pasaulio modelį, - čia dera tai, kas keista, liguista, tragiška bei chaotiška, ir kartu harmonijos siekis. Jo kūryba magiškai veikia ne vieną skaitytojų kartą.“

Tiesa, kai skaičiau knygą mane visą laiką tąsė šioks toks nervas (detaliau reiktų žiūrėti žemiau). Autorius, matyt, to ir siekė – skaitytoją iki pat paskutinės knygos eilutės laikyti nežinioje. Besikeičiantys pasakotojai, erdvės, požiūriai, laikmetis bei gana laisvai palikta knygos sintaksė neleido knygos skaityti probėgom. Nors, aš taip ir mėgstu paskaityt knygutę keletas minučių prieš miegą, sėdint traukinyje ar nesurandant ką veikti prie arbatos puodelio. Tad su šia knyga taip tikrai neišdegs... teks po to, kaip ir man skaityti antrą kartą ir keikti autorių, kodėl jis taip viską supainiojo. O supainiojo autorius tenai tikrai nemažai visko. Tad čia tai, ką aš galėčiau pavadinti knygos kritika iš mano neišlavinto grožinės literatūros skonio: knygos stilius ir forma.

Faulknerio knygos stilius ir forma mane visą laiką žiauriai nervino. Puikiai suprantu, kad tikras profesionalas būtų visą tekstą sudėliojęs stipriai patrumpinęs ir pateikęs daugelį dalykų aiškiau. Taip, gal aš visgi esu be kantrybės, tačiau daugelis dalykų liko iki galo neatverti ir neaiškūs. Gal toks ir buvo autoriaus tikslas, bet mano nepatenkintas smalsumas skaitant knygą beveik nuolatos suteikdavo neigiamų emocijų (kaip kad nepasitenkinimą – kodėl gi jis visko negali parašyti tiesiai šviesiai? Matyt, per sunku. Arba, anot literatūros profesorių, per lengva ir neprofesionalu.) Tad tai gal būtų pagrindinė mano kritika skaitytam veikalui.

Tokią knygos ¨Triukšmas ir įniršis" anotaciją pateikia vertėjai knygos gale:

„ „Triukšmas ir įniršis“ (1922) laikomas vienu iš geriausių bei įdomiausių rašytojo romanų. Iš savo kūrinių šią knygą Folkneris labiausiai brangino. Analizuodamas sudėtingą žmogaus prigimtį, šiame romane jis atkuria asmenybės sąmonės bei pasąmonės turinį, atskleidžia instinktų poveikį žmogaus psichikai, realizuoja savitą laiko sampratą. Gyvenimo tragizmo suvokimas skatina romano herojų dvasinę raidą, tačiau ne visi personažai pajėgūs ištverti vidinio pasaulio ir aplinkos nesantarvę. Kūrinio pobūdis yra paveikęs pasakojimą, - šiuos ypatumus atspindi pirmas romano vertimas į lietuvių kalbą.“

Prie to reiktų pridėti ir nuolatos lietuviškuose vertimuose aptinkamus rašymo klaidų kiekius. Ypač, kai tekste svarbi kiekviena raidė kiekvienas šriftas, tuomet tos klaidos dar labiau erzina, nes nesupranti, ar personažas tyčia šaipos iš kažko, ar tiesiog čia taip netyčia pražiūrėjus kalbos redaktorė... o tokių vietelių, patikėkite, nemažai. Bandžiau prisiminti, ar esu skaičiusi bent vieną anglišką knygą, kurioje būtų buvusi bent viena žodžių rašybos klaidelė. Nors užmušk, nepamenu. Bet, net ir neimant mano šio pavyzdžio su angliška literatūra, akivaizdu, kad Lietuvoje kalbos kultūra neegzistuoja plačiąja prasme – redaktoriai labai dažnai nesivargina suderinti linksnių, tvarkingai parašyti priklausančią galūnę ir visiškai nejaučia jokios sąžinės graužaties tekste palikdami raidžių samplaikas, iš kurių pats skaitytojas turi atsirinkti, koks gi ten visgi žodis turėtų būti. Vos ne kaip spręsti rebusus.

Bet pamirštant tą lietuviškąjį knygos leidimą, aišku, mane dabar jau sudomino angliškas knygos variantas, gal kada ateityje perskaitysiu, ši knyga labai visapusiška tiek temų, tiek veikėjų prasme. Kiekvienas veikėjas šiame Faulknerio romane tarsi turi atskirą liniją, kurią būtina sekti. Didžiosios jų dalies tik labai maža informacijos dalis yra atskleidžiama per visą knygą. Tiesa, įžangoje nerasite apibūdinimo, kas čia yra kas... skaitai pašnekesius tarp žmonių ir turi pats gaudytis, kur koks sakinys apie kurį ką pasako. Greičiausiai viskam sugaudyti reikia daugiau negu aš skyriau šiai knygai, bet gal to autorius ir nesiekė visai? Gal jis taip ir norėjo palikti skaitytoją iki galo nesupratusį, kokia vieno ar kito veikėjo reikšmė fabuloje, nes manė, kad tai tiesiog nesvarbu? Greičiausiai. Bet tai ir yra knygos žavesys – skaitai, skaitai ir vis noris kuo greičiau pajudėti į finišo tiesiąją...

Bet geriausia šio įrašo dalis manau turėtų būti tam tikri pastebėjimai iš knygos, kurie šiek tiek daugiau greičiausiai papasakos apie knygą ir jos turinį nei mano mintys.

Faulnerio knygos "Triukšmas ir įniršis" ištraukos, pastebėjimai ir citatos:

Prezervatyvai „Linksmoji našlė“. Užrašas ant dėželės „Trys linksmosios našlės: Agnė, Meiblė, Bekė“. [čia šiaip ir knygoje buvo atkreiptas dėmesys į tokį gana keistą dalyką. Niekad nepagalvočiau, kad taip kada nors galėjo būti vadinamas toks daiktas]

57 psl. Mergaičių pokalbis apie nevisiškai pilno protelio vyriškos lyties atstovą, besiseilėjantį ir negalintį nuo jų akių atplėšti. Keletas mergaičių priėjo. „Priėjo. Aš atvėriau vartus ir jos sustojo, pasigręžė. Aš tik stengiausi pasakyti, nutvėriau ją, stengiausi pasakyti, ir ji suriko, o aš vis tiek stengiausi pasakyti, stengiausi, ir tie švytintys pavidalai ėmė stoti, o aš stengiausi išsigauti lauk.“ [tik vėliau, po gerų 200 puslapių paaiškėja, kad taip buvo aprašyta mergaitės išprievartavimo scena. Psichiškai nesveikas vyras, atrodantis kaip visiškas nesubrendęs vaikas, išniekina iš mokyklos grįžtančią mergaitę vos ne tėvo akyse. Tai vėliau paaiškina, kodėl nevisprotį visą laiką sergi kas nors iš tarnų.]

68 psl. „Mažybiniai vardai vulgarūs. Tiktai prasčiokai juos vartoja.“ [taip taip, mano tėtei patiktų šis paaiškinimas. Jis žiauriai nemėgsta mažybinių žodelių, o mano mamai, kilusiai iš Suvalkijos, tai tiesiog yra įaugę į kraują... matyti, kad ir man. Prasčiokė, ne kitaip.]

81 psl. „Jis buvo senelio, ir atiduodamas jį man tėvas pasakė: įteikiu tau visų vilčių, visų troškimų mauzoliejų, labiau nei apmaudžiai tikėtina, kad tu pasinaudosi juo, siekdamas žmogiškosios patirties reducto absurdum (reductio ad absurdum – privedimas prie nesąmonės), ir tavo asmeninius poreikius patenkins ne ką daugiau, nei patenkino jo ar jo tėvo poreikius. Duodu jį tau ne tam, kad visad prisimintum laiką, o kad retkarčiais jį trumpam pamirštum ir neeikvotum jam įveikti viso savo įkarščio. Nes kovos niekada nebūna laimimos, pridūrė. Jos netgi nekovojamos. Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija.“ [patiko man pastebėjimas, kad kovos niekada nebūna laimimos. Ir kad netgi nekovojamos, o pergalė yra ne kas kita, kaip filosofų ir kvailių iliuzija. Taip, pergalė reliatyvus dalykas, ypač kovojant. Nustebina kas dar, kad įkarštis yra vertinama, kaip teigiama savybė, nes jo nereiktų eikvoti.]

82 psl. „Sunkiausiai visada skiriesi su dykinėjimo įpročiais.“ [taip, tą jau ir aš suprantu. Įpratau dykinėti besimokydama TSPMI... J]

„Tėtis minėjo, kad nuolatinis knietulys žinoti tų kaprizingo ciferblato mechaninių rodyklių padėtį – intelekto veiklos požymis. Išskyros, kaip ir prakaitas, sakė tėtis.“ [gerai nustatomas intelektas, ar ne?]

84 psl. „Na, duok tu jam ramybę, sako Šrivas, jei jis pakankamai protingas nelakstyti paskui tas purvinas kekšes, kokia kam bėda. Pietuose gėda neprarasti skaistybės. Vaikinukams. Vyrams. Jie mums pripasakoja apie tai aibes nebūtų dalykų. Nes moterims šitai ne taip svarbu, sakė tėtis. Jis sakė, kad nekaltybę išgalvojo vyrai, o ne moterys. Tėtis sakė, kad tai – tarsi mirtis, būvis, kai atsiskiri nuo kitų, paprasčiausiai palieki juos, o aš paklausiau Ir negi šitai nieko nereiškia o jis atsakė Būtent todėl viskas taip šitaip liūdna, ne vien tik nekaltybė, o aš tariau Kodėl ne aš, o ji prarado nekaltybę? Ir jis pasakė Būtent todėl tai šitaip liūdna; nėra nieko, ką būtų verta keisti, o Šrivas ir sako: jei jis pakankamai protingas, kad nelaksto paskui tas purvinas kekšes, o aš jam pasakiau Ar esi kada nors turėjęs seserį? Ar esi? Ar esi?“ [čia yra viena įdomiausių knygos scenų, kurios šleifas greičiausiai slenka per visą knygą nuosekliai. Kai kuriose vietose sunku suprasti, ar iš tikrųjų dar maži būdami vaikai išbando tai, kas realiai reiškia kraujomaišą, ar tiesiog brendimo laikotarpiu yra įdomus kitoks kūnas. Bet tas nuolatinis klausimas „Ar esi kada nors turėjęs seserį?“ tarsi suponuoja, kad tarp brolio ir sesers visgi buvo intymus ryšys. Būtent šio intymaus ryšio, man atrodo, vos ne analizė ir pateikta knygoje. O pats leitmotyvas yra vienas svarbiausių knygoje.]

89 psl. „Reikia, man regis, bent jau geros valandos, kad laiko suvokimą prarastų tas, kuris sugaišo daugiau nei trunka istorija, taikydamasis su jo mechanine tėkme.“ [gryna tiesa]

94 psl. „Garvežiui sunkiai pūškuojant su pertrūkiais pūkš pūkš, traukinys darė posūkį, o jie ramiai sau nyko iš akiračio, persmelkti to nuskurusio, amžino kantrumo, tos nekintamos giedros: toks mišinys to vaikiško ir visad parankaus nemokšiškumo ir to paradoksalaus patikimumo, kuris apsiaučia ir globoja tuos, kuriuos jie myli be jokios priežasties, nuolatos apvogdami ir vengdami atsakomybės bei įsipareigojimų taip atvirai, kad negalėtum pavadinti to net gudravimu, todėl, netgi pagavęs vagiant arba sprunkant, taip nuoširdžiai ir savaimingai susižavi tuo nugalėtoju, kaip žavisi džentelmenas tuo, kuris jį nugalėjo sąžiningoje kovoje: o dar – buvau pamiršęs – tasai švelnus, niekad nemąžtantis jų pakantumas baltųjų užgaidoms, kaip tas senelių pakantumas nenuspėjamoms vaikaičių šelmystėms.“ [Folkneris mano atmintyje ilgam išliks kaip vienas ryškiausių įžvalgų darytojų. Ši – ne išimtis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, bet kai pagalvoji, juk taip gal irgi būna.]

101 psl. „žinau, kad dažnai žmonės duoda pažadus tik tam, kad nuramintų savo sąžinę“. [šventa tiesa. Vyrai, itin dažnai.]

104 psl. „Tokios tos jau moterys yra jos neišmoksta pažinti mūsų būdo nes tiesiog gimsta patręštos įtarumu tokiu galingu kad kas akimirką iš jos išauga visas derlius dažnai jos būna teisios jos turi blogio nuojautą gebėjimą susekti blogio trūkstamas grandis instinktyviai juo apsisupti kaip apsisupti antklode miegodamas patręšti savo sąmonę kol tasai blogis galiausiai pasiekia savo tikslą, nesvarbu buvo jis ten ar ne.“ [o kodėl tik moterys turi suprasti vyrų būdą, o vyrai neturi to paties daryti? Pagaliau mano galvoje sueina į vieną tašką rytai ir vakarai – visur moteris yra blogis, tiesa, rytuose žymiai seniau. In. Juoda. Blogis. Vyras – tai baltas gėris su kruopele blogio, o moteris – juodas blogis su kruopelyte balto gėrio. Aš iš savo varpinės pasakyčiau, kad vyrai yra patręšti daryti ką nors blogo ir moterys su įtarumu čia niekuo dėtos. J]

110 psl. „bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ [įdomu, ką logika pasakytų apie tokį sakinį.... ]

113 psl. „žmogus yra savo nelaimių suma“ [man puikiai tinka. Ir kitiems taip pat galbūt]

114 psl. „Moterys turi kažką bendra su blogiu, su tikėjimu, kad nė viena iš jų negalima pasikliauti, o kai kurie vyrai pernelyg jau tyri, kad apsigintų.“[ir vėl tos moterys blogos... knygoje beveik visur arba kekšės, arba damos, kurios nieko neišmano... o vyrai – amžini tyrumo įsikūnijimai.]

„Negražios merginos. Tolimos pusseserės, šeimos draugės, kurioms vien tik pažintis primeta savotišką noblesse oblige kraujo įsipareigojimą. O jinai sėdės ir taukš mums jų akivaizdoje, kaip esą gaila, kad Džeraldas paveldėjo visą jų giminei būdingą grožį, nes vyrui jo nereikia, jam net geriau be jo, o merginai be grožio – tikra prapultis.“ [taip, merginai be grožio prapultis. Bet kai kurios neprapuola, savo kailiu patyriau, tad manau, kad perdėta. Nors aš vadovaujuosi graikų grožio supratimu – kaliokagatija – gėris ir grožis turi eiti išvien.]

125 psl. „Moterys niekada nebūna skaisčios. Skaistumas – negatyvi būsena, todėl ir prieštarauja gamtai. Tai tiktai žodžiai, o jis pasakė Skaistybė – irgi žodis ir aš tada tariau Jūs nežinote. Jūs negalite žinoti, ir jis atsakė Galiu. Akimirką, kai mes šitai suvokiame, tragedija praranda dalį vertės.“ [palieku kiekvieno asmeninei interpretacijai]

134 psl. „Vėlų rugpjūtį ir pas mus būna tokių dienų: oras toks pats lengvutis ir gaivus kaip šitas, kažin kas jame liūdna, ilgesinga ir pažįstama.“ [taip, tikrai būna]

„Žmogus – tai jo klimakterinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurios nuobodžiai išsirutulioja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę.“ [tiesiog vėl nepakartojama įžvalga. Ir vėl tėtės. Visos geriausios įžvalgos padarytos tėtės žodžiais. Autoriteto išlaikymas.]

159 psl. „kad negaliu būti skaistus, kai šitiek jų vaikšto ūksmėje aplinkui ir šnabžda savo švelniais mergaitiškais balsais, gaišuodamos tose ūksmingose pavėnėse, ir į mane plūdo tie žodžiai, kvapai ir akys – jauti juos jų nematydamas, bet jeigu šitai padaryti taip paprasta, vadinasi, tai ničnieko nereiškia...“ [taip, nelengvas gyvenimas tiems vyrams, bet ką padarysi... tokia jau sutvertis. Moterys švelnios, gal dėl to ir traukia vyrus, nes vyrai tokio švelnumo neturi.]

188 psl. Non fui. Sum. Fui. Non sum. Manęs nebuvo. Aš esu. Aš buvau. Manęs nėra. [man patiko. Ir ne dėl to, kad labai panašiai skamba ispaniškai]

192 psl. „Juk sunku patikėti kad meilė arba sielvartas tėra tik obligacijos nupirktos be jokio išankstinio įspėjimo kad bus pakeistos nauja dievų paskatinta emisija...“ [taip, dabar aš jau žinosiu, ką atsakyti į klausimą, kas tai yra meilė.]

„dar nė vienas Komptonas nėra nuvylęs jokios damos“ [taip, vyrui nederėtų nuvilti jokios damos. Deja, realybėje viskas vyksta šiek tiek kitaip.]

206 psl. „Aš vertinu kiekvieną pagal nuopelnus, kad ir kokia būtų jo religija ar kas nors kita. Neturiu nieko prieš žydus kaip individus, - sakau. – Tačiau tauta. Sutikite, jie nieko negamina. Tik seka paskui pionierius į naują šalį ir parduoda jiems drabužius.“ [be komentarų]

208 psl. „Aš niekada nieko nežadu moterims, juolab nesakau iš anksto, kiek duosiu. Tai vienintelis būdas jas valdyti. Visada laikyti nežinioje. O jei negali padaryti joms kitos staigmenos, vožk per skruostą.“ [čia ir atsiskleidžia amžinas vyrų noras kažką valdyti, o pirmiausia, moterį. Bet reiktų pastebėti, kad veikėjas vėliau perka moterį... gaunas, kad visos moterys yra perkamos, o visi vyrai yra klientai.]

„Suplėšiau laišką ir sudeginau jį virš spjaudyklės. Nusistačiau taisyklę: niekada nelaikyti nė skiautelės popieriaus, rašyto moters ranka, o pats niekada joms nerašau.“ [vyriškumas. Aš ir negaliu iki šiol priversti vyro rašyti laiškus. Nerašo jie. Nors ir pažada... Antanai? Gal visgi prisiminsi? Abejoju. Nieko, aš nepykstu, gi perskaičiau knygoje... ]

„Lorenė visada prašo, kad parašyčiau jai, bet aš sakau: viskas, ką pamiršau pasakyti, palauks iki kito mano apsilankymo Memfyje, tu man retkarčiais gali brūkštelti, sakau jai, ir atsiųsti tą laišką voke be atgalinio adreso, bet jeigu pamėginsi paskambinti man telefonu, lėksi iš Memfio kaip miela. Kai būnu pas tave, sakau, aš – toksai pat klientas kaip ir kiti vaikinai, tačiau neketinu leisti, kad kokia moteris man skambintų telefonu. Imk, sakau, paduodamas jai keturiasdešimt dolerių. Bet jeigu kada pasigėrusi sumanysi paskambinti man telefonu, prisimink, ką pasakiau, ir prieš tai darydama suskaičiuok iki dešimties.“ [čia dar tie laikai, kai moterys neturėjo teisių. Nenorėčiau tais laikais gyventi, oi, kaip nenorėčiau... ]

209 psl. „pinigai patys savaime neturi jokios vertės, viskas priklauso nuo to, kaip juos išleidi. Jie niekieno, tai kam juos kaupti. Jie tiktai to, kuris moka jų gauti ir juos išsaugoti.“ [o kam pinigai reikalingi, jei ne priemonė sau ką nors leisti?]

263 psl. „Žmogus, nugyvenęs tiek, kiek aš, ir nežinantis, kada laikas baigti, - kvailys.“ [čia senatvėje tinka]

266 psl. „nes jeigu prekijas negali nužiūrėti, kad jo paukščiai nelakstytų po visą aikštę, verčiau tegu pardavinėja ne viščiukus, o kitus dalykus, kuriems nereikia lesti, pavyzdžiui, plūgus ar svogūnus. O jeigu šeimininkas nesuturi savo šunų, vadinasi, jis arba jų nenori, arba jam nedera jų laikyti.“ [gryna teisybė]

267 psl. „Keistas daiktas, kai tik tau atsitinka kas nors bloga, vyras iškart tau pataria išsitirti dantis, o moteris – vesti. Ir visada tie, kuriems viskas iš rankų krinta, moko tave, kaip tvarkyti reikalus. Pavyzdžiui, tie universiteto profesoriai, neturintys net poros puskojinių, moko tave, kaip uždirbti milijoną per dešimt metų, o moteris, net nesugebanti susirasti vyro, visada moko, kaip sukurti šeimą.“ [bet gi tai akivaizdu. Dėstytojas, kuris nėra geriausias matematikas, bet sugeba geriausiai išmokyti matematikos ir yra geriausias dėstytojas. Taip pat ir dėstytojas, kaip uždirbti milijoną gali geriau išmokyti tai daryti nei tas, kuris susikrovė tuos milijonus.]

279 psl. „Yra tiek dalykų, kurių gerai išauklėta moteris nesupranta, ir jai tai tik į naudą.“ (Džeisono žodžiai motinai per pokalbį apie Kventinę po dieninio persekiojimo) [čia tiktai dar labiau atsiskleidžia atskirtis tarp moters supratimo vyrų galvoje – gerai išauklėta moteris – dama – daugelio dalykų nesupranta, bet to, ko nesupranta dalį užpildo kekšės {autorius labai mėgo šį žodį savo knygoje, dėl to ir nekeičiau}. Tad iš to išplaukia, kad vienam vyrui reikia būtinai dviejų moterų – damos išorėje pasirodyti ir šliundros sutvarkyti reikaliukus, kurių gerai išauklėta moteris neišmano. Ir kaip sako Džeisonas, tai damai tik į naudą.]

Pabaigoje pasakysiu, kad Faulknerio knyga "Triukšmas ir įniršis" yra apie žmonių santykius, meilę, intymumą, erotiką ir realų gyvenimą. Kuriame viskas einas dažniausiai ne taip, kaip norėtųsi galbūt jo subjektams. Labos nakties. Ir smagaus skaitymo!