2014 m. gruodžio 11 d.

Streikuojanti ir stresuojati Europos Sąjungos sostinė - Briuselis

Naujienos apie dar vieną streiką briuseliečių tikėtina nebestebina. Vieni piktinasi, kiti pyksta, treti stoiškai ir ramiai pasiruošia dviračius ar šiltesnius drabužius ilgoms kelionėms pėstute, kitiems visai pasiseka papildomai gavus laisvą dieną. Kai viešasis transportas streikuoja, nelabai yra kitokių variantų.

Daugumą nustebintų, kiek daug darbuotojų kasdien migruoja pirmyn atgal tarp namų ir darbo, kartais ir ne vieną šimtą kilometrų. Įprastas scenarijus Olandijoj-Belgijoj. Kartą net nesusilaikiusi užklausiau migruojančių, kaip jie jaučiasi kasdien "prarasdami" kelias valandas traukiniams, metro ar kitokioms formoms viešojo ar privataus transporto. Tiesa, daugumai darbovietės apmoka viešąjį transportą, tad jis pagrindinis "nešėjęs" galingų darbingų masių į didmiesčius, kurioms mieliau gyventi, kur jaukiuose namuose vidury laukų, kur šalia draugai, šeima ir įprastas ramus gyvenimas, nei kraustytis į perkimštas erdves didmiesčiuos, kaip Briuselis.

Rytų europiečiams tai gal mažiau įprasta nei vakariečiams. Kokybiško gyvenimo samprata dar neišsivystė iki tokio lygmens Lietuvoje, kur tiesiog privalu gyvent kuo centriškiau ir arčiau darbų. Tikėtina, kad dar labiau svečiai nustebtų pamatę, kokias formas streikai įgauna šioje visapusiškai liaupsinamoje Europos Sąjungos sostinėje. Šiandien gal jau penktas ar šeštas kartas per paskutines 4-5 savaites, kai viešasis transportas streikuoja. Tiesa, streikuoja dėl tų pačių priežasčių, kaip ir bet kur kitur Europoje, bet streikų mastas visai kitas.

Jei lapkritį sinchronizuotai neveikė tik Briuselio viešasis transportas, bet tuo metu masės šturmavo garsųjį Anspach bulvarą, palydėję keletą mašinų į liepsnas ir šiek tiek sukėlę riaušias, tai šią savaitę teko tiek vietiniams, tiek miesto svečiams susipažinti su visapusiška miesto blokada. Jokio transporto - nei traukinių, nei metro, ar autobusų ir tramvajų. Privataus transporto autobusai bei taxi gerokai turėjo nusivilti pastrigę mieste tarp barikadų ir blokadų. Visgi keistas jausmas apima, kai paskambinus į taxi, tenka išgirsti, "Madam, nieko negalim padėti, šiandien bet koks transportas Briuselio centre neįmanomas". Atrodo, lyg iškritus iš kokio medžio į necivilizuotą kraštą.

Deja, čia dar ne viskas. Centrinis Briuselio oro uostas iš principo tampa neįgalus dėl streikuojančių darbuotojų. Avialinijoms nelieka nieko kito, kaip keisti skrydžius. Apie nuostolių mastą niekas jau net nebekalba, kai tai n-tasis kartas. Panašu, kad streikų lavina tik įsivažiuoja ir jų džiaugsmai dar ne vieną ar kitą savaitę lydės Europos Sąjungos sostinę. Išmanieji keturių ratų savininkai irgi liks nusivylę, nes blokados bei streikuojančios grupės netik viešąjį transportą, bet ir ratuotus ar net pėsčiuosius randą būdų kaip paguldyti ant menčių.

Kaip jums, studentai, toks scenarijus, kad vargais negalais pasiekus universitetą, paaiškėja, kad jis apgultas protestuojančių ir kad šiandien į jį patekti nepavyks? Ar izoliuotos darbotvietės šalia karštųjų Briuselio taškų, ir neįprastos laisvos dienos ar darbas iš namų, jei galimas toks variantas?

Kol kas Briusely protestuojančių atžvilgiu ramu. Niekas negrasina ar neskelbia uždarytų į areštines sąrašų, o neprotestuojantys kap ir tyliai pritaria, kad be drastiškų priemonių iš principo nieko negalima pasiekti šiame mieste. Jei tykiai ir tyliai protestuosi, niekas gi nekreips į tave dėmesio, o tuo labiau nekeis savo sprendimų, kurie visai ne į naudą paprastiems žmonėms. Tiesa, gana dėkingas ruduo-žiema šiemet Briusely negaili ir netausoja visgi protestuojančių. Merkiantys lietūs, šaltis ir nesibaigianti drėgmė pristabdo vežėčias nepatenkintų protestuojų, ir grąžina gyvenimą gana greitai į normalias vėžias. Gal tai žinodami, automatiškai visi valdžios organai sprendimus priima vidury baltos (nors čia ji visai nebalta) žiemos?

Nefunkcionuojantis transportas bei protestuojančių blokados ir reikalavimai lyg ir išsakyti, apie juos ir visa kita visi informuoti, bet streikai nesiliauja, ir net nepanašu, kad artėja jų pabaiga. Klausimas tik vienas, kaip ilgai pašlijęs Briuselis galės tampyti už ūsų žiemiškai apsnūdusį ir gana lėtą Europos Sąjungos ir kitų institucijų mašineriją. Kada bus tas paskutinis lašas kantrybės taurėj, kai teks išvysti panašius vaizdelius, kaip Hong Konge ar kur kitur, kai valstybinės tvarkos institucijos galiausiai ėmėsi griežtų priemonių "tvarkai" įvesti.

Europos Sąjungos, taip vadinama sostinė, Briuselis tvarka nepasižymi net ir ramybės formoj, ir ne vienam pagadina nervus savo įprastom vėlavimo, neatvykimo ar atšaukimo priemonėm, bet paskutinių savaičių džiaugsmai ne vieną verčia susimąstyti, kiek daug žalos ir streso tokios akcijos sukelia. Gal pagaliau laikas prieš priimant, ar paskelbiant galimą sprendimų priėmimą gerokai apsvarstyti ir galimas pasekmes, ir tiesiog išvengti problemų, nei vėliau galvoti, kaip padengti nuostolius nefunkcionuojančio kelias savaites miesto, kai nelabai yra ko sukaupta ar sutaupyta "protingais" trumparegiais sprendimais.

Pabaigai keliauja itin saldus kąsnelis Lietuvai, kuri iki šiol minima, kaip viena sistemiškiausių bei tvarkingiausių valstybių Europoje, sugebėjusi taip viską susiveržti, kad nei vienai Vakarų Europos valstybei iki šiol neiašku, kaip tai įmanoma padaryti. Tai tik pastebėsiu, kad mūsų žmonės per daug sąžiningi ir atsakingi [ir galit visi kalbėt, kas kiek norit apie homo sovieticus, visgi šiuo atžvilgiu mes labai nuo jų ar nuo vakariečių nutolę], tad vargiai kada nors galėtų pastatyti kada ant blakstienų taip galingai valdžios institucijas, kaip tai daro vakariečiai. Ir tiesa, belgai šiose olimpinėse varžybose tikrai negautų aukso. Kur jiems lygintis su graikais, italais, prancūzais ar ispanais - čia net ne ta kategorija. O Lietuvai, na, ką jau padarysi, teks pasitenkinti paskutinėmis vietomis šiose rungtynėse dėl geresnių sąlygų paprastiems mirtingiesiems.

2014 m. gruodžio 5 d.

Belaukiant Šv. Mikalojaus

Seniai bebuvo įrašas į šią mano užmirštą dienoraščio tvirtovę. Aišku, juokingai skamba dienoraštis, bet dar kvailiau tinklaraštis ir visokie kitokie "blog" lietuviški vertimai. Taigi, ta proga, kad kukliai įnešu gyvybės į šį užmirštą puslapį, pradedu labai paprastai - nuo šventės rytoj ir ilgos tylos. 

Ilga tyla. Kaip visgi tai nutinka? Labai paprastai - kai leidžiant darbams ir visokioms kitokioms veikloms užlipti ant savęs. Apie persidirbimą, užimtumą, nuolatinį laiko neturėjimą Vakarų spauda mirga kone kasdien. Daugybė straipsnių tik ir bando grąžinti nuo lenciūgo pabėgusią jaunąją kartą į tikrąjį gyvenimą, kur išmaniosios technologijos lieka tik įrankis, bet ne procesas, ar gyvenimo būdas ar jo esmė. Skųstis asmeniškomis patirtimis nesiruošiu, bet labai rekomenduoju tekstą apie "Nuolatinio Užimtumo Ligą" [The Disease of Being Busy, nuoroda čia]. Prieš Kalėdas ir kitas didžiąsias metų šventes labai tinka susimąstyti ir pagalvoti, ar tikrai viskas mūsų gyvenimuose taip, kaip mes norėtumėme. 

Ta proga aš ir pati pasistengsiu pagaliau sukelti daugybę tekstų, kur ir jų seniausiai vieta, nes visgi nuo rašymo ligos išsigydyti nepavyko, kad ir kaip bandžiau. Šis tinklaraštis stiprokai buvo apleistas Ispanijoj, vėliau veik visiškai miręs trumpais mėnesiais Lietuvoje bei ilgais metais Vengrijoje. Sekusi "gyvenimo ant lagamino" kelionė po Europą bei sėslesnis nutūpimas Italijoje situacijos nepagerino, o ir paskutiniai metai Belgijoje didelių pokyčių neatnešė, bet kad jau 2015 metai ant nosies, pagalvojau, laikas susiimti ir nelaikyti to, kas nugulę daugybės bloknotų ir užrašų knygučių puslapiuose. Kad ir retrospektyviai, bet tikrai atkeliaus tekstai apie Izraelį, Moldovą, Kroatiją, Kiniją, Austriją, Tunisą, Vokietiją, Šveicariją, ir, žinoma, Italiją bei Belgiją, bei kitas vietas, kur teko paklaidžioti pakeliui.

O dabar jau laikas grįžti prie švenčių, nes laiko planavimo-užimtumo ar kelionių temos yra neišsemiamos. Rytoj šv. Mikalojaus diena [kodėl lietuviškai Saint Nicholas tapo Mikalojumi aš nežinau, ir dar keisčiau, kad tokioje gana religingoje valstybėje šv. Mikalojaus diena yra terra incognita], kurios nelabai kas ir švenčia Lietuvoje [mintis: gal per didelė asocijacija su Rusija?]. Taigi, šventas Mikalojus yra kaip ir Kalėdų senelio prototipas, kuris slaptai atnešdavo dovanėles tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo. Galiausiai, Gruodžio šeštoji diena tapo jo prisiminimo diena, arba vakarietiškame pasaulyje "Kalėdų senelio gimtadienis", dar viena proga pasidalinti šiluma, dovanėlėmis bei dėmesiu mūsų brangiausiems ir mylimiausiems, arba šiaip padaryti kokį vieną kitą gerą darbą.
Gerų darbų idėjų pasisemti galima nuo savanorystės puslapių iki labdaros ar paramos centrų, arba šiaip išpildyti kokio vieno mažo vaiko svajonę, kurios labai paprastos ir nereikalaujančios didelio susitelkimo ar sunkių darbų. Apsilankykit čia, dar penktadalis vaikų laukia savo svajonių išpildytojų.

Gražaus ir jaukaus šv. Mikalojaus ir iki greito ;)

2011 m. rugpjūčio 14 d.

Tradicinis kvietimas į "GYVENTI NEGALIMA MIRTI"


Sveiki visi,

tradiciškai vasaros pabaigoje kviečiu visus susitikti koncerte "Gyventi negalima mirti". Penktadienį, rugpjūčio 26 dieną, Mokytojų namų kiemelyje 15 valandą susirinkime visi kartu pasibūti ir kaip sako šio renginio organizatoriai - padėti kablelį teisingoje vietoje sakinyje "Gyventi negalima mirti".

Pastarosiomis dienomis gana daug tenka aiškinti žmonėms apie kaulų čiulpų donorystę (čia vis ta raudonai balta apyrankė "būk geras" "kalta" [past. Ačiū, Linai]), bet gal šičia nesiplėtosiu, juo labiau yra daugybė internetinių šaltinių, galinčių atsakyti į beveik visus iškylančius klausimus, o ir renginio metu, net neabejoju, bus labai daug aktualios informacijos pateikta.

Tuo pačiu geros valios žmonės bei lietuviškos muzikos mėgėjai nesėdės nuobodžiaudami. "Tofu Bubble", "Deeper Upper", "Karma", Domantas Razauskas su grupe ir kiti pripildys muzika ne tik mokytojų namų kiemelį, bet ir tikėtina nemažą dalį senamiesčio.

Kaip sakoma, ateik pats ir atsivesk draugą. Aš, pavyzdžiui, šiemet bandysiu savo mažąją sesutę atsivesti, kad sumažėtų jos baimės ir prietarai apie kaulų čiulpų donorystę.

Iki susitikimo!

ps. o smalsaujantys jau dabar gali aplankyti "Būk geras" interneto svetainę http://www.begood.lt/, kur manau daugybė klausimų bus atsakyti.

2011 m. rugpjūčio 13 d.

Malonus atradimas - "Lamų slėnis"


Pasirodo, yra ne tik sakančių, bet ir iš tiesų darančių taip, kaip sako. Nustembu rytą gavusi iš draugo žinutę, kad man patiks ši knyga. Pavadinimas "Lamų slėnis" iš tiesų negirdėtas, tad šiek tiek su įtarimu atidarau nuorodą.

O gi čia tau ne knyga, bet žurnalas. Ir dar ne bet koks - apie kultūrą, meną ir apylinkes. Žodžiu, man pirma mintis šovusi į galvą, kad tai tiesiog labai geras "Financial times" priedo "How to spend it" lietuviškas variantas. Ir gal net sakyčiau geresnis. Išsamesnis ir arčiau žmogaus. Nėra papuošalų reklamų už keliasdešimt milijonų bei tekstai ne apie prašmatnias jachtas ar salas, kurias greičiausiai vienintelį kartą ir tematysi "How to spend it" minkštai slystančiuose lengvučio kreidinio popieriaus puslapiuose.

Tiesa, vartyti gyvai puslapius yra žymiai smagiau, bet įsivaizduodama "Lamų slėnį", tai yra pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį 234 puslapiai, atspausdintą, bijau, kad tikrai panėšėtų į neblogą apystorę knygutę. Tad jie to nedaro. Kaip man patiko jų paskutinis puslapis, ala galinis viršelis, "mums nereikia perdirbti". Iš tiesų labai gražus ekologiškas ir draugiškas gamtai sprendimas.

Ir pasirodo toks džiaugsmas Lietuvoje sklando internetinėje erdvėje jau nuo balandžio mėnesio. Šaunuoliai. Pirmiausia dėl to, kad ne Lietuvoje gyvenantys menu ir kultūra besidomintys žmonės galės bent šiek tiek pačiupinėti ir prisiliesti prie visko virtualiai patys. Galit peržiūrėti visą jų archyvą http://www.lamuslenis.lt/category/archyvas/.

Naujajame numeryje manau rasite ir jūs patys rasite savų favoritų, tiek iš kulinarinio paveldo, tiek vaizdinio, tiek meninio, tiek literatūrinio... o kur dar svečių iš užsienio pasirodymas http://www.lamuslenis.lt/lamu-slenis-2011-08-15/

Smagių atradimų ir bėgu pusryčiauti!