Lietuvos nepriklausomybės šventė ir skuduriniai blynai ala rusiškai

21 metai atgautos Lietuvos nepriklausomybės. Iš šalies atrodo gana svarbi šventė, ypač mažai ir visai neseniai nepriklausomybę atkūrusiai šaliai. Tačiau sėdint čia Vengrijoje nei šilta, nei šalta. Tikėjaus bent nediduko susibėgimo ar ambasados iniciatyvos, bet, matyt, valstybinių švenčių šventimas neįeina į Lietuvos užsienio politikos strategiją bei tuo labiau į ambasadų veiklos gaires užsienyje. Nieko tokio, ką jau padarysi. Gal taip net ir papraščiau - nėra ambasados iniciatyvos, nėra bendruomenės iniciatyvos ir nieko nevyksta. Galima ir pamiegot. Bet šiaip aš ne apie tai.

Norisi papasakoti, kaip Lietuvos nepriklausomybės atgavimo diena buvo paminėta mano rezidencijoje Kerepesi ut. Tiesa, visiškai atsitiktinai. Neturėjau aš jokių intensijų šitos šventės viešinimui tarp savo sugyventinių, tačiau toks paradoksiškas sutapimas, kad mūsų kolegos rusiukai nusprendė surengti šventę per Lietuvos nepriklausomybęs atgavimo dieną, negalėjo būti nepaviešintas. O šventė tikrai buvo nusisekusi. Ivanas su Maria kepė paplotėlius kokias geras 5 valandas, tada vėliau dar pertepinėjo mano atneštom uogienėm (ačiū mamai ir kitiem geros valios žmonėm, kurie tokių gėrių man priruošė) bei šokoladu.

Mano kolegos iš Rusijos, sužinoję, kad, pasirodo šiandieną mes švenčiam Lietuvos nepriklausomybės atgavimą po jungo Sovietos Sąjungoj, buvo nustebę ir juokavo, jog dabartinė Rusija (kaip ir Sovietų Sąjungos pasekėja) šia švente norėjo parodyti tautų draugystę ir meilę Lietuvai. Galiausiai visas mūsų valgomasis/salonas tik apie tai ir šnekučiavosi kramsnodami traškius it vafliai paplotėlius su lietuviškomis uogienėmis. Ta proga mūsų brangusis Jančikas net Lietuvos himną surado ir galiausiai tikrai baigėme lyg lietuvių kompanija, švenčianti savo šalies nepriklausomybės nei 28 skirtingų tautybių katilas.

Tuo norėčiau ir pasidžiaugti. Pirma, kad yra žmonių kartais nei iš šio nei iš to nusprendžiančių kitiems žmonėms surengti šventę, kaip šiuo atveju Ivanas; ir antra, kad tautų draugystė tikrai gali gyvuoti ir nepriklausomai nuo visokių oficialių politikų žmonės vis dar gali atsipalaiduoti ir pasidžiaugti kitiems svarbiomis ir aktualiomis akimirkomis.

Saldžių sapnų!

Sveikatėle pagerėk arba Trumpas pasakojimas iš absurdų šalies apie sveikatos priežiūrą

Skiriu būsimies CEU studentams. Manau, kad gal protingoms galvoms pravers.

Tiesa, gal pavadinimas žiaurokas apie tą absurdų šalį... bet sveikatos srity ji tikrai nekaip atrodo. Neturiu nieko prieš prieš vengrus :)

Kaip žinia, grįžau po Kalėdų iš savo brangiosios Lietuvėlės šiek tiek apsirgusi. Kažkas panašaus į laringitą+sinusitas. Taigi, taigi gydžiaus kuo atėjo į galvą, nes labai buvo jau šalta už lango, kad kelčiau kur nors koją iš savo "nuostabaus" CEU Rezidencijos centro. Ir tiesą sakant, man visai neblogai sekėsi, tik vat, kad tie simptomai vis dar sekino, bet temperatūra normalizavosi šiek tiek. Tačiau aplinkui visi besirūpindami mano sveikata įtikino, kad visgi laikas pasirodyti pas medikus - juk negaliu kosėt visą laiką.

Iš tiesų rytą buvo sprendžiama dilema mano galvoj, nes žiauriai tingėjau iki to miesto grūstis... ir miegojau vos 6 valandas, bet, visgi atsidūrus Ors Vezer Ter, mane kojos nunešė į metro stotį su mintimis, kad nenumirsiu, jei pasirodysiu gydytojui. GYDYTOJUI. Jie kaip ir hipokrato priesaikos turėtų laikytis ir šiaip jau ligoniais, t.y. žmonėmis, rūpintis. Neturėtų gi kandžiotis... prisiminiau, kaip tik mamos atsiminimus iš mano vaikystės, primintus per trumpą viešnagę, kaip aš vaikystėje nemėgau daktarų - pykdavau ir keiksnodavau. Akivaizdu, neveltui.

Kažkaip po šiandienos galvoju netoli pasaulis pasistūmėjo.

Neilgai laukus priėmė gydytoja. Jos nuolatos peršamų antibiotikų atsisakiau [jei ką, čia - turiu omenyje CEU - beveik įprasta žmones gydyti tik antibiotikais - net ir lengviausius pacientų nusiskundimus]. Kaip sakoma, atsigėriau. Bet... visos istorijos smagumas ne šičia. Išrašė man ši gerbiama CEU daktarė, beje, irgi vardu Monika, 6 medikamentus, tiesa, dar pasiginčijau aš su ja, ot ir naglumas mano, bet kaip niekur nieko, nes visi pavadinimai išskyrus vieną buvo pažįstami, patraukiau link vaistinės ir tuo pačiu namų.

Nežinau, kur mano įprasti savisaugos instinktai šiom dienom iškeliavę, bet kažkodėl aš nesusimąsčiau dar prieš suplodama apvalią sumelę, kad būtent tas vienas nežinomas medikamentas išrašytas ant specialaus raudono blanko. Taip, mane perspėjo, kad, žinai, pavalgyk mergyt prieš gerdama, nes gali būti blogai. Kadangi dauguma mano, kad aš nevalgau, tai ką padarysi, supratau aš labai paprastai jos patarimą. [visi gydytojai, nuolat sėdėdami, matyt, pavydi atletiško sudėjimo...]

Sumokėjau, grįžau, skaniai pasivaišinom Veronikos šedevru a la keptas baklažanas su makaronais nemažas mūsų post-sovietinių šalių draugų būrys, pasijuokavom, aš dar ir tablečių išmaukiau, ir patraukėm kas savo keliais. Tiesa, aš, į lovą. Kažko silpna pasidarė...

po kelių valandų suvokiau, kad reikia pasidomėti, ką gi aš čia išgėriau. Štai ir prašom - ogi tas mano nežinomas vaistas "Cataflam", kurio pagrindinė veiklioji medžiaga yra diklofenakas, kaip skelbia gamintojo net 16 lapų angliškas tekstas [žiūrėti čia ] (patikrinau ir Wikipedijoje, deja, tas pats šlamštas), yra skirtas gydyti pagrinde reumatoidinį artritą.

Cha cha cha. Nejuokinga. Aš tai ėjau pas gydytojus dėl kosulio ir užgultos nosies, o gavau vaistą, nuo kurio nesunku ir kojas pakratyti.

Nejuokinga Nr. 2. Vaisto gamintojai labai griežtai rekomendavo mažas dozes vaisto vartojime. Nesupratau, kuo ypatingas mano kosulys, bet kažkodėl man skirta dozė du kartus viršijo skiriamą moterims, kenčiančioms nuo dismenorėjos (buitiškai, itin skausmingos mėnesinės) ir prilygo Osteoartritui ir Reumatoidiniam artritui.

Dar įdomiau, kaip gydytojai supranta vaistų gamintojų tekstą "carefully consider the potential benefits and risks of Cataflam" [liet. rūpestingai įvertinkite galimą naudą ir riziką vartojant šį preparatą], jei vaistą išrašė kostinčiam žmogui.

Nejuokinga Nr. 3. Man išrašė gydytoja 20 šių smagių tablečių... nepasiteiraudama, ar aš neturėjau kokių anksčiau patirčių su diklofenaku... ir ne esmė, kad vienintelį kartą, kai persukus stuburo slankstelius man šį vaistą išrašė, aš po dviejų dienų vartojimo atsidūriau ligoninėje. Beveik visam mėnesiui (2 savaitės iš jo buvo "po lašeline").

Nejuokinga Nr. 4. Blogiausia, kad aš žinau, kas yra reumatoidinis artritas labai gerai. Ir ne ką mažiau žinau, ką Lietuvoje gydytojai išrašo šios ligos gydymui. Per mano jau beveik 4 metus draugystės su šia liga man nė karto reumatologė neišrašė nė vieno iš šios grupės preparatų. Tiesa, ypatingiems skausmas gavau "Meloxicam", kuris yra žymiai geriau toleruojamas žmogaus organizmo, ir tai... nelabai lengva ranka reumatologė išrašė tuos "Meloxicam" extra atvejui Vengrijoj - čia jau aš kaip ir iš pat pradžių supratau dar rugsėjį, kad netvarka sveikatos priežiūroj. Ji nepamiršo pridėti dar ir specialių priemonių, kad skrandis būtų apsaugotas bent jau kiek leidžia galimybės. O vat čia gerbiama CEU daktarė man išrašė blogiau toleruojamą preparatą, 3 kartus didesne doze nei rekomenduotinas meloxikamo preparatas žmogui, kuris iš tiesų kenčia nuo raumatoidinio artrito, STUDENTUI, kuris kosti!

Aš daugiau komentarų neturiu. Bet žinau, kad geriau jau mirsiu, bet pas juos daugiau neisiu. Jei nemiršti dar, tai pagelbės išeit į finišo tiesiąją pas giltinę. Tiesa, aš iš pradžių kaltinau draudimo kompaniją, kurios šaunūs "pakalikai-gydytojai" gydo studentus kaip įmanoma mažesniais kaštais [kai paprašiau rugsėjį homeopatinių preparatų, pareiškė, kad "tipo" jie negydo, ne vaistai, dėl to, draudimo kompanija negrąžins pinigų už juos. Nesvarbu, kad būtent to gana pigaus preparato dėka užsibaigė mano dvi savaitės karščiavimo, o istorijos apie Venerą ir Biambą irgi gal nepasakosiu - visai juoda pasirodys], bet dabar matau, kad vengrai turi labai rimtų problemų su gydytojų kompetencija.

Tad, mieli lietuvaičiai, kai skųsitės Lietuvos sveikatos sistema, pagalvokite, kad gali būti žymiai blogiau.

ps. kažkada sėdėjau su Youngmi, dėstančia man Rytų Azijos kursus, ir ji pasakojo savo patirtis čionai ligoninėje... kai net pinigai nepadeda nupirkti gydymo. Po šiandienos suprantu kodėl - tiesiog nėra ką pirkti.

pss. galvoju, kaip pasielgti, kaip žmogus, kuriam rūpi. Rūpi ne aš, bet tie, kurie pasitiki medikais. Aš labai nepatikli. Tą ir ką tik draugų rately apšnekėjom, jog aš retas egzempliorius, mėgstantis patikrinti kas, kur, kaip ir su kuo. Kiti tiesiog nusiperka ir sugeria, kas buvo išrašyta. Gi medikas geriau žino. Bet mažiausiai ką padarysiu pasveikus, būtinai aplankysiu Moniką Hovarth su tais atspausdintais 16 lapų, vaistų dėžute ir klausimu, ką ji jais manyje gydanti... gal susigės ir susimąstys?

I' m coming home

I' m coming home

Stars shine bright,

I' m coming home tonight for Christmas.

Berods taip dainavo Erica Jennings prieš kažkiek metų. Jau nebepamenu, kiek tiksliai, bet kažkurią dieną supratau, kad tai puikiai tinka man. Pirmą kartą iš tiesų grįžti iš kažkur namo Kalėdoms. Dažniausiai negrįžtu arba net neišvažiuoju. Nelabai yra prasmės, noro, jėgų ir lėšų.

Taigi, paskutinės minutės. Žinau, turėčiau rašyti raštadarbį Alexui, dar neturiu nė vieno žodžio, o iki deadline'o, kada reikės priduoti 5000 žodelių liko jau ne tiek ir daug, mažiau nei 20 valandų, bet šitoj gyvenimo beprasmybėj... Kaip vakar-šiandien mūsų su Veronika išlydėtuvėse juokavom dialogu: "lova - kas tai? nežinau. Miegas - negi tai egzistuoja?", pagalvojau palauks tie 5000 žodžių. Nors kažkur viduj naiviai kirba viltis, gal kaip nors... labai nenorėčiau grįžusi praleisti visas dienas prie kompo, ypač kai tų dienų Lietuvoje bus tik keletas... taigi iš tos vilties, kad viskas bus gerai... neišeina nepastebėti, kokia pasakiška žiema ateina į Budapeštą... matyt, mano išvykimo proga ;)

gražus pasakiškas mėnulis penktą valandą ryto Budapešte... nemiega bendrabutis... nesvarbu, kad ir ne kažin kas iš jo čia likę... dar galvoju, kad jei neatsijungsiu oro uoste, būtinai įmesiu keletą vaizdelių. Žinoma, gražių. negražių aš nededu, aš ne mūsų Janas, kuris jau pagarsėjo facebook'o bendruomenės masintoju mūsų provokuojančiomis nuotraukomis. Ir žinoma, jei bus internetas, kuriuo galima būtų pasidžiaugti. Palauks tas Alexas... vis tiek maksimalaus balo negaučiau :D, net jeigu ir sprandą nusisukčiau berašydama. Viskas ir taip aišku. Panašiai, kaip Radžvilas man pasakė po egzamino, kai priėjau paklausti, kas gi visgi buvo blogai su mano atsakymais - "aš tavo balą žinau ir be egzamino" prieš beveik lygiai ketverius metus man tada atšovė TSPMI garbinamas profesorius [kažkaip nenorėjo rankos rašyti to "prof.", kuris turėtų būti skiriamas už dėstymo nuopelnus, o ne praleistų metų universitete skaičių, bet tiek to].

Taigi taigis, kadangi dar laukia keletos brangių, intensyviai su rašto darbais kovojančių, žmogučių apkabinimai, per daug neužsisėdžiu čionai, bet 14.20, viliuos susimatysim. Tai jau bus labai greitai, tam senajam mažučiame Vilniaus oro uoste. Kaip visada. Ir nedrįsta tegu jokios pūgos manęs niekur įkalint. Jau istorijų apie įkalintus draugus Anglijoje, Prancūzijoje ir daugumoje kitų Europos sostinių miestuose, tiksliau, jų oro uostuose, prisiklausėm šiąnakt susibėgę.

Iki susimatymo.

ps. gal kas nors turite antgamtinių galių pamažinti termometro Celcijaus stulpelį į teigiamą labiau pusę? šaltoka, brrr, atrodo bus... :)

Studentiškas gyvenimas

Atsiuntė vienas draugas nuostabią karikatūrą apie studentišką gyvenimą. Aišku, šiuo metu ji nelabai galioja, nors... pasižiūrėjus į raštadarbių darbymečio pagrindinius veikėjus, supranti, kad gal net ir šiuo metu tai yra tiesa. Sunku, žmonėm šiais laikais gyventi be socialinio gyvenimo, net jei ir raštadarbių tiek, kad miegui laiko nebelieka.

Tiesiog negalėjau nepasidalinti :)

Google Freedom Expression workshop'ai ir Internet at Liberty 2010 Konferencija

Tiek Google Freedom Expression dirbtuvės, tiek Internet at Liberty 2010 konferencija jau praėjo. Daugybė dalykų čia bėga greičiau negu įprastai. Nespėji visur.

Drobės nupieštos, pakabintos ir viena iš jų jau iškeliavusi už Atlanto. Konferencija, kurioje buvo eksponuojami mūsų sukurti darbai, pasibaigė dar trečiadienį (buvo visai įdomu, kam visai norėtųsį pažiūrėt kas, kur, kaip ir kodėl, jie turi oficialią svetainę bei trumpas (iš tiesų 2 valandos) filmukas čia.) Vakar sulaukiau jų vadybininkės laiško, kad vieną darbą paliko man, tiesa, nežinau, kurį iš dviejų, bet mano Universitetas (CEU) išreiškė norą jį priglausti ekspozicijoms karts nuo karto. Tai dabar turiu šiek tiek galvos pasukimo. Akivaizdu, kad turėsiu ir taip ką vežtis - nesibaigiantys literatūros sąrašai, kompendiumai, atšviestos knygos ir atsispausdinti straipsniai kas dieną sulaukia vis naujų draugų į kompaniją, taigi greičiausiai savo peckelynę paliksiu CEU. Negi gaila.

Sutikau dalyvauti konkurse, nes pirma, galvojau, kad reikia kažkaip atsipalaiduoti, o čia dar duoda visas priemones, ir tikėtina artimiausius mėnesius nelabai turėsiu laiko paimti teptuką į rankas, tad reikia pabandyti. Nieks per galvą neduos. Amerikiečiai visi apsimetinėja labai tolerantiškais ir panašiai, tai net jeigu nutepliočiau visą darbą viena spalva, vis tiek sakytų: "rimta, menas"... be to, negi man rūpi, kas ką galvoja. Antra, ne paslaptis, kad gyvenant bendrabutyje su maistu yra problemų, tai dar kai pažadėjo valgyt duoti, viskas susidėjo į vieną. Žinoma, galiausiai tuo maistu ne per daug džiaugiausi. Nesu nei didelė alaus mėgėja, nei vengriškų picų, tad bent jau pasirūpinau, kad mano draugai, kurie nebuvo per daug užsiėmę ir neturintys laiko nusileisti į konferencijų salę bendrabutyje, pasmaguriautų ir papildytų maisto medžiagų bei skysčių atsargas.

Deja, dėl laiko stokos negaliu įsileisti į ilgesnį pasakojimą bei detales, bet visad tikiu, kad vaizdeliai kartais geriau perteikia viską nei žodžiai, tad daugiau įspųdžių laukia šičia. [atsiprašau tų, kurie tikis, kad visas nuotraukas sudėsiu į blogą, tačiau picasa yra šiek tiek patogiau ir greičiau (be to su komentarais ;) ), o kai čia laiko ir taip ne per daugiausiai viskam kitam lieka, tebūnie bus taip :) ]