Das Leben den Anderen//La vida de los otros//Kitų gyvenimas//The Life of others

Iki šiol prisimenu vieną gerą citatą apie kiną.

Kinas iš 24 kadrų per sekundę realybės virto 24 kadrais per sekundę fikcijos.

Nesuprantu, kodėl geras kinas aplenkia Lietuvą. Ne tik kinas, žinoma, bet kodėl ir jis.

Florian Henckel von Donnermarck debiutas 2006 metais "Kitų gyvenimas" (Das Leben den Anderen). Kurį paradoksalu šiąnakt mačiau ispaniškai per antrąjį Ispanijos kanalą. Nors iš tiesų, neabejotinai, turėjau jį pamatyti Vokietijoje.

Bet džiaugiuosi, kad geriau vėliau nei niekada. Nuostabus filmas, kuriam buvo negaila paskirti tas valandas.

Tiesa, Guillermo nustebo sužinojęs, kad aš jo nesu mačiusi. "Vienas geriausių kino filmų".

Atiduodu savo sentimentus istoriniam kinui. Ir jei imdb duoda 8,5 iš 10, aš visai rašyčiau 10. Nepamenu paskutiniuoju metu matyto kito tokio įtaigaus ir prasmingo kino filmo.

Aš už filmus, kurie verčia susimąstyti. Kurie kažko pamoko. Kurie sudrebina ten kažkur esantį mūsų esybės būvį...

Siužeto nepasakosiu. Jį tiesiog reikia pamatyti. 2 valandos ir 17 minučių tikrai bus praleistos neveltui. Ruošiuosi pasižiūrėti ir vokiškai. Bet kada vėl prie progos... panašiai kaip su "In the Mood for Love".

Tiesa, vienas momentas iš filmo. Paskutinėmis minutėmis. "Sonata geram žmogui". Labai prasminga padėka. Mes dažnai pamirštame, kad kartais būna nematomų žmonių... kurių mes nežinom, bet kurie daug dėl mūsų padaro. Visas filmas yra istorija apie tai, kaip gimsta gėris.

Ir dar. Vietomis filmas priminė žavingąjį Orvelo romaną "1984-ieji". Nuostabi knyga. Tik čia ne komunizmo parodija... o savos vokiečių bėdos. Štazi.

Taip ir įsivaizduoju, kaip mano buvęs (paskutiniuosius metus) istorijos dėstytojas Sindaravičius (dažnai mums penktadieniais rodydavo istorinį kiną... už ką jam neapsakomai esu dėkinga) po keletos metų gal rodys ir šį filmą. Jauniem žmonėm, ypač tiem, kurie nieko panašaus nematė ir gal nepamatys, visai ne pro šalį gyvenimo realaus pažiūrėti. Kad ir kino teatro salės ekrane.

Šiaip, dažnai net nesuvokiame, kaip mes gyvename. Bet ką čia daug rašyti. Gerus dalykus reikia pačiam per save perleisti. Ir šis filmas vienas iš tokių.

Labos.

Dvikojis arklys

Kas pirmiausia gali šauti į galvą, išgirdus tokį pavadinimą? Paradoksalu, kad man pirmiausia šovė, jog kojos arklio, o galva žmogaus... čia vis graikų įtaka o gal Hario Poterio? bet man vis tiek atrodė, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į kentaurą.

Tačiau, viskas buvo atvirkščiai. Tiesa, kad eisiu į "Dvikojį arklį" sužinojau likus iki seanso gal kokiom 30 minučių, nors, kad eisiu į kažkokį "Kino pavasario" filmą žinojau bent savaitė prieš. Tiesa, kvietęs draugas gal ir teisingai iš savo pusės pasielgė nesakydamas nei tikslaus laiko, nei tikslaus filmo pavadinimo, nes jei anotaciją būčiau paskaičiusi anksčiau, o ne likus kokiom 10 minučių iki filmo, greičiausiai manęs toje salyje būtų nebuvę... kad ir kaip ten tas Irano kinas būtų giriamas.

Iš principo filmas geras, bet tik tuo atveju, kai reikia žmonėms iš rožinės svajonių planetos parodyti, kad egzistuoja kažkas grubaus, šlykštaus, koktaus ir taip nežmoniško, kas atrodytų nesuvokiama protu. Pati režisierė teigia, kad savo filmais nori išryškinti šiuolaikinio pasaulio blogybes, tačiau man priešingai, susidarė įspūdis, kad norima parodyti kažko brutalaus, gyvuliško ir užsilikusio iš akmens amžiaus elgesio nehumaniškumą. Bet kaip visada, autorius žino geriau, tad mąslūs kino kritikai greitai prikurps istorijų, kaip Samiros Makhmalbafos kine atsispindi šiuolaikinio realijos ir kokios nepakartojamos metaforos yra naudojamos įspūdžiui sukurti. Mano nuomone, reiktų visą prieš tai buvusio sakinio antro sakinio dalį reikėtų priimti priešinga reikšme, nors, aišku, aš nenustebčiau, jeigu taip iš tikrųjų būtų.

Kaip geriausią pavyzdį, pateiksiu vienos kinomanės mintį, pasakytą po vieno žiūrėto (irgi Irano filmo), kad "žinai, kuo daugiau apie tą filmą galvoju, tuo jis geresnis atrodo, tuo labiau pagaunu mintį". Žmogaus protas tuo ir ypatingas, kad nuo renesanso epochos jo galia buvo tiek išaukštinta, kad tai, kas jam yra visiškai nepriimtina, jis gali paversti pasauliniu šedevru. Tas kas koktu ir šlykštu, gali virsti labai prasminga, vertinga ir reikšminga.

Bet visgi, kodėl filmas geras, arba bent galėtų toks būti pavadintas. Pirmiausia dėl to, kad išlepusiems ir išgverusiems vakarų civilizacijos atstovams kančios, tyčiojimosi ir antižmogiškumo įvaizdžiai greičiausiai visai yra nepažįstami, o pažiūrėjus šį filmą sunku būtų pasakyti, kad jie neakivaizdūs. Tačiau, aš labai ilgai galvojau, ypač tais momentais, kai nuleidusi galvą žiūrėjau į savo skarą, o ne į kino ekraną, nes nuo vaizdų baisumo darės bloga, ar tikrai buvo pasirinkta pati geriausia forma? Taip, scenarijus parašytas tėvo, gyvenimas Irane ir aplinkiniuos kraštuos baisus (tiesa, kol pati nepamatysiu, tol 100 % nepatikėsiu viskuo), bet ar būtina buvo viską taip nužmoginti?

Man bežiūrint filmą nuoširdžiai atrodė, kad režisierius tyčiojasi iš psichinės negalios. Tyčiojas iš to, ką reti gamtos atsitiktinumai padaro su žmogumi. Ir kadangi, priešingai, nei Sen Sebastijano ar Kanų žiuri komisijos nariai, manau, kad kinas turėtų būti ne per daug atitrūkęs nuo realybės. Rodyti žiaurumus dabar yra įprasta, bet greičiausiai niekas nepagalvoja, kad tie visi žiaurumai (rodomi kine ir visur kitur) sukuria realias žmonių brutualias veikas. O toks filmas, parodytas kokioje Nemenčinės mokykloje, ar ir toje pačioje kokioje užmirštuolių vidurinėje Vilniuje, suteiktų naujų vaizduotės apraiškų neapykantai išreikšti. Tiesiog suveiktų, kaip tobulas pavyzdys, kaip dar labiau šlykščiau ir baisiau galima pasityčioti iš žmogaus. Padaroksalu, vaikai tą gali daryti ne ką prasčiau nei suaugusieji.

Į šį filmą antrą kartą neičiau. Man jis per žiaurus. Kaip sakoma "realybė akis drasko", ar kaip ten, berods, tiesa, bet į tokią tiesą man žiūrėti yra per sunku. Be to, išmesti pinigus tam, kad kelias naktis pabustum išpilta košmariškų vaizdų, irgi nematau didelės prasmės. Žinau, kad gal kam nors tai pasirodė kino šedevras ir nepakartojamas filmas, sakykim, mes turime skirtingus supratimus, koks turi būti kinas. Ir šiaip, nuo to laiko, kai pirmą kartą gyvai pabendravau su vaikų muzikos kompozitoriumi laikausi nuomonės, kad viską reikia vertinti pagal tai, ką jauti, o ne pagal tai, kokius pastebėjimus, įžvalgas ir visa kita aplink tą pojūtį sukuria protas. Šitas filmas be proto visokių sugalvotų išvedžiojimų, kaip svarbu parodyt žmogaus baisumą ir panašiai, kokia gili jo edukacinė reikšmė, neturi jokios teigiamos pojūčio spalvos... nors ką gali žinoti, gal kai kam šio filmo vaizdais sukelia teigiamas emocijas arba protas ant tiek gerai susukta mašina sugebanti negatyvias emocijas iškart konvertuoti į teigiamas, žmogui net nebesuprantant konvertacijos... kažkodėl prisiminiau "Dvejamintę" ir Orwello "1984-uosius".

Tiems, kas visgi yra šaltų nervų ir norėtų savo humaniškumo lygį išbandyti "Dvikojiu arkliu" lietuviškas detalesnis aprašymas čia. Tik visgi aš esu daugiau "prieš" negu "už" tokio filmo rodymą.

2009 m. kovo 29 diena

"Šešėrliafiam" festivalio lobynas mažiesiems

Šiandien baigėsi tarptautinis moterų filmų festivalis "Šešėrliafiam". Praūžė greitai, kaip ir visuomet. Vainikuojant festivalio pabaigą buvo parodyta ir programa vaikams - trumpametražiai filmukai mažiesiems.

Iš viso trumpametražių filmukų programą sudarė trys dalys: "Pasakaitės mažiesiems" (Snuttefilm), "Astono akmenėliai" (Astons stenar) bei "Vilis ir Laukinis triušis" (Ville och Vilda Kanin).

Būčiau ėjusi, net jeigu būtų rodę tik vieną, bet gavosi dar geriau ir vienu šūviu, kaip sakoma du, tris zuikius nušoviau. Šiaip pasakaitės mažiesiems gal ir nebuvo mano svajonių filmukai, tačiau yra vienas "bet". Nors jie man pasirodė jau per daug vaikiški, bet mažų vaikučių šnekos aplink ir įvairios reakcijos buvo labai daug džiaugsmo ir laimės sukeliantys veiksniai. (tačiau tiems, kas nemyli vaikų, tuomet reikėtų išvis vengti tokių renginių, nes mažieji turi savybę garsiai kalbėti ir šiaip visaip smagiai ir juokingai elgtis) Šiaip labai patiko tie kirminukai, tarsi sraigutės. Dailininkas visai smagiai pažiūrėjo į siužetą ir sukūrė tikrai gražius ir šiltus personažus.

O iš pačių siužetų Snuttefilm man labiausiai įstrigo "Antelė". Nežinau, kodėl. Ir dar paskutiniai keli epizodai. Visai linksmi ir tinkami žiūrėt prieš miegą.

Antrasis filmas - "Astono akmenėliai", buvo tai, dėl ko ėjau į šią trumpametražinių vaikų filmų programą. Ir tikrai nenusivyliau. Siužetas tiesiog nerealus. Animacija irgi puiki. Tiesiog, jeigu reiktų įvertinti, tai būtų visi 10 balų iš 10, nes nors ir neilgas, bet su labai gilia mintim filmukas. O pabaiga su šakele tiesiog nepakartojama. Tiesa, šį filmą greičiausiai būtinai reikėtų parodyti visiems tėvams ir tokiais besiruošiantiems tapti, nes jame atskleidžiama tai, ką suaugusieji baigia pamiršti - tokį nuoširdų ir tikrą tyrumą ir meilę. Be to, "Astono akmenėliuose" labai paprastai perteikiamas apskritai šeimos gyvenimas. Tiesa, matosi, kad kūrė skandinavai, nes Astono tėtė filmuke ir mezga, ir valgyt gamina... labai keistai iš pat pradžių pasirodė, galvojau, gal ten dvi mamos arba šiaip man dvejinas, bet ne, skandinavai nuo pat mažų dienų kino kalba stengiasi griauti darbų šeimoje ir vyro ir moters santykių mitus ir stereotipus, beje, labai sėkmingai, sakyčiau, nes filmuke tai neiškrenta iš bendro konteksto ir atrodo tarsi natūralus ir suprantamas dalykas. Žodžiu, siūlyčiau visiems, kas yra nematęs, tik pasitaikius progai pasižiūrėti. Jis gana trumpas, neatims daug laiko, bet tų neilgų akimirkų, žiūrint filmuką, užteks šilumai ir jaukumui pajausti.

Trečiasis filmukas "Vilis ir Laukinis triušis" mane nustebino. Kodėl? Pirmiausia nesitikėjau tokio formato - ekrane derinami realūs vaizdai su piešta animacija. Antra, puiki pamokanti istorija, kuri daugybe atvejų pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, tik gal skiriasi veikėjai, kitoks laikas ar aplinkybės, bet esmė nuo to nepasikeičia. Trečia, stebino laukinio triušio vertimas sutrumpintai į "Vildą", tiesa, tai visai gerai skambėjo lietuviškame įgarsinime, sakyčiau gal netgi geriau negu angliškame, nes suteikė tai triušiukei tarsi asmeniškumą, kurio angliškame variante visai nėra. Tad plojimai vertėjams. Ne vienoje vietoje pastebėjau, kad nutolęs nuo gramatinio teksto vertimas buvo tik į naudą, bet čia greičiausiai tik vaikiškam kinui galioje... nes pasiklausius kai kurių kitų filmų įgarsinimų lietuviškai, ausys linksta nuo tiesiog tobulumu trykštančių verstų žodžių. Tačiau ne tai svarbiausia. Šiame filmuke kartu parodomas ir gamtos draugiškumas, kaip visi vieni kitiems stengiasi padėti, už gerą geru atsilygindami, ir savotiškai tarsi nelikdami skolingi už gerumą ir dosnumą. Situacija, kai ežiukas sąmoningai atima iš Vildos surinktas bruknes, kas šokiruoja Vilį, bei Vildos pasakymas, kad negi gaila, yra būtent tas neprašytas gerumas už kurį vėliau gera ir atsilyginti tuo pačiu.

"Vilis ir Laukinis triušis" siužetas šiaip taip pat gana suaugėliškas, palyginus su kitomis dviem šios programos dalimis, greičiausiai yra arčiausiai suaugusių pasaulio temų ir aktualijų, bet, kaip minėjau, išsiskiria savo tyrumu. Karkasas iš suaugusių pasaulio, bet meistriškai įvilktas į vaikų kalbą. Ypač ta dalis, kur triušiai kviečia gaudynių ir Vilda sakosi su niekuo nenorinti žaisti... tačiau grįžęs Vilis sugrąžina laukiniam triušiukui (tiksliau triušiukei) džiaugsmą taip ir peršasi su suaugusių gyvenimo parafrazėm. Kinas vaikams apie suaugusius, ne kitaip. O animacija tikrai puiki, momentais pasijauti kaip realiam miške.

Animacija yra pats didžiausias gėris, kokį tik begalima atrasti. Filmai vaikams dažnai pakelia už ausų į gražesnį, šviesesnį ir draugiškesnį pasaulį. Lai taip ir lieka.

O dėl Astono akmenėlių ir Vilio su laukiniu triušiu ne veltui parašiau pavadinimus ir originalo kalba. Jie tikrai verti akies. Ir ne vienos.

Saldžių.

Viena diena (AD HOC kino festivalis)

Trumpametražis filmukas iš Danijos.
Ditte Haarlov-Johnsen pasakoja apie moterį, prekiaujančią savo kūnu. Nors tai greičiausiai pasakojimu nepavadinsi. Aš gal iš anksto esu susidariusi tam tikrą nuomonę šiuo aspektu, tad tikėjausi daugiau. Ko? daugiau gilinimosi į tai, kas vyksta. Gal čia iš ankstinės nuostatos kaltos, kad ir iš Jurgos Ivanauskaitės knygos, bet man pasirodė, kad filmas tiesiog prabėgo paviršiumi.
Taip, sutinku, į 30 minučių nesudėsi kažko labai daug, bet kai kurios scenos atrodė beprasmiškos su labai daug triukšmo. Gal taip ir turi būti? gal jų gyvenime tikrai jo daug yra? Galbūt.
Iš tikrųjų mane filmo siužetas privertė susimąstyti, kodėl šis filmas apskritai atsirado šiame festivalyje. Visų kitų filmų orientacija į žmogaus teises bei kažkokios neapykantos mažinimą ar toleranciją lyg buvo aiški, bet kaipgi čia? filmas nesistengia parodyti, kad ši profesija/darbas žemina moters orumą ar ką nors panašaus. Moteris ir nesiskundžia, žinoma, galima nujausti, kad ji labai išgyvena savo išsiskyrimą su dukra, su kuria paskutiniai šešeri metai gali tik pasikalbėti telefonu, nes tai užima bene didžiausią filmo dalį, tačiau vis tiek, kaip šitas filmas gydo nuo visų tų ligų, išvardintų Juozo ligos istorijoje? gal nebent nuo abejingumo, nors... Man labai keista. Žmonės kuria filmus bei kalba apie tai, kaip tai žemina moters orumą, bet prostitucija nedingsta. Jos mastai ne tik kad nemažėja, bet priešingai, vis didėja. Ir paradoksalu, yra daugybė šalių, kur tai yra draudžiama, bet visi žino, kad tai vyksta ir niekas nesiima jokių priemonių... belieka daryti išvadą, kad tai tampa norma. Ir iš visų filmų, kuriuos mačiau per šį festivalį, šis greičiausiai vienintelis kalba apie tai, kas jau tapo šiuolaikinės visuomenės dalimi, kuri net nebejaučia atgrasumo.
Moderniam žmogui patinka pirkti. Taip. Užtenka pasiskaityti tiek politinės sociologijos, tiek bet kokius kitus tekstus, kalbančius apie pokyčius visuomenėse: žmonės nebesistengia kažko daryti patys (pavyzdžiui, prisidėti savo veikla kokioje nors organizacijoje), jie mieliau sumoka pinigus ir taip jaučiasi jau prisidėję. Žmonėms reikia save pateisinti, bet tai jie daro pinigais. Mieliau laiką, kurį skirtų savo vaikui ar kokioje nors kitoje srityje, kur tai būtų naudinga ir prasminga, praleidžia vėpsodami žydrąjį ekraną ar dar ką nors. Tačiau jie mielai skiria pinigų kokiai nors organizacijai, tarsi pasakydami sau, jog visgi aš esu jautrus pilietis, kuriam rūpi ir pats prisidedu, kad situacija keistųsi.
Panašiai ir su prostitucija. Dauguma teigia, kad tai labai negerai, bet nieko nedaro, kad dingtų ištisi miestų moterų parsidavinėjimo kvartalai. Apie tai, kad didžioji dalis sutenerių yra vyrai, kalbėti irgi greičiausiai nereikia. Kaip ir apie tai, kad greičiausiai mažuma vyrų, turinčių žmonas (ir mylinčių) siųstų jas tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tad užburtas ratas. Be to susidaro ir kita situacija paskutiniuoju metu, kad darbas vyrų maloninimo srityse tampa ne tik gerai apmokamu, bet ir kažkokia privilegija. Kažkodėl pateisinu tas merginas, kurios dirba striptizo klube. Aš to nedaryčiau, bet viena panelė gerai pasakė: kad tokį atlyginimą, kaip ji gauna už du vakarus per savaitę šokdama, aš uždirbčiau per pusę metų normalioje įstaigoje, o ir vyrų dėmesys normaliuose klubuose yra malonus ir nekenksmingas (teigia, kad tuomet ir vaikinas nereikalingas). Hmmm... ir tuomet suprantu, kad tokiom merginom visiškai nerūpi moraliniai dalykai (slidu, visgi kiekvienas supranta tai savaip) ir tokios veiklos uždraudimas joms atimtų pragyvenimo šaltinį. Ir galvoju, kad jos tuo nelabai apsidžiaugtų. Filmo herojė, greičiausiai taip pat... paradoksalu, bet dažniausiai tokiose įstaigose dirbančios merginos neturėtų kur kitur eiti.
Tad ir filme nesmerkiama prostitucija. Kai kurios scenos priešingai sukelia tam tikrą pasitenkinimo savo darbu jausmą, ypač, kai atneša filmo herojei batelius. Aš, aišku, apie juos pasakyčiau, kad baisūs, bet jai tai - princesės garderobo dalis. Vakarietiškas grįžimas į geišų laikus. Taip, būtent taip.
Filmas, kaip filmas, bet greičiausiai neičiau žiūrėti antrą kartą, nes neišvydau nieko, kas priverstų žiūrėti ir žiūrėti. Kažkas panašaus į edukacinę programą, kurią nueini, pažiūri vieną kartą, "suvirškini" ir užtenka.
Bet šiaip idėja labai gera. Labai. Manau, kad šią nišą ateityje kas nors tikrai būtinai išnaudos, nes parodyt tikrai yra ko, ne tik kažkokius neaiškius kadrus. Tad lauksim.
Be to, gali nesigailėti žmonės negavę bilietų - nieko ypatingo, ypač palyginus su tokiais šiame festivalyje pasirodžiusiais filmais, kaip "Taksi į tamsą", "Barkinge visi balti" ar "Meilė ir žodžiai"...
Tačiau visgi, kai ką pamiršau paminėti, tai greičiausiai pirmas mano matytas filmas apie prostitutę, kuriame tiek daug teigiamų emocijų. Nėra pesimizmo, išnaudojimo kadrų, prievartos... Gal ir neblogai.

Antraplanis aktorius arba "Yokoso Japan"

Atplaukė dar vienas japonų kino festivalis.
Nenuėjimas į tokį renginį pasiteisinant, kad neturiu laiko, reikia dirbti ar kažkas panašaus, yra perdėm racionalios ir šiek tiek kvailos būtybės elgesio išraiška. Deja, deja, jos pačios nenaudai.
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šįkart, japonai nepasišiukšlino. japonų menų savaitė kunkuliavo ir buvo ne ką prastesnė nei buvusios anksčiau, o gal net ir geresnė, bet čia jau labai subjektyvūs laukai, arba pievos į kurias geriau nelįsti.
Niekad nesuprasdavau, kodėl japonai taip daro. Nesuprasdavau, kodėl tai, už ką kitiems reikia mokėti, jie duodavao nemokamai. Net ir pabuvus Japonijoje negaliu suprasti, kas slypi už jų tokio postmaterialistiškumo. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas, išimtinai net ir dvasios dalykai, perkami ir parduodami, štai tokia gan nedidelė šalis sugalvoja ir daro viską per kitokią vertybių prizmę. Ir vakar atėjusi į filmą su seserimi galvojau, kas slypi po tuo jų gerumu. Jeigu ne jų programos, aš greičiausiai būčiau žiūrėjusi įvadinę dalį "Yokoso Japan", kaip ir mano sesuo su mintimi, negi taip gali būti iš tikrųjų? Gali.
pasiilgstu Japonijos, kuo toliau, tuo labiau, o bežiūrint tokius filmus dar ir tokie dalykai, kaip sentimentai, atsiranda. Kiek daug vis dėlto gali pasiekti tauta, pirmiausia koncentruodamasi į kultūrą, reiktų vakariečiams pasimokyti.
bet grįžtant prie filmo, tai ne naujausias Japonijos šedevras, o prieš gerus 3-4 dešimtmečius gimusi istorija pasiekusi didžiuosius kino ekranus 2000 metais. Tikros istorijos filmuotas variantas.
Vertas dėmesio ne tik dėl dokumentinio pobūdžio, bet ir dėl nepakartojamo žavesio, kurį turi tikrai ne didžioji dalis filmų.
Taiji Tonojama gal ir nelabai žinomas Lietuvoje, bet Japonijoje jis 250 vaidmenų įkūnytojas, visą savo gyvenimo triūsą ir prasmę įvertinęs kaip antraplanio aktoriaus, apie ką ir yra šis filmas.
Gražus, vietomis gal kiek ištęstas, gal kiek stebinantis savo forma ir siužeto, kuris gan neįprastas, bet kartu ir labai pamokantis filmas, kurį reikia mokėti žiūrėti.
Apibendrinant, dabar greičiausiai tokios situacijos jau nebūtų. Japonai labai pasikeitė po karo, bet tai, apie ką kalba Sanmon Yakusha yra ir liks Japonijos istorijos dalimi, kurią japonai išmoko priimti ir saugoti kaip savąją.