Šiandien baigėsi tarptautinis moterų filmų festivalis "Šešėrliafiam". Praūžė greitai, kaip ir visuomet. Vainikuojant festivalio pabaigą buvo parodyta ir programa vaikams - trumpametražiai filmukai mažiesiems.
Iš viso trumpametražių filmukų programą sudarė trys dalys: "Pasakaitės mažiesiems" (Snuttefilm), "Astono akmenėliai" (Astons stenar) bei "Vilis ir Laukinis triušis" (Ville och Vilda Kanin).
Būčiau ėjusi, net jeigu būtų rodę tik vieną, bet gavosi dar geriau ir vienu šūviu, kaip sakoma du, tris zuikius nušoviau. Šiaip pasakaitės mažiesiems gal ir nebuvo mano svajonių filmukai, tačiau yra vienas "bet". Nors jie man pasirodė jau per daug vaikiški, bet mažų vaikučių šnekos aplink ir įvairios reakcijos buvo labai daug džiaugsmo ir laimės sukeliantys veiksniai. (tačiau tiems, kas nemyli vaikų, tuomet reikėtų išvis vengti tokių renginių, nes mažieji turi savybę garsiai kalbėti ir šiaip visaip smagiai ir juokingai elgtis) Šiaip labai patiko tie kirminukai, tarsi sraigutės. Dailininkas visai smagiai pažiūrėjo į siužetą ir sukūrė tikrai gražius ir šiltus personažus.
O iš pačių siužetų Snuttefilm man labiausiai įstrigo "Antelė". Nežinau, kodėl. Ir dar paskutiniai keli epizodai. Visai linksmi ir tinkami žiūrėt prieš miegą.
Antrasis filmas - "Astono akmenėliai", buvo tai, dėl ko ėjau į šią trumpametražinių vaikų filmų programą. Ir tikrai nenusivyliau. Siužetas tiesiog nerealus. Animacija irgi puiki. Tiesiog, jeigu reiktų įvertinti, tai būtų visi 10 balų iš 10, nes nors ir neilgas, bet su labai gilia mintim filmukas. O pabaiga su šakele tiesiog nepakartojama. Tiesa, šį filmą greičiausiai būtinai reikėtų parodyti visiems tėvams ir tokiais besiruošiantiems tapti, nes jame atskleidžiama tai, ką suaugusieji baigia pamiršti - tokį nuoširdų ir tikrą tyrumą ir meilę. Be to, "Astono akmenėliuose" labai paprastai perteikiamas apskritai šeimos gyvenimas. Tiesa, matosi, kad kūrė skandinavai, nes Astono tėtė filmuke ir mezga, ir valgyt gamina... labai keistai iš pat pradžių pasirodė, galvojau, gal ten dvi mamos arba šiaip man dvejinas, bet ne, skandinavai nuo pat mažų dienų kino kalba stengiasi griauti darbų šeimoje ir vyro ir moters santykių mitus ir stereotipus, beje, labai sėkmingai, sakyčiau, nes filmuke tai neiškrenta iš bendro konteksto ir atrodo tarsi natūralus ir suprantamas dalykas. Žodžiu, siūlyčiau visiems, kas yra nematęs, tik pasitaikius progai pasižiūrėti. Jis gana trumpas, neatims daug laiko, bet tų neilgų akimirkų, žiūrint filmuką, užteks šilumai ir jaukumui pajausti.
Trečiasis filmukas "Vilis ir Laukinis triušis" mane nustebino. Kodėl? Pirmiausia nesitikėjau tokio formato - ekrane derinami realūs vaizdai su piešta animacija. Antra, puiki pamokanti istorija, kuri daugybe atvejų pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, tik gal skiriasi veikėjai, kitoks laikas ar aplinkybės, bet esmė nuo to nepasikeičia. Trečia, stebino laukinio triušio vertimas sutrumpintai į "Vildą", tiesa, tai visai gerai skambėjo lietuviškame įgarsinime, sakyčiau gal netgi geriau negu angliškame, nes suteikė tai triušiukei tarsi asmeniškumą, kurio angliškame variante visai nėra. Tad plojimai vertėjams. Ne vienoje vietoje pastebėjau, kad nutolęs nuo gramatinio teksto vertimas buvo tik į naudą, bet čia greičiausiai tik vaikiškam kinui galioje... nes pasiklausius kai kurių kitų filmų įgarsinimų lietuviškai, ausys linksta nuo tiesiog tobulumu trykštančių verstų žodžių. Tačiau ne tai svarbiausia. Šiame filmuke kartu parodomas ir gamtos draugiškumas, kaip visi vieni kitiems stengiasi padėti, už gerą geru atsilygindami, ir savotiškai tarsi nelikdami skolingi už gerumą ir dosnumą. Situacija, kai ežiukas sąmoningai atima iš Vildos surinktas bruknes, kas šokiruoja Vilį, bei Vildos pasakymas, kad negi gaila, yra būtent tas neprašytas gerumas už kurį vėliau gera ir atsilyginti tuo pačiu.
"Vilis ir Laukinis triušis" siužetas šiaip taip pat gana suaugėliškas, palyginus su kitomis dviem šios programos dalimis, greičiausiai yra arčiausiai suaugusių pasaulio temų ir aktualijų, bet, kaip minėjau, išsiskiria savo tyrumu. Karkasas iš suaugusių pasaulio, bet meistriškai įvilktas į vaikų kalbą. Ypač ta dalis, kur triušiai kviečia gaudynių ir Vilda sakosi su niekuo nenorinti žaisti... tačiau grįžęs Vilis sugrąžina laukiniam triušiukui (tiksliau triušiukei) džiaugsmą taip ir peršasi su suaugusių gyvenimo parafrazėm. Kinas vaikams apie suaugusius, ne kitaip. O animacija tikrai puiki, momentais pasijauti kaip realiam miške.
Animacija yra pats didžiausias gėris, kokį tik begalima atrasti. Filmai vaikams dažnai pakelia už ausų į gražesnį, šviesesnį ir draugiškesnį pasaulį. Lai taip ir lieka.
O dėl Astono akmenėlių ir Vilio su laukiniu triušiu ne veltui parašiau pavadinimus ir originalo kalba. Jie tikrai verti akies. Ir ne vienos.
Saldžių.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą