2009 m. kovo 15 d.

Vyrai - iš Marso, Moterys - iš Veneros

Dalinuosi tuo, ką radau visai netyčiom beskaitydama Spiegelį. Straipsniukas tikrai neblogas, apie sambos karnavalą Brazilijoje. Tiesa, vokiškai. Bet norėjau pasidalinti kai kuo kitu, kas labai gerai susišaukė su anglų kalbos dėstytojos šiandien atsiųsta knyga "Vyrai - iš Marso, Moterys - iš Veneros". Tiesiog užtenka vaizdų. Pirmam vaizdelyje abu šypsos, gal visgi vyras šilčiau ir nuoširdžiau.

O antrajame, deja, nepavyko garbingajai Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovei nuo fotografų objektų paslėpti savo pasibaisėjusios veido išraiškos. :D nors ir pats princas kažko sunerimęs :D
Nuotraukų autorinės teisės Spiegel.de

O šiaip, samba valdo :) Gražus šokis nors tu ką. Manęs gal niekas ir neištemptų į gatvę tokiais apdarais šokti (man jų net ir šokio kostiumu liežuvis neapsiverstų pavadinti), bet gi vyrams kaip gražu. Ir dar kaip linksma.

PS. daugiau vaizdelių iš karališkosios šeimos viešnagės karštajame Rio de Janeiro karnavale kartu su straipsniu yra čia. Tiesa, visose jose galima pasigrožėti dirbtinėmis garbingųjų moteriškių šypsenomis... nors, gal tos šiaurietės anglės ir šypsotis nuoširdžiai nebemoka... nesiimu spręsti.

"Šešėrliafiam" festivalio lobynas mažiesiems

Šiandien baigėsi tarptautinis moterų filmų festivalis "Šešėrliafiam". Praūžė greitai, kaip ir visuomet. Vainikuojant festivalio pabaigą buvo parodyta ir programa vaikams - trumpametražiai filmukai mažiesiems.

Iš viso trumpametražių filmukų programą sudarė trys dalys: "Pasakaitės mažiesiems" (Snuttefilm), "Astono akmenėliai" (Astons stenar) bei "Vilis ir Laukinis triušis" (Ville och Vilda Kanin).
Būčiau ėjusi, net jeigu būtų rodę tik vieną, bet gavosi dar geriau ir vienu šūviu, kaip sakoma du, tris zuikius nušoviau. Šiaip pasakaitės mažiesiems gal ir nebuvo mano svajonių filmukai, tačiau yra vienas "bet". Nors jie man pasirodė jau per daug vaikiški, bet mažų vaikučių šnekos aplink ir įvairios reakcijos buvo labai daug džiaugsmo ir laimės sukeliantys veiksniai. (tačiau tiems, kas nemyli vaikų, tuomet reikėtų išvis vengti tokių renginių, nes mažieji turi savybę garsiai kalbėti ir šiaip visaip smagiai ir juokingai elgtis) Šiaip labai patiko tie kirminukai, tarsi sraigutės. Dailininkas visai smagiai pažiūrėjo į siužetą ir sukūrė tikrai gražius ir šiltus personažus.
O iš pačių siužetų Snuttefilm man labiausiai įstrigo "Antelė". Nežinau, kodėl. Ir dar paskutiniai keli epizodai. Visai linksmi ir tinkami žiūrėt prieš miegą.
Antrasis filmas - "Astono akmenėliai", buvo tai, dėl ko ėjau į šią trumpametražinių vaikų filmų programą. Ir tikrai nenusivyliau. Siužetas tiesiog nerealus. Animacija irgi puiki. Tiesiog, jeigu reiktų įvertinti, tai būtų visi 10 balų iš 10, nes nors ir neilgas, bet su labai gilia mintim filmukas. O pabaiga su šakele tiesiog nepakartojama. Tiesa, šį filmą greičiausiai būtinai reikėtų parodyti visiems tėvams ir tokiais besiruošiantiems tapti, nes jame atskleidžiama tai, ką suaugusieji baigia pamiršti - tokį nuoširdų ir tikrą tyrumą ir meilę. Be to, "Astono akmenėliuose" labai paprastai perteikiamas apskritai šeimos gyvenimas. Tiesa, matosi, kad kūrė skandinavai, nes Astono tėtė filmuke ir mezga, ir valgyt gamina... labai keistai iš pat pradžių pasirodė, galvojau, gal ten dvi mamos arba šiaip man dvejinas, bet ne, skandinavai nuo pat mažų dienų kino kalba stengiasi griauti darbų šeimoje ir vyro ir moters santykių mitus ir stereotipus, beje, labai sėkmingai, sakyčiau, nes filmuke tai neiškrenta iš bendro konteksto ir atrodo tarsi natūralus ir suprantamas dalykas. Žodžiu, siūlyčiau visiems, kas yra nematęs, tik pasitaikius progai pasižiūrėti. Jis gana trumpas, neatims daug laiko, bet tų neilgų akimirkų, žiūrint filmuką, užteks šilumai ir jaukumui pajausti.
Trečiasis filmukas "Vilis ir Laukinis triušis" mane nustebino. Kodėl? Pirmiausia nesitikėjau tokio formato - ekrane derinami realūs vaizdai su piešta animacija. Antra, puiki pamokanti istorija, kuri daugybe atvejų pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, tik gal skiriasi veikėjai, kitoks laikas ar aplinkybės, bet esmė nuo to nepasikeičia. Trečia, stebino laukinio triušio vertimas sutrumpintai į "Vildą", tiesa, tai visai gerai skambėjo lietuviškame įgarsinime, sakyčiau gal netgi geriau negu angliškame, nes suteikė tai triušiukei tarsi asmeniškumą, kurio angliškame variante visai nėra. Tad plojimai vertėjams. Ne vienoje vietoje pastebėjau, kad nutolęs nuo gramatinio teksto vertimas buvo tik į naudą, bet čia greičiausiai tik vaikiškam kinui galioje... nes pasiklausius kai kurių kitų filmų įgarsinimų lietuviškai, ausys linksta nuo tiesiog tobulumu trykštančių verstų žodžių. Tačiau ne tai svarbiausia. Šiame filmuke kartu parodomas ir gamtos draugiškumas, kaip visi vieni kitiems stengiasi padėti, už gerą geru atsilygindami, ir savotiškai tarsi nelikdami skolingi už gerumą ir dosnumą. Situacija, kai ežiukas sąmoningai atima iš Vildos surinktas bruknes, kas šokiruoja Vilį, bei Vildos pasakymas, kad negi gaila, yra būtent tas neprašytas gerumas už kurį vėliau gera ir atsilyginti tuo pačiu.
"Vilis ir Laukinis triušis" siužetas šiaip taip pat gana suaugėliškas, palyginus su kitomis dviem šios programos dalimis, greičiausiai yra arčiausiai suaugusių pasaulio temų ir aktualijų, bet, kaip minėjau, išsiskiria savo tyrumu. Karkasas iš suaugusių pasaulio, bet meistriškai įvilktas į vaikų kalbą. Ypač ta dalis, kur triušiai kviečia gaudynių ir Vilda sakosi su niekuo nenorinti žaisti... tačiau grįžęs Vilis sugrąžina laukiniam triušiukui (tiksliau triušiukei) džiaugsmą taip ir peršasi su suaugusių gyvenimo parafrazėm. Kinas vaikams apie suaugusius, ne kitaip. O animacija tikrai puiki, momentais pasijauti kaip realiam miške.
Animacija yra pats didžiausias gėris, kokį tik begalima atrasti. Filmai vaikams dažnai pakelia už ausų į gražesnį, šviesesnį ir draugiškesnį pasaulį. Lai taip ir lieka.
O dėl Astono akmenėlių ir Vilio su laukiniu triušiu ne veltui parašiau pavadinimus ir originalo kalba. Jie tikrai verti akies. Ir ne vienos.
Saldžių.

2009 m. kovo 7 d.

Socialinė reklama


Šįkart paagituosiu visus pasielgti visiškai neskausmingai, geranoriškai ir svarbiausia labai gražiai ir gerai.
Taip, aš taip pat, kaip ir mano geras draugas Linas, paraginsiu nepatingėti ir skirti 2 procentus tiems, kuriems jie būtų labiausiai naudingi ir reikalingi. Čia yra originalus skelbimas :) Tad prisijunkite visi geros valios žmonės :)

Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“ globoja piktybinėmis ligomis sergančius ir sirgusius vaikus, jų šeimas. „Rugutė“ ne tik teikia finansinę paramą, bet ir padeda morališkai, skatina panašaus likimo šeimų bendravimą. Fondas taip pat kaupia, platina medicininę, socialinę, teisinę informaciją šeimoms, auginančioms piktybinėmis ligomis sergančius vaikus, padeda gerinti Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės ir Kauno medicinos universiteto klinikų vaikų onkohematologijos skyrių techninę ir materialinę bazę. „Rugutė“ kasmet organizuoja šventę ligoniukams ir jų šeimoms „Draugų sala“, pildo sergančių vaikų svajones, rengia kraujo donorystės akciją „Padovanok lašelį“, Nedideliame namelyje netoli Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės — Namučiuose — šilumą ir nakvynę randa trumpam iš ligoninės išleidžiami ar iš kitų miestų atvykstantys tyrimams vaikučiai ir juos slaugantys tėveliai.
Kiekvienas mokesčių mokėtojas
gali prisidėti prie „Rugutės“ gerų darbų pasinaudojęs teise iki 2% gyventojų pajamų mokesčio, sumokėto per metus, skirti pasirinktam paramos gavėjui. Tai galima padaryti iki gegužės 4 dienos.

Fondo duomenys, reikalingi prašymui užpildyti:

Paramos gavėjo kodas: 300070090
Paramos gavėjo pavadinimas: LABDAROS IR PARAMOS FONDAS „RUGUTĖ“
Adresas: PANEVĖŽYS, KOSMONAUTŲ G. 3-15
Daugiau informacijos labdaros ir paramos fondo „Rugutė“
tinklalapyje.

Kodėl kartais geriau nenueiti miegoti

Tik grįžus nusprendžiau, eisiu miegoti. Kažkoks pavasariškas nuovargis po šurmuliuojančios Kaziuko mugės bei intensyvios mokslų savaitės. Ir šast, pagalvoju, kad jau kelias dienas ne tik kad normaliai netikrinau pašto, bet ir neskaičiau mūsų plačiojoje padangėje paskleistų informacijos priemonių žinių.
Kuo toliau, tuo labiau pradedu tikėti, kad priimti įstatymų pakeitimai, neturės visgi didelės įtakos mūsų žiniasklaidai. Greičiau priešingai, straipsnių šiuo metu parašoma daugiau negu prieš metus tuo pačiu metu. Na, galbūt tam yra labai aiški priežastis - artėjantys prezidento rinkimai, tačiau aš nelaikyčiau jos statistiškai reikšminga. Straipsnių tematika paskutinias keturias dienas įvairavo nuo krentančios dujų kainos iki vienintelės stalo tenisininkės apgavystės. O tai rodo, kad net ir išaugę mokesčiai, dėl kurių taip verkė žiniasklaidos atstovai, neturi įtakos - straipsnių daugiau, didesnis rašymo temų spektras, o tai reiškia, kad iki šiol labai brangiai save įvertinusios buvo medijos, per brangiai... kaip sakoma, kada nors laisva rinka vis tiek viską sureguliuoja. Manau, kad šįkart bus vienas iš tų gerų atvejų. Kodėl?

Todėl, kad žinios Lietuvoje paskutiniuosius metus kainavo daugiau negu turėtų, ypač palyginus su lietuvio perkamąja galia ir situacija užsienio šalyse. Kitas dalykas, atseit mažinamas darbuotojų kiekis, galbūt leis labiau iškristalizuoti problemas. Rašau "gal", nes netikiu, kad taip nutiks. Netikiu, nes politikos komentarų kaip nemažėja, taip nemažėja, o kultūros ir meno straipsnių kaip mažuma, taip mažuma. Tad manau, kad kaip numuilindavo kultūrinius dalykus iš piliečio akiračio, taip ir toliau darys. Belieka tik pritarti Račui - mes tikrų tikriausia provincija, tiesa, ne tik dėl be svarbiausių naujienų - Pinkevičiaus ir Valentaitės skyrybų bei Grybauskaitės kandidatavimo į prezidentus - nematantys nieko kita svarbaus ir reikšmingo ne tik savo šalies, bet ir pasauliniu mastu.

Tik kas vis dar mane iki šiol stebina, tai sociologų aiškinimai, kad lietuviai yra apolitiški. Nu jau. Sunkiai begaliu patikėti, kai tiek daug straipsnių parašoma politinėms aktualijoms narplioti, ir ar ne bet kokioms, o būtent lietuviškoms. Ir čia negalima visko suversti, kad rašoma tik iš pareigos, iš noro šiek tiek dėmesio skirti ir savam guoliui. Nė velnio. Komercinė žiniasklaida puikiai

Tiesa, patiko vienas geras požiūris į vieną iš kandidačių į prezidentus - Dalią Grybauskaitę. Nors, tiesa, reikiaį viską žiūrėti per tam tikrus filtrus. Nuolatinis žiniasklaidos dėmesys vienam iš kandidatų, matyt, yra ne šiaip sau iš piršto laužtas. Kas po visu tuo slypi, sužinosime greičiausiai vėliau arba niekada. Ir dar patiko A. Vinokuro išvada "kad D. Grybauskaitė taps išsilavinusių moterų favorite. Ir neišsilavinusių vyrų baubu."

Bet kas labai prajuokino tai rožinės svajuko dramblonės, kad Lietuvoje 2050 metais gyvens 4 milijonai. Oi, kaip prajuokino, o dar koks straipsnio galas... :D tai tik dar kartą įrodo, kad humoro jausmas dar neišnykęs iš šventosios Marijos žemės. (Mane dažnai nustebina taip vadinama Lietuva, bet jei žmonės vadina, gal irgi reikėtų prie mūsų brangiausios šalies sinonimų įrašyti... tuo pačiu prisiminiau vaikystės metus, kai giedojau Katedros chore ir kaip duodavo mums visokių knygučių, kur ten kokiam kaime Lietuvoje kas pasirodė, kodėl ten kas šventa ir panašiai. Nieko tikslaus nebepamenu, bet kai tik pagalvoju apie tam tikrus tų brošiūrėlių epizodus, šiurpas nukrečia, kaip žmonės gali tokiais dalykais tikėti? Ar vien dėl to sureikšminti vieną vietovę ar dar kažką?)

Taip pat labai džiugiai nustebino ir pagaliau įvykiai konstitucinės teisės fronte. Taip, vis dar prisimenu šį dėstytojo Petro Ragausko dėstomą kursą vėlyvais pirmadienio vakarais žiemą, kai norėdavosi miego ir ramybės... o po itin intensyvios logikos mano smegenys dažniausiai sugebėdavo tiesiog daryti copy-paste. Jis šneka, aš rašau, ir dažniausiai ne viską, nes šneka per daug greitai, ir dažniausiai per daug nemąstant. Tokia ta buvo realybė. Ir šią savaitę pasirodžius E. Šileikio atskirai nuomonei, man pasirodė, kad mes pagaliau priartėjome prie vakarų nuomonių pliuralizacijos tradicijos. Pagaliau. Pagaliau veiks bent šioks toks mechanizmas, nes iki šiol tiek įstatymiškai, tiek praktiškai Lietuvos Konstitucinio Teismo (tiesa, ne be Egidijaus Kūrio pagalbos - gal čia neviešinsiu kai kurių jo komentarų per paskaitas apie šią instituciją, nes gali susidaryti įspūdis, kad tokio veiksnio kūrimu gerbiamas E. Kūris ne tik patenkino savo egocentrizmą, bet ir užsitikrino šiltą pragyvenimo vietelę) nutarimai negalėdavo būti niekaip paneigiami. Praktiškai tik po daugybės metų, ir tai dar su dideliu klaustuku, nes aiškinime labai daug vietos ir reikšmės yra skiriama istoriniam kontekstui ir vaizdui.

Dar mane per šias 6 readerio skaitymo valandas sužavėjo Vytauto V. Landsbergio komentarai. Tiek apie blaivinimąsi (be to labai geras straipsnio pavadinimas "Lapatai lapatai nuo kalniuko"), tiek apie filologo klausimus fizikui. Ir labiausiai paskutinė pastraipa greičiausiai paskutiniame šiandieną mano skaitytame straipsnyje (tpuf) "Yra toks pasakymas apie čigoną, kuris bandė savo arklį atpratint nuo valgymo ir buvo beveik pasisekę. Tik arklys vienądien kažkodėl numirė."

Nors, visgi geriausias straipsnis mano šiandieną skaitytas greičiausiai Michael Millerio "Ar laisvosios rinkos kapitalizmas mirė?". Geras autoriaus pastebėjimas, kad nėra nė vienos rinkos, kuri nebūtų reguliuojama. Visada yra tik klausimas: kokio pobūdžio reguliavimą ir kokio lygio valstybės kišimąsi turėtume pasirinkti. Gal tokia ekonomiška nata ir reikėtų baigti. Visi nuolatos tik ir kalba apie krizę. Kaip Indrė šiandien pasakojo, kad jau per gerklę lenda keli šimtai laiškų su ataskaitomis ar pranešimais per dieną, kurių pavadinimo langelyje puikuojasi žodis "krizė". Man irgi ji nusibodo, tik gaila, kad greitai ji nepasibaigs. O jei ir pasibaigs ekonominiu lygmeniu, visada atsiras didžiosios moralės ieškotojų, teigiančių, kokia supuvusiu mūsų visuomenė ir kalbančių apie dvasinę XXI amžiaus žmogaus krizę.

Labos nakties. Gražaus Kaziuko :) būtina eiti susikibus rankomis, nes gresia pasimesti, bei maršrutais, pasirenkamais kuo mažesnio kiekio žmonių, nes gresia ir sutrynimo ar minimalaus aptraiškymo situacijų. Gražus šiemet Kaziukas, kažkaip ten nuėjus net krize nekvepia iš žmonių kiekio... tik kad kainos besikandžiojančiais daugumą sustabdo. Bet kaip sakoma, kiekvienam savo.

Beje, jau pražydo kačiukai :) gal kada žibučių reiktų eit ieškot į mišką... pavasaris jau tuoj ateis.

Čia tiems, kurie skaito ispaniškai ir kuriuos domina lyčių fiziškesnės studijos. Labai geras straipsnis. Tikėtis, kad kas nors panašaus kada nors bus išspausdinta lietuviškai, gana naivoka, bet kur temptis ir į ką lygiuotis yra.