Rodomi pranešimai su žymėmis Knygos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Knygos. Rodyti visus pranešimus

2010 m. birželio 20 d.

"Tapyba - kaip tylus bežodis mąstymas" arba Maurice Merleau-Ponty "Akis ir Dvasia"

Vieną dieną draugas nei iš šio, nei iš to sako: "Turiu tau knygą". Nesigilinu į detales, mano vaizduotė jau nupiešia knygos vaizdą - stora, kietais viršeliais, bent 200 puslapių, tokia didoka, žodžiu, įprastas knygos vaizdinys.
Žodžiu, nepataikau.
Susitikus draugas ištraukia A5 formato nedidukę baltą knygutę su gana spalvingu akį patraukiančiu peizažu viršelyje. Pats tas ir į kišenę didesnę, ar į rankinuką.

Trumpa knygos kortelė: Maurice Merleau-Ponty, "Akis ir dvasia". Baltos lankos (Vilnius), 2005, 115 puslapių, kaina apie 8 Lt.
Maurice Merleau-Ponty (1908-1961) - prancūzų fenomenologas, vienas žymiausių ir įtakingiausių darbarties mąstytojų; Akis ir dvasia - pirmoji jo knyga lietuvių kalba.

Viršelio spalvingas peizažas nenuvilia, nors galima leidėjams būtų ir papriekaištauti, kodėl knygos viduje esančios reprodukcijos, gana reikšmingos knygos supratimui, juodai baltos? Neabejoju, kad baimės, jog fenomenologo filosofinė knyga nepritrauks skaitytojų rato ir neatsipirks tik turėjo pasiteisinti. Gi žmonės pavartę knygelę net spalvotų paveiksliukų nerado... ir tikėtina nepirko.
Vis prisimenu, kaip Santaroj Šviesoj leidėjai skundėsi, jog mokslinio ir filosofinio pobūdžio knygos neatsiperka, bet ir patys leidėjai visgi nesugeba knygos tinkamai pateikti - parduoti.
Merleau-Ponty "Akis ir dvasia" galėtų būti vienas iš tų didesnių sąžinės priekaištų, nes knyga nėra iš tų, kuriai perkąsti reikia ypatingų studijų. Ši nedidukė knygutė pristato trumpą, bet gana išsamų žmogaus, reginčio objekto, bei tapybos, savotiško subjekto, vaizdą.
Pagrindinė jos mintis paprasta - tapyba yra tiesiog kitokia mąstymo forma ir gali būti prilyginta filosofijai. Pagrindinis skirtumas, kad mąstytojai savo kontempliacijos vaisius pateikia žodine kalba, o dailininkai per vaizdus.
Taip, šioje vietoje kiti knygos skaitytojai papriekaištautų, kad labai jau nupiginau ir supaprastinau tokią rimtą knygą. Pastabą priimu. Perpasakoti Arūnui Sverdiolui svarbų filosofinį konfliktą-diskusiją tarp Merleau-Ponty ir Renė Decartes manęs visai negundo. Trumpai apie tai galima rasti gana išsamiame įžanginiame Arūno Sverdiolo žodyje (jei knygelė 115 lapų, kažkur 25 vedamasis straipsniukas, 20 lapų repordukcijų ir dar apie 60 lapų originalaus Maurice teksto), nors ir pats autorius per daug netuščiažodžiauja - trumpame 5 dalių savo opuse apžvelgia visus jam rūpimus klausimus. Ir kaip pasakytų A. Sverdiolas, autorius nesistengia apžvelgti savo parašytų darbų šia tema, o iš naujo stengiasi permąstyti visą koncepciją. Tad skaitymas neprilgsta.
Mane asmeniškai iš pradžių Merleau-Ponty nugąsdina R. Decartes. Geriau būtų jo neminėjęs, bet tiek to. Vėliau autorius savo tekstu pasako tai, ko aš iš jo ir tikiuosi. Žmogus, bendravęs su Paulio Cezanne, Paulio Klee, Auguste Rodinu bei kitais, kažin ar galėtų rašyti, kad moderniosios dailės pasirinktos raiškos priemonės nėra prasmingos.
"Universalios tapybos, tapybos suvisuotinimo, visiškai įgyvendintos tapybos idėja yra beprasmė. Net jei pasaulis tvertų dar milijonus metų, tapytojams, jeigu jie jame išliks, jis but nutapytinas, o pasaulio pabaiga ateis jiems to nepasiekus." - šia fraze autorius nusipelni mano simpatijas. Žinoma, diskusinis klausimas, kuri dailė yra prasmingesnė, ar ta, kurią laisvai gali pakeisti fotografija, ar vien tik dailininko akims atsivėręs pasaulio kosmosas, perteikiamas ne akademinio piešimo taisyklių amatininko technika, o mąstytojo, pagavus įkvėpimui, savosios filosofijos sieloje nusibrėžusiais vingiais išliejimas.
Iš savosios varpinės aš Merleau-Ponty dar labiau padrąsinčiau. Gi modernus menas, kaip ir filosofija, paskatina kiekvieną, perėjusį per filosofijos tekstą, šiuo atveju per paveikslo vaizdą, susimąstyti. Galvoti. Piešinys savotiškai priverčia atsibusti protą iš letargo miego, priešingai nei akademinis menas. Jis nepalieka vietos mąstymui, ne veltui renesanso ar vėlesnių tapytojų darbus galima būtų duoti moksleiviams analizuoti rašant rašinį - tai yra išmokstama taisyklių, įvaizdžių sistema, kurioje nereikalingas individo vidinis pasaulis. Moksleiviai, priklausomai nuo to, kiek jie yra prisijaukinti meno ar/ir gerai išmokę akademinio meno, beveik vienodai žiūrės į pateiktąjį paveikslą, bet jo nematys - nemąstys. Apie turinį nekalbu. Į jį dažnai bando apeliuoti Decartes šalininkai, bet istorija ir lieka istorija, kurios neišmokus amžinai lieki vaikas.
Modernus menas užgniaužia universalumą. Tai savotiškas mąstytojų-tapytojų protestas prieš atitikimo vienam kurpaliui sistemą. Čia nebeužtenka išmokti simbolius, žanrus ir visa kita. Tiksliau, visas pirminis išmokimas netenka prasmės. Interpretacijos gali varijuoti plačiausiame diapazone, kur niekas negali nubrėžti ribų ir tai ir yra erdvė, kur gali pasireikšti kiekvieno žmogaus akis.
Merleau-Ponty 1960 metų vasarą rašo: "Ar aukščiausias proto pasiekimas - tai konstatuoti, kad žemė slysta mums iš po kojų, nuolatinio apstulbimo būseną pompastiškai įvardyti kaip klausimo kėlimą, judėjimą ratu - kaip tyrimą, kaip būtį - tai, kas niekad nėra visiškai?
Bet šis nusivylimas 0 tai klaidingos vaizduojamybės, reikalaujančios pozityvumo, pripildančio kaip tik jos tuštumą, nusivylimas. Tai - gailestis dėl to, kad nesi viskas. Dargi visai nepagrįstas gailestis. Mat tapyboje ir netgi bet kur kitur negalime nustatyti civilizacijų hierarchijos..." [deja, deja, nors tai labai dažnai itin mėgina daryti europiečiai] "...arba kalbėti apie pažangą visai ne todėl, kad kokia nors lemtis tempia mus atgal, o veikiau todėl, kad pirmasis paveikslas tam tikra prasme pasiekė ateities gilumą. Joks paveikslas neužbaigia tapybos apskritai ir netgi joks darbas nėra visiškai užbaigiamas kaip tik todėl, kad kiekvienas kūrinys keičia, iškreipia, nušviečia, pagilina, patvirtina, paskatina, atkuria ar iš anksto sukuria visus kitus. Kūriniai nėra (galutinis) įgijimas ne tik todėl, jog jie praina kaip visi daiktai, bet ir todėl, jog beveik visas jų gyvenimas - jiems dar prieš akis."
Ir pabaigai (kam daug rašyti apie tai, ką reikia kiekvienam individualiai pajusti ir suprasti, t.y. perskaityti) negaliu nesutikti su itin įžvalgia Merleau-Ponty mintim: "Mes esame taip sužavėti klasikinės intelekto atitikimo (daiktams) idėjos, jog nebylus tapybos "mąstymas" mums kartais palieka tuščio reikšmių bruzdėjimo, paralyžiuoto ar nepavykusio kalbėjimo įspūdį."

Ta proga norėčiau pakviesti visus į D'Orsay muziejų Paryžiuje keliauti su šia maža knygute rankose, pasigrožint Kandinski, Klee, Cezanne, Rodin, Monet ir kitų darbais, pertraukėlės metu šildant savo kūną karšta arbata ar garuojančia kvapnia kava senojo laikrodžio ciferblato pašonėj mažoj kavinukėj su retkarčiais dėmesį pagaunančiu Paryžiaus ir Senos vaizdu, į rankas paimti šį Maurice Merleau-Ponty kūrinį "Akis ir dvasia".

Labanaktis. Filosofuojam kūryba :)

2009 m. rugsėjo 1 d.

"Beveik varlės"

Kažkurią vasaros dieną, nebetekusi vilties bibliotekoje užsisakyti norimos literatūros, tiesiog įvedžiau į paieškos laukelį žodį "pasaka" ir užsisakiau pirmą pasitaikiusią knygą, net nekreipusi dėmesio nei kas ją parašė, nei kelinti leidimo metais. Taip prasidėjo mano atsitiktinė pažintis su Rasos Aškinytės literatūra vaikams.

Trumpa knygos kortelė:
Rasa Aškinytė, "Beveik varlės: pasaka", 2009, 36 puslapiai, Kronta (Vilnius), kaina apie 31 Lt.


Pati autorė pristato: knyga yra ne tik apie varles, bet ir apie tai, kad jei ko nors labai nori, tai ir gali. O kiekvienas, net ir pats mažiausias, yra kuo nors ypatingas".
Nei pridėsi, nei atimsi - grynų gryniausia tiesa. Aš jau seniai bebuvau skaičiusi vaikams skirtų knygų, bet ši iš tiesų papirko iš pat pirmo žvilgsnio Pauliaus Juodišio iliustracijomis, kurios bent jau man pasirodė labai originalios, žaismingos ir tokios vaikiškos, tad net ir nemokantiems skaityti mažiesiems turėtų patikti. O dar tiems, kurie mėgsta vandenį ir visa tai, ką tenais galima rasti, tikrai nenuobodžiaus.

Istorija gana paprasta - du maži banginiukai, laikantys save varlėmis, atkeliauja į ežerą, kur susipažįsta su seniai tenais begyvenančia Lydeka bei Mama Stirna ir Vaiku. Mažesnysis ir Didesnysis Draugai keistai jaučiasi ežere, nes jų niekas nelaiko varlėmis. Net Saulė sumaišo, kur jai reikia patekėti, užsižiūrėjusi į mažuosius banginiukus-būsimas varles. Galiausiai ežero gyventojai nusprendžia, kad jie užburti Raganos ir tuomet du draugai iškeliavo jos ieškoti, kol galiausiai sutiko seną Varlę, kuri ir pastebėjo, kaip visgi draugai užaugo ir tapo panašūs būtent į ją pačią, taip įtikindama Didesnį ir Mažesnį Draugus, kad jie yra visai neužkeikti ir atrodo, kaip tikros suaugusios varlės. Grįžus į ežerą senieji draugai nebegalėjo pažinti, kad čia vis tie patys mažieji banginiukai, ir dar ilgai Lydeka pasakojo istoriją apie tai, kaip į jų ežerą užklydo du maži banginiai.

Dalis istorijos, žinoma, iškirpta, kitaip nebūtų prasmės skaityti knygą :)
O prieš miegą tai tiesiog tobula trumpa knygelė geriems saldiems sapnams.

Labos :)

2009 m. liepos 11 d.

Banana Yoshimoto "Kitchen/Moonlight shadow"

Banana Yoshimoto. Greičiausiai daugumai lietuvaičių nežinoma ir jos knyga "Kitchen" ("Virtuvė"), kurioje realiai yra du pasakojimai - tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga "Kitchen" bei "Moonlight shadow".
Lietuviškai ši knyga dar kol kas neišleista, bet daugumai, kadangi anglų kalba yra ne problema, tai įmanoma susiveikti ir perskaityti.
O knyga iš tiesų įdomi. Ir kaip aš sakau, greitai "suvalgoma". Tokia gana raminanti ir nesukelianti jokių neigiamų emocijų, nepaisant to, kad siužete minimi dalykai nėra patys iš maloniausių.
Tai galbūt mane ir labiausiai žavi japonų kultūroje. Sakyti, kad taip yra dėl dzenbudizmo atmainos, vyraujančios šalyje, gal ir nebūtų labai teisinga, tačiau visgi tas dvasinis netvarumo jausmas jų ševntyklose užlūsta. Ir Banana Yoshimoto labai meistriškai atskleidžia, kaip gali netikėtai (ypač vakariečiams) gyvenimas gali pakrypti kita linkme, ir kaip japonai su tuo sugyvena. Tiksliau, kaip sugebama vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą ir kad visada svarbiausia tikėjimas. Gyvenime daug būna atsitiktinumų. Kaip antrojoje knygos dalyje "Moonlight shadow" aplankiusi mergina pagrindinės veikėjos gyvenimą pakreipia visai netikėta linkme visiškai atsitiktinai, taip ir mano pažintis su šia knyga įvyko visiškai neplanuotai ir netikėtai.
Islandijoje apsilankęs dėstytojas sako, žinai, aš tau atvažiau knygą. Ir taip mano mokslai pradėjo kentėti... pradedant žurnalo rašymu baigiant ruošimusi egzaminui... bei gelbėdavo užmiegant Kopenhagoje... tiksliau pradžioje gelbėjo, kad neužmigčiau, vėliau nuovargiui įveikus nelygioje kovoje pasiryžimą neužmigti, tik pradėdavau skaityti ir kažkur nukeliaudavau mintimis... ir nė nepajusdavau užsnūdus, tad ne veltui šią knygą iš pat pradžių įvardijau kaip dvasingą ir tvarkančią pasamonę. Iš jos tarsi sklinda autorės įdėta šiluma. Tad akimirkos praleistos su knyga tikrai bus vertos savo laiko.
Kalbant apie istorijas "Kitchen" ir "Moonlight shadow", jos abidvi skirtingos, bet kartu ir panašios. Jas jungia pasakojimo pobūdis, tas nuolatinis tikėjimas ir mažyčiai stebuklai. Abiejose mirtys, aplink kurias apsivija visi įvykiai. Tiek "Kitchen, tiek "Moonlight shadow" atskleidžia koks įvairus, keistas ir nepakartojamas gyvenimas gali būti. Pagrindinės veikėjos yra moterys su skirtingomis savo gyvenimo istorijomis, bet kartu kiekviena su savotiška laiminga pabaiga (čia nereikėtų prilyginti vakarietiškam požiūriui, kad jie ilgai ir laimingai gyveno - šiose knygose laimė yra buvimas, ramybė, šiluma ir jaukumas, kas man asmeniškai labai patiko).
Ir daug kalbėti apie šią knygą greičiausiai nereikia. Ją reikia paimti ir tiesiog kokį ramų vakarą prie židinio ar atviro balkono, pučiant vasariškam vėjui, imti ir perskaityti.
Efektas garantuotas, abejingų greičiausiai nelieka (Bent jau iš to, ką paskaojo dėstytojas, tai yra viena geriausių japonų autorių knygų, kurią patys japonai rekomenduoja paskaityti).

Ir kaip visada mažyčiai mano atradimai knygoje:

A lighthouse in the distance
To the two of us in the night
The spinning light looks like
Sunshine trough the branches of trees. (38)

<...> the beauty of her tears was something I would not soon forget. She made me realize that the human heart is something very precious. (86)

We all believe we can choose our own path from among many alternatives. But perhaps it's more accurate to say that we make the choice unconsciously <...>. I don't mean this in fantastic sense; we're constantly making choices. With the breaths we take every day with the expression in our eyes, with the daily actions we do over and over, we decide as though by instinct. And so some of us will inevitably find ourselves rolling around in a puddle on some roof in a strange place without takeout katsudon in the middle of winter, looking up at the night sky, as if it mere the most natural thing in the world. (97)

2009 m. vasario 4 d.

"Ar esi kada nors turėjęs seserį? Ar esi? Faulknerio "Triukšmas ir įniršis"


William Faulkner Triukšmas ir įniršis

Romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2003, 341 p.

Džiaugiuosi, kad jau seniai pabaigiau mokyklą. Džiaugiuosi pirmiausia dėl to, kad, jau einant tretiems metams politologijos studijų, aš pagaliau sugebėjau atsikratyti literatūros pamokų šleifo skaitant grožinę literatūrą. Ties šia Faulknerio knyga tai greičiausiai geriausiai pajutau. Visiškai, žinoma, nebeįmanoma iš savo galvos išmesti to, ką mokeisi ir išmokai, bet šiek tiek pamiršti, žiūriu, visai neblogai.

Rašydama apie knygą tikrai nesiruošiu perpasakoti knygos turinio, nors tai ir priklausytų gerai recenzijai. Priklausytų ir autoriaus aprašymas, jo darbo palyginimas su kitais srovės atstovais ir panašiai, bet aš to tikrai nesiruošiu daryti sąmoningai. Perskaitai knygą, ir jeigu lieka, kas išsilieja, tai ir yra tas svarbiausias efektas, sukeliamas perskaitytos knygos.

Pats autorius Viljamas Faulkneris man, iki gaunant šią knygutę iš Ingutės rankų, buvo negirdėtas ir nematytas. Nebuvau skaičiusi jokios jo knygos, suprantama, visų knygų neperskaitysi, tad stengtis taip pat neverta. Visgi ši jo knyga mane sužavėjo.

Šiek tiek net sutikčiau su vertėja, kuri autorių pristato, kaip perkuriantį gyvenimo modelį.

„Viljamas Faulkneris (1897-1962) – vienas garsiausių XX a. Amerikiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatas (1950). Jis sukūrė savitą žmogaus koncepciją, tobulino ir išplėtė šiuolaikinės literatūros meninę kalbą, sukūrė ypatingą pasaulio modelį, - čia dera tai, kas keista, liguista, tragiška bei chaotiška, ir kartu harmonijos siekis. Jo kūryba magiškai veikia ne vieną skaitytojų kartą.“

Tiesa, kai skaičiau knygą mane visą laiką tąsė šioks toks nervas (detaliau reiktų žiūrėti žemiau). Autorius, matyt, to ir siekė – skaitytoją iki pat paskutinės knygos eilutės laikyti nežinioje. Besikeičiantys pasakotojai, erdvės, požiūriai, laikmetis bei gana laisvai palikta knygos sintaksė neleido knygos skaityti probėgom. Nors, aš taip ir mėgstu paskaityt knygutę keletas minučių prieš miegą, sėdint traukinyje ar nesurandant ką veikti prie arbatos puodelio. Tad su šia knyga taip tikrai neišdegs... teks po to, kaip ir man skaityti antrą kartą ir keikti autorių, kodėl jis taip viską supainiojo. O supainiojo autorius tenai tikrai nemažai visko. Tad čia tai, ką aš galėčiau pavadinti knygos kritika iš mano neišlavinto grožinės literatūros skonio: knygos stilius ir forma.

Faulknerio knygos stilius ir forma mane visą laiką žiauriai nervino. Puikiai suprantu, kad tikras profesionalas būtų visą tekstą sudėliojęs stipriai patrumpinęs ir pateikęs daugelį dalykų aiškiau. Taip, gal aš visgi esu be kantrybės, tačiau daugelis dalykų liko iki galo neatverti ir neaiškūs. Gal toks ir buvo autoriaus tikslas, bet mano nepatenkintas smalsumas skaitant knygą beveik nuolatos suteikdavo neigiamų emocijų (kaip kad nepasitenkinimą – kodėl gi jis visko negali parašyti tiesiai šviesiai? Matyt, per sunku. Arba, anot literatūros profesorių, per lengva ir neprofesionalu.) Tad tai gal būtų pagrindinė mano kritika skaitytam veikalui.

Tokią knygos ¨Triukšmas ir įniršis" anotaciją pateikia vertėjai knygos gale:

„ „Triukšmas ir įniršis“ (1922) laikomas vienu iš geriausių bei įdomiausių rašytojo romanų. Iš savo kūrinių šią knygą Folkneris labiausiai brangino. Analizuodamas sudėtingą žmogaus prigimtį, šiame romane jis atkuria asmenybės sąmonės bei pasąmonės turinį, atskleidžia instinktų poveikį žmogaus psichikai, realizuoja savitą laiko sampratą. Gyvenimo tragizmo suvokimas skatina romano herojų dvasinę raidą, tačiau ne visi personažai pajėgūs ištverti vidinio pasaulio ir aplinkos nesantarvę. Kūrinio pobūdis yra paveikęs pasakojimą, - šiuos ypatumus atspindi pirmas romano vertimas į lietuvių kalbą.“

Prie to reiktų pridėti ir nuolatos lietuviškuose vertimuose aptinkamus rašymo klaidų kiekius. Ypač, kai tekste svarbi kiekviena raidė kiekvienas šriftas, tuomet tos klaidos dar labiau erzina, nes nesupranti, ar personažas tyčia šaipos iš kažko, ar tiesiog čia taip netyčia pražiūrėjus kalbos redaktorė... o tokių vietelių, patikėkite, nemažai. Bandžiau prisiminti, ar esu skaičiusi bent vieną anglišką knygą, kurioje būtų buvusi bent viena žodžių rašybos klaidelė. Nors užmušk, nepamenu. Bet, net ir neimant mano šio pavyzdžio su angliška literatūra, akivaizdu, kad Lietuvoje kalbos kultūra neegzistuoja plačiąja prasme – redaktoriai labai dažnai nesivargina suderinti linksnių, tvarkingai parašyti priklausančią galūnę ir visiškai nejaučia jokios sąžinės graužaties tekste palikdami raidžių samplaikas, iš kurių pats skaitytojas turi atsirinkti, koks gi ten visgi žodis turėtų būti. Vos ne kaip spręsti rebusus.

Bet pamirštant tą lietuviškąjį knygos leidimą, aišku, mane dabar jau sudomino angliškas knygos variantas, gal kada ateityje perskaitysiu, ši knyga labai visapusiška tiek temų, tiek veikėjų prasme. Kiekvienas veikėjas šiame Faulknerio romane tarsi turi atskirą liniją, kurią būtina sekti. Didžiosios jų dalies tik labai maža informacijos dalis yra atskleidžiama per visą knygą. Tiesa, įžangoje nerasite apibūdinimo, kas čia yra kas... skaitai pašnekesius tarp žmonių ir turi pats gaudytis, kur koks sakinys apie kurį ką pasako. Greičiausiai viskam sugaudyti reikia daugiau negu aš skyriau šiai knygai, bet gal to autorius ir nesiekė visai? Gal jis taip ir norėjo palikti skaitytoją iki galo nesupratusį, kokia vieno ar kito veikėjo reikšmė fabuloje, nes manė, kad tai tiesiog nesvarbu? Greičiausiai. Bet tai ir yra knygos žavesys – skaitai, skaitai ir vis noris kuo greičiau pajudėti į finišo tiesiąją...

Bet geriausia šio įrašo dalis manau turėtų būti tam tikri pastebėjimai iš knygos, kurie šiek tiek daugiau greičiausiai papasakos apie knygą ir jos turinį nei mano mintys.

Faulnerio knygos "Triukšmas ir įniršis" ištraukos, pastebėjimai ir citatos:

Prezervatyvai „Linksmoji našlė“. Užrašas ant dėželės „Trys linksmosios našlės: Agnė, Meiblė, Bekė“. [čia šiaip ir knygoje buvo atkreiptas dėmesys į tokį gana keistą dalyką. Niekad nepagalvočiau, kad taip kada nors galėjo būti vadinamas toks daiktas]

57 psl. Mergaičių pokalbis apie nevisiškai pilno protelio vyriškos lyties atstovą, besiseilėjantį ir negalintį nuo jų akių atplėšti. Keletas mergaičių priėjo. „Priėjo. Aš atvėriau vartus ir jos sustojo, pasigręžė. Aš tik stengiausi pasakyti, nutvėriau ją, stengiausi pasakyti, ir ji suriko, o aš vis tiek stengiausi pasakyti, stengiausi, ir tie švytintys pavidalai ėmė stoti, o aš stengiausi išsigauti lauk.“ [tik vėliau, po gerų 200 puslapių paaiškėja, kad taip buvo aprašyta mergaitės išprievartavimo scena. Psichiškai nesveikas vyras, atrodantis kaip visiškas nesubrendęs vaikas, išniekina iš mokyklos grįžtančią mergaitę vos ne tėvo akyse. Tai vėliau paaiškina, kodėl nevisprotį visą laiką sergi kas nors iš tarnų.]

68 psl. „Mažybiniai vardai vulgarūs. Tiktai prasčiokai juos vartoja.“ [taip taip, mano tėtei patiktų šis paaiškinimas. Jis žiauriai nemėgsta mažybinių žodelių, o mano mamai, kilusiai iš Suvalkijos, tai tiesiog yra įaugę į kraują... matyti, kad ir man. Prasčiokė, ne kitaip.]

81 psl. „Jis buvo senelio, ir atiduodamas jį man tėvas pasakė: įteikiu tau visų vilčių, visų troškimų mauzoliejų, labiau nei apmaudžiai tikėtina, kad tu pasinaudosi juo, siekdamas žmogiškosios patirties reducto absurdum (reductio ad absurdum – privedimas prie nesąmonės), ir tavo asmeninius poreikius patenkins ne ką daugiau, nei patenkino jo ar jo tėvo poreikius. Duodu jį tau ne tam, kad visad prisimintum laiką, o kad retkarčiais jį trumpam pamirštum ir neeikvotum jam įveikti viso savo įkarščio. Nes kovos niekada nebūna laimimos, pridūrė. Jos netgi nekovojamos. Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija.“ [patiko man pastebėjimas, kad kovos niekada nebūna laimimos. Ir kad netgi nekovojamos, o pergalė yra ne kas kita, kaip filosofų ir kvailių iliuzija. Taip, pergalė reliatyvus dalykas, ypač kovojant. Nustebina kas dar, kad įkarštis yra vertinama, kaip teigiama savybė, nes jo nereiktų eikvoti.]

82 psl. „Sunkiausiai visada skiriesi su dykinėjimo įpročiais.“ [taip, tą jau ir aš suprantu. Įpratau dykinėti besimokydama TSPMI... J]

„Tėtis minėjo, kad nuolatinis knietulys žinoti tų kaprizingo ciferblato mechaninių rodyklių padėtį – intelekto veiklos požymis. Išskyros, kaip ir prakaitas, sakė tėtis.“ [gerai nustatomas intelektas, ar ne?]

84 psl. „Na, duok tu jam ramybę, sako Šrivas, jei jis pakankamai protingas nelakstyti paskui tas purvinas kekšes, kokia kam bėda. Pietuose gėda neprarasti skaistybės. Vaikinukams. Vyrams. Jie mums pripasakoja apie tai aibes nebūtų dalykų. Nes moterims šitai ne taip svarbu, sakė tėtis. Jis sakė, kad nekaltybę išgalvojo vyrai, o ne moterys. Tėtis sakė, kad tai – tarsi mirtis, būvis, kai atsiskiri nuo kitų, paprasčiausiai palieki juos, o aš paklausiau Ir negi šitai nieko nereiškia o jis atsakė Būtent todėl viskas taip šitaip liūdna, ne vien tik nekaltybė, o aš tariau Kodėl ne aš, o ji prarado nekaltybę? Ir jis pasakė Būtent todėl tai šitaip liūdna; nėra nieko, ką būtų verta keisti, o Šrivas ir sako: jei jis pakankamai protingas, kad nelaksto paskui tas purvinas kekšes, o aš jam pasakiau Ar esi kada nors turėjęs seserį? Ar esi? Ar esi?“ [čia yra viena įdomiausių knygos scenų, kurios šleifas greičiausiai slenka per visą knygą nuosekliai. Kai kuriose vietose sunku suprasti, ar iš tikrųjų dar maži būdami vaikai išbando tai, kas realiai reiškia kraujomaišą, ar tiesiog brendimo laikotarpiu yra įdomus kitoks kūnas. Bet tas nuolatinis klausimas „Ar esi kada nors turėjęs seserį?“ tarsi suponuoja, kad tarp brolio ir sesers visgi buvo intymus ryšys. Būtent šio intymaus ryšio, man atrodo, vos ne analizė ir pateikta knygoje. O pats leitmotyvas yra vienas svarbiausių knygoje.]

89 psl. „Reikia, man regis, bent jau geros valandos, kad laiko suvokimą prarastų tas, kuris sugaišo daugiau nei trunka istorija, taikydamasis su jo mechanine tėkme.“ [gryna tiesa]

94 psl. „Garvežiui sunkiai pūškuojant su pertrūkiais pūkš pūkš, traukinys darė posūkį, o jie ramiai sau nyko iš akiračio, persmelkti to nuskurusio, amžino kantrumo, tos nekintamos giedros: toks mišinys to vaikiško ir visad parankaus nemokšiškumo ir to paradoksalaus patikimumo, kuris apsiaučia ir globoja tuos, kuriuos jie myli be jokios priežasties, nuolatos apvogdami ir vengdami atsakomybės bei įsipareigojimų taip atvirai, kad negalėtum pavadinti to net gudravimu, todėl, netgi pagavęs vagiant arba sprunkant, taip nuoširdžiai ir savaimingai susižavi tuo nugalėtoju, kaip žavisi džentelmenas tuo, kuris jį nugalėjo sąžiningoje kovoje: o dar – buvau pamiršęs – tasai švelnus, niekad nemąžtantis jų pakantumas baltųjų užgaidoms, kaip tas senelių pakantumas nenuspėjamoms vaikaičių šelmystėms.“ [Folkneris mano atmintyje ilgam išliks kaip vienas ryškiausių įžvalgų darytojų. Ši – ne išimtis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, bet kai pagalvoji, juk taip gal irgi būna.]

101 psl. „žinau, kad dažnai žmonės duoda pažadus tik tam, kad nuramintų savo sąžinę“. [šventa tiesa. Vyrai, itin dažnai.]

104 psl. „Tokios tos jau moterys yra jos neišmoksta pažinti mūsų būdo nes tiesiog gimsta patręštos įtarumu tokiu galingu kad kas akimirką iš jos išauga visas derlius dažnai jos būna teisios jos turi blogio nuojautą gebėjimą susekti blogio trūkstamas grandis instinktyviai juo apsisupti kaip apsisupti antklode miegodamas patręšti savo sąmonę kol tasai blogis galiausiai pasiekia savo tikslą, nesvarbu buvo jis ten ar ne.“ [o kodėl tik moterys turi suprasti vyrų būdą, o vyrai neturi to paties daryti? Pagaliau mano galvoje sueina į vieną tašką rytai ir vakarai – visur moteris yra blogis, tiesa, rytuose žymiai seniau. In. Juoda. Blogis. Vyras – tai baltas gėris su kruopele blogio, o moteris – juodas blogis su kruopelyte balto gėrio. Aš iš savo varpinės pasakyčiau, kad vyrai yra patręšti daryti ką nors blogo ir moterys su įtarumu čia niekuo dėtos. J]

110 psl. „bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ [įdomu, ką logika pasakytų apie tokį sakinį.... ]

113 psl. „žmogus yra savo nelaimių suma“ [man puikiai tinka. Ir kitiems taip pat galbūt]

114 psl. „Moterys turi kažką bendra su blogiu, su tikėjimu, kad nė viena iš jų negalima pasikliauti, o kai kurie vyrai pernelyg jau tyri, kad apsigintų.“[ir vėl tos moterys blogos... knygoje beveik visur arba kekšės, arba damos, kurios nieko neišmano... o vyrai – amžini tyrumo įsikūnijimai.]

„Negražios merginos. Tolimos pusseserės, šeimos draugės, kurioms vien tik pažintis primeta savotišką noblesse oblige kraujo įsipareigojimą. O jinai sėdės ir taukš mums jų akivaizdoje, kaip esą gaila, kad Džeraldas paveldėjo visą jų giminei būdingą grožį, nes vyrui jo nereikia, jam net geriau be jo, o merginai be grožio – tikra prapultis.“ [taip, merginai be grožio prapultis. Bet kai kurios neprapuola, savo kailiu patyriau, tad manau, kad perdėta. Nors aš vadovaujuosi graikų grožio supratimu – kaliokagatija – gėris ir grožis turi eiti išvien.]

125 psl. „Moterys niekada nebūna skaisčios. Skaistumas – negatyvi būsena, todėl ir prieštarauja gamtai. Tai tiktai žodžiai, o jis pasakė Skaistybė – irgi žodis ir aš tada tariau Jūs nežinote. Jūs negalite žinoti, ir jis atsakė Galiu. Akimirką, kai mes šitai suvokiame, tragedija praranda dalį vertės.“ [palieku kiekvieno asmeninei interpretacijai]

134 psl. „Vėlų rugpjūtį ir pas mus būna tokių dienų: oras toks pats lengvutis ir gaivus kaip šitas, kažin kas jame liūdna, ilgesinga ir pažįstama.“ [taip, tikrai būna]

„Žmogus – tai jo klimakterinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurios nuobodžiai išsirutulioja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę.“ [tiesiog vėl nepakartojama įžvalga. Ir vėl tėtės. Visos geriausios įžvalgos padarytos tėtės žodžiais. Autoriteto išlaikymas.]

159 psl. „kad negaliu būti skaistus, kai šitiek jų vaikšto ūksmėje aplinkui ir šnabžda savo švelniais mergaitiškais balsais, gaišuodamos tose ūksmingose pavėnėse, ir į mane plūdo tie žodžiai, kvapai ir akys – jauti juos jų nematydamas, bet jeigu šitai padaryti taip paprasta, vadinasi, tai ničnieko nereiškia...“ [taip, nelengvas gyvenimas tiems vyrams, bet ką padarysi... tokia jau sutvertis. Moterys švelnios, gal dėl to ir traukia vyrus, nes vyrai tokio švelnumo neturi.]

188 psl. Non fui. Sum. Fui. Non sum. Manęs nebuvo. Aš esu. Aš buvau. Manęs nėra. [man patiko. Ir ne dėl to, kad labai panašiai skamba ispaniškai]

192 psl. „Juk sunku patikėti kad meilė arba sielvartas tėra tik obligacijos nupirktos be jokio išankstinio įspėjimo kad bus pakeistos nauja dievų paskatinta emisija...“ [taip, dabar aš jau žinosiu, ką atsakyti į klausimą, kas tai yra meilė.]

„dar nė vienas Komptonas nėra nuvylęs jokios damos“ [taip, vyrui nederėtų nuvilti jokios damos. Deja, realybėje viskas vyksta šiek tiek kitaip.]

206 psl. „Aš vertinu kiekvieną pagal nuopelnus, kad ir kokia būtų jo religija ar kas nors kita. Neturiu nieko prieš žydus kaip individus, - sakau. – Tačiau tauta. Sutikite, jie nieko negamina. Tik seka paskui pionierius į naują šalį ir parduoda jiems drabužius.“ [be komentarų]

208 psl. „Aš niekada nieko nežadu moterims, juolab nesakau iš anksto, kiek duosiu. Tai vienintelis būdas jas valdyti. Visada laikyti nežinioje. O jei negali padaryti joms kitos staigmenos, vožk per skruostą.“ [čia ir atsiskleidžia amžinas vyrų noras kažką valdyti, o pirmiausia, moterį. Bet reiktų pastebėti, kad veikėjas vėliau perka moterį... gaunas, kad visos moterys yra perkamos, o visi vyrai yra klientai.]

„Suplėšiau laišką ir sudeginau jį virš spjaudyklės. Nusistačiau taisyklę: niekada nelaikyti nė skiautelės popieriaus, rašyto moters ranka, o pats niekada joms nerašau.“ [vyriškumas. Aš ir negaliu iki šiol priversti vyro rašyti laiškus. Nerašo jie. Nors ir pažada... Antanai? Gal visgi prisiminsi? Abejoju. Nieko, aš nepykstu, gi perskaičiau knygoje... ]

„Lorenė visada prašo, kad parašyčiau jai, bet aš sakau: viskas, ką pamiršau pasakyti, palauks iki kito mano apsilankymo Memfyje, tu man retkarčiais gali brūkštelti, sakau jai, ir atsiųsti tą laišką voke be atgalinio adreso, bet jeigu pamėginsi paskambinti man telefonu, lėksi iš Memfio kaip miela. Kai būnu pas tave, sakau, aš – toksai pat klientas kaip ir kiti vaikinai, tačiau neketinu leisti, kad kokia moteris man skambintų telefonu. Imk, sakau, paduodamas jai keturiasdešimt dolerių. Bet jeigu kada pasigėrusi sumanysi paskambinti man telefonu, prisimink, ką pasakiau, ir prieš tai darydama suskaičiuok iki dešimties.“ [čia dar tie laikai, kai moterys neturėjo teisių. Nenorėčiau tais laikais gyventi, oi, kaip nenorėčiau... ]

209 psl. „pinigai patys savaime neturi jokios vertės, viskas priklauso nuo to, kaip juos išleidi. Jie niekieno, tai kam juos kaupti. Jie tiktai to, kuris moka jų gauti ir juos išsaugoti.“ [o kam pinigai reikalingi, jei ne priemonė sau ką nors leisti?]

263 psl. „Žmogus, nugyvenęs tiek, kiek aš, ir nežinantis, kada laikas baigti, - kvailys.“ [čia senatvėje tinka]

266 psl. „nes jeigu prekijas negali nužiūrėti, kad jo paukščiai nelakstytų po visą aikštę, verčiau tegu pardavinėja ne viščiukus, o kitus dalykus, kuriems nereikia lesti, pavyzdžiui, plūgus ar svogūnus. O jeigu šeimininkas nesuturi savo šunų, vadinasi, jis arba jų nenori, arba jam nedera jų laikyti.“ [gryna teisybė]

267 psl. „Keistas daiktas, kai tik tau atsitinka kas nors bloga, vyras iškart tau pataria išsitirti dantis, o moteris – vesti. Ir visada tie, kuriems viskas iš rankų krinta, moko tave, kaip tvarkyti reikalus. Pavyzdžiui, tie universiteto profesoriai, neturintys net poros puskojinių, moko tave, kaip uždirbti milijoną per dešimt metų, o moteris, net nesugebanti susirasti vyro, visada moko, kaip sukurti šeimą.“ [bet gi tai akivaizdu. Dėstytojas, kuris nėra geriausias matematikas, bet sugeba geriausiai išmokyti matematikos ir yra geriausias dėstytojas. Taip pat ir dėstytojas, kaip uždirbti milijoną gali geriau išmokyti tai daryti nei tas, kuris susikrovė tuos milijonus.]

279 psl. „Yra tiek dalykų, kurių gerai išauklėta moteris nesupranta, ir jai tai tik į naudą.“ (Džeisono žodžiai motinai per pokalbį apie Kventinę po dieninio persekiojimo) [čia tiktai dar labiau atsiskleidžia atskirtis tarp moters supratimo vyrų galvoje – gerai išauklėta moteris – dama – daugelio dalykų nesupranta, bet to, ko nesupranta dalį užpildo kekšės {autorius labai mėgo šį žodį savo knygoje, dėl to ir nekeičiau}. Tad iš to išplaukia, kad vienam vyrui reikia būtinai dviejų moterų – damos išorėje pasirodyti ir šliundros sutvarkyti reikaliukus, kurių gerai išauklėta moteris neišmano. Ir kaip sako Džeisonas, tai damai tik į naudą.]

Pabaigoje pasakysiu, kad Faulknerio knyga "Triukšmas ir įniršis" yra apie žmonių santykius, meilę, intymumą, erotiką ir realų gyvenimą. Kuriame viskas einas dažniausiai ne taip, kaip norėtųsi galbūt jo subjektams. Labos nakties. Ir smagaus skaitymo!

2008 m. kovo 15 d.

"Geišos išpažintis"


"Mes pradedame gyvenimą tarsi vanduo, kuris teka iš kalnų, kol nesusiduriame su kliūtimi, kuri priverčia mus pakeisti kryptį."

"Svajonės gali būti pavojingos: jos rusena, ir kartais, įsiliepsnojusios, mus visiškai sunaikina"

"Jis žvelgė į mane kaip muzikantas, pradėdamas groti, žvelgia į savo instrumentą - su meistriškumu ir supratingumu. Jutau, kad jis gali įžiūrėti manyje tiek daug, lyg būčiau jo paties dalelytė. Kaip norėčiau būti jo instrumentu, kuriuo jis groja."

"Noriu pasakyti, kad jei labiausiai jaudinantis vakaras eina jūsų gyvenime eina į pabaigą, jūs nuliūsite, bet būsite dėkingas, kad tas vakaras buvo"

"Man pasidarė įdomu, kodėl vyrus grožis taip lengvai apakina, kad jie jaučiasi pamaloninti, galėdami savo gyvenimą paskirti tikrų tikriausiam demonui, nors ir labai žaviam."

"Mes, žmonės, esame tik dalelytė visumos. Vaikštinėdami, mes galime sutraiškyti vabalą arba sujudinti orą taip, kad musės skrydis nutrūks ten, kur jis nebūtų nutrūkęs."

"Širdgėla yra pats keisčiausias dalykas - susidūrę su ja tampame tokie bejėgiai. Tai galima palyginti su savaime atsidarančiu langu. Oras kambaryje atšąla, o mums nieko kito nelieka, kaip tik drebėti. Tačiau kiekvieną kartą jis prasiveria vis mažiau ir mažiau, kol vieną dieną pradedame stebėtis, kas su juo pasidarė."

Praėjo jau beveik mėnuo nuo tada, kai ši knygutė atsigulė mano mintyse. Na, gal ne tiek daug. Bet ir ne mažai. Tai gal vienintelė šiemet skaityta knyga, sukėlusi tiek daug pamintijimų viduje. Greičiausiai viena gražiausių knygų, aprašančių žmonių santykius. Ją norisi vis atsiversti ir skaityti. Tiesa, mano galvoje ji tarsi atsiverčia. Visai natūraliai. Mintys pačios plaukia scenarijumi ir knygos turiniu. Šilta knyga. Tik gal kiek rožinių akinių formatas stipriai besijaučiantis man.

Nebūna taip gražu realybėje, nebūna. Čia aš kalbu apie vyrų ir moterų santykius. Tiksliau, gal greičiau vyro poziciją. Vyro, nebijančio kovoti ir stengtis. Arba, jeigu ir būna, tai jie tokie retai apsilankantys svečiai šioje žemėje.

2008 m. vasario 1 d.

Itališkas Bekraujavimas

Taip jau nutiko, kad vieną dieną, beskaitydama internete visokius komentarus, radau ištrauką iš naujausios Alessandro Baricco knygos, kurios, deja, dar ne visi knygynai turi. Ištrauka buvo pakankamai charakteringa, kad suprasčiau, jog norėčiau perskaityti ir visą knygą. Tačiau tos knygos beieškodama neradau, tačiau akys užkliuvo už gana nedidukės, beje, labai labai simpatiškos kitos italų autoriaus knygos "Be kraujo".
Kaskart, kai išgirstu šio rašytojo pavardę, prisimenu jo knygą "Aistrų pilys" bei knygų mugę, kurioje garsusis autorius dalinosi gyvai savo patirtimi.
Su "Aistrų pilimis" pažintis prasidėjo keistai. Lyg tais per Valentino dieną prieš gerus penkis metus mano mylima anglų kalbos dėstytoja pasidalino savo skaitoma knyga, po to dar su drauge, kuri vėliau tapo ištikima kultūrinės radijo laidos "Balta dėmė" kompanione, apšnekėjom, kad ir ji šią knygą skaičius ir jai visai patikę. Taip "Aistrų pilys" tapo viena mėgstamiausių knygų, o jų pradedu galvoti vis daugėja.
Tiesa, su skoniu taip būna, kad kartais jis nusprendžia maištauti. Ir maištauja kiekvieną kartą, kai tik prasideda koks nors procesas.
bet grįžtant prie "Be kraujo"...
kai ją pasiėmiau, džiaugiuosi, kad neskaičiau iš karto anotacijos, nes kitaip knyga taip ir būtų likusi stovėti lentynoje, kurioje ir buvo, nors gal būtų suveikęs smalsumas pažiūrėti, ar Baricco tikrai taip gali. Bet vis dėlto, jei kam įdomu, http://www.knyguklubas.lt/lt.php/knygos/grozine_literatura/suaugusiesiems/knygos_be_serijos/be_kraujo/880
Vis dėlto šita knyga sužavi tiek turiniu, tiek forma. Perskaitai knygą per 2 valandas, nors gal ir tiek nėra, nes ji tiesiog susiskaito. Net ir pradžia man, kaip nemėgėjai tam tikrų karinių scenų, matyt atsiskaičiau savu laiku mokykloje, greitai pabėga.
Nežinau, ar autorius siekė savo knyga papasakoti skaitytojui vietą, aš ją vos per miglą atsimenu. Šioje knygoje koncentracija yra į jausmą bei žmones. Nors gal ir ne tai. Baricco stilius - persipynusios siužetinės linijos, tik čia jos dar ir reflektuojamos šiek tiek.
Ši istorija greičiausiai kada nors bus ekranizuota, ji puikiai tiktų kinui. Kai kurios knygos skaitomos lyg ir sukurią vaizdą, bet jis toks būna išblukęs ir neryškus, ši - atvirkščiai: sukomponuota specialiai tobulam filmui (kažkada LNK rodė reklamą, kaip atrodytų 60 sekundžių tobulo filmo, išskirdami po kažkokš kiekį sekundžių tam tikram aspektui, tai čia panašiai tik minutėmis): ir kraujo, ir muštynių, ir vyriškų "santykių pasiaiškinimų", ir karo, ir meilės, ir sekso, ir draugystės ir t.t Tiesiog imk ir klijuok viską iš eilės.

Ir net praėjus keliom savaitėm gera prisiminti šią knygą, kaip ne tik maloniai besiskaičiusią, bet ir pamokančią, kažkuo praturtinančia....

2008 m. sausio 22 d.

"Patriarcho ruduo" I dalis




Gabrielio Gracios Marquez'o knyga kažkaip atsitiktinai patraukė dėmesį knygyne gal prieš kokius metus. Tuomet knygą nusipirkus, grįžusi namo žavingai įgrūdau į spintą, kur dauguma jų tvarkingai sudėtų guli - palaukti geresnių grožinei literatūrai skirtų laikų.

Prireikė daugiau nei metų, kad pabaigus dalį svarbesnių darbų ir ne visai, prisėsčiau prie šios knygelės, nes tiesą sakant, jau moksliniai tekstai buvo bevarą vėžį.

Šiek tiek apie autorių, galima rasti čia http://lt.wikipedia.org/wiki/Gabriel_Garc%C3%ADa_M%C3%A1rquez , išganingoje ir viską pasakančioje enciklopedijoje.


Tiesa, neapsigaukite, sumaišyti viršelius dviejų skirtingų knygų nesunku, juolab, kai skiriasi labai nedidelė viršelio dalis.

KAS patraukė mano dėmesį:

(įdomiausios pasirodžiusios ištraukos)

"Politika - dalykas rimtas ir tas, kas žuvo, - pražuvo"
"Skaudu, bet ką padarysi, kad gyvenimas toks suknistas, nieko gero iš jo nelauk, viena laimė, jog turiu..."

"Tėvynė - pats puikiausias prasimanymas, motin, dūsaudavo jis, bet niekada nelaukdavo, ką atsakys motina, vienintelis žmogus, išdrįsęs paprieštarauti, kad jo pažastys dvokia gaidžiais svogūnais"

"...skaičiavo kregždes, lyg susenę meilužiai ilgesingais rugsėjo vakarais ir abu drauge buvo šitaip nutolę nuo pasaulio..."

"geriau būti išromytam, negu versti ant aslos bobas, tas daugiavaikes motinas, lyg kokias įdaguojamas telyčias, kurios bent spardosi, raitosi, bliauna, dvokia deginama mėsa, ko mažiausiai reikia iš geros moters, o juk tos bedvasės užguitos patelės tik atkiša savo pasturgalius - išdvėsusių karvių pasturgalius, kad atliktum savo priedermę - ir toliau skuta bulves ir rėkia savo draugėms..."

"kad tik nepamiltum iš gailesčio, užuot pamilusi tikra meile, kurios siekė visomis išgalėmis, jautėsi toks vienišas, kai būnu su tavimi, jog man norisi bėgti, kur akys veda, alpte alpo ją paliesti bent jau alsavimu..."

"kad nemyli jo panelė, nė valdžia padėt negali, vaikšto ašarom pablūdęs, šalį valdo lyg apsnūdęs, susigriebęs už širdies iš baisiausios nevilties"

"visiems, tiktai ne intelektualams, savaime suprantama, tiems niekada neleisiu, tarė , jie nesiliauja kvailioję kaip grynaveisliai gaidžiai padaigoms dygstanst, jie niekam tikę, jei kam nors ir tinka, jie bjauresni už politikus, bjauresni už kunigus..."
įdomus stiliukas, nors ir paprastai paprastas siužetas, kuris atrodo neįprastai dėl Autoriaus sugebėjimo pateikti paprastus dalykus unikaliai.
laukiu nesulaukiu pabaigos :)