2011 m. rugpjūčio 14 d.

Tradicinis kvietimas į "GYVENTI NEGALIMA MIRTI"


Sveiki visi,

tradiciškai vasaros pabaigoje kviečiu visus susitikti koncerte "Gyventi negalima mirti". Penktadienį, rugpjūčio 26 dieną, Mokytojų namų kiemelyje 15 valandą susirinkime visi kartu pasibūti ir kaip sako šio renginio organizatoriai - padėti kablelį teisingoje vietoje sakinyje "Gyventi negalima mirti".

Pastarosiomis dienomis gana daug tenka aiškinti žmonėms apie kaulų čiulpų donorystę (čia vis ta raudonai balta apyrankė "būk geras" "kalta" [past. Ačiū, Linai]), bet gal šičia nesiplėtosiu, juo labiau yra daugybė internetinių šaltinių, galinčių atsakyti į beveik visus iškylančius klausimus, o ir renginio metu, net neabejoju, bus labai daug aktualios informacijos pateikta.

Tuo pačiu geros valios žmonės bei lietuviškos muzikos mėgėjai nesėdės nuobodžiaudami. "Tofu Bubble", "Deeper Upper", "Karma", Domantas Razauskas su grupe ir kiti pripildys muzika ne tik mokytojų namų kiemelį, bet ir tikėtina nemažą dalį senamiesčio.

Kaip sakoma, ateik pats ir atsivesk draugą. Aš, pavyzdžiui, šiemet bandysiu savo mažąją sesutę atsivesti, kad sumažėtų jos baimės ir prietarai apie kaulų čiulpų donorystę.

Iki susitikimo!

ps. o smalsaujantys jau dabar gali aplankyti "Būk geras" interneto svetainę http://www.begood.lt/, kur manau daugybė klausimų bus atsakyti.

2011 m. rugpjūčio 13 d.

Malonus atradimas - "Lamų slėnis"


Pasirodo, yra ne tik sakančių, bet ir iš tiesų darančių taip, kaip sako. Nustembu rytą gavusi iš draugo žinutę, kad man patiks ši knyga. Pavadinimas "Lamų slėnis" iš tiesų negirdėtas, tad šiek tiek su įtarimu atidarau nuorodą.

O gi čia tau ne knyga, bet žurnalas. Ir dar ne bet koks - apie kultūrą, meną ir apylinkes. Žodžiu, man pirma mintis šovusi į galvą, kad tai tiesiog labai geras "Financial times" priedo "How to spend it" lietuviškas variantas. Ir gal net sakyčiau geresnis. Išsamesnis ir arčiau žmogaus. Nėra papuošalų reklamų už keliasdešimt milijonų bei tekstai ne apie prašmatnias jachtas ar salas, kurias greičiausiai vienintelį kartą ir tematysi "How to spend it" minkštai slystančiuose lengvučio kreidinio popieriaus puslapiuose.

Tiesa, vartyti gyvai puslapius yra žymiai smagiau, bet įsivaizduodama "Lamų slėnį", tai yra pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį 234 puslapiai, atspausdintą, bijau, kad tikrai panėšėtų į neblogą apystorę knygutę. Tad jie to nedaro. Kaip man patiko jų paskutinis puslapis, ala galinis viršelis, "mums nereikia perdirbti". Iš tiesų labai gražus ekologiškas ir draugiškas gamtai sprendimas.

Ir pasirodo toks džiaugsmas Lietuvoje sklando internetinėje erdvėje jau nuo balandžio mėnesio. Šaunuoliai. Pirmiausia dėl to, kad ne Lietuvoje gyvenantys menu ir kultūra besidomintys žmonės galės bent šiek tiek pačiupinėti ir prisiliesti prie visko virtualiai patys. Galit peržiūrėti visą jų archyvą http://www.lamuslenis.lt/category/archyvas/.

Naujajame numeryje manau rasite ir jūs patys rasite savų favoritų, tiek iš kulinarinio paveldo, tiek vaizdinio, tiek meninio, tiek literatūrinio... o kur dar svečių iš užsienio pasirodymas http://www.lamuslenis.lt/lamu-slenis-2011-08-15/

Smagių atradimų ir bėgu pusryčiauti!

2011 m. liepos 11 d.

2in1: Baigsime kaip Sparta! ir ArtVilnius'11: Kvietimas praleisti kultūriškai vasaros dieną

Žodžiu, taip jau nutiko, kad gana vienodai svarbūs du įvykiai nušvietė Lietuvos padangę vos ne tuo pačiu metu. Greičiausiai reiktų sakyti, kad vienas, nes apie antrą niekas beveik nieko nežino. Ir kažkuo man ši situacija truputėlį priminė Spartą - garsųjį karingąjį Senovės Graikijos miestą ir jo pasidavimą ilgalaikėje perspektyvoje menus su fiziniu aktyvumu suderinusiems Atėnams.

Kur slypi ši paralelė? Greičiausiai ne vienas girdėjo, matė ir žavėjosi Lietuvos jaunaisiais krepšininkais bei jų žaidimu aikštelėje. Jaunuolių iki 19 metų krepšinio čempionatas sutraukė jei ne visą, tai bent didžiąją dalį Lietuvos gyventojų prie žydrųjų ekranų. Neabejotinai, visai nemaža dalis ūžė Latvijoj, ypač, kai jau buvo aišku, kad lietuviai žais finale dėl aukso medalių. Ką gi, nieko nesakau, žavu, kad bent kokioje nors srityje mes galime pasirodyti kažką sugebantys. Bet pala pala, ar niekam neužkliuvo, kad gal šiek tiek per daug yra sureikšminamas sportas Lietuvoje? [aš ne iš tų, kur nemėgsta sporto, bet...]

Kiek iš tų visų lietuvių, kurie žiūrėjo varžybas ar bent jau apie jas girdėjo, žino, kad Vilniuj prasidėjo šiandien viena didžiausių meno parodų Lietuvoje? Gal vienas procentas. O gal nė to nebūtų. Detalių siūlyčiau neklausinėti, nes liksit it musę pešę. Realybė paprasta: nors mes ir buvome Europos kultūros sostine, bet buvome ja dėl neaiškių priežasčių ir greičiausiai tokie akultūriški ir liksime.

Lietuvis vargšas būras nuo žagrės, matyt, dar ilgai ir nuobodžiai edukuojamas vis tik ir liks baudžiauninkas - fiziškai stiprus, bet nesuprantantis meno ir jo visai nepasigendantis. Deja, ateitiyje neabejotinai vis mažiau ir mažiau lems fizinis žmonių pasirengimas ir vis stiprės mokslo bei meno reikšmė.

Ar tai vėl spragos Lietuvos vystymosi strategijoje? Atsiprašau, visai pamiršau, tokios greičiausiai nėra, o jeigu toks popieriukas ir buvo kada nors sukurtas, matyt, nuo dulkių kiekio nieks jo neberanda... o gal žiurkės sugraužė. Iš tiesų, koks gi skirtumas. Esmė paprasta, vien fizinis vystymasis niekur neveda, o auksinė Renesanso formulė "mokslas+menas+sportas" dar palauks savo praktinio pritaikymo Lietuvos padangėje, bet gal kada nors? Kas žino. O dabar mažiau šnekų, daugiau darbų, tad keliaujam prie kvietimo į parodą. Šiek tiek trumpai apie ją.

Taigi, ArtVilnius'11 kviečia. Jau visai greitai. Šią savaitę, t.y. liepos 13-17 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų rūmuose "Litexpo" vyks jau antroji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius'11, kurioje, žadama, lankytojai galės susipažinti su daugiau nei 300 menininkų darbais, pristatomais 65 galerijų iš 17 šalių. Jau ne vienam aišku, kad tokioje kaip Lietuvoje, tai vienas svarbiausių ir reikšmingiausių meno renginių.

Kaip ir praėjusį kartą 2009-aisiais metais, turėtų netrūkti tiek skultūros, tiek tapybos, tiek instaliacijų, tiek video bei kitų meno formų. Taip pat šiemet įvesta graži naujovė - kūrybiniai mokymai. Tiek vaikai, tiek suaugę turės progos išbandyti įvairių piešimo priemonių bei technikų. Tokia meno edukacija, beveik neatsiejama užsienyje nuo galerijų ir parodų rūmų gyvenimo, šiek tiek papildys dalyvių, nelabai besidominčių paskaitomis, galimų veiklų sąrašą parodos-mugės metu.

O daugiau įspūdžių bus jau greitai, bet jau po gyvos pažinties su šiuo antrus metus skaičiuojančiu šiuolaikinio meno "kūdikiu" Lietuvoje ;)

Ir pabaigai, pamiršau visai ankstėliau, tiems, kas turi išrankų skonį, čia yra detali programa ArtVilnius'11, padėsianti dar nenusprendusiems, kurią dieną eiti, išsirinkti tinkamiausią laiką apsilankyti parodoje.

2011 m. kovo 12 d.

Lietuvos nepriklausomybės šventė ir skuduriniai blynai ala rusiškai

21 metai atgautos Lietuvos nepriklausomybės. Iš šalies atrodo gana svarbi šventė, ypač mažai ir visai neseniai nepriklausomybę atkūrusiai šaliai. Tačiau sėdint čia Vengrijoje nei šilta, nei šalta. Tikėjaus bent nediduko susibėgimo ar ambasados iniciatyvos, bet, matyt, valstybinių švenčių šventimas neįeina į Lietuvos užsienio politikos strategiją bei tuo labiau į ambasadų veiklos gaires užsienyje. Nieko tokio, ką jau padarysi. Gal taip net ir papraščiau - nėra ambasados iniciatyvos, nėra bendruomenės iniciatyvos ir nieko nevyksta. Galima ir pamiegot. Bet šiaip aš ne apie tai.

Norisi papasakoti, kaip Lietuvos nepriklausomybės atgavimo diena buvo paminėta mano rezidencijoje Kerepesi ut. Tiesa, visiškai atsitiktinai. Neturėjau aš jokių intensijų šitos šventės viešinimui tarp savo sugyventinių, tačiau toks paradoksiškas sutapimas, kad mūsų kolegos rusiukai nusprendė surengti šventę per Lietuvos nepriklausomybęs atgavimo dieną, negalėjo būti nepaviešintas. O šventė tikrai buvo nusisekusi. Ivanas su Maria kepė paplotėlius kokias geras 5 valandas, tada vėliau dar pertepinėjo mano atneštom uogienėm (ačiū mamai ir kitiem geros valios žmonėm, kurie tokių gėrių man priruošė) bei šokoladu.

Mano kolegos iš Rusijos, sužinoję, kad, pasirodo šiandieną mes švenčiam Lietuvos nepriklausomybės atgavimą po jungo Sovietos Sąjungoj, buvo nustebę ir juokavo, jog dabartinė Rusija (kaip ir Sovietų Sąjungos pasekėja) šia švente norėjo parodyti tautų draugystę ir meilę Lietuvai. Galiausiai visas mūsų valgomasis/salonas tik apie tai ir šnekučiavosi kramsnodami traškius it vafliai paplotėlius su lietuviškomis uogienėmis. Ta proga mūsų brangusis Jančikas net Lietuvos himną surado ir galiausiai tikrai baigėme lyg lietuvių kompanija, švenčianti savo šalies nepriklausomybės nei 28 skirtingų tautybių katilas.

Tuo norėčiau ir pasidžiaugti. Pirma, kad yra žmonių kartais nei iš šio nei iš to nusprendžiančių kitiems žmonėms surengti šventę, kaip šiuo atveju Ivanas; ir antra, kad tautų draugystė tikrai gali gyvuoti ir nepriklausomai nuo visokių oficialių politikų žmonės vis dar gali atsipalaiduoti ir pasidžiaugti kitiems svarbiomis ir aktualiomis akimirkomis.

Saldžių sapnų!

2011 m. sausio 3 d.

Sveikatėle pagerėk arba Trumpas pasakojimas iš absurdų šalies apie sveikatos priežiūrą

Skiriu būsimies CEU studentams. Manau, kad gal protingoms galvoms pravers.

Tiesa, gal pavadinimas žiaurokas apie tą absurdų šalį... bet sveikatos srity ji tikrai nekaip atrodo. Neturiu nieko prieš prieš vengrus :)

Kaip žinia, grįžau po Kalėdų iš savo brangiosios Lietuvėlės šiek tiek apsirgusi. Kažkas panašaus į laringitą+sinusitas. Taigi, taigi gydžiaus kuo atėjo į galvą, nes labai buvo jau šalta už lango, kad kelčiau kur nors koją iš savo "nuostabaus" CEU Rezidencijos centro. Ir tiesą sakant, man visai neblogai sekėsi, tik vat, kad tie simptomai vis dar sekino, bet temperatūra normalizavosi šiek tiek. Tačiau aplinkui visi besirūpindami mano sveikata įtikino, kad visgi laikas pasirodyti pas medikus - juk negaliu kosėt visą laiką.

Iš tiesų rytą buvo sprendžiama dilema mano galvoj, nes žiauriai tingėjau iki to miesto grūstis... ir miegojau vos 6 valandas, bet, visgi atsidūrus Ors Vezer Ter, mane kojos nunešė į metro stotį su mintimis, kad nenumirsiu, jei pasirodysiu gydytojui. GYDYTOJUI. Jie kaip ir hipokrato priesaikos turėtų laikytis ir šiaip jau ligoniais, t.y. žmonėmis, rūpintis. Neturėtų gi kandžiotis... prisiminiau, kaip tik mamos atsiminimus iš mano vaikystės, primintus per trumpą viešnagę, kaip aš vaikystėje nemėgau daktarų - pykdavau ir keiksnodavau. Akivaizdu, neveltui.

Kažkaip po šiandienos galvoju netoli pasaulis pasistūmėjo.

Neilgai laukus priėmė gydytoja. Jos nuolatos peršamų antibiotikų atsisakiau [jei ką, čia - turiu omenyje CEU - beveik įprasta žmones gydyti tik antibiotikais - net ir lengviausius pacientų nusiskundimus]. Kaip sakoma, atsigėriau. Bet... visos istorijos smagumas ne šičia. Išrašė man ši gerbiama CEU daktarė, beje, irgi vardu Monika, 6 medikamentus, tiesa, dar pasiginčijau aš su ja, ot ir naglumas mano, bet kaip niekur nieko, nes visi pavadinimai išskyrus vieną buvo pažįstami, patraukiau link vaistinės ir tuo pačiu namų.

Nežinau, kur mano įprasti savisaugos instinktai šiom dienom iškeliavę, bet kažkodėl aš nesusimąsčiau dar prieš suplodama apvalią sumelę, kad būtent tas vienas nežinomas medikamentas išrašytas ant specialaus raudono blanko. Taip, mane perspėjo, kad, žinai, pavalgyk mergyt prieš gerdama, nes gali būti blogai. Kadangi dauguma mano, kad aš nevalgau, tai ką padarysi, supratau aš labai paprastai jos patarimą. [visi gydytojai, nuolat sėdėdami, matyt, pavydi atletiško sudėjimo...]

Sumokėjau, grįžau, skaniai pasivaišinom Veronikos šedevru a la keptas baklažanas su makaronais nemažas mūsų post-sovietinių šalių draugų būrys, pasijuokavom, aš dar ir tablečių išmaukiau, ir patraukėm kas savo keliais. Tiesa, aš, į lovą. Kažko silpna pasidarė...
po kelių valandų suvokiau, kad reikia pasidomėti, ką gi aš čia išgėriau. Štai ir prašom - ogi tas mano nežinomas vaistas "Cataflam", kurio pagrindinė veiklioji medžiaga yra diklofenakas, kaip skelbia gamintojo net 16 lapų angliškas tekstas [žiūrėti čia ] (patikrinau ir Wikipedijoje, deja, tas pats šlamštas), yra skirtas gydyti pagrinde reumatoidinį artritą.
Cha cha cha. Nejuokinga. Aš tai ėjau pas gydytojus dėl kosulio ir užgultos nosies, o gavau vaistą, nuo kurio nesunku ir kojas pakratyti.

Nejuokinga Nr. 2. Vaisto gamintojai labai griežtai rekomendavo mažas dozes vaisto vartojime. Nesupratau, kuo ypatingas mano kosulys, bet kažkodėl man skirta dozė du kartus viršijo skiriamą moterims, kenčiančioms nuo dismenorėjos (buitiškai, itin skausmingos mėnesinės) ir prilygo Osteoartritui ir Reumatoidiniam artritui.
Dar įdomiau, kaip gydytojai supranta vaistų gamintojų tekstą "carefully consider the potential benefits and risks of Cataflam" [liet. rūpestingai įvertinkite galimą naudą ir riziką vartojant šį preparatą], jei vaistą išrašė kostinčiam žmogui.

Nejuokinga Nr. 3. Man išrašė gydytoja 20 šių smagių tablečių... nepasiteiraudama, ar aš neturėjau kokių anksčiau patirčių su diklofenaku... ir ne esmė, kad vienintelį kartą, kai persukus stuburo slankstelius man šį vaistą išrašė, aš po dviejų dienų vartojimo atsidūriau ligoninėje. Beveik visam mėnesiui (2 savaitės iš jo buvo "po lašeline").

Nejuokinga Nr. 4. Blogiausia, kad aš žinau, kas yra reumatoidinis artritas labai gerai. Ir ne ką mažiau žinau, ką Lietuvoje gydytojai išrašo šios ligos gydymui. Per mano jau beveik 4 metus draugystės su šia liga man nė karto reumatologė neišrašė nė vieno iš šios grupės preparatų. Tiesa, ypatingiems skausmas gavau "Meloxicam", kuris yra žymiai geriau toleruojamas žmogaus organizmo, ir tai... nelabai lengva ranka reumatologė išrašė tuos "Meloxicam" extra atvejui Vengrijoj - čia jau aš kaip ir iš pat pradžių supratau dar rugsėjį, kad netvarka sveikatos priežiūroj. Ji nepamiršo pridėti dar ir specialių priemonių, kad skrandis būtų apsaugotas bent jau kiek leidžia galimybės. O vat čia gerbiama CEU daktarė man išrašė blogiau toleruojamą preparatą, 3 kartus didesne doze nei rekomenduotinas meloxikamo preparatas žmogui, kuris iš tiesų kenčia nuo raumatoidinio artrito, STUDENTUI, kuris kosti!

Aš daugiau komentarų neturiu. Bet žinau, kad geriau jau mirsiu, bet pas juos daugiau neisiu. Jei nemiršti dar, tai pagelbės išeit į finišo tiesiąją pas giltinę. Tiesa, aš iš pradžių kaltinau draudimo kompaniją, kurios šaunūs "pakalikai-gydytojai" gydo studentus kaip įmanoma mažesniais kaštais [kai paprašiau rugsėjį homeopatinių preparatų, pareiškė, kad "tipo" jie negydo, ne vaistai, dėl to, draudimo kompanija negrąžins pinigų už juos. Nesvarbu, kad būtent to gana pigaus preparato dėka užsibaigė mano dvi savaitės karščiavimo, o istorijos apie Venerą ir Biambą irgi gal nepasakosiu - visai juoda pasirodys], bet dabar matau, kad vengrai turi labai rimtų problemų su gydytojų kompetencija.
Tad, mieli lietuvaičiai, kai skųsitės Lietuvos sveikatos sistema, pagalvokite, kad gali būti žymiai blogiau.

ps. kažkada sėdėjau su Youngmi, dėstančia man Rytų Azijos kursus, ir ji pasakojo savo patirtis čionai ligoninėje... kai net pinigai nepadeda nupirkti gydymo. Po šiandienos suprantu kodėl - tiesiog nėra ką pirkti.

pss. galvoju, kaip pasielgti, kaip žmogus, kuriam rūpi. Rūpi ne aš, bet tie, kurie pasitiki medikais. Aš labai nepatikli. Tą ir ką tik draugų rately apšnekėjom, jog aš retas egzempliorius, mėgstantis patikrinti kas, kur, kaip ir su kuo. Kiti tiesiog nusiperka ir sugeria, kas buvo išrašyta. Gi medikas geriau žino. Bet mažiausiai ką padarysiu pasveikus, būtinai aplankysiu Moniką Hovarth su tais atspausdintais 16 lapų, vaistų dėžute ir klausimu, ką ji jais manyje gydanti... gal susigės ir susimąstys?