2010 m. gruodžio 19 d.

I' m coming home


I' m coming home
Stars shine bright,
I' m coming home tonight for Christmas.

Berods taip dainavo Erica Jennings prieš kažkiek metų. Jau nebepamenu, kiek tiksliai, bet kažkurią dieną supratau, kad tai puikiai tinka man. Pirmą kartą iš tiesų grįžti iš kažkur namo Kalėdoms. Dažniausiai negrįžtu arba net neišvažiuoju. Nelabai yra prasmės, noro, jėgų ir lėšų.

Taigi, paskutinės minutės. Žinau, turėčiau rašyti raštadarbį Alexui, dar neturiu nė vieno žodžio, o iki deadline'o, kada reikės priduoti 5000 žodelių liko jau ne tiek ir daug, mažiau nei 20 valandų, bet šitoj gyvenimo beprasmybėj... Kaip vakar-šiandien mūsų su Veronika išlydėtuvėse juokavom dialogu: "lova - kas tai? nežinau. Miegas - negi tai egzistuoja?", pagalvojau palauks tie 5000 žodžių. Nors kažkur viduj naiviai kirba viltis, gal kaip nors... labai nenorėčiau grįžusi praleisti visas dienas prie kompo, ypač kai tų dienų Lietuvoje bus tik keletas... taigi iš tos vilties, kad viskas bus gerai... neišeina nepastebėti, kokia pasakiška žiema ateina į Budapeštą... matyt, mano išvykimo proga ;)

gražus pasakiškas mėnulis penktą valandą ryto Budapešte... nemiega bendrabutis... nesvarbu, kad ir ne kažin kas iš jo čia likę... dar galvoju, kad jei neatsijungsiu oro uoste, būtinai įmesiu keletą vaizdelių. Žinoma, gražių. negražių aš nededu, aš ne mūsų Janas, kuris jau pagarsėjo facebook'o bendruomenės masintoju mūsų provokuojančiomis nuotraukomis. Ir žinoma, jei bus internetas, kuriuo galima būtų pasidžiaugti. Palauks tas Alexas... vis tiek maksimalaus balo negaučiau :D, net jeigu ir sprandą nusisukčiau berašydama. Viskas ir taip aišku. Panašiai, kaip Radžvilas man pasakė po egzamino, kai priėjau paklausti, kas gi visgi buvo blogai su mano atsakymais - "aš tavo balą žinau ir be egzamino" prieš beveik lygiai ketverius metus man tada atšovė TSPMI garbinamas profesorius [kažkaip nenorėjo rankos rašyti to "prof.", kuris turėtų būti skiriamas už dėstymo nuopelnus, o ne praleistų metų universitete skaičių, bet tiek to].

Taigi taigis, kadangi dar laukia keletos brangių, intensyviai su rašto darbais kovojančių, žmogučių apkabinimai, per daug neužsisėdžiu čionai, bet 14.20, viliuos susimatysim. Tai jau bus labai greitai, tam senajam mažučiame Vilniaus oro uoste. Kaip visada. Ir nedrįsta tegu jokios pūgos manęs niekur įkalint. Jau istorijų apie įkalintus draugus Anglijoje, Prancūzijoje ir daugumoje kitų Europos sostinių miestuose, tiksliau, jų oro uostuose, prisiklausėm šiąnakt susibėgę.

Iki susimatymo.

ps. gal kas nors turite antgamtinių galių pamažinti termometro Celcijaus stulpelį į teigiamą labiau pusę? šaltoka, brrr, atrodo bus... :)

2010 m. gruodžio 16 d.

Kalėdiniai stebuklai

Taip, nors ir užkrauta milijonas darbų, pagalvojau, kad Lino prašymas labai laiku ir vietoje. Reikia pasidžiaugti, kad yra žmonių, galvojančių ne tik apie save, savo artimuosius, bet ir tuos, kurie dažniausiai patys negali savimi pasirūpinti.

Paskaitykite žemiau Lino įrašą. Gal kam nors kils idėja prisidėti prie kilnaus tikslo. [Tikiuos, Linai, tu nieko prieš, kad tiesiog perkopijau tavo įrašą.Bijau, kad šiuo metu geriau ir gražiau neparašyčiau už tave.] Linkejimai iš Budapešto :)

Kartu galime daugiau

globalgiving_rugute_smallNoriu pasidalinti kvietimu.

Jau šešerius fondo veiklos metus mus nuolat lydi žinojimas, kad kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje esate drauge su mumis. Tik Jūsų buvimas, nuoširdi pagalba, ištiesiama draugystės ranka sukūrė beribės meilės ir geranoriškos pagalbos kupiną erdvę, kurioje pagalbą ir paramą randa su sunkia liga kovojantys vaikai.

Todėl būtent į Jus – Rugučiukų draugus, išsibarsčiusius po visą pasaulį – šiandien drįstame kreiptis pagalbos. Ieškodama finansavimo galimybių, „Rugutė“ praėjo atranką ir gavo galimybę patalpinti savo kvietimą prisidėti prie kokybiškesnio gydymo ir socialinės pagalbos suteikimo Lietuvos ligoniukams tinklalapyje www.globalgiving.org.

Šiuo metu mums paskirtas „bandomasis“ laikotarpis – jeigu iki gruodžio 22 d. fondas surinks 4000$ paramos iš 50 skirtingų donorų, mes įgysime teisę nuolat teikti projektus ir rinkti lėšas šiame tinklalapyje. Todėl iš visos širdies prašome visų – pasidalinkite su savo draugais, pažįstamais informacija apie projektą, o tie, kurie galite, prisidėkite prie projekto parama. Net ir pati mažiausia Jūsų auka bus be galo vertinga bei svarbi dovanojant mažiesiems ligoniukams tai, ko šiandien jiems labiausiai reikia – medicinines priemones, vaistus, svarbių tyrimų atlikimo užsienio klinikose apmokėjimą, socialinę pagalbą.


Liko savaitė ir dar trūksta 2500$. Kviečiu pasidalinti šiuo kvietimu su draugais, kolegomis. Pasidalinti nuoroda facebooke (už tai duoda papildomų pinigų). Juk kartu mes galime daugiau!

p.s. aš labai apsidžiaugčiau per šias Kalėdas gavęs ne kokią nors smulkmeną, kuri greičiausiai dūlėtų stalčiuje ar lentynoje, o paaukojimą šiam projektui. Virš mygtuko „Donate“ prie klausimo „Make this donation a gift, in honor of, or in memory of someone?“ reikia pasirinkti „Yes“. Tik tokios dovanos Lietuvoje dar nėra labai populiarios…

Studentiškas gyvenimas

Atsiuntė vienas draugas nuostabią karikatūrą apie studentišką gyvenimą. Aišku, šiuo metu ji nelabai galioja, nors... pasižiūrėjus į raštadarbių darbymečio pagrindinius veikėjus, supranti, kad gal net ir šiuo metu tai yra tiesa. Sunku, žmonėm šiais laikais gyventi be socialinio gyvenimo, net jei ir raštadarbių tiek, kad miegui laiko nebelieka.
Tiesiog negalėjau nepasidalinti :)


2010 m. rugsėjo 25 d.

Google Freedom Expression workshop'ai ir Internet at Liberty 2010 Konferencija

Tiek Google Freedom Expression dirbtuvės, tiek Internet at Liberty 2010 konferencija jau praėjo. Daugybė dalykų čia bėga greičiau negu įprastai. Nespėji visur.


Drobės nupieštos, pakabintos ir viena iš jų jau iškeliavusi už Atlanto. Konferencija, kurioje buvo eksponuojami mūsų sukurti darbai, pasibaigė dar trečiadienį (buvo visai įdomu, kam visai norėtųsį pažiūrėt kas, kur, kaip ir kodėl, jie turi oficialią svetainę bei trumpas (iš tiesų 2 valandos) filmukas čia.) Vakar sulaukiau jų vadybininkės laiško, kad vieną darbą paliko man, tiesa, nežinau, kurį iš dviejų, bet mano Universitetas (CEU) išreiškė norą jį priglausti ekspozicijoms karts nuo karto. Tai dabar turiu šiek tiek galvos pasukimo. Akivaizdu, kad turėsiu ir taip ką vežtis - nesibaigiantys literatūros sąrašai, kompendiumai, atšviestos knygos ir atsispausdinti straipsniai kas dieną sulaukia vis naujų draugų į kompaniją, taigi greičiausiai savo peckelynę paliksiu CEU. Negi gaila.
Sutikau dalyvauti konkurse, nes pirma, galvojau, kad reikia kažkaip atsipalaiduoti, o čia dar duoda visas priemones, ir tikėtina artimiausius mėnesius nelabai turėsiu laiko paimti teptuką į rankas, tad reikia pabandyti. Nieks per galvą neduos. Amerikiečiai visi apsimetinėja labai tolerantiškais ir panašiai, tai net jeigu nutepliočiau visą darbą viena spalva, vis tiek sakytų: "rimta, menas"... be to, negi man rūpi, kas ką galvoja. Antra, ne paslaptis, kad gyvenant bendrabutyje su maistu yra problemų, tai dar kai pažadėjo valgyt duoti, viskas susidėjo į vieną. Žinoma, galiausiai tuo maistu ne per daug džiaugiausi. Nesu nei didelė alaus mėgėja, nei vengriškų picų, tad bent jau pasirūpinau, kad mano draugai, kurie nebuvo per daug užsiėmę ir neturintys laiko nusileisti į konferencijų salę bendrabutyje, pasmaguriautų ir papildytų maisto medžiagų bei skysčių atsargas.
Deja, dėl laiko stokos negaliu įsileisti į ilgesnį pasakojimą bei detales, bet visad tikiu, kad vaizdeliai kartais geriau perteikia viską nei žodžiai, tad daugiau įspųdžių laukia šičia. [atsiprašau tų, kurie tikis, kad visas nuotraukas sudėsiu į blogą, tačiau picasa yra šiek tiek patogiau ir greičiau (be to su komentarais ;) ), o kai čia laiko ir taip ne per daugiausiai viskam kitam lieka, tebūnie bus taip :) ]


2010 m. rugpjūčio 26 d.

Tinginėlės atsisveikinimas

Sveiki visi,

taigi prieš man pakeliant sparnus kviečiu visus rytoj susitikti koncerte Vilniaus Mokytojų namuose "Gyventi Negalima Mirti". Daugiau informacijos čia.

Iki pasimatymo!

2010 m. birželio 24 d.

Ačiū!


Ačiū už nuostabią šventę! Keletas vaizdelių iš šv. Jonų bažnyčios čia.

2010 m. birželio 20 d.

"Tapyba - kaip tylus bežodis mąstymas" arba Maurice Merleau-Ponty "Akis ir Dvasia"

Vieną dieną draugas nei iš šio, nei iš to sako: "Turiu tau knygą". Nesigilinu į detales, mano vaizduotė jau nupiešia knygos vaizdą - stora, kietais viršeliais, bent 200 puslapių, tokia didoka, žodžiu, įprastas knygos vaizdinys.
Žodžiu, nepataikau.
Susitikus draugas ištraukia A5 formato nedidukę baltą knygutę su gana spalvingu akį patraukiančiu peizažu viršelyje. Pats tas ir į kišenę didesnę, ar į rankinuką.

Trumpa knygos kortelė: Maurice Merleau-Ponty, "Akis ir dvasia". Baltos lankos (Vilnius), 2005, 115 puslapių, kaina apie 8 Lt.
Maurice Merleau-Ponty (1908-1961) - prancūzų fenomenologas, vienas žymiausių ir įtakingiausių darbarties mąstytojų; Akis ir dvasia - pirmoji jo knyga lietuvių kalba.

Viršelio spalvingas peizažas nenuvilia, nors galima leidėjams būtų ir papriekaištauti, kodėl knygos viduje esančios reprodukcijos, gana reikšmingos knygos supratimui, juodai baltos? Neabejoju, kad baimės, jog fenomenologo filosofinė knyga nepritrauks skaitytojų rato ir neatsipirks tik turėjo pasiteisinti. Gi žmonės pavartę knygelę net spalvotų paveiksliukų nerado... ir tikėtina nepirko.
Vis prisimenu, kaip Santaroj Šviesoj leidėjai skundėsi, jog mokslinio ir filosofinio pobūdžio knygos neatsiperka, bet ir patys leidėjai visgi nesugeba knygos tinkamai pateikti - parduoti.
Merleau-Ponty "Akis ir dvasia" galėtų būti vienas iš tų didesnių sąžinės priekaištų, nes knyga nėra iš tų, kuriai perkąsti reikia ypatingų studijų. Ši nedidukė knygutė pristato trumpą, bet gana išsamų žmogaus, reginčio objekto, bei tapybos, savotiško subjekto, vaizdą.
Pagrindinė jos mintis paprasta - tapyba yra tiesiog kitokia mąstymo forma ir gali būti prilyginta filosofijai. Pagrindinis skirtumas, kad mąstytojai savo kontempliacijos vaisius pateikia žodine kalba, o dailininkai per vaizdus.
Taip, šioje vietoje kiti knygos skaitytojai papriekaištautų, kad labai jau nupiginau ir supaprastinau tokią rimtą knygą. Pastabą priimu. Perpasakoti Arūnui Sverdiolui svarbų filosofinį konfliktą-diskusiją tarp Merleau-Ponty ir Renė Decartes manęs visai negundo. Trumpai apie tai galima rasti gana išsamiame įžanginiame Arūno Sverdiolo žodyje (jei knygelė 115 lapų, kažkur 25 vedamasis straipsniukas, 20 lapų repordukcijų ir dar apie 60 lapų originalaus Maurice teksto), nors ir pats autorius per daug netuščiažodžiauja - trumpame 5 dalių savo opuse apžvelgia visus jam rūpimus klausimus. Ir kaip pasakytų A. Sverdiolas, autorius nesistengia apžvelgti savo parašytų darbų šia tema, o iš naujo stengiasi permąstyti visą koncepciją. Tad skaitymas neprilgsta.
Mane asmeniškai iš pradžių Merleau-Ponty nugąsdina R. Decartes. Geriau būtų jo neminėjęs, bet tiek to. Vėliau autorius savo tekstu pasako tai, ko aš iš jo ir tikiuosi. Žmogus, bendravęs su Paulio Cezanne, Paulio Klee, Auguste Rodinu bei kitais, kažin ar galėtų rašyti, kad moderniosios dailės pasirinktos raiškos priemonės nėra prasmingos.
"Universalios tapybos, tapybos suvisuotinimo, visiškai įgyvendintos tapybos idėja yra beprasmė. Net jei pasaulis tvertų dar milijonus metų, tapytojams, jeigu jie jame išliks, jis but nutapytinas, o pasaulio pabaiga ateis jiems to nepasiekus." - šia fraze autorius nusipelni mano simpatijas. Žinoma, diskusinis klausimas, kuri dailė yra prasmingesnė, ar ta, kurią laisvai gali pakeisti fotografija, ar vien tik dailininko akims atsivėręs pasaulio kosmosas, perteikiamas ne akademinio piešimo taisyklių amatininko technika, o mąstytojo, pagavus įkvėpimui, savosios filosofijos sieloje nusibrėžusiais vingiais išliejimas.
Iš savosios varpinės aš Merleau-Ponty dar labiau padrąsinčiau. Gi modernus menas, kaip ir filosofija, paskatina kiekvieną, perėjusį per filosofijos tekstą, šiuo atveju per paveikslo vaizdą, susimąstyti. Galvoti. Piešinys savotiškai priverčia atsibusti protą iš letargo miego, priešingai nei akademinis menas. Jis nepalieka vietos mąstymui, ne veltui renesanso ar vėlesnių tapytojų darbus galima būtų duoti moksleiviams analizuoti rašant rašinį - tai yra išmokstama taisyklių, įvaizdžių sistema, kurioje nereikalingas individo vidinis pasaulis. Moksleiviai, priklausomai nuo to, kiek jie yra prisijaukinti meno ar/ir gerai išmokę akademinio meno, beveik vienodai žiūrės į pateiktąjį paveikslą, bet jo nematys - nemąstys. Apie turinį nekalbu. Į jį dažnai bando apeliuoti Decartes šalininkai, bet istorija ir lieka istorija, kurios neišmokus amžinai lieki vaikas.
Modernus menas užgniaužia universalumą. Tai savotiškas mąstytojų-tapytojų protestas prieš atitikimo vienam kurpaliui sistemą. Čia nebeužtenka išmokti simbolius, žanrus ir visa kita. Tiksliau, visas pirminis išmokimas netenka prasmės. Interpretacijos gali varijuoti plačiausiame diapazone, kur niekas negali nubrėžti ribų ir tai ir yra erdvė, kur gali pasireikšti kiekvieno žmogaus akis.
Merleau-Ponty 1960 metų vasarą rašo: "Ar aukščiausias proto pasiekimas - tai konstatuoti, kad žemė slysta mums iš po kojų, nuolatinio apstulbimo būseną pompastiškai įvardyti kaip klausimo kėlimą, judėjimą ratu - kaip tyrimą, kaip būtį - tai, kas niekad nėra visiškai?
Bet šis nusivylimas 0 tai klaidingos vaizduojamybės, reikalaujančios pozityvumo, pripildančio kaip tik jos tuštumą, nusivylimas. Tai - gailestis dėl to, kad nesi viskas. Dargi visai nepagrįstas gailestis. Mat tapyboje ir netgi bet kur kitur negalime nustatyti civilizacijų hierarchijos..." [deja, deja, nors tai labai dažnai itin mėgina daryti europiečiai] "...arba kalbėti apie pažangą visai ne todėl, kad kokia nors lemtis tempia mus atgal, o veikiau todėl, kad pirmasis paveikslas tam tikra prasme pasiekė ateities gilumą. Joks paveikslas neužbaigia tapybos apskritai ir netgi joks darbas nėra visiškai užbaigiamas kaip tik todėl, kad kiekvienas kūrinys keičia, iškreipia, nušviečia, pagilina, patvirtina, paskatina, atkuria ar iš anksto sukuria visus kitus. Kūriniai nėra (galutinis) įgijimas ne tik todėl, jog jie praina kaip visi daiktai, bet ir todėl, jog beveik visas jų gyvenimas - jiems dar prieš akis."
Ir pabaigai (kam daug rašyti apie tai, ką reikia kiekvienam individualiai pajusti ir suprasti, t.y. perskaityti) negaliu nesutikti su itin įžvalgia Merleau-Ponty mintim: "Mes esame taip sužavėti klasikinės intelekto atitikimo (daiktams) idėjos, jog nebylus tapybos "mąstymas" mums kartais palieka tuščio reikšmių bruzdėjimo, paralyžiuoto ar nepavykusio kalbėjimo įspūdį."

Ta proga norėčiau pakviesti visus į D'Orsay muziejų Paryžiuje keliauti su šia maža knygute rankose, pasigrožint Kandinski, Klee, Cezanne, Rodin, Monet ir kitų darbais, pertraukėlės metu šildant savo kūną karšta arbata ar garuojančia kvapnia kava senojo laikrodžio ciferblato pašonėj mažoj kavinukėj su retkarčiais dėmesį pagaunančiu Paryžiaus ir Senos vaizdu, į rankas paimti šį Maurice Merleau-Ponty kūrinį "Akis ir dvasia".

Labanaktis. Filosofuojam kūryba :)