Žydinčios sakuros: Tinginėlės atsisveikinimas

2010 m. rugpjūčio 26 d.

Tinginėlės atsisveikinimas

žymės: Šiaip

Sveiki visi,

taigi prieš man pakeliant sparnus kviečiu visus rytoj susitikti koncerte Vilniaus Mokytojų namuose "Gyventi Negalima Mirti". Daugiau informacijos čia.

Iki pasimatymo!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Šiuo metu atverstų knygų lentynėlėje

* Jeanette Erazo Heufelder "Havana Feelings: Senosios Kubos Magija"

* Ingo F. Walther "El Impresionismo"

* Ken Kesey "Skrydis virš Gegutės lizdo"

* Kęstutis Navakas "Du lagaminai sniego"

* Eyewitness Travel Guides "Hungary"

* Michael Jacobs "Budapest"

* Espronceda "El Estudiante de Salamanca"

* Aiko Kitahara "The Budding tree: Six Stories of Love in Edo"

*Matsutaro Kawaguchi "Mistress Oriku: Stories from a Tokyo Teahouse"

*Bohumil Hrabal "Pernelyg triukšminga vienatvė"

*Antoine de Saint Exupéry "El Principito"
*Aldous Huxley "Puikus Naujasis Pasaulis"
*Pascal Mercier "Naktinis traukinys į Lisaboną"
* Haruki Murakami "The Elephant Vanishes"
* Korėjiečių pasakos "Trys dovanos"
* Erick Maria Remarck "Naktis Lisabonoje"
* Elizabeth Wurtzel "Prozaco karta"

Akimirkai

Tad lieka esminis klausimas: kodėl taip renkamasi? Kažkaip nesitiki, kad tai vyksta tik dėl kančios intensyvumo. Esama egzistencinės problemos, kuri graužia Vakarų kultūros, mentaliteto, gyvensenos žmogų. Nūdienos žmogus nepakelia vienatvės ir tuštumos, kuri jį lydi kaktomuša susidūrus su mirties ir kančios slėpiniu. Tad kalbos apie „orią mirtį“ dvelkia veidmainyste, juk mirčiai orumo suteikia ne, skambant Beethovenui, išgerta nuodų taurė, bet šalia esančio žmogaus troškimas bent šiek tiek pratęsti buvimą drauge, kiekvienos akimirkos vertė. Kai kančią lydi vienatvė, tuomet skausmas yra nepakenčiamas. Taip meilės ir atjautos nebuvimas kompensuojamas galimybe „oriai mirti“...
Aštriausiai eutanazijos klausimas iškyla, kai kalbama apie beviltiškai sužalota gyvybę. Čia vertėtų prisiminti Jono Pauliaus II mokymą apie gyvybę išreikšta enciklikoje Evangelium Vitae 1995 metais. Jis pateikia tokią šviesą į keblias situacijas, kurios periodiškai iškyla viešumoje: „Eutanaziją būtina skirti nuo apsisprendimo atsisakyti vadinamojo „užsispyrėliško gydymo“, kitaip tariant, medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl to, kad jos nebeproporcingos laukiamiems rezultatams arba dėl to, jog per didelė našta užgriūva ligonio ir jo šeimos pečius. Tokiose situacijose, kai mirtis aiškiai neišvengiama ir jau nebetoli, žmogus gali sąmoningai „atsisakyti gydymo, kuris užtikrintų tiktai netikrą, varginamą gyvenimo pratęsimą, tačiau nenutraukdamas normalios pagalbos, reikalingos ligoniams panašiais atvejais.“ Be abejo, egzistuoja moralinė pareiga rūpintis savimi ir leisti, kad tavimi būtų rūpinamasi, bet reikia atsižvelgti ir į konkrečias aplinkybes. Reikia nustatyti, ar prieinamos gydymo priemonės objektyviai proporcingos pasveikimo ar pagerėjimo perspektyvoms. Atsisakyti neįprasto ar neproporcingo gydymo netolygu ryžtis savižudybei ar eutanazijai; greičiau tai išreiškia susitaikymą su žmogaus situacija mirties akivaizdoje.“ (§ 65)

Žydinčios sakuros

2010 m. rugpjūčio 26 d.

Tinginėlės atsisveikinimas

Komentarų nėra:

Žiema kitaip

Archyvas

Pro rakto skylutę

Miškas

Ieškoti šiame dienoraštyje

Gal kas nors turite?

Šiuo metu atverstų knygų lentynėlėje

Pavasaris Frankfurte

Temos

Poilsio akimirka

Mano skaitiniai

Akimirkai

Sekėjai

Vaizdas per akies kamputį