Lietuvos vardas Ispanijoje {Where are you, my little country? : ) }

Štai prabėgo daugiau nei 2 mėnesiai kaip aš esu Iberijos pusiasalio Ispanijos sostinėje Madride. 2,5 mėnesio, per kuriuos stengiausi kaip įmanoma daugiau pamatyti ir išgirsti, pažinti ir suprasti šią nuostabią kultūrą. Tiesa, galima būtų išskirti daugybę pjūvių skirtingų, bet šįkart aš apie Lietuvą. Tiksliau, Lietuvą Ispanijos kontekste arba ką žino Ispanai apie Lietuvą ir apskritai, kas mes jiems esam ir kokius jie mus mato.

Taigi pradėsiu nuosekliai ir chronologiškai. Rugsėjo 30 diena, kai pirmą kartą 22 valandą vakaro išsilaipinau Ispanijos žemėje. Dingęs bagažas. Niekas iš dirbančių oro uoste neturėjo nė žalio supratimo, kas tai yra, bei kur tai yra. Taigi, tokioje vietoje, kur turėtų dirbti kaip ir multikultūriškai apsišvietę asmenys, jokių žinių apie mano gimtinę. Smagu. Einam toliau.

Spalio 1 diena. Apsilankau savo būsimoje praktikos vietoje - think tank'e Fundacion Alternativas. Yes. Mano šefė Belen, akivaizdžiai pasidomėjo bent jau kurioje žemės vietoje yra šalis, iš kurios atvyksta praktikantė. Super. Tillman'as, jau mano minėtas anksčiau, kurio pareigas užėmiau, taip pat turi tam tikrą supratimą, kur galima būtų ieškoti Lietuvos... bandydamas atspėti sostinę prašauna :D Na, kiek reikės tiems vokiečiams ir visiems kitiems kartoti, kad neturime mes jokios Rygos?!?!? Neturime!!! Čia Latvijos sostinė. Ok, einam toliau.

Spalio 4 diena. Hola, Guillermo! Žinoma, mano buto oficialusis šeimininkas Guillermo žino ir kas ta Lietuva, ir kur yra, ir kad mūsų moterys pačios gražiausios žemėje, ir kalbėti šiek tiek moka. Pirmas ispanas su tokiu išsilavinimu :D tiesa, reiktų pridėti, kad grynai per žmogiškąjį bendravimą :D dėl galimo privatumo pažeidimo, nedetalizuoju. Vienu žodžiu, įdomus tipažas.

Susipažįstu su OPEX šefu (realiai jis yra šefas, nepaisant to, kad tik viceprezidentas) Vicente. Come on. Toks protingas vyras atrodo, pasiskaitai aprašymą internete, atrodytų, super, išsilavinęs ir kalbas turėtų mokėti, bet... Lietuvos nežino. Cha cha cha. Irgi bando spėti. Vėl sumaišo su Latvija. Nu, neturime mes Rygos!!! [Kur mūsų įvaizdžio formuotojai? Kur Jūs? Atsibuskite! Neveikia jokia nei drąsios šalies įvaizdžio strategija, nei Vilnius, kaip Europos kultūros sotinė su mažiausiu tiesioginių skrydžių skaičiumi visoje Europoje, {taip, taip, paėmus visas Europos sostines, mūsiškė turi mažiausiai tiesioginių skrydžių - juokas pro ašaras}, nei Lietuvai 1000 metų kažkaip nesuveikė... gal reiktų pagaliau pradėti dirbti, o ne, kaip sakoma buitiškai, "šūdą malti"?]

Einame dar toliau. Mano "smegenų centras" (čia tiesiog, kad būtų lengviau suprasti, jog turiu omenyje Fundacion Alternativas) organizuoja daugybę renginių, iš tiesų, aš pati su savo kuruojamais vos spėju susitvarkyti... ir... spėkite, ar kur nors figuruoja Lietuva? cero cero cero. Grynas apvalus nuliukas. Ko nepasakysi apie brolius latvius ar estus - gal ne visur dalyvauja, bet bent jau jų ambasadų darbuotojai yra kviečiami dalyvauti renginiuose. Taigi, mes neegzistuojame politiniame žemėlapyje... deja, ir aš čia niekuo negaliu prisidėti, nes asmenų kviesti neturiu teisės, t.y. kviečiamų asmenų sąrašas yra grynai Vicente jurisdikcija, net ne tų asmenų, kurie kuruoja atskirus sektorius... bet tikėtina, kad po mano praktikos tokią šalį kaip Lietuva tikrai prisimins. Bent tai jau yra neblogai. Ir gal sostinės nesumaišys...

{Tiesa, dėl Vicente reikėtų padaryti tokią vieną nuėjimo į šalį pastraipą. Jis dažnai mane pavadina ruse, po to atsiprašo, vėl pavadina, kitą kartą paklausia ar dėl to įsižeidžiau ir panašiai... Toks tarsi juokas, tarsi ant pasityčiojimo ribos... panašiai, kaip netyčia išmeta savo kramsnojamus mandarinus... ir vėl atsiprašinėja: "ar neužgavau?" ir kaskart aš pasidžiaugiu, kad mano praktikos vadovė yra Belen... tikrai geras žmogus - griežtas, bet teisingas, ir sąžiningas. Negaliu atsidžiaugti. Gyvenime kartais sekas.}

Taigi grįžkime prie temos. Lietuvos įvaizdis Ispanijoje. Susipažįstu su savo kolega Angeles Sanchez Diez. Čia jau vyrukas, akivaizdžiai daugiau išsilavinimo turintis apie Baltijos valstybes, nors kuruoja Lotynų Ameriką ir dėsto jos kursus universitete. Cha cha. Čia turėtų būti dar vienas spyris į minkštą vietą visokiems aiškintojams, kad tik tam tikrų sričių specialistai tas sritis geriausiai išmano. Netiesa. Kartais žmogaus asmeninis noras kažkuo domėtis jam sukrauna žymiai didesnį žinių bagažą negu tam, kuris studijuoja tą patį dalį, gauna diplomą ir dar gal net dirba toje srityje. Tad su savo kolega Angeles (beje, galėčiau sakyti, kad jis yra pats smagiausias iš visų, ne tik dėl to, kad sėdi kartu su manimi viename kabinete, bet ir dėl to, kad malonus, geras, besišypsantis ir dar išsilavinęs) pasišnekame tiek apie Baltijos valstybių problemas, tiek šiaip apie orą ar dar ką nors. Taigi, antras ispanas, kuris žino, kas tai yra Lietuva.

Einam dar toliau. Su konferencijomis aišku, ten mūsų nėra. Žiniasklaida. Pirmiausia spauda. Per šitiek mėnesių, kol čia buvau, kol kas neprasprūdo pro mano akis nė vienas tekstukas, kur būtų kas nors adresuojama Lietuvos atžvilgiu. Deja. Niekuo mes esame neypatingi. O gal tiesiog eilinį kartą per maži? Bet kaip tuomet latviai ir estai?

Bet štai. Štai ta išganinga diena, kada ne tik išgirstu Lietuvos vardą, bet net ir vaizdų, susijusių su Lietuva išvystu. Gruodžio 15 diena, Telemadrid, programa Telediario, 15 valandų 20 minučių. Spėkit kas??? Kašis!!!

Taigi, Lietuvos krepšinio rinktinė bus viename pogrupyje su ispanais. Nepaisant to, kad tame pogrupyje net 5 komandos, reikšmingiausia kažkodėl pasirodė patiems ispanams Lietuva, nes ne tik, kad parodė žaidėjus, žaidimų ištraukas su mano tėvynainiais, buvusius trenerius, bet net ir parodė interviu su ispanų žaidėjais ir treneriais apie lietuvių krepšinį.

Prisipažinsiu, visada buvau skeptikė, kodėl tiek daug pinigų yra investuojama į sporto šakas. Tiesiog nežmoniškai. Skirtų geriau juos švietimui ar kultūrai, bo jaunimas tik ir orientuojasi kaip raumenų kalnus užsiauginti... bet kaskart, kai užsienyje išgirstu, "kas jūs tokie?", "o kur ta Lietuva?", susimąstau, kad gal tikrai mes esame jau tokie ant išnykimo ribos... ir dar tokie, kurie nieko gero neturi (o gal tiksliau nemoka to eksportuoti į užsienį, panašiai kaip ispanai iki kokio 18 amžiaus?), ir kad visai gerai, kad dar turime krepšinį.

Ir aš suprantu tą mūsų inteligentijos norą atsiriboti nuo nuolatinio eskalavimo, kad čia krepšinis antra mūsų religija (kartu su alumi), bet tiesa neturėtų badyti akių. Kokie esame, tokie esame. Net jei mums patiems atrodo, kad turime šį bei tą daugiau nei krepšinį, kiti apie tai nieko nežino. Ir negali pykti ant užsieniečių, kurie iš senesnių laikų prisimena Sabą, o dabar Jasikevičių ar Lavrinovičius. Tiesiog taip yra.

O kadangi mes ir toliau liksime "kultūros provincija", su kuo greičiausiai reikėtų laidotuvių maršu pasveikinti visą "Vilnius - Europos kultūros sostinė" projektą, kuris jau gėdingai eina į pabaigą, ir jo "aktyvius" vykdytojus (nors gal čia labiau sąžinės klausimas, o ne aktyvumo), nes mes ir toliau būsime žinomi tik tuomet, kai mūsų krepšinio rinktinė prasimuš į kokį čempionatą ar olimpiadą. Tad lai ir toliau nepamirštame investuoti į mūsų jaunąsias atžalas, kurios gins Lietuvos krepšinio garbą :)

Nors aš ne itin džiaugiausi, džiaugiuosi susiklosčiusia situacija... bet nuoširdžiai apsidžiaugiau išgirdusi Lietuvos vardą... kažkaip nesmagu, kai gimtinė vos ne prilyginama visokiom mikro valstybėm... (nors tas pats Tuvalu bent jau linksniuojamas, visgi ne dydyje yra esmė) tad tebūnie bus bent jau krepšinio šalimi... :)

Stebėjimasis vergių gyvenimu

Kartą su Guillermo ir jo viešniomis iš tolimosios Rusijos keliavome per Madridą ir vėliau, aš, prisiminusi tą kelionę, ne vieną dieną zirziau, kad parodytų ir man vieną vietą, į kurią kaip tyčia manęs nesivedė su viešniom. Tačiau aš ne apie ją. Grįžtant ėjome pro Callao ir Gran Via gatve pasukome link Plaza de Cibellas ir ties Oratorio pasukome į Montera gatvę.

Ten ir buvo mano pirmas stebėjimasis. Jis susijęs su tuo, kad galiu žemai lenkti galvą Ispanijos policijai, kuri čia susideda iš daugybės padalinių, ir tikrai, kaip teko pačiai įsitikinti, dirba žmonėms, o ne dėl to, kad reikia dirbti (čia artimiausiu metu irgi gal reikėtų parašyti atskirai apie Ispanijos policiją, visgi vien vyrukai ko verti :D ), bet su viena problema (o gal tai ne problema? gal tik man vienai tai atrodo problema? [visko gali būti]) jie visgi nesusitvarko.

Grįžtu prie stebėjimosi. Taigi, į Calle de Montera tikrai traukia dauguma ne apsipirkti ir mane tenais nustebino gausybė merginų gana iššaukiančia išvaizda (gerai jau gerai, labai seksualiai apsirengę: mini sijonukai, aukštakulniai, ryškus makiažas ir t.t.) stoviniuojančių, kažko laukiančių, bežaidžiančių telefonais ir panašiai.

Iš pradžių man net neatėjo į galvą, kad čia kažkas negerai. Hmm, visiems pasitaiko draugų laukti, o pasimatymams/susimatymams/susitikimams vietą pasirinkti dažnai fantazijos netrūksta, ypač, jei bijai, kad gali savo laukiamo asmens ir nesurasti populiarioje susitikimų vietoje esančioje žmonių jūroje. Taigi, mes ėjome ta gatve, aš žiūrinėjau į vitrinas, pliurpėm apie būsimą mano butioko japonišką vakarienę su Katiušita (taip meiliai ją vadina Guillermo), aš ieškojau Aire Loco ir Lempickos... ir gal tik jau pasimačius Puerta del Sol aikštei man taip tarsi žaibo nutrenktai toptelėjo - tos merginos ten ne šiaip sau, nes jų ties mūsų buvimo vieta jau daugėjo ne aritmetine, bet geometrine progresija ir aš atsisukus Guillermo klausiu tarsi mažas vaikas: "Negi jos parsidavinėja???" Ir Guillermo juokdamasis iš to nustebusio, šoko ištikto mažo vaiko: "O ką tu manai jos dar čia veikia?". Juokėsi. Gerai, kad jam suskambo telefonas. Katiuša.

Man nebuvo juokinga, nes visai šalia buvo Civilinės Gvardijos pastatas, iš kurio ir į kurį maždaug kas 15-20 minučių pasikeisdami marširuoja/-davo Civilinės Gvardijos darbuotojai (nežinau, kaip juos gražiau reikėtų išversti į lietuvių kalbą, tai nėra visai policininkai, tebūnie bus civilinės tvarkos palaikytojai). Ir šalia tos merginos.

Ir kažkaip aš jau tuomet sunkiai galėjau patikėti, kad jie irgi tokie naivūs buvo/yra kaip aš, juo labiau, kad aš ėjau pirmą kartą ta gatve, o jie kasdieną pro tenai praeina.

Štai ir anądien skaitau apie Jungtinės Karalystės pareigūnų operaciją išlaisvinant lietuvę, kurią buvo bandoma parduoti į sekso vergiją Londone. Visi žino, visiems vieša paslaptis, kad kuriamas naujas haremas Londone - pradžiai olimpinio stadiono statybininkams, konstruktoriams ir kitokiems susijusiems asmenims, vėliau - atvyksiantiems turistams ir žaidėjams... iš sociologijos pusės pamąsčiau, kad jei jau tiriama, kaip Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie čempionatai daro įtaką patriotizmui, ekonomikai, identitetui ir panašiai, gal reikėtų kad kas nros atliktų studiją, kaip tokie renginiai padidina prostitucijos mastą ir kokiais dydžiais padidinamas parduodamų ir įverginamų moterų skaičius. Manau, būtų visai įdomu.

Gal jeigu jau laikoma prostitucija draudžiama, paaiškėjus, kad ją itin skatina Olimpinės žaidynės ir visokie kitokie tokie renginiai, gal reikėtų uždrausti juos?

Bet grįžkime prie tų merginų Montera gatvėje ir kodėl jos mane nustebino. Kasdien, beveik kiekvieną dieną, bežiūrint žinias, tiek siestines (per pietus), tiek vakarines bent kelios minutės yra skiriamos prostitucijos problemai.

Ispanija - ultrakatalikiška šalis, bent jau tokia buvo. Dabar galima stebėti išlaisvėjimo žymes, tačiau vyresnė karta, ypač mačiusi Franko diktatūrą, dar vis išlikusi ir ji pagrinde daugiausia priešinasi "laisvėjimo" pokyčiams, taip pat ir gatves užplūstančioms prostitutėms, nes esmė kame - tai iki šiol nėra įteisinta, vadinasi, nelegalu ir panašiai, bet net ir efektyviausia policija (turiu omenyje visus jos sudedamuosius elementus, kaip ir Civilinę Gvardiją) yra bejėgė, o gal greičiau nori ar turi tokia būti. Kas ten žino.

Tikrai netikiu, kad tam reikia daug pastangų, tiksliau manau, kad vien nuo sankryžų Madrido centre nuėmus pareigūnus vienai valandai, tiksliau, jų kiekio pakaktų visas Madrido gatves "išvalyti". Kodėl sakau išvalyti. Nekvestionuosiu klausimo, ar prostitucija gerai ar blogai, kaip šiandien vienam draugui ir leptelėjau, "gerai jums, vyrams, moterys dar ne tokie gyvuliukai, kad jus į sekso vergiją pirktų", sakykim, čia vyrų garbės reikalas, bet man... man labai gaila tų merginų. Nemačiau nė vienos laimingos. Taip, gal jos turi geresnius batus, geresnį paltą, gražesnią suknelę... bet jos nelaimingos, kas akivaizdžiai matos.

Žinoma, man iškart kyla klausimas, kaip save gerbiantys vyrai gali pirkti nelaimingas moteris (visgi jas perka, įtariu, dėl malonumo), bet ilgiau pastebėjusi Calle de Montera, supratau, kad aš nesuprantu šio fenomeno, gal greičiau jis kažkaip su racionalaus individo teorija prasilenkia ir vien dėl to man yra labai keista. Sakykim, mane labiau šokiruoja, kad vyrai perka nelaimingas moteris, nes tuomet aš darau prielaidą, kad moterys iš tiesų vergauja ir priverstinai daro daugelį dalykų, nei kai matau laimingas moteris tai darančias, tuomet aš tiesiog nurašau visą istoriją prie (prisimenant Lomanienės svajonių kampelį) hedonistinio pasaulio pokyčių kampelio - jei moterims gerai, jos laimingos ir viskas čiki piki, kodėl aš turėčiau joms aiškinti, kaip gyventi. Liberalus požiūris, bet sakykime šiuo metu į kitą vaidmenį įsijausti nematau prasmės.

Bet yra atvirkščiai. Nors gal, sakyčiau, Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniaus stoties rajone, kad ir baisios jos, bet atrodo žymiai laimingesnės, t.y. bent sukuria tokį įspūdį, kas jau yra pakankama priežastis vyrams jas pirkti, tačiau čia ilgiau į jas pažiūrėjus (o tas ilgiau užtenka 30 sekundžių), darosi labai labai liūdna.

*** Misliju, kad gal nėra prasmės moralizuoti. Į žavingąją Kopenhagą, į kurią šiuo metu renkasi daugybė pasaulio lyderių ir įvairių atstovų iš 192 šalių aptarti klimato kaitos pokyčių, plaukia ir tos pačios vergės... nežinočiau to, jei nesiruoščiau Kūčių išvakarėse organizuojamai konferencijai apie klimato kaitą... skaitau Foreign Policy Review, Spiegel ir kitus, ir ką tu... tau juodai ant balto rašo šalia CO2 išmetimo mažinimo problemų ir visokių planų paskaičiavimų, kaip Kopenhaga pasitinka atvykstančiuosius pagausėjusiais "vergių" būriais...

ir prisiminus vasarą rodytą filmuką apie danę su kūdikėliu ant rankų, matyt, norisi verkti. Kaip galima norėti pokyčių, jei net aukščiausi sluoksniai nesugeba susitvarkyti su kūniškais geiduliais?

Tik kaip racionalios pakraipos individo galvoje sukasi dar ir kitas klausimas - kodėl tuomet apsimetinėjama, kad tai blogai ir tai reikėtų drausti ir tai laikoma nelegalu, ir draudžiama... sakyti, kad prostitucijos draudimas atsirado dėl aktyvios feminisčių veiklos irgi yra daugiau nei nesąmonė, bet visgi... nesuprantu, kam tuomet reikia fiktyvių įstatymų, kai jų vykdytojai akivaizdžiai užsidengia akis ir nemato realybės.

Kaip nereikėtų keliauti Ispanijoje arba pasimokykite iš svetimų klaidų

Taip kartais gyvenime nutinka, kad nusprendi daugelio dalykų neplanuoti, ypač, kai tai liečia keliones, kad būtų viskas su tam tikru atsitiktinumo bei sėkmės prieskoniu.

Visgi Ispanijoje nereikėtų daugelio dalykų palikti paskutinei minutei. Ką pati patyriau savo kailiu, kad bilietus reikia nusipirkti iš anksto. Nes...

Atėjus dvi valandos prieš traukinį bilietų gali būti nebelikę. Kaip taip įmanoma, neklauskite, neįsivaizduoju, bet įtariu, kad jie nepardavinėja rezervuotų bilietų (už rezervaciją, žinoma, reikia mokėti, dėl to, matyt, jiems daromos tam tikros preferencijos). Ir kadangi bilietus pardavinėja kompiuteris... jei esate dviese, o turi tik vieną laisvą vietą, Jums parduos tik vieną bilietą. Kad galite vos 30 minučių trunkančią kelionę praleisti sėdėdamas savo kolegai ar draugui ant kelių arba stovėdamas, galite nesivarginti aiškinti. Bilieto negausite. Niekaip. Praktiškai išbandyta...

Ir tuomet "o ne... kodėl, kodėl?". Ir reikėtų dar kai ką prieš tai žinoti. Penktadienis. Tikėtina, kad eilėje atstovėsite apie valandą, tiesa, jeigu jums pasiseks. Jei ne, gal ir ilgiau. Ir atstovėjus tą ilgą eilę, sužinosite, kad bilietų pardavėjas nekalba angliškai... ir tuomet, "aaaaaaaaa"... tam reikėtų morališkai pasiruošti iš anksto. Ir kaip sakiau, likus valandai ar dviem iki planuotos kelionės bilietų nė kvapo... tiksliau, kaip sakiau, atėję paprašysite dviejų bilietų, sakys, nežinau ar yra, bet visgi ras bilietuką... tiesa, vėliau paaiškės, kad paieškos langelyje pardavėjas pamiršo pažymėti, kad keleivių bus du :D ir tuomet smaginsies bandydami įtikinti, kad come on, čia tokia trumpa kelionė, išsiteks ant vienos vietos... be to, gi ruošiamės mokėt pilną kainą, kad tik greičiau pasiektume savo kelionės tikslą. Deja.

Su ispanais šiuo klausimu sunkiai susitarsit. Bet geroji dalis yra ta, kad pas juos beveik visi traukiniai nauji. Kas savaitę nuperkamas naujas traukinys, kad 2010 metais Ispanija turėtų pačią moderniausią traukinių bazę. Rodos, jiems tai pavyks.

Bilietai nėra labai brangūs, bet kaip sakiau, už rezervaciją reiks papildomai pamokėt. Bet tiek kainuoja neprarastas laikas. Spręsti jums. Be to, rezervuoto bilieto išpirkimas yra žymiai paprastesnis - ir eilės mažesnės, ir paprasčiau, ir greičiau.

Taip pat, rekomenduotina pirkti bilietą pirmyn ir atgal. Pirmiausia dėl to, kad grįžtant gali nebebūti vietų traukinyje, ir būsite kažkur neaiškiai įstrigęs. Iš kitos pusės, kelionė atgal kainuos 40 procentų pigiau. Verta susimąstyti ir įvertinti šiek tiek daugiau detalių, susijusių su planuojama kelione. Nors mūsų atveju, pasirinkimo didelio nebuvo. Buvo belikę keletas bilietų naktiniam traukiniui, beje, paskutiniam... bijau, įsisvaizduoti, kas būtų buvę, jei būtumėme bilieto nenusipirkę iš anksto.

Reiktų atkreipti dėmesį taip pat į užrašus ant bilieto, nepaisant to, kad jie visi ispaniški, bet ten yra užrašyta, kad reiktų į peroną ateiti 3 minutės prieš traukinį... į tą reikėtų labai labai atkreipti dėmesį. Nes pirma, laiko šiek tiek suvalgys daiktų patikrinimas kaip oro uoste... nepraeisite šiaip sau, tiksliau neprabėgsite. Antra, nereikėtų sumaišyti aukštų. Išvykimo traukiniai yra lietuviškame antrame aukšte. Ir trečia, atlėkę 3 minutės prieš traukinį galite pabučiuoti į uždarytą peroną. Taip, taip, čia irgi panašiai kaip oro uoste. Taip jau paprastai į jį neįeisite. Ir iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mūsų traukinys pajudėjo iš perono likus 4 minutėm iki laiko, parašyto biliete. Gerai, kad į traukinį, kažkaip nuojauta sakė, bėgom, bėgom, bėgom... ir prie perono vartų, pasitikęs bilietų tikrintojas, priekaištingai suburbėjo, kad oi, kaip vėlai... ir bėgom bėgom... ir gal net nepraėjus 30 sekundžių nuo tada, kai įbėgom į traukinį, jis pajudėjo... greitasis traukinys į Toledą, beveik 90 km distanciją įveikiantis per nepilną pusvalanduką, tikrai ilgai neįsibėginėja, ir dėl jūsų vėluojančio nubėgti laiptais į peroną (kas irgi gali būti), tikrai nesustos kur nors, netoli perono... be to, ir nepasivysite. Tad čia ispaniškas įprotis, kad viskas vėluoja bent 15 minučių, visiškai negalioja.

Ir jei nuspręsite keliauti mašina, kas visai palyginus yra nebrangu, ypač vidutiniams nuotoliams, reiktų pagalvoti, kur palikinėsit mašiną, kai ja nesinaudosite, nes... diena parkavimosi vietoje gali kainuoti ir daugiau nei 24 eurus, ypač kur nors geresnėje vietoje, arčiau miesto centro ir t.t. Taip pat, nors jums ir atrodo, kad niekur nesimato ženklo, kad stovėjimas mokamas, reikėtų labai gerai patikrinti... nes ženklas gali būti už pusės kilometro su bilietų pardavimo automatu... ir kol jūs varganai nueisite susimokėti iki automato, ir jei dar ten jūsų lauks eilė, tai reikėtų pamačius moteriškę ar vyruką su mėlynu kostiumu ir geltona linija ant jo, šūktelt, kad eini susimokėt, nes bent jau Madride, pati savo akimis mačiau, kaip per 15 minučių atvažiavo servisas ir nutempė paliktą mašinytę... tikėtina, kad arba laikas stovėjimui buvo pasibaigęs, arba šiaip žmogus iš nežinojimo ją paliko net nepagalvojęs, kad reiktų ten mokėti. Tad su mašinų palikimu reiktų atsargiai.

Dar, dar... daugybė gatvių Madride yra vienpusio eismo, tad reiktų bent pirmam kartui prasivažinėti su google maps per gatves ir pasižiūrėti, nes po to elementariai 2 valandas suksitės ratu ir negalėsite rasti kelio išvažiuoti. Bet čia gal ir nebūtinai. Beje, dėl baudų. Jei esat su išnuomota mašina, tai jums tai labai daug kainuos... nes dar papildomai nuomavimo agentūra nuraus... arba ne. Jeigu su nuosava ir ne ispaniškais numeriais, galite džiaugtis, iš jūsų baudos niekas neišsireikalaus, nes baudos mokos autonominių regionų biudžetams. Čia pliusas keliauti su savo mašinyte. Tačiau, jei kaip teko matyti keletos nelaimingųjų situacijas, kai nutempiamos mašinytės... tiek vienu, tiek kitu, atveju, oi, kaip tai nemažai patuštins jūsų kišenę. Ilgam Ispanijos negalėsite pamiršti. Tad gerai reiktų pasvarstyti, ar tikrai taip gaila laiko pusvalanduką paisvaikščioti po apylinkes ir paieškoti kur nors medžių šakose paslėptų kelio ženklų... nes jie tikrai nepadaryti visiems aiškiai matomi... o kartais visai nematomi, jei nesistengi labai labai intensyviai jų surasti.

Tiesa, kelių policininkai, už tai, kad pavyzdžiui įsuksite į gatvę, kur negalima įsukti, neskubės jūsų bausti. Jie čia gana žmogiški. Supranta, kad nespėji visų ženklų sužiūrėti. ir jei LT jie specialiai stovi už tokių ženklų ir tik laukia "Įsuk tu žioply, papildysi mūsų kišenėles", tai čia net jei jie stovės po tuo ženklu, pirmiausia sustabdys, paklausinės, ir jei kartais jums tikrai tenais negalima važiuoti, paprašys apsisukti ir parodys kelią, kaip rasti tai, ko ieškot... žinoma, tik ispaniškai. Suprasti ispaniškai tikrai gana reikalinga šioje didelėje Ibericos šalyje, jei ne paklausti, kam užtenka kūno kalbos ir ženklų, tai suprasti, ką tau atsako, dažniausiai kūno kalbos neužtenka.

Ir pabaigoje apie autobusus. Būtinai visko išsiklausinėkite. Autobusai čia dažnai išvyksta ne iš ten, kur pirkote bilietus, dažnai ne tik, kad ne iš stoties, bet ir iš visokių būna supermarketų ir panašiai. Ypač rytą belaukiant, galima nerealiai sušalti, o vėliau gali paaiškėti, kad autobuso taip ir nesulauksite toje vietoje, kur laukiate.

Tad nemokant ispaniškai saugiausia keliauti traukiniais... nors ir tai, gali paaiškėt, kad traukinys išvyksta iš kito miesto galo.

Bet kur tikrai kalba angliškai, tai mašinų nuomos punktuos. Bėdų neturėsit.

Kol kas tiek. Sėkmės keliaujant.

Įniršis

Šiandien su viena Lietuvoje likusia drauge trumpai šnektelėjom ir ji užsiminė apie pyktį. Koks tai uždaras ratas - kad pyksti dėl to, kad pyksti, ir taip nepasibaigia. Prisiminiau tuo pačiu "Triukšmą ir įniršį".

Dabar atsakysiu į tą dažnai užduodamą klausimą - kaip gi praktika. Kelianti įniršį. Būtent. Kodėl? Nes užėmiau vyro vietą. Ir esu mergina, ir dar iš Rytų Europos, kas vienos tautybės asmeniui (beje, ne tik jam) atrodo kažkur iš pačios gilumos didelės šiukšliadėžės, tad galima kartais, o gaunas - visada, iš to ir pasilinksminti.

Paprastai kalbant aš turėčiau daryti tokio vieno berniuko (pasirodo, jis dar netgi jaunesnis už mane skaičiuojant akademiniais metais politologijos studijų) Tillmanno darbus, kuriuos jis ramiai darė iki man atvykstant, bet... kadangi Tillmanno paskutinė darbo diena buvo ketvirtadienį, o penktadienį jau buvo itin svarbi konferencija ir po jos jis iškart išvyko, visus darbo aiškinimus savo šlubuojančia anglų kalba apibrėžė kaip atvyksiančių į konferenciją žmonių sąrašo sutvarkymą, t.y. kuriuos asmenis pažymėti raudonai, kuriuos žaliai ir kuriuos oranžine spalva, lyg aš nemokėčiau skaityti. Bet tiek to. Tądien aš susitvardžiau ir mielai padėjau Suzanai. Penktadienį taip pat.

Tačiau vakar iš konferencijos pagaliau grįžo mano būsimasis šefas - bent jau kol kas - Vincentas. Ir klausia, kaip darbai einas... ir aš taip jam nuoširdžiai ir atsakiau, kad su OPEX'u (kas šiaip lietuviškai būtų Išorinės Ispanijos politikos observatorija - o realiai tai, kas vyksta už Ispanijos ribų) aš beveik nieko nedariau... o OPEX'ą sudaro 8 skyriai, tad darbo ypač vicedirektoriaus asistentui kaip ir turėtų būti per akis. Problemą iš pradžių sprendžiam gražiai - laiškai, skambučiai į Vokietiją. Čia, žinoma, tą darau aš. Ir situacija juokinga - reikia kovoti su kažkur Vokietijoje sėdinčiu asmeniu, kad perduotų man kompo, pašto ir kitus slaptažodžius, programas ir iki šiol jau atliktus darbus.

Taip iki šiol kovoju su vėjo malūnais.

Tad kai manęs kaskart paklausia, kaipgi tas darbas, man noris atsakyt, kad vis dar normaliai neprasidėjęs, nes kai kurie asmenys itin sunkiai skiriasi su buvusiu darbu, ir kol taip vyksta aš draugauju su mokslininkų duombazėm, 30-ą dieną atvyksiančiais svečiais į konferenciją dėl Baltosios ESDP (European Security and Defence policy) knygos ir Suzana, kuri laiko visą OPEX komunikaciją ant savo pečių, kuri iš tiesų labai gražiai šypsos ir yra gana meili. Ir dar viena jos kolegė visai smagi, bėda tik kad vardų nežinau. Arba žinau vardą, bet nežinau žmogaus, kaip pavyzdžiui, Borja, mano būsimas antras šefas iš kito skyriaus, bet šiuo metu atostogauja, tad tik pasveikino elektroniniu paštu įsijungus į veiklą Fundacion Alternativas.

Šiaip kai pagalvoju, kiek čia nedaug žmonių dirba, visgi visai nemažai veiklos jie čia turi. Galvoju, gal ir Lietuvoj būtų smagu turėti kažką panašaus... tik įdomu ar būtų kam nors įdomu Afrikos ir Lotynų Amerikos studijos, arba Australijos ir įvairios konferencijos ir panašūs dalykai. Be to, kažin ar surastume tiek profesionalių mokslininkų, galinčių sudaryti adekvačius departamentus bei tų departamentų patarėjų tarybas (čia man buvo visai naujas reikalas, bet labai smagu, kai pati perkąsiu - papasakosiu)... bet kada nors. Įrašysiu tai į kaip dar vieną greičiausiai niekad neišsipildysiantį norą.

Pastebėjau, kad pykstant nelabai rašos, bet užtat jau sugalvojau, ką galėsiu parašyti savo praktikos ataskaitoje, gal net galvoju reikėtų padaryti tokios pat vietos (komunikacijos skyriaus) privačiam, ir viešajame sektoriuje palyginimą... bet dar su praktikos vadovu reiks pasikonsultuot. Manau, kad ši situacija pakankamai pamokanti... ir kartu paaiškinanti, kodėl iš tiesų darbuose žmonės turėtų naudoti tik darbinius prietaisus, o ne savo nešiotis, nes tai visiškai nenaudinga darbdavės institucijos atžvilgiu. Čia tai kas, kažkokia lietuvaitė spirga, kad nori to, kas buvo parašyta praktikos programoj, bet, iš principo, jei galima kuo daugiau iš praktikanto už dyką išpešt, tai kodėl tuo nepasinaudojus.

Un beso, kaip sako geri draugai vienas kitam Ispanijoj.

Hasta luego.

¡Qué cosa en primer dia!

"¡Qué cosa en primer dia!". Taip būtent taip mane pasveikino atvykus į Fundacion Alternativas. Mano naujuosius antruosius namus Madride. Kas buvo, nepasakosiu, nebūtina čia visokių neigiamų emocijų prisiminti. Reikia daryti taip, kaip daro ispanai, bet apie tai vėliau.

Taigi kaip iš tiesų atrodo viskas čia. Prestižinis rajonas, senas namas, sena gatvė, liftas gal labiau atnaujintas negu maniškis, bet labai jaukus ir mielas. Fundacion Alternativas įsikūręs trečiajame pastato aukšte. Toks įspūdis, kad dar visai neseniai, nes kai kur dar galima sutikti elektrikų, dažytojų ar šiaip kokių meistrelių.

Mano praktikos vadė nuolatos rūko. Beveik. Nerūko, kai eina pasikalbėt su kuo nors iš savo darbo vietos, arba kai itin svarbūs valdžios vyrai skambina. Iš tiesų pakankamai griežta, bet teisinga. Sutariam, kad už išnaudojimus galėsiu gauti laisvą dieną. Žinoma, tik tuo atveju, jei ant nosies nekabėtų konferencija, seminaras ar dar koks nors šventas velnias.

Bet iš tiesų vaizdelis jos darbo skyriuje tiesiog neįtikėtinas. Kai mane pirmą kartą įsiveda, aš net jau pasidžiaugiu, kad mano darbo vieta bus išeinančio berniuko vietoj [ dar paaiškėja, kad jis už mane jaunesnis :D - kažkas neįtikėtino ], OPEX departamente (Europos reikalai), nes toks per pilvą tarsi išplėstas koridorius, kurio pakampės apstatytos stalais. Akivaizdžiai, ne pagal feng šui... nenorėčiau dirbti ant praėjimo, kuris veda į tokią žmonių išsvajotąją vietą, kaip virtuvėlė. Ant mano šefės stalo stovi peleninė. Ir ne bet kokia. Didžiulė didžiulė. Kaip paaiškėja per pietus, ji gana greitai visgi prisipildo. Vėl pasidžiaugiu, kad mano darbo vieta ne šalia praktikos vadovės, bo dušu reiktų naudotis tiek prieš darbą, tiek po to.

Think tanke aš pakeičiu Tilmaną. Berniuką iš Vokiečių tyrimų centro, su kuriuo buvo itin glaudžiai bendradarbiaujama paskutinius mėnesius. Įtariu, kad į mane tiek vilčių nededa :D. Bet šiaip pasidžiaugiu už Tilmaną - už mane jaunesnis dviem metais tiek studijų, tiek amžiaus prasme, bet turi daugiau patirties. Štai ką reiškia vokiška sistema, kur kas vasarą studentai eina praktikos atlikinėti. Žinoma, jie turi kur tai daryti. Bet vis tiek baltu pavydu išlydžiu Tilmaną, užleidžiantį vietą man.

Knygos, kurią patarė pasiimti Alvyda, neprireikia. Man ta mintis jau atėjo, kai pradėjom ekskursiją po think tanką ir užklydom į laboratoriją. Pirma mintis, kad siaube, kaip tiek nedaug žmonių sugeba išvežti tokią aktyvią programą? Juo labiau tokiu aukštu lygmeniu. Kažkas neįtikėtino.

Po trumpos eskursijos ir Tilmano instruktažo, kurį jis labai nesėkmingai bando daryti anglų kalba (oi, oi, atsiiminėjau aš savo žodžius, kad vokiečių jaunimas gana gerai kalba angliškai), pristato prie darbų, nes jau vakare prasideda Ketvirtasis Europos Strateginis Forumas, susijęs dėl Europos Sąjungos saugumo politika ir jos vaidmeniu tarptautinėje arenoje. Juokas paima, kai Tilmanas užjaučiamai sako, kad reikės pasidomėti tuo :D Visgi dar vienas pliusas skaičiuojamas Islandijos vasaros mokyklos naudai.

Tiesa, po viso instruktažo, kuris buvo visiškai beprasmis, nes Tilmanas ne itin gerai kalbėjo angliškai bei ne itin buvo struktūruotas ir žinantis, ką nori pasakyti, pabaigėm pliurpdami apie viešuosius ryšius. Paaiškėjo, kad vaikinukas labai svajoja dirbti ten, kur pati atidirbau beveik pusę metų... gerai, jaunas dar vaikinukas... bet jei nesusitvarko su vienu distrelistu per 2 savaites, įdomi patirtis jo laukia.

Bet tame yra ir geroji medalio pusė. Yra darbai ir jie turi būti padaryti. Ir niekas nedaro daugiau. Tad nežinau, ar dėl to, kad pirma diena ir man labai norėjos pasportuot, ar dėl to, kad aš šiaip greitesnių apsisukimų, sutvarkau ne tik šiandienos konferencijai reikalingus dalykėlius, bet ir kitą savaitę vyksiančiam tarptautiniam seminarui apie migraciją Magrebe likusius darbelius. Ir mano džiaugsmui - čia yra gera sistema: padarysi anksčiau darbus, esi laisvas. Skatina dirbti efektyviai ir greitai, nors tai ir sunkiai įmanoma karštame ofise... gi ispanams labai šalta, ir ofise jau įjungtas šildymas. Siauubaaas. Lauke 25 kaip minimum, saulė šviečia, o jie dar papildomai pasišildo. Aš kol kas to nesuprantu. Gal po kelių mėnesių apsiprasiu ir net negalėsiu įsivaizduoti kitaip, bet man labai keista, nes beveik nėr kuo kvėpuot, karšta, prakaitas žliaugia... ai, bet kai pagalvoju apie sniegą ir 3 laipsnius Lietuvoje, pagalvoju, gerai, gerai, pakentėsim tą šilumėlę, įsivaizduok kaip dabar šaltum kur nors nešildomam Lietuvos ofise ar ministerijoje.

Be to, visada geriau kankintis ten, kur geriau. Čia ir žmonės linksmesni, ir dažniau šypsos, beje, nuoširdžiai, ne taip kaip amerikiečiai, ir nepasakyčiau nei, kad krizė, nei kad žiema čia pas juos ateina... man kaip tik dabar labiau panašėja į vasarą: medžiai žalesni, vaisių sezonas prasideda, žmonės zuja gatvėse, pilna turistų šnekančių įvairiom kalbom - tikras atostogų metas, vasara.

Hasta luego :)

Tuščia vieta.

Octubre 12 - Nacionalinė ispanų šventė

Spalio 12-oji pagal Julijaus kalendorių diena, kai Kristupas Kolumbas 1942 metais išsilaipino Amerikos žemėje, nors iš tiesų pagal modernųjį kalendorių tai būtų spalio 21, visgi iki šiol ispanai švenčia Octubre 12, kaip Ispanijos dieną (Día de la Hispanidad) ir Nacionalinę Fiestą (Fiesta Nacional).

Nors iš tiesų ši šventė - kaip nedarbo diena ir visokios iškilmės - dar visai šviežia. Dabartinį savo pavadinimą šventė įgavo 1987 metais, t.y. kaip Nacionalinės Ispanijos dienos. Iki tol buvo švenčiama Ispaniškumo (gal būtų tiksliausias vertimas šiam ispaniškajam Hispanidad, kuris iš esmės apibūdina vietoves, kuriose buvo/yra paplitusi ispanų kultūra, kalba ir t.t., panašiai kaip tarptautinė Ispanijos bendruomenė), tiesa, irgi ne per seniausiai tik 1981 metais Karališkoji Ispanijos šeima priėmė tokį sprendimą. (reiktų pastebėti, kad pasirenkant nacionalinės šventės dieną, įtariu, ispanai būtų pirmoje vietoje pagal skaičių, kiek kartų ji buvo pakeista per paskutiniuosius šimtą metų :D) Tad dabar ispanai turi dvi nacionalines šventes - Konstitucijos dieną gruodžio 6 (per Kalėdų senelio gimtadienį) ir spalio 12-ąją, kuri visgi, neapsigaukite, gana įvairialypė. Tuoj paaiškinsiu kodėl ir kaip.

Kai pirmą dieną čia išėjau į gatvę, o tai buvo vos spalio 1-oji, rytą visai pažeme vis praskrisdavo kariniai naikintuvai, kurių garsas net ir vietinius priversdavo pakelti akis į dangų ir pažiūrėti, kas čia vyksta. Ir taip pirmą, antrą, trečią... galiausiai pradėjau galvoti, kad čia taip būna kiekvieną mielą dieną, kad sėdėdamas darbe neužmigtum. Bet taip buvo iki tol, kol neatsikrausčiau pas Guillermo ir vieną mūsų bendrą rytą svetainėje vėl nesutrukdė ramybės tas karinių lėktuvėlių garsas. Taip aš sužinojau apie antrąją Octubre 12 pusę.

Taigi nuo 2000 metų Octubre 12 yra Ispanijos kariuomenės diena, švenčiama kariniu paradu Madride. Tiesa, pakankamai simboliškai tiek Madride, tiek visoje Ispanijoje, nes ją užgožia šiek tiek kitos šventės. Be to, ši šventė yra gryniausias politikos pavyzdys, kuris taip net visai gražiai apibrėžiamas kaip kompromisas tarp konservatorių ir respublikonų, tarp noro pabrėžti monarchijos statusą bei pažymėti Ispanijos demokratišką statusą.

Bet nuoširdžiai, aš tos šventės nepajutau. Pirmą dalį parado iš tiesų pramiegojau :D taip taip, neprižadino manęs tie viršgarsiniai naikintuvai ir kitas jų aviacinės kariuomenės paradas, vėliau tik per žinias visą procesą pamačiau. Pagailo jų karaliaus su karalienė priiminėjančio svečius ir pagarbą bei pagalvojau, kad tikrai jie keisti. Nors, anot Guillermo, čia viskas su ta švente gerai. "Mūsų armija nuplaukė ir užkariavo Ameriką, ne Kolumbas, tad čia viskas vietoj". Tad paprasčiausiai šia švente ispanai nori ne tik pasauliui, bet ir sau priminti, kaip jų dėka buvo atrastas (visomis prasmėmis) Amerikos žemynas, užkariautas ir kokie mes iki šiol galingi ir reikšmingi, sukūrę Hispanidad, kuris, deja, dėl visokių tautų pavasarių ir pasaulinių karų, nebesimbolizuoja Ispanijos imperijos.

Ką padarysi. Šventė gal ir graži, nors ir ne itin reikšminga. O žmonės tiesiog laimingi, gavę papildomą progą pasiilsėti, išeiti į miestą ar kur pakeliauti. Tame tarpe ir aš džiaugiuosi kartu su jais.

Ispaniška romantika antrą viešnagės dieną

Galvojau, kur aš ten vakar pabaigiau... tai vat.

Ar galima būtų įsivaizduoti, kad vos būnant daugiau negu 24 valandas pirmą kartą svetimam mieste išgirsi dvi vienas gražiausių ir reikšmingiausių gyvenime melodijų? Madridas - pirmas miestas mano gyvenime, mane pasitikęs su tiek gražios muzikos.

Keiti metro linijas. Praėjime stovi moteris ir dainuoja ispanišką "Perhaps, perhaps, perhaps" versiją "Quizas, quizas, quizas"... tarp El Prado muziejaus ir Iglesios pagyvenęs vyrukas skambina gitara "Malaga" arba "Grenada", nepamenu tiksliai, kurį iš jų... pamenu, kaip pati šiuos kūrinius grojau fleita. Kažkokia nostalgija sukyla.

Ir ji čia greičiausiai pagauna ne vieną, ir ne kartą per dieną. Muzika čia gyvena. Žinoma, jei Madride būtų tiek, kiek šiuo metu yra Vilniuje, bijau, kad dalis romantikos pradingtų... bet apie tai nereikėtų galvoti. Madridą, pradedu galvoti, geriausia aplankyti spalio mėnesį. Iš Lietuviškų darganų pabėgus, 28-30 laipsnių dieną, visą laiką šviečianti saulė yra tiesiog pasaka.

Šiandien trumpas pablūdijimas po miestą tik pėsčiomis. Pradėkime nuo Delicias. Šioje gatvėje viskas po ranka. Jei galvotumėte kada nors, kur nuomotis būstą, greičiausiai ši gatvė būtų optimaliausias kainos ir kokybės santykis. Ir parduotuvės, ir kavinės, ir vaistinės, ir metro - viskas ranka paduok. Nueiti iki centro irgi netoli, be to, nedaug triukšmo. Taip pat ir šiek tiek viskas pigiau - nes šiek tiek toliau nuo pagrindinių taškų. Taip pat, šiame rajone yra labai nuostabus parkas. Dar nebuvau, bet būtinai ten nukeliausiu.

Kylame aukščiau, į Šiaurę - Atocha. Nesunku bus pažinti seną stotį. Gana nemažas pastačiukas, be to juodo arklio milžiniška skulptūra būtinai patrauks dėmesį. Pastatyta ji visai neseniai, berods prieš penkis metus, kiekvienam priminti, kaip būtent Atochoje įvyko pagrindiniai metro sprogdinimai, nusinešę daugiau nei 200 gyvybių. Iki šiol nieks tiksliai nežino, ar čia baskų nepaliaujamo noro nepriklausomybės, ar kitų teroristinių grupuočių veiklos Ispanijoje rezultatas. Be to, Senoji traukinių stotis yra vienas iš architektūrinių paminklų, kuriuos būtinai vertėtų pamatyti Madride.

O šalia Atochos šiek tiek pasislėpęs Reina Sofia dailės muziejus (pagrinde šiuolaikinės dailės), vienas didžiausių Madridiečių pasididžiavimų, kaip ir visai netoli esantis Prado bei Thyssen muziejai bei gražusis Retiro parkas. Apie juos daugiau papasakosiu po giluminės analizės, kol kas tik "apsiuostymas".

Tiesa, tokiu metu vyksta labai daug tvarkymo ir rekonstrukcijos darbų, tad nereiktų stebėtis užtvertomis gatvėmis ir praėjimais, taip pat ore tvyrančiais dulkių kamuoliais. Būtų lietaus, bent nuplautų kas nors tai, bet čia tik 30 laipsnių... ispanai sako, kad nedaug. Robertos draugė skundžias susirgus nuo atvėsimo, patys ispanai vaikšto su megztukais ir paltukais, tad gal nesakysiu, kad nepadeda nei nuostabusis Retiro parko pavėsis, nei ežerėlio vanduo... ypač įdienojus... bet iš kitos pusės, čia geriausia slėptis Madrido centre nuo karštosios saulės, prisėst ant suoliuko poilsio akimirkai ar tiesiog brūkštelt keletą žodžių ant atviruko. (Beje, pigesnių nei visur atvirukų bei vėduoklių jei norėsit, klauskit, jau beveik kaip vietinė apžiūrėjau ir šias gėrybes... ir lygiai taip pat kaip Frankfurte gali tekti už tą pačią atvirutę pakloti ir 0,20 euro centų ir daugiau nei eurą.)

Netyčia užsuku į šalia Prado muziejaus esančią bažnyčią, įspūdingą architektūros šedevrą. Tiesa, nereikėtų apsigauti - čia bažnyčiose ir (norėjau rašyti vasarą) rudenį karšta. Ne tas žodis kaip tvanku. Bažnyčia iš išorės atrodo didesnė, nei susidaro įspūdis įėjus į vidų. Kada nueisiu tenai su fotoaparatu įamžinti interjero. Tiesa, kaip ir daugumoje vietų, prašoma turistų nelankyti bažnyčios mišių metu.

Ir dar, čia tiesiog būtina kai ką žinoti prieš atskrendant į Madridą. Žmonės čionai ilsisi, kaip ir ilsisi turizmo departamentas. Aš jau Vilnių laikiau užkaboriu, bet čia surasti informacinį centrą yra dar sunkiau. Juo labiau veikiantį, o ne su lentele, kad "atsiprašome, laikiai nedirbame" arba dirba tik Colon informacinis centras... ne esmė, kad už kokių 3 kilometrų, tad geriau žemėlapiais apsirūpinti iš anksto. Be to, net ir radus mažą informacinę būdelę, kurios aš iš pradžių net nepastebėjau ir neidentifikavau Paseo del Prado, nes tokia mažytė, dar mažesnė už čia esančius viešus tualetus, geriausia ką gausi, tai centro žemėlapį, kuriame net savo gyvenamos vietos tikėtina nerasite, o ir knygynuose ne visuose knygelių apie Madridą galima surasti.

Panašiai ir su supermarketais. Jie tokie užsislėpę. Mažyčių parduotuvyčių kai kuriuose rajonuose gali būti sunkoka rasti, bet iš principo jų čia pilna, tik gal kainos šiek tiek didesnės nei supermarketuose. Taip pat yra turgūs, kuriuose, anot vietinių, šviežiausios tiek daržovės, tiek vaisiai, tiek žuvis ir mėsa, tačiau jie irgi užsislėpę - yra viduj, po stogu, tad kartais visai nepagalvoji, kad kuriam iš pastatų, kuriuos praeini, galima užėjus nusipirkti melocotones ar pescas. Išsigelbėjimui visada yra kiniečių parduotuvytės. Žinoma, su savo antkainiu, bet jeigu pamiršai batus, rankšluostį ar šiaip kokį verkiant reikalingą niekutį, tiesiog tobulas išsigelbėjimas... tiesa, greičiausiai daugiau merginoms - bateliai nuo 4 eurų, pižama nuo 5, rankinės nuo 6 - be prekinio ženklo, bet atrodo kartais žymiai kokybiškiau negu tai, ką Lietuvoje pirktum minimum nuo 50 litų. Tad idiotiškame Barajas Madrido oro uoste pasimetus bagažui arba jo tiesiog kitokiom aplinkybėm netekus, visada yra atsarginis variantas - dauguma kiniečių parduotuvių, skirtingai nei visos kitos Ispanijoj, netgi dirba visą parą, kas yra totaliai neįprasta ispaniškam parduotuvių darbo laikui.

Beje, dar apie supermarketus. Kadangi viename iš jų teko apsilankyti, jie turi čia vieną gerą dalyką - kadangi neilgai dirba, maksimaliai iki 22 vakaro, galima palikti pirkinius, kad atvežtų į namus. Tai itin populiaru - ir eilėse nereik stovėt, ir tįstis nieko nereikia sunkiai, ir nežinau tiksliai nuo kokios sumos, bet yra nemokama... taigi, jei ruošiatės gyventi Madride, ši paslauga visai pravers, nes atstumai čia nemaži, o ir didesnių parduotuvių netaip kaip Vilniuj vos ne kas kilometras, tad visada verta pagalvoti apie ir tokią galimybę.

Tiesa, kol nepamiršau, mažesnėse parduotuvytėse gali tekti ir prie duonos eilėj stovėti... ką greičiausiai sunkiai galima suprasti. Visada atėjus reikia apsižiūrėt, kad po to prastovėjus 20 minučių eilėj, nepaaiškėtų, kad jūsų neaptarnaus, nes prieš įeinant nenusiplėšėt kokio nors buitinio lapuko... kažkuo panašus į Santariškių klinikose prie kraujo ėmimo punkto... žodžiu, atrodo egzotiškai... ir kai tėvai sako, vat Sovietmečiu mes kiek eilėse stovėdavom, tai čia irgi labai panašu... atskira eilė prie duonos, atskira prie mėsos... ir dar vėliau už viską sumum sumarum.

¡Hasta luego! :)

Pasivaikščiojimas debesų takais

Balti pūkeliai raivos, vartos, verčiasi vienas per kitą... staiga sustoja... praleidžia plaukiančius didesniu greičiu... arba priešingai, nusprendžia neklausyti atmosferos šviesoforo ir suplūsta visi į vieną minią ir padaro minkštut minkštutėlį, be pradžios ir pabaigos, angeliukų miegui patalėlį. Susipažinkite - ciklonas.

Per juos dažniausiai mes nematome pačių gražiausių žemės lopinėlių skrisdami lėktuvais ar lėktuvėliais. Užtat kitose žemėse, ypač arčiau pusiaujo, sutinkame anticiklonus, kurie šiuo klausimu žymiai draugiškesni. Jų dėka, net nebūtina nusileisti žemiau, kad galėtum susipažinti su miestu.

Ir vėl palieku Vilnių. Srydis į Briuselį, Europos Sąjungos sostinę, viso labo tik 2 valandos. Nei daug, nei mažai. Brussels airlines reklamuojas su šūkiu "be there"... užknisa jų pranešimai nesuprantamomis kalbomis. Nors skrendama iš Vilniaus, ir tikėtina, kad skrenda bent pusė lėktuvo irgi lietuvaičių, čia lietuvių kalba tik pasveikinama įsėdus į lėktuvą, o paskui brangusis mūsų keleivi, jei nesupranti flamandiškai arba prancūziškai, it's your business. Aš viena iš tokių. mintyse pradedu gerbti kompanijas, kurios skraidindamos keleivius iš Vilniaus į Rygą nekankina neišlavintų svetimoms kalboms ausų gimtosios kalbos propagavimu. Tie patys Brussels airlines paprašo 600 litų už skrydį iš Vilniaus į Madridą (perkant bilietą prieš 4 mėnesius)... kurio metu net negausi stiklinės vandens už dyką... suabejoju, ar prasminga skristi kitą kartą šitaip. Ypač, kai Roberta paatvirauja už kokią sumą pati atskrido.

Sėdžiu prie variklių. Lėktuviukas mažas, modelis kažkoks iki šiol dar negirdėtas, dabar jau net nebepamenu... pakylant galima dar matyti, kaip iš variklių išeinantis karštas oras išlydo vaizdą. Truputį triukšminga.

Skrendant, tiesa, galima grožėtis Belgijos fenomenu. Prisiminiau, kaip kažkada Vokietijoje, kai su draugu ėjome kalnų Hessiche Bergstrasse taku, jis manęs paklausė, o kur čia baigias Zwingenberg ir prasideda kitas miestas... tai su Belgija panašiai. Nubrėžti linijas, kur baigias vienas miestukas, o kur prasideda kitas, artėjant link Briuselio daros vis sunkiau. Pats Briuselis gana nedidukas. Žemai skrendant galima ne tik susipažinti su architektūra, apžiūrėti paminklus, langus ir gatvėmis sliūkinančius žmogučius, bet ir pajusti tokio ramaus senovinio miestuko dvasią. Kad ir kaip bandžiau prisiminti, neprisiminiau kito tokio skrydžio, kad nusileidžiant būtų buvę taip lengva identifikuoti ir pažinti miestuką. Smagu. Atrodo, tarsi vaikščiotum pats gatvėmis.

Štai ir pats Briuselio oro uostas. Konstrukcijos gana gražios... bet visai jis nepatogus... nors buvo likę dvi valandos iki kito skrydžio, bet pasidžiaugiau, kad nereikia trenktis į antrą terminalą ir dar į kokius 50 vartus... visgi, pasijudint kojytėm ten reikia nemažai... o jei dar esi alkanas kaip smakas, sėkmės... gali pradėti gailėtis, kad nesusigundei kosminėmis lėktuvo sumuštinių ir vandens kainomis, nes čia jos šoka nuostabų suktinį link Visatos gilumų. Vandens buteliukas ir elementariausias sumuštinis minimaliai atsieis apie 11 eurų. Praktiškai patikrinta. Tiesa, pasirinkimo didelio nereikėtų tikėtis.

Visgi, kas mano nuomone yra oro uostų privalomai, Briuselis stokoja nuo wifi iki elementarių vietų pasijungti kompiuterio akumuliatorių... švarumo etalonų irgi nepasiekia. Tačiau smagu prieš skrydį pažiūrėti, kaip įkeliamas į lėktuvą tavo bagažas, kaip įvarios tarnybos atlieka įvairius darbus, kad tik tu saugiai ir gerai nuskristum... taip, taip, rizikingas, matyt, tas keliavimas lėktuvais, nes vos ne kas antras stendas oro uoste linki saugaus skrydžio.

Lėktuvas vėluoja, žmonės baisiai nekantrauja. Kalbų įvairovė atmuša bet kokias pastangas bandyti išgirsti. Visgi galiausiai po valandos laukimo, prasideda įsodinimas. Žinoma, atsiprašoma visų keleivių už nepatogumus. Mano nelaimei, sulaukiu dar daugiau nepatogumų. Dėl lūžusios rankos nepajėgiu įkelti bagažo į viršuj esančias talpyklas, o ir vietos ten ne per daugiausia, nes irzli stiuardesė net nepradėjus jos klausti, iškart kraipo galvą ir šaukia "no, no"... galiausiai įsiuntu, ir paklausiu, tai ką man daryti, mano vieta prie lango, o bagažą kažkur reikia padėti... šalia sėdintys žmonės monstrai (ta prasme tiek stambūs ir buki, kad pasijudint iš savo vietų net nepajėgia) net nesivargina kaip nors reaguot... galiausiai piktu veidu stiuardesė išsikviečia vaikiną ir bando surast vietos... tuomet, jau jai pasidaro aiškiau... "gerai, sutvarkysim, paimsim į galą"... tas paimsim į galą, po to randu numestą kažkur po galinėm sėdynėm, kur išsitraukti rankinį bagažą prireikia ne vienos minutės ... bet tiek to. Tokio "suknisto" personalo dar nebuvau sutikus. Dažniausiai priešingai, šį darbą atliekantys žmonės būna daugiau negu paslaugūs... tiesa, biznio klasę aptarnavo žavinga pagyvenusi ispanė... pakankamai išskirtinis "eksponatas" "varlių kalba" burkuojančio Brussels airlines personalo kontekste.

Ir vėl varlės šneka. Nuoširdžiai pradžiugina nusileidus lėktuvui pranešimas ispanų kalba. Gracias.

Tiesa, vaizdai skrendant pasakiški. Gailiuosi, kad esu taip įkalinta ir atskirta nuo savo daiktų, nes mielai įamžinčiau ne viesą nuostabų vaizdelį. Praskrendam Paryžių. Gražu. Kaip ir visa Prancūzija iš paukščio skrydžio. Praskrendam Pirėnus. Artėjant prie Madrido jau susižaviu kalniukais, kurių takeliai jau tarsi laukia, kol aš nubrūžinsiu savo batų padukus jais beeidama. Pagaliau ir Madrido. Nežinau ar specialiai, bet praskrendama žemiau nusileidus ratu aplink didžiąją dalį miesto, tarsi leidžiant įvertinti dar net neiškėlus ant žemės kojos, kokie mes dideli ir didingi. O šiaip pati Ispanija... pamenu, kaip skrydžio metu išsitraukiau lapuką ir užsirašiau, dar niekad nemačiau tokios žemės... suprantama, kodėl kartais sakoma, kad ten dykuma. Panašiai ir atrodo... rudų atspalvių lopinėliai su juodais taškučiais, matyt, išdžiūvusiais medžiais... nepakartojama. Man patiko. Įdomu.

Tiesa, visą šį grožį sugadina oro uostas... Nežinau, kas ten tau tokio buvo gražaus Silvija... gal visgi tu skridai į kažkokį kitą Madrido oro uostą, ne Barajas, nors formaliai ten tik vienas yra, bet nieko gražaus ir įspūdingo aš nepastebėjau... be to, tokios betvarkės, dar, oi oi, man rodos, dar nesu buvusi tokiam idiotiškam oro uoste... kur bagažo negausi ten, kur ženklai veda, informacija nedirba, jokios apsaugos ar elementariai bet kokio dirbančio oro uosto personalo nerasta... čia belieka pasidžiaugti, kad atpažinome vienas kitą su tokiu vienu verslo klase skridusiu dėdule... kažkoks jis ten "VIP", nes kai jo pasigedo, per visus garsiakalbius pranešė, kad ieško... tai kažkaip net ir atseit nemokanti angliškai moteriškė, dirbanti info kabinoj, kurią po ilgų lakstymų mes pagaliau radome, nebegalėjo nekreipt dėmesio... taip mus pagaliau išvedė iš aklavietės... kai nukeldinėjau nuo diržo lagaminą buvau šlaput šlaputėlė... dar kas nors, ir būčiau ką nors sudaužius... džiaugiuos, kad ne aš viena bent jau. Beveik visi atėję iki galinio taško buvo tokiais veidais... ir tik pamatę pažįstamą veidą, t.y., tokį pat likimo nuskriaustą, nurimdavo...

Džiaugiuos, kad visgi mane pasitinka Roberta... džiaugiuos, kad jos draugas patikrina info ir informuoja ją, kad visgi aš neatskrisiu į 4 terminalą, kaip buvo planuota, čia, matyt, dėl vėluojančio skrydžio, ir man jai beskambinant ji būna 2 terminalo koridoriuj... džiugina lietuvių kalba....

tysiamės lagaminus... pradedu save keikti, kodėl gi viskas taip sunku... ir kodėl nėra visur važiuojančių takelių... nes matant nepratusią prie tokių svorių Robertą su beveik 30 kg lagaminu belipančią laiptais, mane graužia sąžinė... gerai, kad visgi jau beveik prie pat Robertos namų atsiranda džentelmenas, kuris užneša tą sunkenybę... kai aš sakau Robertai, kad duok tegu neša, ji man sako, kad gali pabėgti... bet aš ją raminu... su tokiu griozdu, linkiu jam sėkmės bandant pabėgt.

Metro tiesiog prikimšti. Aš jau Paryžiuje nedžiūgavau, bet čia... žiauriai daug žmonių... ir dar visokių tokių, kuriuos norėtųsi aplenkti 10 km spinduliu... susipažįstu su vietine "fauna" - oro butukais, "kokia tu graži", "kaip tu man patinki" ir t.t. nepraėjus nei 5 minutėms nuo tada, kai iškėliau koją iš oro uosto teritorijos... taip pat akylai stebėdama savo bagažą matau ir ilgapirščius, kurie raito savo pirščiukus link Robertos tašiuko... gerai, kas gerai baigias. Bet pirmas įspūdis miesto nekoks... o dar tie visi žvilgsniai, kai šnekam lietuviškai - grynas siaubas... kitą dieną Robertai papasakojus apie vietinį nacionalizmą, įsimetu ašarinių dujų balionėlį į tašiuką. Atsarga gėdos nedaro... bet kad tai yra didelė problema Ispanijoje, yra tik vieša paslaptis... detalių nepasakosiu, nes siaubinga... kaip tik tuo metu prisiminiau, kaip visai neseniai aiškino, kokie lietuviai netolerantiški... pasakysiu tik tiek, iki ispanų mums toli... tiesa, gėjams čia rojus, tad jei tai yra pagrindinis kriterijus prieš išmėsinėtus nepatikusius užsieniečius, nebėra ką pridurti...

bet aš nesupyksiu, jei olimpinis komitetas neatrinks Madrido būti olimpinių žaidynių 2016 sostinė. Jiems dar reikia susitvarkyti su nusikalstamumu ir netolerancija.

Pasakoti apie geradarius - Robertą i Feliciano - galima būtų valandų valandas, bet iš tiesų jie nuostabūs žmonės... o Feliciano dar kaip gamina paella, niam niam, priminė Japoniją jūros gėrybės... labai buvo skanu... su portveinu ir portugališku vynu greitai pajutau, kad man nebeprireiks norminio kiekio, kad lūžčiau... taurės taip ir liko puspilnės, bet viskas buvo tiesiog čiki piki.

Tiesa, Delicias neišeitų man pavadinti ramia vietove... tiek triukšmo... hmmm... nors, kaip ir visur, taip ir jiems, kai ieškojo, kur nuomotis, sakė, labai rami vieta... sveiki atvykę pas pietiečius... kokius tris kartus prabudau nuo triukšmo. Nežinia, kas būtų, jei būčiau likus prie atviro lango... mama mia... apie 7 triukšmas pasikeičia. Išlipu iš lovos, atsidarau langą ir nuo žmonių kiekio, šūruojančio gatvėmis, raibsta akys... visgi čia tikrai tie 6 milijonai gyvena... nežinau, kaip čia reikės ilsėtis.

Stebina ir mitybos racionas. Stipriausias valgis - vakarienė. Taigi, rodos, greičiausiai nedaug ką reikės keisti, tik prisiminti senus laikus. Iškeliauju po pusryčių į Fundacion Alternativas... kol surandu, palaisto mane lietutis, kad didesnė augčiau ir dar labiau išsiskirčiau iš ispanų, pašnekina keli ispanai. Galiausiai mane labai pradžiugina mano šefe. Nice. Nežinau, kokia ji bus kaip bosė, bet kaip žmogus paliko labai gerą įspūdį. Man tokie šilti žmogučiai patinka. Sutarsim. Ir dar gerai kalba angliškai (visai neaprėkė manęs dėl mano ispanų :) ). Gavusi parašiukus, pasibastau po miestą. Toks milžiniškas. Nusiperku "el mundo", kad atrodyčiau labiau vietinė, ir galiausiai nesusilaikau nenuėjusi į knygyną... jų net kelis praėjau, kaip ir maitinimo įstaigų, čia nemaža jų... o iš ten su Klimto knyga. Seniai tokios norėjau, bet jau, akivaizdžiai, atsirado priežastis, kodėl draugams reikėtų atvažiuoti manęs aplankyti :)

Reikia eit skaityti ir mokytis. Laukiu, kol grįš Feliciano iš darbo ir šiek tiek padės su vietiniu servisu... gal dar, kad parką parodytų išsiprašysiu, žiūrėsim. Hasta pronto! kaip sako ispanai.