2009 m. spalio 1 d.

Pasivaikščiojimas debesų takais

Balti pūkeliai raivos, vartos, verčiasi vienas per kitą... staiga sustoja... praleidžia plaukiančius didesniu greičiu... arba priešingai, nusprendžia neklausyti atmosferos šviesoforo ir suplūsta visi į vieną minią ir padaro minkštut minkštutėlį, be pradžios ir pabaigos, angeliukų miegui patalėlį. Susipažinkite - ciklonas.

Per juos dažniausiai mes nematome pačių gražiausių žemės lopinėlių skrisdami lėktuvais ar lėktuvėliais. Užtat kitose žemėse, ypač arčiau pusiaujo, sutinkame anticiklonus, kurie šiuo klausimu žymiai draugiškesni. Jų dėka, net nebūtina nusileisti žemiau, kad galėtum susipažinti su miestu.

Ir vėl palieku Vilnių. Srydis į Briuselį, Europos Sąjungos sostinę, viso labo tik 2 valandos. Nei daug, nei mažai. Brussels airlines reklamuojas su šūkiu "be there"... užknisa jų pranešimai nesuprantamomis kalbomis. Nors skrendama iš Vilniaus, ir tikėtina, kad skrenda bent pusė lėktuvo irgi lietuvaičių, čia lietuvių kalba tik pasveikinama įsėdus į lėktuvą, o paskui brangusis mūsų keleivi, jei nesupranti flamandiškai arba prancūziškai, it's your business. Aš viena iš tokių. mintyse pradedu gerbti kompanijas, kurios skraidindamos keleivius iš Vilniaus į Rygą nekankina neišlavintų svetimoms kalboms ausų gimtosios kalbos propagavimu. Tie patys Brussels airlines paprašo 600 litų už skrydį iš Vilniaus į Madridą (perkant bilietą prieš 4 mėnesius)... kurio metu net negausi stiklinės vandens už dyką... suabejoju, ar prasminga skristi kitą kartą šitaip. Ypač, kai Roberta paatvirauja už kokią sumą pati atskrido.

Sėdžiu prie variklių. Lėktuviukas mažas, modelis kažkoks iki šiol dar negirdėtas, dabar jau net nebepamenu... pakylant galima dar matyti, kaip iš variklių išeinantis karštas oras išlydo vaizdą. Truputį triukšminga.

Skrendant, tiesa, galima grožėtis Belgijos fenomenu. Prisiminiau, kaip kažkada Vokietijoje, kai su draugu ėjome kalnų Hessiche Bergstrasse taku, jis manęs paklausė, o kur čia baigias Zwingenberg ir prasideda kitas miestas... tai su Belgija panašiai. Nubrėžti linijas, kur baigias vienas miestukas, o kur prasideda kitas, artėjant link Briuselio daros vis sunkiau. Pats Briuselis gana nedidukas. Žemai skrendant galima ne tik susipažinti su architektūra, apžiūrėti paminklus, langus ir gatvėmis sliūkinančius žmogučius, bet ir pajusti tokio ramaus senovinio miestuko dvasią. Kad ir kaip bandžiau prisiminti, neprisiminiau kito tokio skrydžio, kad nusileidžiant būtų buvę taip lengva identifikuoti ir pažinti miestuką. Smagu. Atrodo, tarsi vaikščiotum pats gatvėmis.

Štai ir pats Briuselio oro uostas. Konstrukcijos gana gražios... bet visai jis nepatogus... nors buvo likę dvi valandos iki kito skrydžio, bet pasidžiaugiau, kad nereikia trenktis į antrą terminalą ir dar į kokius 50 vartus... visgi, pasijudint kojytėm ten reikia nemažai... o jei dar esi alkanas kaip smakas, sėkmės... gali pradėti gailėtis, kad nesusigundei kosminėmis lėktuvo sumuštinių ir vandens kainomis, nes čia jos šoka nuostabų suktinį link Visatos gilumų. Vandens buteliukas ir elementariausias sumuštinis minimaliai atsieis apie 11 eurų. Praktiškai patikrinta. Tiesa, pasirinkimo didelio nereikėtų tikėtis.

Visgi, kas mano nuomone yra oro uostų privalomai, Briuselis stokoja nuo wifi iki elementarių vietų pasijungti kompiuterio akumuliatorių... švarumo etalonų irgi nepasiekia. Tačiau smagu prieš skrydį pažiūrėti, kaip įkeliamas į lėktuvą tavo bagažas, kaip įvarios tarnybos atlieka įvairius darbus, kad tik tu saugiai ir gerai nuskristum... taip, taip, rizikingas, matyt, tas keliavimas lėktuvais, nes vos ne kas antras stendas oro uoste linki saugaus skrydžio.

Lėktuvas vėluoja, žmonės baisiai nekantrauja. Kalbų įvairovė atmuša bet kokias pastangas bandyti išgirsti. Visgi galiausiai po valandos laukimo, prasideda įsodinimas. Žinoma, atsiprašoma visų keleivių už nepatogumus. Mano nelaimei, sulaukiu dar daugiau nepatogumų. Dėl lūžusios rankos nepajėgiu įkelti bagažo į viršuj esančias talpyklas, o ir vietos ten ne per daugiausia, nes irzli stiuardesė net nepradėjus jos klausti, iškart kraipo galvą ir šaukia "no, no"... galiausiai įsiuntu, ir paklausiu, tai ką man daryti, mano vieta prie lango, o bagažą kažkur reikia padėti... šalia sėdintys žmonės monstrai (ta prasme tiek stambūs ir buki, kad pasijudint iš savo vietų net nepajėgia) net nesivargina kaip nors reaguot... galiausiai piktu veidu stiuardesė išsikviečia vaikiną ir bando surast vietos... tuomet, jau jai pasidaro aiškiau... "gerai, sutvarkysim, paimsim į galą"... tas paimsim į galą, po to randu numestą kažkur po galinėm sėdynėm, kur išsitraukti rankinį bagažą prireikia ne vienos minutės ... bet tiek to. Tokio "suknisto" personalo dar nebuvau sutikus. Dažniausiai priešingai, šį darbą atliekantys žmonės būna daugiau negu paslaugūs... tiesa, biznio klasę aptarnavo žavinga pagyvenusi ispanė... pakankamai išskirtinis "eksponatas" "varlių kalba" burkuojančio Brussels airlines personalo kontekste.

Ir vėl varlės šneka. Nuoširdžiai pradžiugina nusileidus lėktuvui pranešimas ispanų kalba. Gracias.

Tiesa, vaizdai skrendant pasakiški. Gailiuosi, kad esu taip įkalinta ir atskirta nuo savo daiktų, nes mielai įamžinčiau ne viesą nuostabų vaizdelį. Praskrendam Paryžių. Gražu. Kaip ir visa Prancūzija iš paukščio skrydžio. Praskrendam Pirėnus. Artėjant prie Madrido jau susižaviu kalniukais, kurių takeliai jau tarsi laukia, kol aš nubrūžinsiu savo batų padukus jais beeidama. Pagaliau ir Madrido. Nežinau ar specialiai, bet praskrendama žemiau nusileidus ratu aplink didžiąją dalį miesto, tarsi leidžiant įvertinti dar net neiškėlus ant žemės kojos, kokie mes dideli ir didingi. O šiaip pati Ispanija... pamenu, kaip skrydžio metu išsitraukiau lapuką ir užsirašiau, dar niekad nemačiau tokios žemės... suprantama, kodėl kartais sakoma, kad ten dykuma. Panašiai ir atrodo... rudų atspalvių lopinėliai su juodais taškučiais, matyt, išdžiūvusiais medžiais... nepakartojama. Man patiko. Įdomu.

Tiesa, visą šį grožį sugadina oro uostas... Nežinau, kas ten tau tokio buvo gražaus Silvija... gal visgi tu skridai į kažkokį kitą Madrido oro uostą, ne Barajas, nors formaliai ten tik vienas yra, bet nieko gražaus ir įspūdingo aš nepastebėjau... be to, tokios betvarkės, dar, oi oi, man rodos, dar nesu buvusi tokiam idiotiškam oro uoste... kur bagažo negausi ten, kur ženklai veda, informacija nedirba, jokios apsaugos ar elementariai bet kokio dirbančio oro uosto personalo nerasta... čia belieka pasidžiaugti, kad atpažinome vienas kitą su tokiu vienu verslo klase skridusiu dėdule... kažkoks jis ten "VIP", nes kai jo pasigedo, per visus garsiakalbius pranešė, kad ieško... tai kažkaip net ir atseit nemokanti angliškai moteriškė, dirbanti info kabinoj, kurią po ilgų lakstymų mes pagaliau radome, nebegalėjo nekreipt dėmesio... taip mus pagaliau išvedė iš aklavietės... kai nukeldinėjau nuo diržo lagaminą buvau šlaput šlaputėlė... dar kas nors, ir būčiau ką nors sudaužius... džiaugiuos, kad ne aš viena bent jau. Beveik visi atėję iki galinio taško buvo tokiais veidais... ir tik pamatę pažįstamą veidą, t.y., tokį pat likimo nuskriaustą, nurimdavo...

Džiaugiuos, kad visgi mane pasitinka Roberta... džiaugiuos, kad jos draugas patikrina info ir informuoja ją, kad visgi aš neatskrisiu į 4 terminalą, kaip buvo planuota, čia, matyt, dėl vėluojančio skrydžio, ir man jai beskambinant ji būna 2 terminalo koridoriuj... džiugina lietuvių kalba....

tysiamės lagaminus... pradedu save keikti, kodėl gi viskas taip sunku... ir kodėl nėra visur važiuojančių takelių... nes matant nepratusią prie tokių svorių Robertą su beveik 30 kg lagaminu belipančią laiptais, mane graužia sąžinė... gerai, kad visgi jau beveik prie pat Robertos namų atsiranda džentelmenas, kuris užneša tą sunkenybę... kai aš sakau Robertai, kad duok tegu neša, ji man sako, kad gali pabėgti... bet aš ją raminu... su tokiu griozdu, linkiu jam sėkmės bandant pabėgt.

Metro tiesiog prikimšti. Aš jau Paryžiuje nedžiūgavau, bet čia... žiauriai daug žmonių... ir dar visokių tokių, kuriuos norėtųsi aplenkti 10 km spinduliu... susipažįstu su vietine "fauna" - oro butukais, "kokia tu graži", "kaip tu man patinki" ir t.t. nepraėjus nei 5 minutėms nuo tada, kai iškėliau koją iš oro uosto teritorijos... taip pat akylai stebėdama savo bagažą matau ir ilgapirščius, kurie raito savo pirščiukus link Robertos tašiuko... gerai, kas gerai baigias. Bet pirmas įspūdis miesto nekoks... o dar tie visi žvilgsniai, kai šnekam lietuviškai - grynas siaubas... kitą dieną Robertai papasakojus apie vietinį nacionalizmą, įsimetu ašarinių dujų balionėlį į tašiuką. Atsarga gėdos nedaro... bet kad tai yra didelė problema Ispanijoje, yra tik vieša paslaptis... detalių nepasakosiu, nes siaubinga... kaip tik tuo metu prisiminiau, kaip visai neseniai aiškino, kokie lietuviai netolerantiški... pasakysiu tik tiek, iki ispanų mums toli... tiesa, gėjams čia rojus, tad jei tai yra pagrindinis kriterijus prieš išmėsinėtus nepatikusius užsieniečius, nebėra ką pridurti...

bet aš nesupyksiu, jei olimpinis komitetas neatrinks Madrido būti olimpinių žaidynių 2016 sostinė. Jiems dar reikia susitvarkyti su nusikalstamumu ir netolerancija.

Pasakoti apie geradarius - Robertą i Feliciano - galima būtų valandų valandas, bet iš tiesų jie nuostabūs žmonės... o Feliciano dar kaip gamina paella, niam niam, priminė Japoniją jūros gėrybės... labai buvo skanu... su portveinu ir portugališku vynu greitai pajutau, kad man nebeprireiks norminio kiekio, kad lūžčiau... taurės taip ir liko puspilnės, bet viskas buvo tiesiog čiki piki.

Tiesa, Delicias neišeitų man pavadinti ramia vietove... tiek triukšmo... hmmm... nors, kaip ir visur, taip ir jiems, kai ieškojo, kur nuomotis, sakė, labai rami vieta... sveiki atvykę pas pietiečius... kokius tris kartus prabudau nuo triukšmo. Nežinia, kas būtų, jei būčiau likus prie atviro lango... mama mia... apie 7 triukšmas pasikeičia. Išlipu iš lovos, atsidarau langą ir nuo žmonių kiekio, šūruojančio gatvėmis, raibsta akys... visgi čia tikrai tie 6 milijonai gyvena... nežinau, kaip čia reikės ilsėtis.

Stebina ir mitybos racionas. Stipriausias valgis - vakarienė. Taigi, rodos, greičiausiai nedaug ką reikės keisti, tik prisiminti senus laikus. Iškeliauju po pusryčių į Fundacion Alternativas... kol surandu, palaisto mane lietutis, kad didesnė augčiau ir dar labiau išsiskirčiau iš ispanų, pašnekina keli ispanai. Galiausiai mane labai pradžiugina mano šefe. Nice. Nežinau, kokia ji bus kaip bosė, bet kaip žmogus paliko labai gerą įspūdį. Man tokie šilti žmogučiai patinka. Sutarsim. Ir dar gerai kalba angliškai (visai neaprėkė manęs dėl mano ispanų :) ). Gavusi parašiukus, pasibastau po miestą. Toks milžiniškas. Nusiperku "el mundo", kad atrodyčiau labiau vietinė, ir galiausiai nesusilaikau nenuėjusi į knygyną... jų net kelis praėjau, kaip ir maitinimo įstaigų, čia nemaža jų... o iš ten su Klimto knyga. Seniai tokios norėjau, bet jau, akivaizdžiai, atsirado priežastis, kodėl draugams reikėtų atvažiuoti manęs aplankyti :)

Reikia eit skaityti ir mokytis. Laukiu, kol grįš Feliciano iš darbo ir šiek tiek padės su vietiniu servisu... gal dar, kad parką parodytų išsiprašysiu, žiūrėsim. Hasta pronto! kaip sako ispanai.

Komentarų nėra: