Įniršis

Šiandien su viena Lietuvoje likusia drauge trumpai šnektelėjom ir ji užsiminė apie pyktį. Koks tai uždaras ratas - kad pyksti dėl to, kad pyksti, ir taip nepasibaigia. Prisiminiau tuo pačiu "Triukšmą ir įniršį".

Dabar atsakysiu į tą dažnai užduodamą klausimą - kaip gi praktika. Kelianti įniršį. Būtent. Kodėl? Nes užėmiau vyro vietą. Ir esu mergina, ir dar iš Rytų Europos, kas vienos tautybės asmeniui (beje, ne tik jam) atrodo kažkur iš pačios gilumos didelės šiukšliadėžės, tad galima kartais, o gaunas - visada, iš to ir pasilinksminti.

Paprastai kalbant aš turėčiau daryti tokio vieno berniuko (pasirodo, jis dar netgi jaunesnis už mane skaičiuojant akademiniais metais politologijos studijų) Tillmanno darbus, kuriuos jis ramiai darė iki man atvykstant, bet... kadangi Tillmanno paskutinė darbo diena buvo ketvirtadienį, o penktadienį jau buvo itin svarbi konferencija ir po jos jis iškart išvyko, visus darbo aiškinimus savo šlubuojančia anglų kalba apibrėžė kaip atvyksiančių į konferenciją žmonių sąrašo sutvarkymą, t.y. kuriuos asmenis pažymėti raudonai, kuriuos žaliai ir kuriuos oranžine spalva, lyg aš nemokėčiau skaityti. Bet tiek to. Tądien aš susitvardžiau ir mielai padėjau Suzanai. Penktadienį taip pat.

Tačiau vakar iš konferencijos pagaliau grįžo mano būsimasis šefas - bent jau kol kas - Vincentas. Ir klausia, kaip darbai einas... ir aš taip jam nuoširdžiai ir atsakiau, kad su OPEX'u (kas šiaip lietuviškai būtų Išorinės Ispanijos politikos observatorija - o realiai tai, kas vyksta už Ispanijos ribų) aš beveik nieko nedariau... o OPEX'ą sudaro 8 skyriai, tad darbo ypač vicedirektoriaus asistentui kaip ir turėtų būti per akis. Problemą iš pradžių sprendžiam gražiai - laiškai, skambučiai į Vokietiją. Čia, žinoma, tą darau aš. Ir situacija juokinga - reikia kovoti su kažkur Vokietijoje sėdinčiu asmeniu, kad perduotų man kompo, pašto ir kitus slaptažodžius, programas ir iki šiol jau atliktus darbus.

Taip iki šiol kovoju su vėjo malūnais.

Tad kai manęs kaskart paklausia, kaipgi tas darbas, man noris atsakyt, kad vis dar normaliai neprasidėjęs, nes kai kurie asmenys itin sunkiai skiriasi su buvusiu darbu, ir kol taip vyksta aš draugauju su mokslininkų duombazėm, 30-ą dieną atvyksiančiais svečiais į konferenciją dėl Baltosios ESDP (European Security and Defence policy) knygos ir Suzana, kuri laiko visą OPEX komunikaciją ant savo pečių, kuri iš tiesų labai gražiai šypsos ir yra gana meili. Ir dar viena jos kolegė visai smagi, bėda tik kad vardų nežinau. Arba žinau vardą, bet nežinau žmogaus, kaip pavyzdžiui, Borja, mano būsimas antras šefas iš kito skyriaus, bet šiuo metu atostogauja, tad tik pasveikino elektroniniu paštu įsijungus į veiklą Fundacion Alternativas.

Šiaip kai pagalvoju, kiek čia nedaug žmonių dirba, visgi visai nemažai veiklos jie čia turi. Galvoju, gal ir Lietuvoj būtų smagu turėti kažką panašaus... tik įdomu ar būtų kam nors įdomu Afrikos ir Lotynų Amerikos studijos, arba Australijos ir įvairios konferencijos ir panašūs dalykai. Be to, kažin ar surastume tiek profesionalių mokslininkų, galinčių sudaryti adekvačius departamentus bei tų departamentų patarėjų tarybas (čia man buvo visai naujas reikalas, bet labai smagu, kai pati perkąsiu - papasakosiu)... bet kada nors. Įrašysiu tai į kaip dar vieną greičiausiai niekad neišsipildysiantį norą.

Pastebėjau, kad pykstant nelabai rašos, bet užtat jau sugalvojau, ką galėsiu parašyti savo praktikos ataskaitoje, gal net galvoju reikėtų padaryti tokios pat vietos (komunikacijos skyriaus) privačiam, ir viešajame sektoriuje palyginimą... bet dar su praktikos vadovu reiks pasikonsultuot. Manau, kad ši situacija pakankamai pamokanti... ir kartu paaiškinanti, kodėl iš tiesų darbuose žmonės turėtų naudoti tik darbinius prietaisus, o ne savo nešiotis, nes tai visiškai nenaudinga darbdavės institucijos atžvilgiu. Čia tai kas, kažkokia lietuvaitė spirga, kad nori to, kas buvo parašyta praktikos programoj, bet, iš principo, jei galima kuo daugiau iš praktikanto už dyką išpešt, tai kodėl tuo nepasinaudojus.

Un beso, kaip sako geri draugai vienas kitam Ispanijoj.

Hasta luego.