2007 m. liepos 14 d.

viesnage japonijoje foto 14 diena















japonija






2007 liepos 13 diena

Institucinių vizitų diena. Amanuma ir wada valstybinių mokyklų aplankymas. Ankstyvas kėlimasis ir vaizdinių kaupimas. Rytas kaip rytas. Ankstus ir sunkus keltis.

Šventinis nuėjimas pusryčiauti. Kadangi šįryt man vienintelei iš Lietuvos delegacijos tenka keltis taip anksti, tai vienai tenka ir pusryčiauti. Tiesa, kai ateinu į antrojo, taip vadinamojo aukšto holą, restorane matyti vos keletas žmogelių. Net ir japonai nesistengia anksti keltis. Malonus aptarnavimas. Ir vėl su stebuklais. Niekaip nesuprantu. Ten ką, įrengta galinga stebėjimo kamera? Po visų procedūrų elementaraus valgymo nueinu įsidėti vaisių. Kadangi sužavi ne tik vaisiai, apie desertinę šakutę net nepagalvoju. Tiesa, kai burnoje pradeda tirpti pyragėlio vyšnios, tą suprantu ir pati. Mintyse dar pagalvoju, kokia aš dievaži, išsiblaškius. Nepraėjus nei 30 sekundžių maloni padavėja ištaiso mano klaidos padarinius. Ir taip jau antras rytas iš eilės pusryčiaujant restorane.

Išvažiavimas iš Anos praeina be nesklandumų. Ilga kelionė, smogas virš miesto, dušnuma ir daugybė klegančių balsų. Pasiekus mokyklą prasideda spektaklis. Ypatingas sutikimas, arbatos ceremonijos pateikimas ir t.t. po to, lyg norėdami apžiūrėti Japonijos juniorų aukštesniosios mokyklos lankytinius, netikėtai patys tampame apžiūrimais eksponatais. Susižavėjimo pliūpsniai. Kažkodėl šiandien žavėjimosi netrūksta, aišku, jis ne toks, kaip vakarykštis, kur arabai sužavėti apnuogintų lietuvaičių dekoltė seilę varvino. Gal kiek subtilesnis. „aš negaliu atitraukti nuo tavęs akių, tu tokia graži“... ir kaip tie vyrai nesupranta, kad tarptautinė konferencija ir yra tik konferencija, o ne būdas intymiau pabendrauti su jos dalyviais. Deja.

Realybė kraupi. Kad ir kaip norėtųsi sakyti, kad Japonijoje viskas gerai, bet viešųjų mokyklų architektūra manės nesužavėjo, nors kai kas, kaip pavyzdžiui baseino pamokos, labai. Sužavėjo ir berniukų bei mergaičių laikymas lygiais. Kartu mokosi gaminti valgį, kartu mokosi medžio darbų. Tai dar labiau masina. Jie visur traktuojami vienodai. Tiesa, jų geografijos žinios klaikios. Paklausus, kur yra Lietuva, išgirsti atsakymą, kad pietų Afrikoje. Tuomet nežinai, ką jiems pasakyti, ar kad jūs visiški dundukai, ar kad man jūsų gaila.

Susipažinimas su dar viena šūsnimi japonų irgi neprailgo. Įdomūs jie. Tiesa, vizitas restoranan galėjo būti ir malonesnis, bei visa diena galėjo būti mažiau apkrauta, nes dar tik trečia diena, bet jau jaučiuosi pavargus. Eh, tie japonai, moka išsiurbti žmones. Gailiuosi vakare nėjus pasitūsint į miestą, bet gal reik pailsėt.

Gal.

Labanaktis. 23 valanda vakaro Japonijos laiku.

japonija


2007 m. liepos 12 diena.

Lietuvoje rodo mano žavusis nešiojamojo kompiuterio laikrodis yra 16 valandų ir 14 minučių. Japonijoje tai jau miego metas, beveik pusė vienuolikos vakaro. Tiesa, ne visi čia skuba tokiu metu miegoti. Dauguma tik šiuo metu baigia darbus ir skuba į kavinę ar slengu vadinamą pub’ą. Atsipalaiduoti. Jie dirba sunkiai. O dirba ne dėl ko kito, bet dėl kitų ir savęs. Jie dreba dėl tavęs. Anądien mūsų Tokijo turo koordinatorė net drebėjo, kad tik viskas mumi būtų gerai. Visi jie jaudinasi dėl svetimšalių. Kaip sakė šiandien dziudo pasaulio olimpiados 1984 metų aukso medalistas, jam svarbu, kad Japonija turėtų kuo geriausią įvaizdį svečiose šalyse. Jis net paklaustas vieno Mozambiko aktyvisto pasakė, kad dėl įvaizdžio Japonija gali padaryti labai daug. Dėl to ir siunčia delegacijas bei dideles kultūrines investicijas – kad jų kultūra nemirtų, o kad kuo daugiau jų kultūros teigiamų dalykų būtų perimta svečių šalių. Rodos, tai jiems pradeda pavykti, nepaisant to, kad jiems patiems būtų galima skambinti laidotuvių varpais dėl savos kultūros praradimo. Per šiandienos priėmimo vakarą dauguma japonų pripažino, kad vakarų kultūra yra labai populiari ir vis populiarėja, tad neilgai truks, kol Tokijų galima bus kultūriškai geografiškai perkelti Amerikos žemynan. Bet gal dar reikia palaukti. Vis dėlto Japonijos valdžia ne tokia jau ir kvaila, kad tai leistų taip greitai. Per mūsų grupines diskusijas dauguma japonų pasiskundė, kad va, jūs puikiai kalbat angliškai, puikiai bendraujat, o mes taip nemokam. Ir jie ir mes turim anglų kalbos pamokas. Jų kalbos mokymosi kiekis valandomis prilygsta normalios A lygio Lietuvos mokyklos anglų kalbos pamokų skaičiui. Bet. Vienas bet. Jie nesimoko kalbėti. Jie puikiai moka gramatiką, rašybą, klausimą. Bet kalbėti yra jiems katorga. Jie baiminasi. Apskritai, dėl daug ko baiminasi. Bijo reikšti savo nuomonę elementariausiai. Nes taip yra išmokomi jau nuo mažų dienų. Tad jie nenukultūrės taip jau greitai. Nemokėjimas kalbėti reiškia barjerą, tad jie jį dar turi. O kaip paaiškėjo bekalbant su politikos mokslų studentėm, dar ilgai jį turės. Pakeisti konstituciją yra labai sunku. Ji iki šiol nebuvo nei kartą keista jokiomis pataisomis. O tai šį bei tą sako. Bent jau man. Stabilūs ir užtikrinti yra japonai.

Tiesa, kai ko jie gali mums pavydėti. Natūralu. Bet nedaug ko. Dauguma japonų kažin ar ilgai išgyventų Lietuvoje. Taip, taip, patinka jiems mūsų ilgos atostogos.

Mažytis intarpas. Atėjusi karina pakviečia eiti kartu su delegacija paspoksot į naktinį Tokijų. Tiesa, išėjus paaiškėja, kad nė velnio. Dabar jau yra 24:20 japonijos laiku, tad jau nebe 12, bet jau 13 liepos. Greičiausiai man turėtų būti atleista už nenuoseklumą, nes išgėrus stiklinę sakės, kažin ar galima jaustis labai blaiviai.

Kažin, ar užtektų net paros papasakoti šiandieniniams mano nuotykiams. Gal reiktų pradėti nuo pusryčių. 7.00 nuskamba žadintuvas. Turėjusi pirma atsikelti Monika sugalvoja patinginiauti. Kodėl? Tiesai žino. Gal miego šiek tiek norėjos. Ką padarysi. Pakrutinta visaip Aušrinės išsirioglina iš lovos ir vėl išbando nuostabiuosius prabangaus viešbučio malonumus. Pasidžiaugia savo laimingais plaukais ir oda, patenkinta shiseido kosmetikos, kuri tiesiog kaip papildomas desertas pateikiama vonios kambaryje. Lyg būtų maža prabangaus jos dizaino. Kai pagalvoji, kad vien tavo mažytis toks apsiprausimas lietuviškai būtų atsiėjęs minimum 100 litų tik kosmetikai, pasijunti dar didesne buože. Et, jaučiu, kad teks taip jaustis dar ilgai. Toliau. Išsirioglinus iš vonios, vėl pasidžiaugiu nuostabiai prabangiu savo kambariu. Gaila, kad teks jį po keletos dienų vis dėlto palikti. Et. Kaip nemėgstu kraustymųsi. Jie apsunkina gyvenimą. Čia japonai vis dėlto padarė strateginę klaidą. Reikėjo mums visoms trims savaitėms užsakyti Ana intercontinentinal tokio Rotel. Kaip jie nepagalvojo? Visas servisas pastatytas ant blakstienų. Bet čia dar pasirodo ne viskas, su kuo mums reikia susipažinti. Pereikime prie pusryčių. Taip. Manot, kad čia jums tiesiog šiaip paprastas švediškas stalas? Nė velnio. Atsimenu, kažkada kelte man atrodo, vau, čia taip bent pasirinkimas. Et, et. Matyt, mano fantazija negalėjo taip toli anuomet nušokuoti, iki saulėtosios Japonijos. Tiesa, ji tokia šiuo metu kažin ar galėtų būti pavadinta, nes šiek tiek lašnoja, bet turkiškos pirties ir dušnumos man užtenka ir taip. Tęsiam. Neapsakinėsiu to, kas mūsų laukė įstabiosios anos viešbučio antro prabangaus aukšto restorane. Būtų per daug aiškinimo. Vienu žodžiu įspūdinga. Interjeras nenusakomas. Japonai žiūri į mus kaip į kvailelius, kai bandoma bent mažyčiu kameros žvilgsneliu užfiksuoti tą nepaprastą grožį. Tokio vaizdelio Lietuvoje ir stikliuose nerastum, bet ne apie tai. Greičiausiai nereikia ir pasakoti, ko ten kiek ir kaip pridėta. Bet vis dėlto kai ko aš iki šiol negaliu suprast. Kaip kavos ir arbatos nešiotojai, jų gal dešimt, priėję prie žmogaus žino, ką jie gėrė ir ko jam įpilti. Aš padariau tokį spėjimą, kad greičiausiai tos ausinės ausyse ir yra to priežastis. Tik man baigus gerti kavą, gal net nepraėjus 30 sekundžių prisistatė arbatos įpylėjęs. Tiesa, vyras. Prieš tai mane vaišino arbata moteris. Iš mano puodelio išvaizdos buvo tiesiog neįmanoma nuspėti, ką vis dėlto aš gėriau tuomet, tad man beliko patikėti, kad tuos karštųjų gėrimų nešiotojus koordinuoja kažkoks žmogus sėdintis prie dalybės kompiuterių, kurių ekranuose stebi visų viešbučio antro loby aukšto restorano lankytojų stalus.

Po įspūdingų pusryčių n-tąjį kartą išklausome orientaciją. Vis dėlto, nors daugelis skundžias, kad šimtą kartų girdėta ir taip toliau, sugeba praklausyti kėlėt gan svarbių detalių ir vėl kažką pražiopsoti. Man deja, tenka klausytis. Kai esi delegacijoje, kurioje visi lyg tanku pervažiuoti, aišku, norėtųsi, kad taip nebūtų, kartais tenka ne tik klausytis įtemptai n-tąjį kartą tą patį. Tiek jau to. Po to galiu pasirodyt šiek tiek protinga ir perduoti mūsų trumpos valdžios nurodymus. Nusibosta tas orientacinis pranešimas, kad ir koks neilgas jis atrodytų. Gautos lauktuvės šiek tiek pralinksmina, tad bent jau galima pasižaisti. Svarbiausia, kad greičiausiai nebus laiko jų perskaityti iki grįžimo namo. Na, bet reiks pabandyti. Žiūrėsim, kas gausis.

Skubėdama bėgu prie kitų mūsų atrodytų tuo metu trumpos, o dabar kai žvelgiu, kiek visko įvyko labai ilgos dienos. Po sočių pusryčių, pietūs tampa beveik nereikalingais. Tačiau išėjus su delegacija, vis dėlto esu priverčiama bent ko nors užsisakyti. Oolong tea, skambus pavadinimas, bet dar keistesnis skonis sausi bare. Paragauju skanios lašišos. Tiesa, jie ne tokia ypatinga kaip viešbutyje per pusryčius, bet pasitenkinu.

Grįžus į viešbutį pakeičiam savo casual clothes į oficialią aprangą. Likus dviem minutėm iki oficialaus atidarymo, susižinom trys paničkos, kad visa delegacija vis dėlto rengias tautiniais. Na, ką jau padarysi. Pasitenkinsim ir savo oficialiais kostiumėliais. Toliau galima būtų praleisti, nes buvo oficialus atidarymas su jo didenybe princu ir princese, bei dziudo medalistu, kuris beje, kalbėdamas pakankamai ilgai netruko mus užliūliuoti. Ypač miegojusius vos valandą kitą. Stengiuos nenualpti dėl tvankumos. Matyt, po to pasidaro tvanku ne tik man vienai, nes ventiliatoriai pradeda veikti visu pajėgumu ir netrukus tenka ne tik užsivilkti švarką, bet ir vėl stebėti žąsies odą. Taip jau būna. Tiksliau, taip yra Japonijoje. Lauke tvanku, viešbučio kambaryje – norma, o konferencijų salėje – galima sušalti. Bet gal išgyvensiu tokius temperatūrų pokyčius.

Įdomiausia vakaro dalis, tiksliau jas galima būtų įvardyti dvi: discussion group ir reception. Susipažįsti su nemažai žmonių, bet pakankamai artimai. Daugmaž įvertinau, kokį japoną, man gali tekti priimti namų buvimui Lietuvoje. Neturėtų būti blogai. Tiesa sakant, net kaip tik atvirkščiai. Noris parodyti, kad ne viskas yra taip gražu, kaip pas juos arba kaip jiems atrodo. Banketas. Nusifotografuok su manimi, ir t.t. blykstės, blykstės, blykstės. Prabangūs patiekalai, šokuojantis aptarnaujantis personalas ir t.t. iškilmingi svečiai, kurių dėka sustiprintas saugumas. Susipažįstu su galybe žmonių. Ta pati procedūra. Labas, labas, pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis ir t.t. bet neilgai. Tiesa, kažkaip man mažiau tenka dėmesio. Gal dėlto, kad tamsiaplaukė ir nelabai prieinama. Bet nesiskundžiu. Man gerai ir taip. Geriau keletas stiprių kontaktų negu šimtai nereikalingų.

Na, po ilgo priėmimo vakaro ateina mintis miegot. Pasigrožim neaišku keliais šimtais manekenių su dior maišeliais, prabangiom hute couture suknelėm ir vakariniu makiažu. Mūsų vyrukai susilydo. Na, vyrai visada lieka vyrais.

Labanaktis.

18:51 lietuvos laiku. 1 valanda nakties anos intercontinental viešbutyje Tokijuje 811 kambaryje šalia auksinio paveikslo lovoje.

Nuvargusi ir šiek tiek išgėrusi buožė ruošias išjungti kompiuterį ir eiti miegot. Už penkių valandų vizitas į aukštąją mokyklą.

Liepos 11 Tokijuje :)







2007 liepos 11 diena

Lėktuvas nusileido greitai ir visai neskausmingai. Saulė net nenusileido, tačiau dėl ypatingos jos spinduliuotės neteko pasidžiaugti vieninteliais ir nepakartojamais Sibiro ir Laptevų jūros vaizdais. Skrydis kaip skrydis. Žavus.

Nuotaikos per perpildytos taurės piramidę nebesiruošia būti išliejamos. Galbūt nuovargis daro savo, o galbūt apsižavėjimas viskuo, kas yra aplink tave. Blogiausia, kad jautiesi kaip parduotas. Nepaisant tave supančios aplinkos ir dėmesio, supranti, kad esi tik lėlytė rimtų vyrų žaidimų peripetijose. Atskyrimas nuo likusio pasaulio dar labiau sumažina tą ir taip bemenką entuziasmą.

Atsiranda net mintis, kad noriu namo. Kodėl? Todėl, kad nepatinka būti uždaryta kanarėle. Niekada tai man nepatiko. Nepatiko būti priklausomai nuo ko nors. Ir dabar nepatinka. Nors aišku, gražu. Savita. Nepakartojama. Bet man tai per tolima. Kažkur tarsi plaukia per rūką. Kažkur.

O gal tiesiog per daug nuotykių vienai dienai? Vis prisimenu tas besišypsančias stiuardeses. Įdomu, ar jos ir savo gyvenime visą laiką šitaip elgias?

Sunki dienos pabaiga. Noriu grįžti pas brangiausius man žmogeliukus. Eisiu sapnuot atmerktomis akimis.

japonija






















2007 liepos 10 diena

Šiuo metu yra 23.45 Lietuvos laiku. Skrydis Amsterdamas - Tokijus. Kaip buožė skrendu greičiausiai vienu iš geriausių pasaulyje avialinijų lėktuvų. Vis dėlto japonai gali didžiuotis turėdami tokias avialinijas. Ir tai nebūtinai priklauso nuo naujausio boeing‘o ar aerbus‘o modelio. Aptarnavimo kultūra, maistas, įrankiai rodo, kad turi reikalą ne šiaip tik su prabangą mėgstančiu objektu, bet su visu nuolanku, paslaugumo ir didžiausio malonumo kitam asmeniui suteikimo gigantu.

Bet gal apie viską iš pradžių. Nepasakyčiau, kad Vilnius džiaugsmingai išlydėjo tą, kad ir mažytę Lietuvą reprezentuosiančią, jaunų žmonių delegaciją. Sakyčiau, gan mandrokas pavadinimas, bet ką jau padarysi. Taip pat, kažin ir Lietuvos avialinijas galima būtų pavadinti svetingomis. Deja. Galima tik pasidžiaugti, kad skrydis jomis truko vos valandą ir 40 minučių, kitaip tikrai pusė kelionės žavesio pradingtų kažkur neatskleistuose lobiuose. Tad po kankinančių akimirkų apiplyšusiame flyLAL lėktuvėlyje atsiduriame gigante Amsterdame.

Žalia šviesa. Čia žalia šviesa viskam: raudonųjų žibintų kvartalui, kanapėms viduryje centro, kurias gali tiesiog eidamas nusiskinti ir užsirūkyti, nevaržomam seksui, homoseksualams ir visokiems kitokiems hedonistų išradimams. Žalia šviesa multikultūralizmui, laisvam elgesiui ir bet kam, kas tik neliečia pačių Nyderlandų karalystės savininkų. Tulpių karalystės gyventojai, atvirai deklaruojantys toleranciją, dažnai patys jos labiau pasigenda savoje šalyje ir savyje negu kiti europiečiai, pripažįstami, kaip be tolerancijos. Bet ne apie tai čia.

Amsterdamas atsiveria tik iš karto išlėkus iš aerouosto visu savo grožiu. Gal šiek tiek melancholiškai, bet atvirai ir tiesmukai. Tik atskridus atrodo, kad patekai tiesiai į miesto centrą, tačiau nesuskubkite apsidžiaugti. Sunkoka pasakyti, kur ten miestas, o kur ten užmiestis. Amsterdamas – kanalų sostinė negalėtų iš principo būtų taip tiesiogiai apibrėžta dėl savo kultūrinio bei istorinio konteksto. Nusausintos žemės, gausybė kanalų bei žemės trūkumas lemia, kad ši šalis yra viena labiausiai urbanizuotų pasaulyje šalių. Kaip ir Japonija, kurios link ir susiruošė aštuonių žmogeliukų komanda. O ar mes jau komanda? Greičiausiai netyčia bandomi suklijuoti aštuoni atskiri individai su savo principais ir keistenybėmis, bet ką jau padarysi, taip jau reikia. O kas gausis, parodys laikas.

Amsterdamas atvykėlius iš svečių šalių pasitinka, kaip švelniai tariant prostitutė, save pardavinėjanti raudonųjų žibintų kvartale: akį rėžiančiais apdarais bei apnuoginta savo realybe. Tiesa, skirtingai nei Lietuva, dar aplaisto mūsų mažų kvailelių apsilankymą Nyderlandų karalystės sostinėje griaustiniuojančio ir žaibuojančio lietaus gūsiais, priverčiančiais prašalaičius slėptis turistiniame centre bei kažkokioje mažoje knaipėje.

2007 liepos 11 diena Lietuvos laiku. Amsterdame 23 valandos ir 8 minutės. Praskristoje Suomijoje ir Rusijoje greičiausiai jau 1 valanda nakties, nors gal ir daugiau. O Japonijoje 6 valandos ryto. Lėktuvas jau kelintas kartas iš eilės pakliūna į turbulencijos būseną, bet net ir esant stipriam supimui tai nei iš tolo neprimena tos šlykščios būsenos, patirtos leidžiantis Lietuvos avialinijų lėktuvui. Dispečeris ką tik pranešė, kad praskrista baltoji jūra. Vaizdas už lango nė iš tolo neprimena to gražaus iki šiol matyto vaizdo ir jausmo, kad saulė vis dėlto šiąnakt nenusileis. Pasiekėme 10 kilometrų aukštį, kur oro temperatūra siekia beveik – 45 laipsnius šalčio pagal Celcijų. Įskredame į Rusijos teritoriją. Kertame šiaurinį jos Europoje tašką. Lėktuvą vis dar supa. Nors visa dar norėtųsi kalbėti apie traukinį, troleibusą, autobusą, o gal tiesiog mažytį laivelį. Štai ką padaro pripratimas prie mažytės Lietuvos. Už lango visiškai sutemė. Mano prašymas sėdėti prie lango buvo išpildytas, dėl to aš esu labai laiminga. Aišku, kai kas galbūt nelabai. Mano dėka, visa mūsų delegacija buvo susodinta 52 eilėje, šiek tiek išskaidyta. Lėktuvas ruošiasi praskristi Archengelską.

Taigi grįžkime prie mūsų kelionės pasakojimo. Ką tik pakliuvome į audrą, o tai visai ne tas pats, kas pakliūti į audrą būnant kelte ar autobuse. Vis dėlto iš jų galima kaip nors išsikapstyti, o iš čia? Be šansų. Tenka stebėti mažyčius žaibelius. Nors ką tik sugebėjo parodyti gamtos stichija savo galią. Dabar jau nebegalima jų jau vadinti mažais. Tai va, tas Amsterdamas. Susipažinus vien su jo aerouostu, supranti su kkiu milžinu turi reikalą. Tačiau neskubėkite apsigauti. Nors yra dėl ko. Čia atvykus valandai iki skrydžio ir ypač į Japoniją, galima sakyti, gali pamiršti savo kelionę: check-in‘as bent prieš dvi valandas, o keleivių laipinimas į lėktuvą prieš gerą valandą.

Bet grįžkime prie lietuvių. Jie kaip visada vieninteliai ir nepakartojami: vieni, prisigeria prieš skrydį kur nors, nes lėktuve per brangu, o vėliau prasėdi visą skrydį su maišeliu rankose bijodami susivemti, kiti per daug žavėdamiesi atrodo, kaip iškritę iš kosmoso, treti, greičiausiai tokie kaip aš, plaukia pasroviui, bet jie į nepakartojamų asmenų sąrašą neįtraukiami. Taigi tokie ir nukeliauja, po to išlipa baisiai trankydamiesi ir skubėdami lyg kažkur nespėtų. Deja, visi lygūs, nė vienas negauna geriau negu kiti, gal tik retkarčiais. Taigi aerouostas primena viena tokį savaime besitvarkantį suverenų miestuką – mini valstybę.

Intarpas: minėtoji saulė palaidūnė išlenda iš kitos pusės ir tarsi vėl iš naujo pateka nepraėjus ne pusvalandėliui nuo tada, kai nusileido (atseit). Fotoaparatas, deja, nesugeba užfiksuoti to nekartojamo gamtos grožio praskridus Uralo kalnus. Nuostabios upės deltos bei įtekėjimai į arkties vandenyną. O kokie debesys.

Grįžtu prie esmės. Taigi mažoji Lietuvos delegacija, galima sakyti vaikų darželio lygio, nesusitupėjusi, primenanti, šešiamečių vaikų bendradarbiams kabutėse. Iki kelionės galo liko 7000 kilometrų ir 8 valandos skrydžio. Mūsų vos aštuoni: po lygiai vaikinų ir merginų, tačiau ragučius visi turim ir turės praeiti laiko, kol jie apsilaužys. Nors negalima skųstis. Iš šalies pažiūrėjus netgi atrodo, kad tai geriausias variantas, kokį tik įmanoma buvo įsivaizduoti sulipinus aštuonis tokiu skirtingus žmogeliukus. Žavusis Amsterdamas dar kartą primena, kokie skirtingai yra vyrai ir moterys, nors galiausiai juos suveda vis tiek į vieną tašką.

Po pietų delegacija pasidalina į dvi dalis: berniukų ir mergaičių. Kaip ir vaikų darželyje. Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę. Ir visi patenkinti. Ko vyrams daugiau reikia be maisto ir sekso? Nieko. Patenkinus vieną pusę, bėga tenkinti kitą. Taigi ir mūsiškiai ne išimtis užsuka raudonųjų žibintų kvartalo linkui. Merginos, kaip ir priklauso doro krikščioniškojo auklėjimo merginoms, nusprendžia, kad vis dėlto susipažinimas su miestu yra svarbesnis ir šimtą kartų įdomesnis negu raudonųjų žibintų kvartalas, kuris niekur nepabėgs, arba neturėtų pabėgti. Susipažinimui pasirenkama labai šeimyniška ir patogi priemonė – keltas po Amsterdamo kanalus. Jų mieste yra per tūkstantį, o tiltų, iš viso priskaičiuojama daugiau negu 1600. Ne veltui Nyderlandų karalystės sostinė kartais vadinama tiesiog tiltų, kanalų ir tulpių pagrindiniu simboliu. O tulpių čia tikrai daug. Net modernieji aerouosto tualetai pasipuošę vaizdeliais iš tulpių laukų. O kur dar turgūs ir paviljonai. Bet vis dėlto žaviausi Amsterdame plaukiojantys nameliai, kai kam baržos, kaip kam laivai. O paprastai tiesiog meniškiems žmogeliukams stacionarūs namai. O gal greičiau laisviems? Nebijantiems laisvės, vėjo, atskrendančio netikėtai kaip maktub, bei visagališkai užliejančio vandens. Gyvybės gi nebūtų be vandens. Taigi tie namukai atrodo paslaptingi, maži ir jaukūs. Šilti ir traukiantys. Kaip dažnai būna su uždraustais vaisiais. Būtent tokie ir atrodo mažieji Amsterdamo kanalų plūduriuojantys namukai-laiveliai. Pilni gėlių, keramikinių žmogeliukų ir daugybe medžio dirbinių. Šilta. Maloniai, lyg sėdėtum prie židinio su taure vyno apsikabinus tyliai ir stipriai brangų žmogeliuką. Nuostabūs tie namukai. Kaip nuostabus Amsterdamo senamiestis. Turi jie ką parodyt. Ir ne tik lietuviam. Vis dėlto bent jau senamiestį jie sugebėjo išsaugoti nuo išsišokančių grandų ir nepritinkančių šiuolaikinių projektų mediniam senamiesčio namukų stiliui.

Keltas parodo tai, ką įmanoma pamatyti gražiausio per vieną trumputę žmogelių valandą Amsterdame plaukiojant kanalais. Žodžiu, gražu. Žmogui, dievinančiam vandens stichiją, tokiam kaip aš, uh, romantiška, šilta ir gera.

Lėktuvas visas išlūžęs. Kaip nesinori, taip nesinori miego. „call me... move your body“

Bet vis dėlto, vyrai ir moterys kažkada suranda bendrą panašumą: nusprendžia valgyt arba patenkinti kūninguosiuos poreikius: tik gal kiek skirtingai. Moterys mieliau žiūri. O gal? Sekso muziejus sužavi ir priverčia klykauti nemažas minias žmonių. Gal tik vyrai santūriau žiūri į Sodomą ir Gomorą. Bet ir tie nelieka abejingi nuo seniausių laikų surinktų vaizdelių galiai.

Delegacijos viešnagė šiek tiek apsitemdo, bet tik trumpam. Belieka pasidžiaugti,kad čia ne Lietuva, čia viskas filmuojama, bei viskas tiksliai reglamentuota, bei... čia svarbus žmogus. Malonu, kai tavimi rūpinasi. Malonu, kai esi svarbus ir tau stengiamasi padėti.

Nuostabūs dviaukščiai sostinės metro traukiniai, neskaitant mažyčio niuanso, kad malonumas kainuoja nei daug, nei mažai, nepilnos 20 minučių pasivažinėjimo beveik 9 eurai.

Jus pasitinka Amsterdamo aerouostas. Japonijos avialinijos Jums linki malonios kelionės. Besisteibelijantis korėjietis, savo nuoširdžia šypsena priverčiantis susimąstyti, ar tikrai kategoriškumas teigiant, kad antra puse tikrai jis nebus, nėra tiesiog kvaila užgaida. Azijiečiai žino, ko nori. Sunkiai dirba ir savo pasiekia. Sėdint laukiamojoje salėje skrydžio keliauju per laukiančių skrydžio veidus, rankas, kūnus ir elgesio signalus. Didžiausia pagarba azijiečiams. Jų santūrumas ir nuoširdumas pavergia. Nenusipirksi jo tu taip lengvai, paikas europieti. Jie žiūri į tave su mažyte užuojauta, tarsi nuoširdžiai norėtų tau padėti ir atvesti į paprastą harmonijos gyvenimo kelią. Suderinti in ir jan. Žavus tas Amsterdamas. Jame susikryžiavę keliai nuostabiai varganam lietuviui iš depresijos šalies parodo, kad gali būti ir kitaip. Kur vyras, išsiilgęs stovi laukdamas savo antros pusės su puokšte rankose romiu veidu, kurio skaičiuojant raukšleles galima suprasti, kad ne vieną solidžią dešimtį yra perkopęs vyriškis, tačiau sugeba būti švelnus ir atidus savo mylimajai. O gal ten meilės jau nebėra? Visgi čia tik mes, lietuviai, Europoje garsėjame kaip romantikai, besiskiriantys daugiausia tik iš meilės nebuvimo? Velniai žino. Tik velniai. Na, gal dar raganos.

Maža mergytė pasakoja savo tėveliui, kaip jai skaudėjo ausytes besileidžiant tomis pačiomis avialinijomis, kurios pagadino ir kai kam dar kitam gyvenimo džiaugsmą.

Dabar kaip buožė sėdžiu prie lango Japonijos avialinijų lėktuve ir skaičiuoju nemiegančius veidus. Tiesa, neilgai. Ilgai negalėję užmigti kolegos latviai po draugiškos pagalbos kaip iš kėdžių pasidaryti kažką panašaus į gultus nugrimzdo miego karalystėn. Tik mažytės smulkios japoniukės stiuardesės, pakeitusios savo laisvai oficialią aprangą, įgavusios tikrąjį stiuardesių veidą kartais sušmėžuoja, bet ir tai ne per dažniausiai. Aš vienintelė dar žibinu šviesą ir kankinu kolegas savo paranojišku barbenimu į klaviatūrą. Bet viskam ateina galas. Negalėdama grožėtis nepakartojamais Jenisėjaus bei Sibiro vaizdais nusprendžiu panirti į paslaptingą japonų kalbos liūną.

Tinginystė nugali. Be to kažkaip nuojauta sako, kad nėra prasmės bandyti pasirodyti. Geriau bus viskas kaip bus. „on the spot“. Kaip kvaila moteraitė, siekianti pasaulio gražiausios merginos vardo kartoja tradiciškai norinti taikos, taip greičiausiai ir aš užsimanau skrydžio į Japoniją ne per šaltąjį šiaurės polių ir jo apylinkes, o per artimuosius rytus, Kaukazą bei Indijos vandenyną.

Jei kas ir pasimiršo, tai tik per kvailą galvą. Kai gauni daug valgyt, pasidarai dar didesnė buožė ir visiškai nebegali prisiversti dirbti. Bet čia gal ne man vienai. Pusė dviejų Lietuvoj, bei jau nebeankstyvas rytas Japonijoje.

Sveiki atvykę.

Trečią parą nemiegojanti žvėrysčia užrašė 2007 m. liepos 11 d. 01:32

Labos naktelės, brangūs žmogeliukai palikti toli už jūrų ir marių, už kalnų ir lygumų.

Japonijos avialinijos, 52a vietos savininkė apsupta dar mažiausiai 400 miegančių žmogeliukų