2007 liepos 13 diena
Institucinių vizitų diena. Amanuma ir wada valstybinių mokyklų aplankymas. Ankstyvas kėlimasis ir vaizdinių kaupimas. Rytas kaip rytas. Ankstus ir sunkus keltis.
Šventinis nuėjimas pusryčiauti. Kadangi šįryt man vienintelei iš Lietuvos delegacijos tenka keltis taip anksti, tai vienai tenka ir pusryčiauti. Tiesa, kai ateinu į antrojo, taip vadinamojo aukšto holą, restorane matyti vos keletas žmogelių. Net ir japonai nesistengia anksti keltis. Malonus aptarnavimas. Ir vėl su stebuklais. Niekaip nesuprantu. Ten ką, įrengta galinga stebėjimo kamera? Po visų procedūrų elementaraus valgymo nueinu įsidėti vaisių. Kadangi sužavi ne tik vaisiai, apie desertinę šakutę net nepagalvoju. Tiesa, kai burnoje pradeda tirpti pyragėlio vyšnios, tą suprantu ir pati. Mintyse dar pagalvoju, kokia aš dievaži, išsiblaškius. Nepraėjus nei 30 sekundžių maloni padavėja ištaiso mano klaidos padarinius. Ir taip jau antras rytas iš eilės pusryčiaujant restorane.
Išvažiavimas iš Anos praeina be nesklandumų. Ilga kelionė, smogas virš miesto, dušnuma ir daugybė klegančių balsų. Pasiekus mokyklą prasideda spektaklis. Ypatingas sutikimas, arbatos ceremonijos pateikimas ir t.t. po to, lyg norėdami apžiūrėti Japonijos juniorų aukštesniosios mokyklos lankytinius, netikėtai patys tampame apžiūrimais eksponatais. Susižavėjimo pliūpsniai. Kažkodėl šiandien žavėjimosi netrūksta, aišku, jis ne toks, kaip vakarykštis, kur arabai sužavėti apnuogintų lietuvaičių dekoltė seilę varvino. Gal kiek subtilesnis. „aš negaliu atitraukti nuo tavęs akių, tu tokia graži“... ir kaip tie vyrai nesupranta, kad tarptautinė konferencija ir yra tik konferencija, o ne būdas intymiau pabendrauti su jos dalyviais. Deja.
Realybė kraupi. Kad ir kaip norėtųsi sakyti, kad Japonijoje viskas gerai, bet viešųjų mokyklų architektūra manės nesužavėjo, nors kai kas, kaip pavyzdžiui baseino pamokos, labai. Sužavėjo ir berniukų bei mergaičių laikymas lygiais. Kartu mokosi gaminti valgį, kartu mokosi medžio darbų. Tai dar labiau masina. Jie visur traktuojami vienodai. Tiesa, jų geografijos žinios klaikios. Paklausus, kur yra Lietuva, išgirsti atsakymą, kad pietų Afrikoje. Tuomet nežinai, ką jiems pasakyti, ar kad jūs visiški dundukai, ar kad man jūsų gaila.
Susipažinimas su dar viena šūsnimi japonų irgi neprailgo. Įdomūs jie. Tiesa, vizitas restoranan galėjo būti ir malonesnis, bei visa diena galėjo būti mažiau apkrauta, nes dar tik trečia diena, bet jau jaučiuosi pavargus. Eh, tie japonai, moka išsiurbti žmones. Gailiuosi vakare nėjus pasitūsint į miestą, bet gal reik pailsėt.
Gal.
Labanaktis. 23 valanda vakaro Japonijos laiku.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą