2008 m. gruodžio 24 d.

Kurgi tos Kalėdos?

Ilgais šios žiemos vakarais klausdavau savęs, kurgi tos Kalėdos. Ir net nepastebėjau, kaip jos atėjo: ir taip greitai, kad nereikėjo net skaičiuoti dienų, kaip tai mėgdavau daryti vaikystėje. Kai buvau maža, ši šventė tarsi buvo apgaubta kažkokia paslaptinga aura, nepaisant to, kad jau žinojau, kad ne kalėdų senelis padeda dovanas po eglute, o tėveliai.


Šią paslaptį išdavė močiutė, ant kurios labai pyko tėvai dėl tokio poelgio, visgi buvom vienos pirmųjų savo draugų ratelyje tokią naujieną žinančios. Bet paradoksalu, kad tos Kalėdų dvasios neatėmė net ir tokia skaudi žinia, kad tas raudonom kelnėm ir barzda besirengiantis vyriškis kartais būdavo mama, kartais tėtis. Ne, priešingai, kaip tik tai suteikė dar ir kitokio pobūdžio džiaugsmą - dovanojimą kitiem. Linksma buvo toje vaikystėje.


Dabar viskas paprasčiau.


Dienos bėga greičiau, šventės - taip pat. Laiškų kalėdų seneliui irgi neberašo daugelis, tame tarpe ir aš. Nors vis sakau, kad ne, viskas, kitais metais nepamiršiu, bet vis tiek gaunas, kaip visada. Ir to sniego nelabai bereikia... na, aišku, smagu, kai jis iškrinta - vis šviesiau tamsiomis naktimis grįžti namučio, bet tik šalta kartais pasidaro baisiai baisiai, deja.


Vis bandžiau atspėti, ką bando žmonės bando paslėpti po degtinės stikliukais ir kalnais dovanų. Nemažai teko skaityti, kad šiuolaikinis žmogus nebemoka mylėti, ir, Kūčių išvakarėse eidama iš gydytojų ir stebėdama žmones, pagalvojau, jog meilės šiems žemės gyventojams labiausiai trūksta. Ir didžiajai daliai jų nepadeda nė meilės miestai, nė kitokie meilės vaistai. O lietuviams meilės trūksta greičiausiai labiausiai, ne tik dėl to, kad pas mus didžioji dalis žmonių išsiskiria dėl meilės, bet ir dėl to, kad jie vis nenustoja skųstis ir juo labiau pridirbinėti visokių nesąmonių. Po kokių kelerių tūkstančių metų greičiausiai kokiam istorijos vadovėlyje bus įrašas: "Lietuviai buvo tauta, itin kentėjusi dėl meilės stygiaus"...


Bet ką aš čia... per Kalėdas reikia klausyti rumbos... ir dar geriau šokti... tokia kalėdiška dvasia užplūsta... niekada nebūčiau patikėjusi...

2008 m. gruodžio 22 d.

Vieno ale žiemiško vakaro komentaras

Ėjau, ėjau šiandien dienelę per senamiesty ir galvojau, kada gi prasidės žiema. Ji vis prasideda, prasideda, spardosi visaip ir nori užsibūt, bet taip ir neužsibūna ilgėliau... Bet gi Kalėdos jau ne už kalnų... visai nebemyli mažų vaikučių žiemiški orai - jiems gi taip gera dar prieš Kalėdas pačiūžint nuo kalniuko ir pasimėtyt sniegu. Bet ne apie tai aš čia...

Ir vėl skaičiau aš savo readerį... baisiai nusibodę buvo ispanintis... et, galėsiu pati save kaltinti, jei bus prastas rezultatas. Tik tiek belieka pasakyt.

Vienu klausimu nemėgstamas mano personažas Nero Wolf teisus - likę protingi asmenys Lietuvoje nebeskaito lietuviškos spaudos arba didžiosios jos dalies. Ir dėl jos purvinumo kaltindamas pačius lietuvius - lygiai taip pat. Bet tam pačiam dėdulei, nes abejoju ar galėtų piemuo koks (pagal mano močiutės supratimą būti dengiamas paties Virgiaus Valentinavičiaus (čia reiktų dar pabrėžti, kad kaip žmogaus aš jo negerbiu, bet vis tiek prieš patyrimą reiktų laikyti, kad šis asmuo, būdamas tiek televizijos laidos vedėjas, tiek internetinio naujienų portalo vyriausiasis redaktorius, yra šioks toks autortetas ir svarbus asmuo)), tad darau prielaidą, kad vyresnio amžiaus, na, o pats slapyvardis lyg rodo nurodo į vyrišką giminę, galėčiau tik pasakyti, kokią visuomenę per žiniasklaidą išsiugdai, tokią ir turi.

Kalbėti apie žiniasklaidos mirtį ir komą, tikrai tampa vis populiariau. Anądien besėdėdama prie pietų stalo su Marija ir Rugile kaip tik diskutavom, apie tai, kas bus su nacionaline spauda po naujos valdžios "gudrių" įstatymų priėmimo. O taip, geras klausimas. Tiesa, mano nuomonė čia kardinaliai išsiskyrė su draugės pozicija, kad išliks tik geriausia žiniasklaida. Ilgai pakankamai diskutavome ir vienos nuomonės nepriėjome, bet tiems, kurie naiviai galvoja, kad taip tikrai bus, reiktų perkurti gėrio sąvoką. Aš priešingai, manau, kad naujoji vyriausybės politika atves mūsų šalį prie kažkokios neaiškios bedugnės. Pirmiausia nusimato atsiras daug piaro, apie kurį taip skalambija Woolfas ir Račas. Bet tai natūralu. Tiesa, kiek man teko stebėti, tai užsienyje irgi to paties yra, skirtumas tik tas, kad ten taip įvilkta į puikius žurnalistinio ir rašymo meno kerus, kad to savireklama sunkoka būtų pavadinti iš pirmo žvilgsnio. Ir kad užsakytas straipsnis niekas nerašys, nes tiesiog kita kultūra (ar politinė, ar žurnalistinė palieku kitiems spręst). deja, Lietuvoje, neabejoju, ši problema (klausimas, ar tikrai problema, nes labai priklauso nuo atskaitos taško iš kurio žiūrima) dar ilgam išliks aktuali. O mažėjant reklamos kiekiams, gal net viena svarbiausių... Tik vieną dalyką pamiršo paminėti Wolfas: beda yra ne tuose straipsniuose, kur akivaizdžiai matosi piaras, bet visokiuose redaktoriuose, vyresniuose redaktoriuose. Kaip mano tėtė sako, Lietuva - švongerių kraštas, kuriame ranka ranką plauna, ir tokie redaktoriukai puikiai perfiltruoja viską taip, kaip jiems atrodo tinkama. Aš ir vėl nedrįsiu sakyti, kas yra blogiau, ar redaktorius, varantis kokios nors personos piarą, redaktorius, kurio vadovauja žiniasklaida mirksta tam tikrais purvais keičiant žmonių globalų suvokimą. Nes paradoksalu, bet tam tikrą žmogaus protekciją atpažinti gali ir šiek tiek daugiau klasių normaliau atlankęs pilietis, bet suabejoti tam tikros šalies grėsme savo gimtinei - jau sunkiau. Bėda ir ta, kad nepuls paprastas žmogelis skaityti visų naujienų ar domėtis, ką apie tai rašo ir kitos žiniasklaidos priemonės... o objektyvesniai spaudai, dar ir anglų kalba minimaliai reikalinga.

Dabar mane vėl apkaltins viena persona pigumu ir kitokiomis savybėmis, bet nors nugriūk, Valatkos paskutinysis straipsnis ir vėl man kažkuo patiko. Ai, dėl kai kurių dalykų nesierzinsiu, Valatkai iki the Herald International Tribune ar NEw York Times kolumnistų lygio dar toli, bet tam tikri jo pastebėjimai man labai patinka, tiesa, kai kurie ne. Aš nenorėčiau tikėti, kad sugrįš į Lietuvą daugiau rusų kalbos. Ne duok dieve. Nors aš iš pat pradžių galvojau, kad čia kažkokia nesąmonė, berašydama šį įrašą visgi supratau, kuriuo atveju Valatka būtų teisus - Rusija tikrai turi žymiai daugiau pinigų ir jei išleisti laikraštuką lietuvoje, kurį gyventojams tiesiog nemokamai į namus atenštų, yra žymiai paprasčiau net ir krizės laikais. Oi, kas jau kas, bet jie propagandą moka kurti ir jai pinigų negaili, o jei dar sąlygos, kaip Lietuvoje tam atsiras, ir niša atsivers, nenustebčiau. Bet kas man tikrai nepatiks kitąmet ir su kuo su Valatka šimtu procentų sutinku, tai kultūros baudimas. Pamiršta greičiausiai seimūnai, kad užkeldami tokią mokesčių naštą menininkams ne tik privers didelę dalį žmonių mieliau degtinytės nusipirkti, nes tai bus žymiai pigiau nei nueitį teatrą, bet ir tuos, kurie dirbo teatre - liūdesį skandinti krikštolinio degiojo gėrimo taurelėse (gerai, jei ne stiklinėse). Nes degtinė neturėtų paklūsti krizei ir brangti, ne, degtinės, kaip sovietinio alkoholizmo laikais turi visiems užtekti.
Nekenčiu šito gėrimo ir dėl manęs jis galėtų kainuoti kokius 50 litų - daugiau sielų išliktų gyvesnių ir šio deginančio gėrimo nesugadintų. Taip, sakote, verslas nukentėtų, nemanau. Tikrai nuoširdžiai nemanau. Be to, valstybė neturėtų remti nesveiko verslo, kaip neremia nesusituokusių šeimų, nekompensuoja kartu gyvenančių senučiukių ir šildymo išlaidų. Jei galima nubrėžti idealus, ką remia valstybė įstatymais socialinėje sferoje, kodėl to nepadarius ir prekių sferoje? Rūkalai, irgi labai geras pavyzdys. Pakelis lai bus 40 litų. Kodėl ne? Kodėl negalima nubrėžti tikrų gairių, paremtų realiomis priemonėmis, o ne šiaip šnekomis, kad rūkyti negalima, nesveika ir t.t. Jei yra nesveika gyventi nesusituokus, amoralu ir t.t., kas savotiškai išreiškiama valstybės parama, tai tas pats tuėtų būti daroma ir su stipriu alkoholiu (kuris prie nieko gero neveda, ypač dideliais kiekiais vartojamas, o tie kurie moka mėgautis po truputį manau ir 50 litų tam sutaupytų), cigaretėmis (irgi galioja ta pati logika). Narkotikai gi draudžiami ir yra už įstatymo ribų. tad valdžia, kuri rūpinasi visuomene sukišdama jai tobulos šeimos sąvoką, moterų reprodukcinių mašinų įvaizdį (nespėsit nei pastebėti, kai bus įteisintas abortų įstatymas [ įvertinant, kam tai dažniausiai būna išeitis, nelieka nė kitokios minties ape moters padėtį visuomenėje ir valstybėje]) ir t.t., tai tuo labiau ji turėtų rūpintis ir piliečių sveikata įvesdama didesnius mokesčius šioms prekėms. Skirtingai nei kultūra, manau, nė viena iš šių prekių dar nemirs... ir ne tik remiantis Inglehearto teorija ar kitais biesais - Lietuva dar vis yra išlikusi, kad ir kaip žiūrėsite iš kurios pusės, išgyvenimo valstybė, kurios didžiajai gyventojų daliai rūpi ne postmaterialistinės vertybės, bet kaip išgyventi iki kito mėnesio atlyginimo. (Kada dar reiktų parašyti, kokioje vietoje Lietuva yra pagal skurdo faktorių, nepatikėsite, bet kai kalbame apie Afrikos ir Kinijos mirštančius vaikus, nedaug trūksta, kad tokius antraštės atsirastų ir apie Lietuvą... na, bet dar palaukime keletą metelių, kai padidėję mokesčiai visom prekėm, taip pat ir būtiniausiom, bei sumažėję atlyginimai, išaugusios šildymo ir energijos išlaidos dar labiau prispaus didžiąją dalį paprastų Lietuvos žmonių...)

O dabar šiek tiek apie prezidentą. Anądien skaičiau Ragausko (taip, to paties pas kurį praėjusiais metais lankiau nuobodžias konstitucinės teisės paskaitas, nepaisant to, dalykas iki šiol man išliko įdomus, nors jo vedamų paskaitų ir nesinori prisiminti) straipsnį, apie kandidatus į Lietuvos prezidentus, teigiantį, kad Grybauskaitė, net neturėtų teisės dalyvauti rinkimuose. Hmmm, nesutikau šia jo pozicija, ir kaip vėliau paaiškėjo, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas mano nuomonę patvirtino, kad visgi nėra kliūčių šiai pretendetei. Na, galvoju, ties šia vieta ir baigėsi prasidedantis prieš Kalėdas prezidentizmo vajus, bet ne, suklydau. Pasirodo, dar prieš šventes ir Donskis nori pasisakyti. Ir net šlykštu buvo skaityti tam tikras straipsnio dalis, kur žmogus negali peržengti savo asmeninio santykio su prezidentu. Taip, jam taip pat iki tarptautinio lygio dar toli. Nebežinau, kokių nesąmonių dar gali nutekti Lietuvoje, kad visgi tokie žmonės, kaip Donskis, pripažintų, kad Valdo Adamkaus paskutinė kadenija yra tragiška. Kaltinama viskas iš eilės, tik... STOP. Pamirštam vieną dalyką - jos įstatymas negali įsigalioti be prezidento parašo. JOKS. Tad tokios panegerikos prezidentui, iš kurio per paskutiniuosius keletą metų daugybė žmonių tikėjosi ryžtingo žingsnio ir Lietuvos politikos formavimo, ne tik skirtos užsieniui, bet ir vidinės, bei nepasirašinėjimo po labai abejotinais įstatymais, yra tyčiojimasis iš žmonių, kurie galėtų ateiti į šį postą ir imtis kažkokių veiksmų. Taip, tokie straipsniai, aiškinantys, kad Adamkus yra geriausias kada nors Lietuvos turėtas prezidentas - Donskis palieka vietos preziumuoti, kad geresnių nebebus, nes ši pozicija verta mirties, daro rimtą meškos pasalugą ir sau - greičiausiai nebeskaitysiu daugiau nei vieno Donskio straipsnio, kur bus žodis prezidentas, nes objektyvios analizės vis tiek neverta tikėtis. Nenoriu negražiai išsireikšti apie tai, kaip vadinasi toks procesas, tad grįžtu prie ispanų kalbos mokymosi daugiau neužsiimdama niekais.

Ai, beje, sveikinimai Račui ir Aurimui :)

Adios.

2008 m. gruodžio 20 d.

Vargo savaitė

Nemėgstu nuo to laiko, kai įstojau į universitetą, paskutinių gruodžio savaičių, ir apskritai, paties gruodžio mėnesio. Įstojus taip pat supratau, kodėl suaugusiems dažnai nebūna Kalėdų, arba jų buvimas būna paremtas grynai pragmatiškais pagrindais.
Paskutinės savaitės, kurios turėtų būti skirtos pagalvoti apie brangiausius artimuosius, draugus, kolegas, ir šiaip, kalėdinius stebuklus, būna užgrūsdinamos ataiskaitų pridavimu, atsiskaitymais, studentams - įskaitomis, rašto darbais... ir po nemiegotų kelių savaičių, pagaliau gauna atokvėpio kelioms dienoms.
Kažkaip labai neskaniai.
Ir ta forma Kalėdų laukimo tampa grynai išsakyti nevertų pagyrų, nes kažką gero reikia pasakyti (dažniausiai), visgi Kalėdos, pasisakyti, ką norėtų rasti po Kalėdų eglute, ir pan.
Kažkur pradingę sakysiu greičiausiai smetoninės ir soietinės tradicijos, nes būtent okupacijos laikais, ta šeimų šiluma ir buvo išvystyta. Ai, bet ką aš čia naujo pasakysiu... po tokių pragariškų savaičių, norisi tik miegot, miegot ir dar kartelį miegoti.
Saldžių sapnų.

Dormi con angelitos, sako ispanai :)

2008 m. gruodžio 10 d.

:D

I'm coming back at home. Paris...
air port